TOTAS

    Lietuva per savo istoriją išgyveno daug sunkių laikotarpių. Jai teko patirti badą, marą, okupantų priespaudą, trėmimus, karus ir valstybės žlugimus. Nepaisant visko, Lietuva ir jos lietuviai išgyveno. Dabar vėl atėjo sunkus laikotarpis mūsų Tėvynei. Šį kartą sunkmetis atėjo daugiausia iš vidaus, nes pasaulinė ekonominė krizė tik pasunkino ir toliau sunkina ir taip sunkią šalies ekonominę padėtį.  Dėl valdžios netinkamos politikos ir visuomenėje blogos dvasinės ir moralinės padėties šalies ūkis buvo nustekentas. Ne tik valdantysis elitas, bet ir eiliniai žmonės yra apakinti pinigo spindesio. Visuomenėje dominuoja noras imti, vogti, ko pasėkoje kyla stiprus pavydas, neapykanta, blogis.  Žmonių kūrybinės galios, moralė, teisingumas, užuojauta, pagalba nuėjo į antrą planą.  Mano giliu įsitikinimu, toks valstybės nuosmukis buvo inspiruojamas tamsiųjų jėgų. Šios jėgos apraizgė ir skatino valdžios puvimą, ko pasėkoje valstybę ėmė valdyti godžios politinės-finansinės grupuotės. Tamsiosios jėgos beveik užvaldė politines partijas, dėl ko partijos negali apsivalyti ir prašviesėti. Žuvis genda nuo galvos. Tą patį galima pritaikyti ir valstybei. Jos valdžiai gendant, pradėjo gesti ir visa visuomenė.

     Nors sutemos apgaubė šalį, bet yra ir gerų ženklų. Atsiranda prošvaistės tamsoje. Žmonės jau pradeda skirti tamsą nuo šviesos. Jiems atsiveria akys ir jie pamato sutemas, apgaubusias ne tik mūsų šalį. Tamsiųjų jėgų propaganda, jos įvairiausias poveikis per joms palankias institucijas, struktūras netenka galios žmonių mąstymui, nuostatoms, dvasiai, moralei. Tai – nepaprastai geri ženklai. Tik šviesa žmonėse ir šviesūs žmonės išves šalį (ir pasaulį) iš krizės. Taip pat svarbu, kad žmonės neužsisklęstų ir nepultų į depresiją, apatiją, bet dalintųsi šviesos vertybėmis su netekusiais vilties, nusiminusiais ir, žinoma, kovotų su tamsiosiomis jėgomis. Be žmonių vidinės ir išorinės kovos – tamsa nepasitrauks.

    Pretendentai, ketinantys dalyvauti prezidento rinkimuose, pradėjo teikti pareiškimus Vyriausiajai rinkimų komisijai. Jau pirmą dieną į VRK atvyko būrys pretendentų. Norinčių yra daug, bet kiek asmenų taps kandidatais į  prezidentus šiuo metu yra sunku pasakyti. Tik Dalia Grybauskaitė nekelia abejonių, nes, manau, kad lengvai surinks 20 tūkstančių ją remiančių piliečių parašų. Visi kiti gali turėti problemų, nes šalyje nuotaikos yra labai blogos. Dvasinė padėtis visuomenėje negeresnė, negu padėtis Lietuvos ūkyje. Galima sakyti, jog vyrauja beviltiškumas ir gilus pesimizmas. Valdantysis elitas dėl vykdomos politikos yra visiškai praradęs pasitikėjimą. Žmonės nuo sunkumų jaučiasi pavargę. Tą pajutę valdantieji vėl pradėjo mažiau skaitytis su pilietinėmis organizacijomis ir plačiosios masės interesais, nors po sausio 16-osios riaušių šioje srityje buvo prašviesėjimas. Buvo ne tik pripažinta dalis klaidų, bet netgi svarstomi perspektyvūs sprendimai ir bandyta nestandartiškai, bet ilgesniuoju laikotarpiu naudingai dirbti. Dabar valdžioje vėl sąstingis, todėl šalyje visuomenės dėmesys kreipiamas į prezidento rinkimus. Nuostabi proga pakelti nuotaikas ir suteikti viltį. D.Grybauskaitės kandidatavimas (bent laikinai) tiesiog gelbėja padėtį, nes kiti kandidatai yra arba mažai žinomi arba visiškai kaip politikai susikompromitavę.

    Tikiu, kad D.Grybauskaitė yra stipri kandidatė ir gali būti prezidente. Džiaugiuosi, kad ji sutiko kandidatuoti į Lietuvos prezidentes. Jos nekandidatavimas būtų kėlęs neaiškumą, sumaištį, neaiškias viltis ne tik politiniame lauke, bet, kas svarbiausia, visoje visuomenėje. Bus įdomu labiau pažinti eurokomisarę ir sužinoti jos darbų programą Lietuvai, nes iki šiol žinojau tik jos taiklią kritiką G.Kirkilo vyriausybės vykdomai ekonominei politikai, pritarimą dar griežtesniam A.Kubiliaus vyriausybės antikriziniam planui ir trumpus, bet įspūdingus pasirodymus žiniasklaidoje. Prezidentinėje kompanijoje turėtų būti reikalinga gera darbų programa Lietuvai. Tikiuosi, kad D.Grybauskaitė ją turi ir savo darbų programos nuostatas sėkmingai apgins kandidatų debatuose. Valdžioje ir visuomenėje paramą ir populiarumą ji turi. Žodžiu, yra neabejotinas rinkimų lyderis. Svarbu - tik viltis pateisinti.

    Sulaukėme dar vienos Vasario  16-osios. Nuo 1918-02-16 valstybės atkūrimo dienos praėjo 91 metai. Per tuos metus Lietuva išgyveno įvairius laikotarpius, tačiau Vasario  16-osios dvasia visada buvo labai svarbi ir gyva. Tik pastaruoju metu ji nueina į istoriją. Per tą laiką pasaulis labai pasikeitė, todėl keičiasi ir Lietuva. Gal šis nuotolis (žiūrint į perspektyvą) nebus toks didelis kaip 1795 – 1918 metų nuotolis tarpukario Lietuvai, tačiau stipriai jaučiamas net šiandien. Šiandieninę valstybę atkūrė sovietinė karta, o ją pradėjo vystyti nauja karta, mažai bendro turinti su praeitimi, nes gyvena naujomis idėjomis, mintimis, požiūriu ir t.t. Tokiu būdu naujoji Lietuva perėmė vertybes, kurios buvo sukurtos Vakaruose. Kadangi mažai praėjo laiko nuo 1990-03-11, tai sovietinė karta iki šiol yra valdžioje. Mūsų šalyje susidarė dualizmas: „viršūnės“ liko sovietinės, kurios prisitaikė prie naujos sistemos, ir „apačios“, patyrusios stiprią emigracijos įtaką, gyvendama naujomis sąlygomis, kurioje lemiamą vaidmenį vaidina vidurinysis sluoksnis (25-45 metų žmonės) savo mąstymu ir poreikiais yra visiškai nutolę nuo sovietinės epochos. Todėl progresyvios ir kuriančios Lietuvos žmonių dalies netenkina dabartinė ekonominė – politinė sistema. Valdžios ir piliečių konfliktas tiesiog užprogramuotas. Tai tik viena iš svarbiausių dabartinės krizės priežasčių. Šioje situacijoje padėtį labiausiai sunkina ne tai, kad valdžia taiko dvejopus standartus ir „Už „viešojo intereso“ ir „teisingumo“ šūkių neretai slepiasi savanaudiškumas, cinizmas ir siauri partiniai interesai“ (iš 2006 m. prezidento metinio pranešimo), bet kad pati visuomenė yra perėmusi blogąsias Vakarų kultūros dalis ir pasidavusi nekontroliuojamam egoizmui ir masiniam vartojimui. Šiuo požiūriu dabartinė visuomenė labai skiriasi nuo visuomenės gyvenusios prieš 91 metus. Natūralu, jog tokia, vien savo interesų žūrinčių individų visuomenė, nesugeba sukurti pilietinės visuomenės. Kai kiekvienas rūpinasi tik savimi neatsižvelgdamas į artimą, nauda tik sau, teigiami ryšiai praranda tvirtumą ir nutrūksta vienas po kito. Nutrūksta ryšiai su žmoguje esančia sąžine, Dievu, visatos dėsniais ir pamažėle praranda tvirtumą gyvenimo pagrindas. Tokie žmonės lengvai duodasi tamsiųjų jėgų valdomi ir manipuliuojami. Tamsiosios jėgos per joms palankias institucijas, organizacijas, įvairias struktūras, žmones daro poveikį visuomenės mąstymui, veiksmams, gyvenamajai aplinkai.  Žinoma, visais laikais visada atsiranda žmonių, kurie pasiryžę ginti Šviesos vertybes, siekti jos sąmonės. Kol jie nebus nugalėti, tol žmonija nebus visiškai pavergta tamsos valdovo. Tamsiosioms jėgoms nepaprastai svarbu palaužti, sugniuždyti, tiesiog pašalinti tokius žmones. Šviesos žmonės pavojingi tamsiosioms jėgoms net tada, kai jie dar nevaidina svarbaus vaidmens visuomenės gyvenime. Šviesos nebuvimas, tai – svarbiausias tamsiųjų jėgų tikslas!

    Kaip tiksliai prieš 4 metus prezidentas V.Adamkus per Vasario 16-osios iškilmingą minėjimą kalbėjo: “Galime ir privalome į mūsų valstybės institucijas, visas valdžios įstaigas ir visuomenės kasdienį gyvenimą grąžinti moralę. Tik pirmiausia kiekvienas turime sau tvirtai pasakyti: nesitaikstysiu su jokiomis melo, veidmainystės, korupcijos apraiškomis. Tokios piliečių valios neįmanoma nepaisyti. Tai verstų apsivalyti visus: valdžios įstaigas, partijas, politikus ir visuomenę”. Manau, pirmiausiai turime atskirti mumyse esantį gėrį ir blogį. Dvasinių dėsnių laikymasis gali išvaduoti mus nuo viso blogio. Tik reikia visada prisiminti, kad pasiryžimas būti geru, šviesiu, rūpestingu gyvenamajai aplinkai nėra vienkartinis veiksmas. Net nuoširdus noras  bei konkretūs darbai tapti šviesos žmogumi, neduos rezultatų, jeigu tai netaps Keliu. Iškart, tik panorėjus, geru ir šviesiu žmogumi tapti – neįmanoma.  Pirmas kliuvinys taps neišmanymas, nes žmogus negalės pilnai realizuoti savo gerumo. Taip ateis nusivylimas, kurį skatins aplinkinių jo gerumo išnaudojimas. Būtina išmintis gerumo realizavimui, o ji kaupiama daugelį metų. Nemažiau svarbus yra prigimtinis kūniškas žmogaus egoizmas. Kai vaduojamės iš egoizmo gniaužtų, noras gauti ir laiko, erdvės, judėjimo sąvokos pasikeičia. Jie įgyja dvasinį matmenį. Būdami tokios būsenos kontroliuojame savo troškimus ir nesileidžiame jų valdomi. Tada mūsų mintys nepriklauso nuo troškimų ir tampa objektyvios. Galime vertinti objektyviai gyvenamąją aplinką ir išvengti moralinės krizės. Tai labai svarbu šiandieniniai epochai, nes tik šviesių individų visuomenė pajėgi kurti aktyvią pilietinę visuomenę ir pažangią, klestinčią valstybę.

    Sveikinu Lietuvos piliečius su  Vasario 16-ąja valstybės atkūrimo diena!

      Vakar Respublikos prezidentas pateikė Seimui Andriaus Kubiliaus kandidatūrą į Ministro pirmininko pareigas. Prezidentas savo kalboje nieko naujo nepasakė: tie patys sakiniai, žodžiai ir noras moralios politikos. Atrodo, eilinį kartą buvo nukopijuota nuo ankstesnės kalbos.  Žodžiu, atliko pareigą. A.Kubiliaus kalba buvo įdomesnė. Kandidatas teisingai pastebi, ir deklaruoja norą, kad „mūsų gyvenime valstybei, valdžiai, politikai sugrąžinsime lyderystės vaidmenį. Taip, kaip tai buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Lyderystei reikia padorumo, išminties ir autoriteto“ .

      Deja telkiančiai lyderystei reikalingo padorumo, išminties ir autoriteto dabartinei Seimo daugumai jau darbo pradžioje ima trūkti. Išmintingų frazių kalboje neužtenka, kad kalbėtum ir dirbtum išmintingai. Tas pats ir dėl padorumo. O autoritetą reikia užsitarnauti. Tam laiko tikrai buvo -  tiek dirbant pozicijoje tiek opozicijoje. Būnant Seime mane labai stebina, kaip dabartinės Seimo daugumos nariai (išskyrus liberalcentristus) save labai gerai vertina. Tautos prisikėlimo partijos atstovus galima suprasti, nes jie nežino kiek daug be didelio proto reikia žinių, gebėjimų, patirties politikoje, atitinkamo mąstymo, kad būtų galima šalį išvesti iš krizės. Tikrai tuo nenoriu pasakyti, kad ši koalicija yra sudaryta iš neprotingų ir visiškai neturinčių kompetencijos. Visgi savikritikos ir blaivaus mąstymo reikia. Galima suprasti A.Kubiliaus norus sulaukti kuo didesnio palaikymo antikriziniam planui, bet nereikia skųstis mažu visuomenės palaikymu, jeigu to plano visuomenei ir net verslo bendruomenei nerodoma. Kaip galima palaikyti antikrizinį planą, jeigu jo dar nesi matęs? Išankstinis svarstymas dėl antikrizinio plano pateikiant idėjas yra suprantamas dalykas, tai leidžia sužinoti atitinkamos visuomenės sluoksnio, grupės reakciją ir galimo pasipriešinimo jėgą, bet tiek ilgai jo nepristatyti bent rimtam svarstymui ir skandinti Lietuvą nežinioje ir baimėje - neleistina. Iš esmės tai - didesnė žala, negu nieko nedaryti. Kandidato į Ministro Pirmininko pareigas kalboje neišgirdau nieko, išskyrus antikrizinio plano, permainų, sutelktos lyderystės frazes ir blogos padėties konstatavimą. Prisistatymo kalboje  A.Kubilius sakė: „Manau, kad ir Jūs mane pažįstate, ir todėl taip pat pakankamai gerai žinote, kas laukia.“  Sutinku su čia fraze, bet toliau kalba panašėjo į prezidento kalbas, kuriuose nėra nieko konkretaus, todėl pagrįstai kyla įtarimai, kad ir darbų jokių nebus.

      Lietuvos ekonomika sparčiai ritasi žemyn, todėl naujai Vyriausybei reikės ne kalbėti, o dirbti. Tik gera pradžia ir geri darbai gali sulaukti visuomenės pritarimo ir palaikymo, ko pasėkoje Vyriausybės programa ir antikrizinis planas(jeigu jis yra) susilauks pasitikėjimo.

     2008 m. lapkričio 17 d. naujai išrinktas 2008-2012 metų kadencijos Lietuvos Seimas susirinko į pirmąjį posėdį. Kiek netikėtai, bet suprantamai šį  posėdį transliavo Lietuvos televizija, todėl kaip darbavosi seimūnai galėjo matyti visi Lietuvos žmonės. Sutikime, kad tai ne visai buvo panašu į rimtą Seimo darbą. Tenka pastebėti, kad šio Seimo darbo pradžia buvo bloga. Senieji politikos “vilkai” nori išlaikyti status quo, o Tautos prisikėlimo partijos atstovai nori įnešti kažką naujo, ko jie ir patys nežino(ar kaip tą padaryti), to pasėkoje priversti pridėti šou elementus, kad patenkinti šį norą. Jau pradžia parodė, kad Seimas tęsdamas senąją politiką su naujais šou elementais virs į visišką pajuokų objektą. Taip atsitiks, nes net geriausi darbai ir kalbos virs nesąmonėmis, jeigu jos neatitiks gyvenamosios už Seimo rūmų realybės. Tai reiškia, kad Seimas negali gyventi, mąstyti ir dirbti visiškai kitaip negu absoliuti dauguma gyventojų. Kadangi Tauta negali pasiekti seimūnų gyvenamosios realybės, tai seimūnai turi „nusileisti“ į absoliučios daugumos visuomenės gyvenimo realybę, į jos problemas, troškimus. Nes kitaip vieni iš kitų juoksis ir didės atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės. Visi jaučiame permainų būtinumą, tačiau vieni jų nori, o kiti nenori (valdantis elitas). Permainos Seimo darbe turi būti rimtos. Tokios naujienos kaip vaiko maitinimas krūtimi Seimo posėdžių salėje – nėra permainos. Tai - nusistovėjusių gerų papročių ir tradicijų laužymas, kuris neleistinas Lietuvos Seime. Lietuvos moterys darbe randa laiko ir vietą, kur jos deramai pamaitina savo kūdikį, bet dažniausiai darbe to nedaro. Tas pats turi būti Seime, tuo labiau kai kiekvienas seimo narys turi savo kabinetą. Visuose Seimo posėdžiuose turi būti darbinė atmosfera, todėl vaikams juose – nevieta. Seimo nariai vaikų priežiūros ir maitinimo problemas turi  spręsti kaip sprendžia paprasti, dirbantys Lietuvos tėvai.

    Seimūnai privalo spręsti absoliučios daugumos visuomenės gyvenamosios realybės problemas, kadangi to nėra - tampa svarbus žiniasklaidos vaidmuo. Deja, ji pašalinta iš politinio proceso ir jau ne visada gali objektyviai nušviesti realybę. Nepriklausomų politikos apžvalgininkų pastebėtos klaidos ir teisinga kritika nebeveikia politikų. Sutinku su politikos apžvalgininkų nuomone, kad reikia griežčiau spausti valdžią ir neduoti valdžiai 100 dienų atokvėpio ir panašių dalykų, nes tam nebėra laiko. Didėjanti krizė reikalauja greitų ir konkrečių problemų sprendimų bei rimto darbo.

Vakar prasidėjo Seimo rudens sesija. Nors nuotaikos plenarinių posėdžių salėje rudens sesijos pradžioje išsiskyrė savo neapibrėžtumu, priklausomybe, netikrumu, pasimetimu, o pas B.Vėsaitę pasirodė netgi ir pirmieji panikos požymiai, bet Lietuvos himnas buvo sugiedotas labai gražiai į ką po to subtiliai atkreipė dėmesį Seimo pirmininkas Č.Juršėnas. Toliau įvykiai klostėsi ne taip kaip planuota – Seimas plenarinių posėdžių salėje darbą baigė anksčiau laiko. Turbūt neišlaikė nervai. Nervingumu ir piktumu labiausiai pasižymėjo socialdemokratai, kurių ministrai ir Ministras Pirmininkas grubiai stabdė nepatogius seimo narių klausimus ir iniciatyvas. Seimūnai taip pat nebuvo pasiruošė rimtam darbui. Nežinau, kaip jie atliks suplanuotus šiai sesijai darbus…

Reikia pabrėžti, kad seimo nariai, prieš rinkimus „išėję į žmones“ pamatė realias rinkėjų nuotaikas, ir šis dalykas aiškiai matėsi jų veiduose. Kai tu esi seimūnas ir sprendi žmonėms labai svarbius klausimus, rinkėjai tau nuolaidžiauja ir padlaižiauja, todėl lengva prarasti realybės jausmą. Tada natūraliai pradeda atrodyti, kad kalti dėl blogo valdžios įvaizdžio yra žurnalistai, pačių žmonių psichinės ir dvasinės ligos, disidentai ir kiti pilietiškai aktyvūs žmonės, kurie pastebi nepatogias problemas. Taip mąstant natūraliai prieinama išvada, kad minėtus žmones pašalinus, nutildžius, išstūmus į užribį ir juos ignoruojant  valdžios įvaizdis pagerės. Tam atrodo puikiai gali pasitarnauti nenormali propaganda. Tai vaizdžiai patvirtina Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas dėl K.Prunskienės savireklamos už valstybės iždo pinigus. Bylą nagrinėjusių teisėjų nuomone, „negali būti ribojama ministro kaip politiko teisė skelbti teigiamą informaciją apie savo ir vadovaujamos institucijos veiklą, nes tai stiprina žmonių pasitikėjimą valstybės institucija“. Toks sprendimas leidžia beatodairiškai leisti valstybės pinigus politikų privačiai reklamai. Visgi turi būti atskirta privati reklama nuo valstybės institucijos teikiamos informacijos. Valstybės institucijos turi teisę skelbti teigiamą apie save informaciją ir savo pasiekimus, kurias jos manymu žiniasklaida ignoruoja. Bet tai negali būti mažas institucijos vadovą giriantis tekstas su didele vadovo nuotrauka. Gerus valstybės institucijos darbus atlieka ne vienas vadovas, o visi gerai dirbę valstybės institucijos darbuotojai. Be to, tai negali būti propaganda, nes Seimas, Vyriausybė, ministerijos ir kitos valstybės institucijos nėra politinės partijos ar jų įrankiai naudojami partijų ir politikų tikslams. Valstybės institucijas turi puošti geri darbai (juos galima skelbti), o ne graži propaganda, naudojama politikų naudai. Sumos viešiesiems ryšiams turi būti labai ribotos, nes dideli valstybės institucijų užsakymai reklamai žiniasklaidoje didina kainas, užima reklamos plotus ir išskiria leidėjų galimybes, ko pasekoje privatūs reklamos užsakovai turi mažinti savo reklamos apimtis, neturintiems gerų valdžioje ryšių leidėjams -  sunkiau konkuruoti. Tokiu būdu ne tik išvaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, bet ir iškraipoma reklamos rinka.

Mano giliu įsitikinimu, bloga padėtis, atmosfera Lietuvoje susidarė ir valdžia neteko legitimumo todėl, kad didžioji Lietuvos turtų dalis sutelkta į socialinės sąžinės neturinčių savininkų oligarchijos rankas, teisėtumu paremtos valstybės visiškas sunykimas, valdžios pareigūnų korupcija, nežabotas monopolijų ir didžiojo kapitalo siautėjimas, politinių – finansinių grupuočių valstybės institucijų naudojimas savo poreikiams – tai visi veiksniai, kurie nuolat žadina revoliucinius prievartos jausmus sąmonėje tų, kurie pasijunta minėtų veiksnių aukos. Tokioje situacijoje politinės – finansinės grupuotės padarytų didelę klaidą, jeigu imtųsi fizinės prievartos priemonių prieš jų manymu pavojingus ir žadinančius liaudį asmenis. Tai – įšauktų atsakomąją prievartą ir Lietuva nugrimztų į žiaurų chaosą. Įžūlus melas, rinkėjų apgaudinėjimas, kiršinimas skirstant biudžeto pinigus, „teigiama“ valdžios propaganda, izoliuojant pavojingus valdžiai žmonės, nieko negalinčio paprasto piliečio jausmo stiprinimas, žaidimas „pozicija – opozicija“, tai – veiksniai, kurie slopina revoliucinius prievartos jausmus ir stiprina dabartinę sistemą. Tačiau geriausia priemonė yra rimtas, sutelktas, įtraukiant visuomenę, susikaupusių problemų sprendimas ir Lietuvos ateities gairių kūrimas. Žodžiu, reikia pagerinti plačiosios masės padėtį, sumažinti korupciją, sustiprinti teisėtumą ir sutaikyti valdžią su Tauta. Paprasti žmonės taipogi turi savo teises ir teisėtus interesus ginti taikiai, bet labai tvirtai ir aiškiai. Kiekvienas pilietis privalo įsitraukti į visuomenės ir valstybės problemų sprendimą ir valdymą. Tik tokiais būdais galima keisti esamą padėtį į geresnę.

     Paskutinę pavasario sesijos dieną Seimas svarstė tris svarbius plačiajai visuomenei klausimus: Pilietybės įstatymo pakeitimo, Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo ir dėl Seimo rezoliucijos “Dėl neatidėliotinų priemonių stabdant kainų augimą ir infliaciją” svarstymo procedūrų. Šių įstatymų svarstymas puikiausiai iliustruoja susidariusią padėtį Tautoje, valstybėje ir valdžioje.

     Pilietybės įstatymo pakeitimo svarstymas buvo padrikas. Dar daugiau painiavos įvėlė PLB valdybos pirmininkės R.Narušienės kalba plenariniame posėdyje. Tai buvo nevykusi kalba, kurioje teigiamas lobizmas taip nepataikė su politiniais vėjais. Kadangi prie šio klausimo vėl bus sugrįžta, tai PLB vadovams reikia pasistengti tinkamiau formuoti pozicijas ir kalbas. Kartu galima daryti išvadą, kad lietuviai nepakankamai vieningi. Lietuvoje gyvenantys lietuviai turėtų būti labiau tolerantiški, o pasaulio lietuviai labiau lojalūs savo šaliai pareigų prasme.

     Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymui priimti ir nugalėti prezidento veto reikėjo trijų chaotiškų balsavimų. Pastebėjau, kad alkoholis dėl to nebuvo jau toks nekaltas. Šio įstatymo svarstyme išsiskyrė prezidento ir Seimo nuomonės. Abi institucijos dabar jau rimtai nusiteikusios kovoti su infliacija, bet būdus mato skirtingus. Lietuvoje infliacija perkopė 12 proc. ribą, o tai yra labai didėlė infliacija, kuri nenaudinga jau ne tik absoliučiai daugumai žmonių, bet ir didžiajam kapitalui. Nors prezidento aplinka supeikė šį indeksavimo įstatymą ir pasiūlė savo variantą, kuris infliacijos problemą spręstų pagal tradiciškai dažniausiai naudojamą būdą, t.y. vargingųjų sąskaita, manau, kad šis įstatymas reikalingas. Žinoma, jis nėra toks profesionalus, koks turėtų būti ir sunku pasakyti kaip jis bus vykdomas (tai priklausys nuo Vyriausybės). Bet pati mintis - gera. Reikia sušvelninti pasekmes pažeidžiamiausioms žmonių grupėms. Iš kitos pusės prezidento aplinkos pasiūlymai yra gana efektyvūs, kurie leistų pensininkų, minimalius atlyginimus gaunančius ir kitų pažeidžiamiausių žmonių grupių „numušti“ vartojimo lygį iki tol, kol jie pradės nebeišgyventi ir kelti solidų triukšmą. Tada valdžia matys, jog reikia imtis indeksavimo ir kitų lengvinančių paprastų žmonių padėtį priemonių. Žmonės, gavę didesnes pajamas, nurims, kainų lygis per tą laiką sumažės ir dar žmogeliai bus patenkinti, kad į juos valdžia dėmesį atkreipė. Kadangi artėja Seimo rinkimai, o pradžia infliacijai mažinti yra skausminga, Seimas nugalėjo prezidento veto ir priėmė įstatymą.

     Seimas privalėjo grįžti prie Seimo rezoliucijos “Dėl neatidėliotinų priemonių stabdant kainų augimą ir infliaciją”. Ši rezoliucija yra nemokšiška, todėl kelianti chaosą rinkose, versle ir kontroliuojančiose valstybės institucijose. Ją reikėjo kuo skubiau bent jau taisyti. Kad išlaikyti Seimo „veidą“ buvo sugalvotos šios rezoliucijos svarstymo ir priėmimo procedūrų pažeidimai, o teisėje toks pažeidimas daro teisės aktus negaliojančiais. Šios rezoliucijos svarstymas parodė nuoširdų seimo narių norą kovoti su augančiomis kainomis, bet negebėjimas ir negalėjimas imtis konkrečių darbų.

     Tenka atkreipti dėmesį, kad prezidentas pastaruoju metu labai pyksta ant Seimo. Tai jautėsi iš jo patarėjų veidų ir veiksmų Seime svarstant svarbius įstatymus. Mano nuomone, šį prezidento pyktį sukėlė LAT pirmininko Greičiaus atleidimo svarstymas Seime. Seimas nepakluso prezidentui ir paliko V.Greičių LAT ir nepaskyrė naujo jo pasiūlyto pirmininko. Tai prezidentui skausmingas sprendimas, nes po ankstesnio jo konflikto (noro atleisti) su Greičiumi prezidentas buvo patekęs į nemalonę situaciją. Buvo stipriai apsimeluota ir negarbingai pasielgta. Tąkart V.Adamkaus „moralinį autoritetą“ išgelbėjo „valstybininkai“, o kaltė suversta jaunam prezidento patarėjui. Dabar V.Adamkui reikėtų būti atsargesniam, nes iki kadencijos liko metai ir prezidento globėjai gali jo negelbėti. Dabartinis prezidento ir jo patarėjų spaudimas Seimui virsta seimūnams proga pasirodyti nepriklausomiems, savarankiškiems, nes jie, nepaisant patarėjų pastangų, suprato, kad už šito spaudimo nestovi „valstybininkų“ vadeivos. Dar daugiau - patarėjų veideliai ir pastangos sukelia vidinę šypseną ne tik seimūnams, bet ir šio teksto autoriui. Kartu tenka pagirti V.Greičių dėl jo puikių politinių sugebėjimų. Gerai apskaičiavo ir numatė susidarysiančią politinę situaciją, o svarbiausia, kad gana garbingas išpildymas. Politinę kultūrą keliantis į aukštesnį lygį. Deja, teismuose to nepakanka, nes tenai reikia ne politikuoti, o vykdyti teisingumą. Liūdna, kai vyksta klanų kova teismų sistemoje, todėl nesitikiu, kad gali būti paskirtas tinkamas LAT pirmininkas.

Visų pirma, reiškiu užuojautą žuvusio Afganistane seržanto A.Jarmalavičiaus artimiesiems.  Tokie tragiški įvykiai verčia apmąstyti mūsų karių dalyvavimo reikalingumą misijose Afganistane ir Irake. Dabar Lietuva yra prisiėmusi įsipareigojimus dalyvauti šiose misijose, bet, manau, tai negalės tęstis amžinai. Tokie tragiški įvykiai yra proga pradėti diskusiją dėl mūsų karių misijos ir atsižvelgus į mūsų šalies interesus pradėti konsultacijas ar derybas su JAV. Tuo pačiu noriu sukritikuoti  Krašto apsaugos ministrą J.Oleką dėl subordinacijos nesilaikymo. Nors ministras turi ir kitą nuomonę, bet jis negali atsisakyti vykdyti savo pareigų. Jis gali inicijuoti tik diskusijas, kuriose turi siekti daugumos palaikymo atšaukti karius iš Irako, bet jokiu būdu negali nepaisyti, nesulaukęs visuomenės palaikymo, visų aukščiausių Lietuvos vadovų sprendimo.

Pasisakyta radijo laidoje “Dienos klausimas”

Kaip greitai prabėgo vieneri metai! Džiaugiuosi galimybe turėti savo puslapį ir laisvai reikšti savo poziciją. Nuosavo internetinio puslapio nepalyginsi nei su rašymu į naujienų portalus nei su kitu būdu reiškiant savo nuomonę. TOTE galiu reikšti tokią poziciją, kokią noriu (nereikia nerimauti, ar redakcija publikuos). Tuo labiau gerai dabar, kada žiniasklaidoje tokie mano rašiniai jau pradėjo strigti. Per TOTĄ galiu pasiekti savo skaitytojus, kurie nori žinoti apie politinius procesus daugiau. Tikiuosi, kad galiu būti naudingas tiems jauniems politikams ir piliečiams, kurie dar turi idealizmo ir nori eiti kita kryptimi, nes norint keisti sistemą - reikia ją pažinti. Ne visi turėjo ir turi galimybę iš gana arti matyti politinę virtuvę, todėl mano pastebėjimai ir patirtis galėtų būti naudingi. Būtų dar šauniau, kad ir skaitytojai, kurie turi patirties politikoje, savo komentarais papildytų ar patikslintų mane.

Širdingai dėkoju visiems TOTO skaitytojams!

      LR Seime tik dabar įsigalėjo artėjančių rinkimų nuotaikos. Atėjo toks metas, kada politikai sutelkia dėmesį į rinkimus ir kiti darbai bei sprendimai  jau yra einamieji arba reikalingi rinkimams. Nors visuomenėje yra abejonių dėl demokratijos, tačiau politikas turi stengtis, kad išrinktų jį į Seimą. Lietuvoje šiuo požiūriu yra demokratija, nes seimo nariai neskiriami, o renkami. Kaip sovietiniuose rinkimuose buvo galima įžvelgti demokratinius elementus,  taip dabartinėje Lietuvoje galima matyti demokratiją. Išorė atrodo gerai, bet vidus – prastas. Visos valdžioje esančios partijos ir jų vadovai finansuojami ne tik įspūdingais valstybės asignavimais (“Valstybininkų” svarba), bet dar didesnėmis didžiojo kapitalo finansinėmis injekcijomis. Ši verslininkų parama tokia svarbi, kad politikai yra priversti dėl jos konkuruoti panašiai kaip (išorėje) dėl rinkėjų simpatijų. Tiesa, didieji verslininkai tuose dalykuose taiko investicijų paketo valdymo dėsnius ir bando diversifikuoti partijų finansavimą. Politikai šitą supranta, todėl valdžioje esantys politikai bando tvirtinti politinių – finansinių grupuočių ryšį, kad finansuotojai nepabėgtų pas kitus. Didysis kapitalas žino, kad gudriai tvarkant investicijų paketą, galima turėti rizikingų aktyvų, duodančių didelį pelną, ir išvengti pernelyg didelės rizikos. Tai reiškia daugiau ar mažiau perkamos visos partijos. Tuo pačiu tai reiškia, kad rinkėjų valia gali būti keičiami politikai, kurie po rinkimų tęs tą patį kursą. Politikai, norėdami būti išrinkti (išlikti valdžioje) savo ruožtu turi ieškoti tvirtesnio pagrindo, kad Seimo nariai taip drastiškai nesikeistų kaip keitėsi per 18 nepriklausomybės metų, o Seimo darbo kokybė tik blogėtų.

      Deja, išeitis buvo sugalvota išties valstybei nenaudinga: pradėta formuoti klanus. Šių klanų vadeivos tapo tikraisiais valstybės vadovais. Nors dar ne  viskas užvaldyta ir verslininkai gali diversifikuoti riziką, tačiau tai mažai ką keičia susidariusioje sistemoje.

      Puikus pavyzdys yra Socialdemokratų partija, kurios suformuota Vyriausybė artėjant rinkimams yra netekusi legitimumo ir ji optimistiškai eina į šių metų rinkimus! Maža to, po rinkimų tikisi formuoti valdančiąją daugumą!!! Galima daryti tik vieną išvadą, kad valdantysis sluoksnis visiškai nepaiso rinkėjų nuomonės (vis tiek balsuos), o remiasi tuo, kad vyriausybė sudaryta remiantis Konstitucija ir įstatymais, t.y. pagal iš anksto nustatytas teisines procedūras – teisėta. Politologiniu požiūriu tokia valdžia yra legali, bet nelegitimi. Keistai suprantama demokratija….

      Mūsų šalyje vyrauja slogios nuotaikos. Valstybė nesustabdomai krenta į labai gilią bedugnę. Valdžia yra tokia korumpuota, kad tai matydama jau nepajėgi ką nors pakeisti (arba tas jai -naudinga). Puikus pavyzdys yra prezidento metinis pranešimas. Prezidentas pats konstatuoja pasitikėjimo valstybe krizę, supranta, kad “į šią krizę eita nuosekliai, žingsnis po žingsnio“ ir nurodo priežastį: “Lietuvoje iki šiol nesusiformavo demokratinės sprendimų priėmimo tradicijos. Nėra suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms.“ Ir tuo pat metu teikia Seimui svarstyti įstatymo papildymą, kuriuo siūlo nustatyti Sodros „lubas“… Deja, tenka konstatuoti, kad prezidentas (patarėjų patariamas) jau pamėgo ir priprato viena sakyti, o kitą daryti. Kaltinimai politikams dėl susidariusios krizės ir raginimas jiems susiimti ir taisyti padėtį, taip nederi su jo veiksmais. Prezidente, parodykite pavyzdį šitiems jūsų kritikuojamiems politikams kaip turi derėti gražios deklaracijos su darbais! Matydami Jūsų pavyzdį, ryžtą ir Jūsų prezidentines galias, jie bus priversti daryti permainas.

      Tuo pačiu noriu pripažinti, kad metiniame prezidento pranešime yra puikiai įvardintos esminės problemos. Deja, problemų sprendimų nėra (ar jų nenorima). Vėl siūloma partijas finansuoti tik iš valstybės biudžeto. Tai reiškia, kad reikia didinti finansavimą partijoms iš valstybės iždo. Mes nesame tokie naivūs, kad nesuprastume, jog paslėptas verslo grupių finansavimas išliks. Dar daugiau – didesnės valstybės iždo lėšos leis paslėpti didesnį paslėptą finansavimą. Ar ne geriau būtų imti spręsti metiniame prezidento pranešime minimas atlyginimų problemas? Šiais metais valstybės biudžeto dotacijos partijoms yra 20 milijonų litų. Be to, valstybės biudžete nustatoma asignavimų suma, skirta kompensuoti daliai politinės kampanijos išlaidų. Sumos susidaro nemažos. Pripažinkime, kad šie pinigai bus išleisti toli gražu ne patiems svarbiausiems dalykams. Todėl gražu būtų, jeigu partijos sutiktų pasidalinti šiuos pinigus su bibliotekininkais ir kitais biudžetininkais. Bent jau bibliotekininkams būtų galima pakelti gana žymiai algas. Dar ir rinkėjai apsidžiaugs, nes mažiau matys tos nemalonios politinės reklamos.

      Nors šalyje vyrauja slogios nuotaikos, bet jau pradeda spindėti šviesos spinduliai tamsoje. Tą pastebėjo ir prezidentas metiniame pranešime. Visiškai sutinku su prezidentu, kad „visuomenės branda auga daug greičiau nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis. Visuomenė pati imasi spręsti svarbiausias problemas“. Kovingieji mokytojai sugebėjo išplėšti iš politinės – finansinės grupuotės apie 150 milijonų litų ir taip pasikėlė savo algas. Taip pat viliuosi, kad likusieji pinigai bus vykusiai panaudoti nacionalinio stadiono statybai. Prie šito mokytojų laimėjimo svariai prisidėjo žurnalistai, nes jie iškėlė į viešumą šį neskaidrų investicinį projektą ir valdžia neteko argumento, jog mokytojams biudžete nėra iš kur paimti algoms. Žinoma, tai nėra persilaužimas, bet teikia vilčių ateičiai, kad sulauksime esminių permainų.

Mindaugas Pliauga

      Po tikėtų (planuotų) ir netikėtų STT reidų šalyje kilo politikų korupcijos skandalai. Šie skandalai visuomenės nešokiravo, nors į korupcijos skandalus yra įsipainioję aukščiausi šalies politikai. Pastebėjau, kad žmonės jautriau reaguoja tik į kitą skandalą - į V.Adamkaus tamsias rinkimų finansavimo istorijas. Turbūt taip atsitiko todėl, kad nelieka politiko, kuriuo galima nors kažkiek pasitikėti. Todėl prezidentas negali tylėti kaip tyli  valstybę užvaldę “valstybininkai”, o turi atsakyti į keliamus klausimus. Manau, kad logiški ir motyvuoti pasiteisinimai sustabdytų nusivylimą prezidentu.

      Džiugina STT darbas. Buvo užkabintos įvairios partijos, kas atėmė politikams galimybę  teigti, jog tai- konkurentų darbas. Šiuo atveju STT  pasielgė labai rizikingai, bet labai protingai korupcijos mažinimo požiūriu, nes pasėja baimę ir netikrumą korupcionierių tarpe. Reikia pripažinti, kad STT teigiamas pastangas bus bandoma tramdyti. Įvairių partijų politikai jau prakalbo apie bausmes “savivaliaujantiems” pareigūnams, todėl turėtų sekti ir atitinkamų vadovų veiksmai. Mums, eiliniams piliečiams, belieka tikėtis, kad bausmės sąžiningai dirbančių pareigūnų nepalauš ir neatims noro kovoti su korupcija. Doriems pareigūnams patarčiau toliau kaupti  ir rinkti informaciją, kuri pasikeitus valdžiai galėtų būti sugrąžinta į oficialų teisėsaugos institucijų darbą ir suteiktų galimybes gauti rezultatus. Svarbiausia neprarasti vilties ir triumfo valanda ateis.

      Dabar G.Kirkilo Vyriausybė išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Iš esmės ją palaiko tik viena galinga grupuotė, todėl premjeras yra kaip niekada nuo jos priklausomas. Jei ši grupuotė atsisakytų jį remti – G.Kirkilas tą pačią minutę būtų priverstas parašyti atsistatydinimo pareiškimą. Be jų paramos jis ne tik premjero posto neišlaikytų, bet ir socialdemokratų partijos pirmininko. Su giliu liūdesiu galima konstatuoti, kad tokioje padėtyje G.Kirkilas neturi galimybių tinkamai dirbti visų Lietuvos žmonių labui. Jei niekas nesikeis, tai socialdemokratams Seimo rinkimuose bus nepalyginamai sunkiau negu konkurentams. “Valstybininkai” prisiklijuos prie kitų partijų, todėl pasekmes pajaus tik socialdemokratai. Tą gerai supranta A.Brazauskas ir kiti socialdemokratai, norintys permainų partijoje.

      Šalyje siaučiant korupcijos skandalams, kai žiniasklaida politikos naujienas priversta pateikti kaip kriminalines, sunku patiems susidaryti palankias sąlygas Vyriausybių kaitai. Vasario mėnesį tokios sąlygos buvo susidariusios (AE įstatymas). Dabar šias sąlygas reikia susidaryti patiems socialdemokratams, nes kitaip gali kilti chaosas, ko pasėkoje nebus suformuota tokia Vyriausybė, kokios reikalauja laikmetis. Mano įsitikinimu, bet kokį didesnį valdžios laivo stabilumą gali laiduoti tik geresnis kontaktas su visuomene ir jos interesų paisymas. Tai reiškia, jog reikia keisti nusistovėjusias politines nuostatas. Nauja Vyriausybė privalo atsigręžti į visuomenę ir gauti bent minimalų gyventojų palaikymą. Gyventojų nuomonės paisyti yra būtina. Tik tokia Vyriausybė gali išplaukti į ramesnius vandenis. Kitu atveju, anot politikos apžvalgininko V.Vasiliausko, ateina vakaras.

Publikuota: www.vtv.lt

Kai kalbame apie V.Adamkaus veiklą ir kaip pasikeitė Lietuva per 10 metų, tai V.Adamkų galime vertinti tik kaip –žmogus, kuris prabuvo prezidentu. Kiekvienam žmogui, tai - didelis pasiekimas. Deja, žmonijos istorija rodo, kad valstybei valdyti to neužtenka. Gaila, kad geros V.Adamkaus kalbos nevirto darbais ir buvo leista Lietuvą keisti ir valdyti politinėms – finansinėms grupuotėms. Trakų savivaldybės pavyzdys rodo, kad prie šių grupuočių dar yra prisijungę ir nusikalstamo pasaulio veikėjai. Manau, dėl dabartinės valstybės būklės atsakomybę prisiimti turėtų ir V.Adamkus.

Pasisakyta radijo laidoje “Apskritas stalas”

Lietuvos prezidentas įžvelgia Šaltojo karo atsinaujinimo tikimybę, o JAV valstybės sekretorė tokias kalbas vadina „hiperbolizuota nesąmone“

Kas arčiau tiesos – Valdas Adamkus ar Condoleezza Rice?

Manau, kad arčiau tiesos yra Condoleezza Rice ir suprantu jos nediplomatiškumą. V.Adamkus jau per daug sau leidžia nediplomatiškai (ne taip kaip derėtų) visur pasisakyti apie Rusiją. Gavo tuo pačiu atgal, bet ne nuo Rusijos, o nuo Amerikos. Šiuo metu priešai yra mūsų valdžios viduje ir V.Adamkus turi (nes jie mums pavojingiausi) pulti Rusijos agentus Lietuvoje. Puldami Rusiją - jos agentų veiklos Lietuvoje nesustabdysime. Tik keliame chaosą tarptautinėje arenoje.

Šiuo klausimu pasisakyta Žinių radijo laidoje “Dienos klausimas”

Mindaugas Pliauga

“Leo Lt” projektas Lietuvos politikams yra tarsi gardusis medutis, kurį reikia iškopinėti. Tik bėda ta, kad bitės (paprasti žmonės) skaudžiai gelia, o nesėkmės atveju gali to medaus neiškopinėti arba…. bitės gali mirtinai sugelti (nušalinti nuo valdžios). Problemos sprendimas atrodo paprastas – nevalgyti tau nepriklausančio medaus. Bet jo taip norisi…Tai tokie va yra pasirinkimai.   

      LR Seimas 2008 m. sausio 11 d. ėmė svarstyti Vyriausybės pateiktą “Leo Lt” projektą. Tik pradėjus svarstyti  įstatymo pakeitimo projektą  plenarinių posėdžių salėje – įvairios ir prieštaringos seimo narių emocijos. Emocijų prieštaringumas labiau jautėsi seimo narių viduje, nei tarp partijų ar frakcijų. Šio projekto iniciatoriai buvo socialdemokratai. Jie labai aktyviai agitavo už šį projektą ir  norėjo bendro sutarimo. Konservatoriai ir kiti opozicijos atstovai norėjo pasvarstyti įstatymo pataisas ir “patemti gumą” taip suteikiant Seimui solidumą. Aišku, po to gerai būtų, kad valdantieji šį projektą prastumtų “buldozerio” principu. Valdantieji bijodami šito varianto siekė bendro sutarimo, ko pasėkoje vyravo dviprasmiškumas: A.Kubilius sielojosi, kad ketinama viską daryti jėga, o B.Vėsaitė tvirtino, kad to neketinama daryti. Žodžiu, Seime nebuvo rimtesnių pozicijų išsiskyrimų, tik noras primesti atsakomybę už šį projektą kitiems (daugiausia dešinieji) arba visiems (daugiausia kairieji). Padėtį sunkino tai, kad reikėjo tvarkyti reikalus pagal datas. Gilėjant seimo narių diskusijoms pradėjo ryškėti įdomus dalykas: sutartį su “NDX energija” dėl “Leo Lt” steigimo Vyriausybė jau yra pasirašiusi, todėl Seimui tereikia pataisyti įstatymus pagal pasirašytą sutartį, kad ji neprieštarautų įstatymams ir patvirtinti derybų rezultatus, ko pasekmėje bus pritarta pasirašytoms sutartims. Žinoma, ši netiesioginė retorika dar nepatvirtina, kad sutartis jau pasirašyta, nes tai gali būti tik spaudimas seimo nariams, bet labai puikiai paaiškina susidariusią situaciją ir lengvai leidžia iššifruoti seimo narių kalbas. Tiesiogiai niekas apie tai nesako, bet netiesiogiai apie tai diskusijos vyksta. Ir tai yra suprantama, nes tai labai jautrus visuomenėje klausimas, o susidariusi situacija -žeminanti Seimo autoritetą. Vis dėlto išeitį daugumai seimūnų priimtiną rado ir atidėjo šio klausimo svarstymą iki sausio 15 d., o tame posėdyje pritarė po pateikimo.  Kodėl politinės- finansinės grupuotės nutarė “patemti gumą”? Atsakymai netrukus pradėjo ryškėti.

      Viena aktyviausių “Leo Lt” projekto rėmejų B.Vėsaitė pasitelkė feministines organizacijas, kurios pradėjo kelti isteriją dėl abortų uždraudimo. Žinoma gerai, kad šiuo klausimu vyksta debatai, kuriuos inicijuoja feministės, pasisakančios už abortus, nes reikia ne tik priimti  Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą, bet įtikinti žmones abortų draudimo būtinumu, kuris neišvengiamai susijęs su žmogaus gyvybės apsauga. Diskusijose reikia vadovautis ne egoistinėmis emocijomis, o argumentais ir moksliniais įrodymais. Būtinas visuomenės sąmoningumas šiuo klausimu. Manau, visuomenė turi priimti šią vertybę tik giliai išnagrinėjusi, apmąsčiusi ir supratusi žmogaus gyvybės  prasidėjimo momento ir jos apsaugos nuo prasidėjimo iki natūralios mirties reikšmę. Tik klausimas, kodėl ši feminisčių isterija keliama dabar, o Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo svarstymas vyks tik pavasario sesijoje ir nežinia, kokiu konkrečiai laiku? Ar tik nebus noras nukreipti dėmesį nuo “Leo Lt” projekto? Būtų labai gaila, jei “Maximos” savininkai pradėtų remti šias tamsias ir galingas organizacijas.

       Valdantieji sumanė sustiprinti savo koaliciją, todėl socialliberalams pasiūlė prisijungti prie jų. Tiesa sakant, G.Kirkilo Vyriausybė tikrai nėra silpniausia pagal palaikymą Seime lyginant su kitomis per pastaruosius 18 metų buvusiomis Vyriausybėmis. Ją reikėtų vertinti bent jau kaip didesnę paramą turėjusią ir turinčią Vyriausybę. Tik ji skirtingai nuo kitų nemenką palaikymą turėjusių Vyriausybių išsiskiria tuo, kad neturi formalios daugumos Seime ir yra palaikoma per prievarta. Partijos nori politinės sistemos stabilumo, nemato alternatyvos, todėl priverstos vienaip ar kitaip remti G.Kirkilo Vyriausybę. Socialliberalų prisijungimas reiškia, kad G.Kirkilui bus mažiau darbo derinti svarbius klausimus su Seimo frakcijomis ir jos negalės taip vaidinti kaip iki šiol. Galbūt politologinėmis teorijomis mąstantiems politikos apžvalgininkams kelia nuostabą, kodėl socialliberalai prisijungė tokiu nepalankiu momentu (beveik prieš rinkimus) prie valdančiosios koalicijos, bet Lietuvos politikos praktikų tas nestebina. Mūsų šalies politikoje reikia finansinių grupuočių vadeivų paramos ir užimti bent kiek reikšmingesnes pozicijas, kad būtum matomas ir galintis įtakoti situaciją. Kitaip sakant, ne rinkėjai renka valdžią – ji yra primetama pasirinkimo būdu, kai nėra iš ko rinktis. Rinkis nesirinkęs – tą patį išsirinksi (gali tik pavardes kiek pakeisti). Todėl socialliberalai pradėjo žaidimą, kuriuo gali tik pagerinti savo prastą partijos padėtį ir sutvirtinti pozicijas partijos viduje.

      Kitas šiek tiek susijęs su “Leo Lt” įvykis yra A.Paleckio išmetimas iš Socialdemokratų partijos. Manau, A.Paleckis buvo radęs puikią nišą savo iškilimui į partijos aukštumas, nes jo pasirinkta pozicija labai perspektyvi, atsiliepianti į kairiųjų pažiūrų rinkėjų lūkesčius. Taip pat jis jau numato politinio klimato pokyčius į priekį ir tampa tarsi šauklys kilti prieš klaninę valdžią. Šiuo atveju partijos vadovybė laiku pastebėjo šiuos jo ketinimus ir išmetė iš partijos.

       Pritariu visų partijų nariams, kurie eina į opoziciją partijų vadovybėms ir nenori eiti išvien su klaninėmis struktūromis. Labai svarbu, kad tai būtų nauji ir perspektyvūs žmonės, prie kurių neprisiskverbtų politinių- finansinių grupuočių čiuptuvai.

Publikuota: www.vtv.lt

Gruzinai perinko prezidentu M.Saakašvilį, kuris laimėjo jau pirmame rinkimų ture surinkęs daugiau kaip pusę balsų. Sveikinu M.Saakašvilį tapus prezidentu. 

Šaunu, kad rinkimai vyko gana demokratiškai, nors ir neišvengta pažeidimų. Išrinktasis prezidentas veda Gruziją Vakarų kryptimi ir, žinoma, tai yra gerai ir Lietuva aktyviai remia šį siekį. Tačiau šis vedimas negali būti toks, koks yra dabar: demokratija neprogresuoja, būtinos reformos nevyksta, socialiniai klausimai iš ėsmės nesprendžiami ir kita. Lietuva negali tik sveiknti išlaikius demokratijos egzaminą ir nekreipti dėmesio į tai, kai Gruzijos valdžia dažnai skelbianti einanti į Vakarus, demokratizuojanti valstybę ir kovojanti su Rusija, o savo šalyje pažangių vakarietiškų demokratinių dalykų nediegia. Viskas lieka kaip buvę, o kartais ir blogiau. Manau, toks Gruzijos valdžios elgesys nederamas. Jei toliau taip tęsis - neišvengiamai Gruzijos žmonių akyse Lietuva įgis susikompromitavusios valdžios remėjos įvaizdį. Todėl reikia skatinti Gruzijos valdžią, kad ji vykdytų reikalingas reformas ir gerintų paprastų gruzinų gyvenimą. Jei esame draugai, tai negalime užmerkti akių į negeroves, o turime padėti ar patarti draugui.

Gruzijos žmonės rinkimuose išreiškė pasitikėjimą M.Saakašvliu. Mes sveikiname mūsų draugą ir norime patarti imtis reikalingų reformų ir sutelkti dėmesį į  paprastų gruzinų gerovės kilimą. Priešingu atveju, mano nuomone, gruzinai vers dabartinę valdžią, kuri jau dabar neturi reikiamos paramos tautoje (mitingai prieš valdžią), o Lietuva turi atsisakyti remti dabartinę Gruzijos valdžią ir palaikyti paprastų gruzinų siekius.

Perskaičiau DELFI (dažna tema šiame portale) straipsnį Vilnius homoseksualiems turistams – nesvetingas, kuriame aprašomi gėjų skundai dėl homofobijos.

Nemanau, kad pas mus diskriminuojami turistai. Kas pas mus tikrina: tu gėjus ar ne? Visi turistai gali lankytis. Sutinku, kad Sex turizmas nepropaguojamas. Man visai nemalonu, jei turistai važiuotų į Lietuvą ne šalimi pasigrožėti, o dėl prostitučių ar prostitutų. Dar blogiau, jeigu čia ieškotų vaikų savo iškrypimams. Tokių turistų mums nereikia ir nereikia čia verkti. Mažiau bus lytiniu būdu plintančių ligų ir mažiau bus įtraukta asmenų į šį “verslą”. Labai nenorėčiau, kad mūsų kraštas garsėtų kaip sekso turizmo rojus. Nėra teigiamas dalykas pirmauti šioje sferoje, todėl Vilnius tegu siekia tapti sostine šviesesnėse sferose. Tai nėra homofobija, o siekis doros, moralios, sveikos ir taikios visuomenės. Tik tokioje visuomenėje galimas visiems gerovės kilimas ir darnus įvairių žmonių gyvenimas.

Mielai kviečiame kultūringus, su gerais ketinimais turistus ir nesvarbu ar jie gėjai, ar feministės.

VTV.LT portalas darė apklausą:

Reikšmingiausi Lietuvai 2007-ųjų metų įvykiai

Atsakiau į redaktoriaus klausimus ir pasiūliau tris, mano nuomone, reikšmingiausius Lietuvai 2007 - ųjų metų įvykius:

1. VSD skandalas ir šio departamento vadovo A.Pociaus keitimo peripetijos.

Šis skandalas sukėlė politinį karą Lietuvoje. Šio karo dėka pamatėme, kas realiai valdo Lietuvą. Eiliniai piliečiai galėjo įsitikinti, kad jie yra ne rinkėjai, o statistai.

2. Mokytojų streikai.

Šių streikų reikšmė ta, kad bunda pilietinė visuomenė, kuri pasiryžusi ginti savo teises ir nenori taikstytis su valdančiojo elito „žaidimo taisyklėmis“. Šiuo metu  mokytojų streikai valdžios yra ignoruojami, nes jie nėra masiniai, o mokytojų profesinės organizacijos yra ne tas „lygis“, kad juos būtų galima laikyti galios centrais. Manau, kad šis pilietiškumo pasireiškimas išjudino visuomenę, ko pasėkoje bus pakeistos valdžios nuostatos.

3. Lietuvos krepšininkų iškovota trečia vieta Europos krepšinio čempionate.

Šis įvykis pakėlė (bent trumpam) Tautos dvasią ir patriotizmą.

Apklausos rezultatus galite skaityti: Reikšmingiausi Lietuvai 2007-ųjų metų įvykiai

Putinas ir Lukašenka aptarė sąjunginės valstybės klausimus 

Mindaugas Pliauga

Praėjusią savaitę Seime buvo svarstomi ir priimti du svarbūs sprendimai: patvirtintas 2008 m. valstybės biudžetas ir patvirtintos L.Graužinienės vadovautos Seimo laikinosios tyrimo komisijos J.Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti išvados. Biudžeto svarstymas Seime nebuvo konstruktyvus. Nebuvo konstruktyvumo ne dėl nekontroliuojamų emocijų ar kokių tai peštynių, bet dėl to, kad, anot Vyriausybės vadovo, seimo nariai turi priimti Vyriausybės pateiktą biudžetą, jeigu nenori riaušių. Šis argumentas seimo nariams buvo pats svariausias ir nekeliantis abejonių, todėl diskusijos dėl biudžeto buvo nuobodžios, nekvalifikuotos, su suvaidintomis emocijomis, tuščios. Be to, visi suprato, kad biudžetas buvo suformuotas blogai, bet nei vienas neturėjo gerų pasiūlymų (ar nenorėjo) kaip jį galima padaryti kokybiškesnį ir labiau atgręžtą į silpnesnes socialines grupes. Tiesa, gudresni seimo nariai jų sritims sugebėjo įsirašyti papildomų milijonų iš valstybės iždo. Žodžiu, biudžetas buvo patvirtintas toks, kad būtų galimybė išlikti nieko nekeičiant.

    Visai kitaip vyko Seimo nutarimo priėmimo dėl J.Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimo išvadų svarstymas. Čia netrūko nuoširdžių emocijų, argumentų ir apskritai buvo įdomu stebėti. Reikia pripažinti, jog kaltinamieji (konservatoriai) nepateikė jokių įrodymų ar argumentų patvirtinančių jų teisumą. Liejosi tik blogos emocijos. Savo ruožtu pritariantys tyrimo išvadoms seimo nariai teikė argumentus. A.Paulauskas pažymėjo, jog partijos organizavusios tyrimo išvadose minimus nusikaltimus nesigaili ir neatgailauja. Taip pat išgirdau nuogąstavimus, kad konservatoriai atnaujina ryšius su tyrimo išvadose minėta smogikų grupe. Supratau, kad ją ne tik globojo ir globoja,  bet šiuo metu net ketina vėl suburti (sustiprinti). Konservatoriai nesivėlė ir neatsakė į tokius rimtus kaltinimus, o liejo blogas emocijas ir tvirtino, jog tai politinis susidorojimas už jų partijos tvirtą laikyseną VSD skandale ir santykiuose su prorusiškomis jėgomis. Nors ši byla sena, bet daugelis Lietuvos žmonių žino (ar bent įtaria) šių nusikaltimų organizatorius, todėl konservatoriai norėdami įtikinti turėjo teikti esminius bylai argumentus. To jie nedarė. Susidarė įspūdis, kad neturėjo sau naudingų logiškų argumentų, o jau apie įrodymus net kalbėti neverta. Darytina išvada, kad Seimas teisingai pasielgė patvirtindamas tyrimo išvadas. Kartu deklaravo, kad toks kovos metodas politikoje netoleruotinas. Šiuolaikinėje valstybėje  negali nusiristi politinė kultūra iki to, kada politikoje vienais iš ginklų tampa smogikai. Jeigu šį metodą nors kiek toleruotume, tai politika virs panaši į eilinių banditų ar mafijos susikirtimų vietą. Valdančiajame elite yra daug protingų žmonių ir jie turi išties visokių kitų bjaurių metodų sudoroti nepatinkantį asmenį, todėl toks banditizmas netoleruotinas ir negali būti naudingas nei vienai pusei.

     Nepasitenkinimas Lietuvoje auga stebint kaip formuojamas „Trigalvis slibinas“. Vyriausybė skelbia, kad ji derybose su „NDX energija“ apgins valstybės interesus. Pasiklausius A.Matulevičiaus pasakojimų, ką jam sako rinkėjai, kurių paskatintas jis įregistravo Atominės elektrinės įstatymo pataisas, susidaro išties baisus vaizdas. Vyksta derybos dėl akcijų pasidalinimo, o visais atvejais praloš Lietuvos gyventojai, nes šis slibinas visiškai nereikalingas, nes atominę elektrinę pagal įstatymą statys projekto įgyvendinimo bendrovė, kuri taps naują atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija. Projekto įgyvendinimo bendrovė GALI BŪTI steigiama nacionalinio investuotojo iniciatyva, sudarant galimybę dalyvauti partneriams.  Nacionalinis investuotojas gali šios bendrovės ir nesteigti, nes jis tam neįpareigotas. Bet tai dar nesvarbiausia!! Kam reikalingas “Trigalvis slibinas” (Nacionalinis investuotojas)? Štai pagrindinis klausimas! Jeigu tik tam, kad jo iniciatyva būtų steigiama projekto įgyvendinimo bendrovė -  tai čia jo paslaugų nereikia. Tą puikiausiai gali padaryti pati valstybė. Kad valstybei mažiau reikėtų realių pinigų, ji gali Projekto įgyvendinimo bendrovės akcijų išplatinti Lietuvos gyventojams ir firmoms. Galėtų pirkti akcijų už šimtus milijonų ir ta pati „NDX energija“. Gabūs verslininkai būtų reikalingi. Suprantamos aistros dėl milijardų, bet, manau, tokiems gabiems „Maximos“ verslininkams neverta gadinti savo vardo kaip tas atsitiko užsienio verslininkams su Telekomu ar „Villiams“. Manau, sumaniems verslininkams reikia valdžios, kuri sudarytų gerą verslo aplinką ir  „Maximos“ savininkai užsidirbs tuos milijardus savo jėgomis. Aišku, ne taip greitai kaip su „Trigalviu slibinu“,  bet jų darbas bus naudingas ne tik jiems patiems, bet ir valstybei bei jos žmonėms. Geriau būtų Lietuvai, kad išlaidos politikams būtų nurašytos į nuostolius, o naujos atominės elektrinės statybos procesai vyktų normalia, skaidria vaga. Tokiu būdu atgautume kaimyninių valstybių pasitikėjimą ir užsitikrintume jų dalyvavimą bei elektros rinkas.

Publikuota: www.vtv.lt