TOTAS

   2010 liepos 15 dieną švenčiame 600 metų Žalgirio mūšio jubiliejų. Šiame mūšyje 1410 metų liepos 15 d. jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės kariuomenė sutriuškino labai galingą Kryžiuočių ordino kariuomenę. Po šio pralaimėjimo Kryžiuočių ordinas nebeatsigavo ir nebeturėjo daugiau jėgų pulti Lietuvą. LDK apsigynė nuo labai stipraus agresoriaus, o jos kunigaikštis Vytautas iškilo kaip talentingas karo vadas. Šis įvykis labai reikšmingas Rytų ir Vidurio Europos istorijai, nes sustabdė agresiją prieš mūsų regioną. Reikia pažymėti, kad pergalę lėmė draugiškų tautų vienybė ir puikus vadovavimas mūšiui bei organizacija sutelkiant tautas. Ši diena ir šiandien mums primena apie tai, kiek daug galime pasiekti, kai esame kartu. Tai yra pavyzdys, kurio mūsų tautai reikia, kad turime turėti vienybės, norėdami nugalėti bendras negeroves bei priešus.  Dabar, kaip ir ankščiau,  taip pat labai svarbi tautų draugystė ir vienybė, todėl Lietuva vykdydama užsienio politiką turi telkti šalis ir tautas prieš agresyvius kaimynus, kad regione vyrautų taika ir geri santykiai tarp valstybių. Ši politika yra ne tik vertybinė, bet ir pragmatiška, nes neleidžia dėl vienadienės naudos aukoti ilgalaikius interesus. Atėjus dirbti naujam Lietuvos vadovui ši politika susvyravo, ko pasėkoje Lietuvos įvaizdis draugų tarpe susvyravo, o nelabai draugiškoms valstybėms vis tiek neįtikom. Ši prasidėjusi užsienio politika labai kenkia ilgalaikiams nacionaliniams interesams ir ilguoju periodu sumažins galimybes įsivyrauti ilgai taikai. Pergalė Žalgirio mūšyje moko mus kaip siekti pergales prieš nedraugus.

    Linkiu, kad ši šventė visus mus įkvėptų  vienybes, susitelkimo ir siekti ambicingų mūsų valstybėms,  tautoms ir visai Europai svarbių tikslų.

Rodyk draugams

    Šalyje nerimsta aistros dėl Kauno pedofilijos bylos. Kėdainių apylinkės teismui nutarus, kad D.Kedžio dukrą motinai būtina grąžinti nedelsiant, šalyje kilo dar didesnė nepasitenkinimo banga. Ši nepasitenkinimo banga yra neeilinė, nes žmonės realiais veiksmais ėmėsi kovoti su, jų nuomone, palankia pedofilams teisėsauga. Žmonės tiesiog susirinko prie Kedžių namų ir neleido įvykdyti teismo nutarties. Spontaniškas protestas Garliavoje yra naujas  ir svarbus įvykis valstybės gyvenime bei rodo gilią valstybės krizę. Juk šį protestuotojų būrį palaiko absoliuti dauguma šalies gyventojų. Tai rodo, kad takoskyra tarp valdžios ir liaudies dar labiau išaugo ir turi tendenciją augti ir gilėti iki revoliucinės pabaigos. Matosi, kad valdžia tą supranta ir jau aktyviai planuoja kaip nuslopinti kilusį maištą, bet imtis aktyvių veiksmų iki šiol dar nesiryžo.  Nors po Panevėžio apygardos teismo nutarties sustabdyti mergaitės perdavimą motinai prie Kedžių namų nesiburiuoja minios, bet įtampa išlieka. Lietuvių protestai užsienyje dar labiau kaitina atmosferą valdžioje ir rodo solidarumą su gyvenančiais Lietuvoje.

    Reikia pabrėžti, kad tai yra antras per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų toks didelis, stiprus ir kovingas susikirtimas tarp liaudies ir valdžios.  Pirmąjį susikirtimą - Sausio 16 d. riaušes prie Seimo -valdžia nesunkiai numalšino ir su prezidentės pagalba  sugebėjo išlaikyti naudingą stabilumą. Antrasis susikirtimas išsivystė iš D.Kedžio istorijos. Dabar žmonės ne tik nori apginti mergaitę, bet siekia plačiau: teigiamų pokyčių teisėsaugoje ir valstybėje. Iš esmės šiuolaikinių žmonių netenkina vien tik valstybės sąvoka. Visgi šiuolaikinio socialinio vystymosi dinamika daugiau apibrėžiama visuomeninės aplinkos, visuomeninės nuomonės, visuomeninių interesų ir t.t. specifiniais terminais.  Kadangi visa tai būdinga esančioms autonomiškoms visuomeninio  gyvenimo struktūroms, kurios lemia šiuolaikinį ir valstybės, ir tautos egzistavimą bei jų raidą. Nesigilindamas į pedofilijos bylos aplinkybes, protestą Garliavoje vertinu teigiamai - kaip pilietiškumo apraišką. Įvykiai Garliavoje - tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria tiesiogiai susidurdami su įvairių valstybės institucijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus. Ši stichinė piliečių reakcija į teisinę tikrovę gali atlikti svarbų vaidmenį garantuojant galiojančios teisės  tobulinimą. Ši žmonių teisinė psichologija galbūt bus tas postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos teisinei doktrinai.  Dabartinis daugumos žmonių požiūris į galiojančią teisę gana skiriasi nuo pageidaujamos. O taip neturėtų būti! Lietuvos teisė turi tarnauti žmogui ir jo orumui. Deja šiandieninę teisinės valstybės koncepciją, kuriai nepritaria visuomenės dauguma, bandoma jėga (ES vardu) įtvirtinti mūsų piliečių sąmonėje. Taip atsiranda gėjų eitynės, abortai ir kt. mažai bendro turintys su sveika tauta. Tokiu keliu einant netolimoje ateityje ir pedofilai (kaip seksualinė mažuma) gali reikalauti savo teisių, nes dažnai seksualiniai santykiai tarp vaiko ir suaugusiojo vyksta be prievartos. Nenoriu gėjų lyginti su pedofilais, tačiau man nepatinka kryptis, kuria vedama šalis. Juk, kai lietuviai emigrantai persikelia į JAV ar kitą šalį, tai jie turi prisitaikyti prie tos šalies teisės, papročių, gyvenimo būdo ir t.t. Todėl gėjai, lesbietės irgi kaip mažuma turi prisitaikyti prie šalies, kurioje gyvena.

    Protestas Garliavoje ir diskusijos visuomenėje rodo visuomenės poreikį ją įtraukti į teismų darbą. Teisinė sistema turi atitikti ir galiojanti teisė yra teisinga tik tada, kai ji atitinka šalies teisinio reguliavimo poreikius. Nepasitenkinimo banga krašte rodo, kad šie daugumos poreikiai neįtvirtinami. Iš kitos pusės yra taip, kad pati teisinė sistema neveikia taip, kaip turėtų būti popieriuje. Teisėsaugoje klesti įvairios tamsiosios jėgos ir pinigo valdžia. Tai dar didesnė teisėsaugos tragedija, su kuria būtina kovoti. Vien įvedus tvarką teisėsaugoje - padėtis stipriai pagerėtų ir nereikėtų protestų. Žodžiu, teisinėje sistemoje reikia kompleksinių gerųjų permainų.

Rodyk draugams

    Nuo 1993 metų, kai buvo išrinktas pirmasis prezidentas po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva turėjo populiarius prezidentus. Jų reitingai buvo aukšti. Tik antrosios V.Adamkaus kadencijos pabaigoje šalies vadovo skelbiami reitingai skyrėsi nuo realių, nes tautoje jis buvo praradęs autoritetą ir pirmavo reitingų lentelėse tik dėl to, kad valdžioje nebuvo ar buvo trukdoma būti politinėje scenoje pasitikėjimo vertiems lyderiams. Šis šalies vadovo populiarumo nuosmukis, esant totaliam politinių partijų ir valdžios nepasitikėjimui piliečių tarpe, šalį vedė prie nestabilumo ir revoliucinių nuotaikų. Šalyje prasidėjus ekonominiam nuosmukiui permainų noras dar labiau sustiprėjo. Todėl nenuostabu, kad 2008 metų  rudenį išrinkus naują Seimą, jau kitų metų sausio 16 d. įvyko riaušės prie Seimo. Šios riaušės valdančiajam elitui parodė, kad net tik ką išrinktas Seimas neturi pakankamo legitimumo. Tapo akivaizdu, kad reikalingas lyderis, kuris sugebėtų savo populiarumu išlaikyti valdžios sistemą nuo  griūties ir stabilizuotų padėtį šalyje suteikiant piliečiams vilties, kad bloga padėtis keisis. Šiam vaidmeniui solidaus amžiaus V.Adamkus jau nebetiko, nes baigiantis kadencijai nusilpo prezidentas ir nesimatė perspektyvų. Tokiu pavojingu valdančiajam elitui metu buvo ištraukta D.Grybauskaitės korta, kuri, anot jos paties, galutinai kandidatuoti į prezidentus apsisprendė po sausio 16 d. riaušių prie Seimo. Po šio sprendimo politinė padėtis šalyje kardinaliai pasikeitė - tauta nurimo. D.Grybauskaitės kitokia retorika, elgesys ir kuriamas įvaizdis pakerėjo piliečius, nes jie jau buvo pavargę nuo prezidento bejėgiškumo, neryžtingumo, politinių- finansinių grupuočių nežabotos įtakos.

    Nepriteklius ir bejėgiškumas, apibūdinantis daugumos piliečių gyvenimą, suteikė paskatų patikėjimu D.Grybauskaite, kuri įkūnijo viltį ir gebėjimą dorotis su sudėtingomis problemomis. Valdančiam elitui D.Grybauskaitė suteikė galimybę laimėti paramą valdžiai. Reikia pažymėti, kad per visus likusius 2009 metus (nuo dabartinės prezidentės sutikimo kandidatuoti į prezidentus), kada buvo karpomos pensijos, socialinės išmokos, atlyginimai ir kitos išlaidos pagal valdžios norus, piliečių protestas buvo labai menkas. Toks įspūdis, kad dauguma žmonių atsakomybės naštą už padėtį šalyje perkėlė D.Grybauskaitei. Ji tapo savotišku paprastų žmonių baimių ir vilčių objektyvacija. Taip krašto lyderė tapo galingu simboliu, atitraukiančiu piliečių dėmesį nuo rūpinimosi savo gerove ir pritraukiantys juos prie konstruojamų įvykių. Nors valdantiesiems nuo pat pradžių patiko prezidentės nebijojimas prisiimti atsakomybės bei valdžios blogų sprendimų dengimas, tačiau, kai reikalai pradėjo krypti autoritarizmo link, elitas susimąstė. Šiam susimąstymui pasitarnavo A.Valinsko išsišokimas, kai jis prezidentės nuomonę  dėl jo  tikimo kultūros ministru pavadino „įžeistos bobos nuomone” . Tautos reakcija buvo griežta ir vieninga: ji pasmerkė A.Valinską. Tačiau valdantysis elitas po pirmosios audringos neigiamos reakcijos susimąstė ir patyliukais pradėjo pritarti A.Valinsko pozicijai. Taip atsitiko, nes politinės - finansinės grupuotės išsigando nevaldomos prezidentės ir priklausomybės nuo jos reitingų, kuriuos prezidentė gali panaudoti prieš juos. Juk prasta perspektyva yra atsidurti tarp įniršusios liaudies ir įžeistos, piktos prezidentės. Bet šiuo metu didesnio konflikto neturėtų kilti, nes šalį valdo A.Kubiliaus ir D.Grybauskaitės tandemas. Šis tandemas yra klasikinis, kai vienas poroje yra blogietis, o kitas - gerietis, todėl gyvuoti turi perspektyvų iki kol vienam arba kitam bus naudinga bei bus palaikomas valdžios autoritetas, išlaikomi reitingai. Tačiau vėliau, jeigu prezidentė bus aktyvi, drąsi ir valdinga, gali įvykti rimtesnių susikirtimų tarp prezidentės ir politinių - finansinių grupuočių, kurios stabdo šalies gerovės kilimą, tačiau ši tikimybė nėra didelė.

Rodyk draugams

    Paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį minime Gyvybės dieną. Ši Gyvybės diena atsirado kaip atsakas į pasaulio visuomenes užvaldžiusią žmogaus gyvybės skirstymo vertės ir egoistinių interesų pirmenybę gyvybės atžvilgiu. Neginčytina tiesa, jog kiekvienas sveiko proto žmogus nori gyventi, o gyvenime siekia laimės. Žmonių materialinis gyvenimas gerėja, tačiau laimės siekis tampa dar egoistiškesnis. Pradedama vertinti tik sava gyvybė ir savas laimės troškimas. Tokioje terpėje puikiausiai suklesti abortai ir žmogaus gyvybės skirstymas į žmogišką ir nežmogišką. Taip atsitinka, nes vaikai ne tik džiaugsmas, bet ir trukdis egoistiniam laimės siekiui. Kai absoliutus egoistinis laimės siekis ima viršų - daugėja abortų. Mūsų žmogiškojo gyvenimo pagrindas suvyniotas į daugybę prieštaringų įsitikinimų sluoksnių. Kasdieniniame gyvenime šie įsitikinimai reiškiasi mūsų baimėmis, norais, svajonėmis, nesąmoningomis asociacijomis ir tikėjimu, jog vis tiek turėsime mirti. Mirties baimė ir šie įsitikinimai verčia žmonės būti dar savanaudiškesniais ir dar labiau trokšti žemiško gyvenimo malonumų. Viskas, kas trukdo šiam tikslui, žmogus pragmatiniais sumetimais šalina iš savo gyvenimo. Todėl žmogaus gyvybės perteikimo pareiga negali būti palikta žmogaus savivalei. Kartu būtina pripažinti, kad žmogaus teisė valdyti savo kūną ir jo funkcijas siekia ligi tam tikrų ribų, kurių nevalia peržengti. Šios ribos privalo būti nustatytos, kad būtų apgintos tiek negimusio vaiko tiek motinos teisės, teisėti interesai, gyvybė, sveikata ir rastas jų konflikto atveju kompromisas ir lygiateisiškumas. Vaikas, po pastojimo apsigyvenęs motinos pilve, negali būti skriaudžiamas!  Negalime vadovautis tuo, kad viskas, kas yra moters kūne, tai - jos nuosavybė. Juk kas yra žmogaus kūnas? Taip, jis yra mūsų medžiaginis pagrindas. Tačiau šia prasme ir lavonas toksai pat kūnas kaip ir gyvas kūnas. Taigi, gyvas kūnas yra Kūrėjo gyvybės įkvėptas kūnas, kurio gyvybines galias valdo sąmonė su pasąmone. Todėl manasis „aš” nėra tik trapusis kūnas. Kūno nuosavybė - irgi yra nevisiškai mūsų. Štai, jeigu mums visiškai priklausytų mūsų paties kūnas, tada jį galėtume visiškai valdyti: panorėję nesentume, nesirgtume ir neleistume būti sunaikintais net menkiausio atsitiktinumo ir t.t. Esame Kūrėjo kūriniai ir turime gyventi pagal jo nustatytą gyvenimo planą. Galime tik priešintis, bet negalime jo pakeisti. Gyvybė, kuria Kūrėjas apdovanoja žmogų, yra daugiau negu paprastas būvis laike. Palyginti su visatos didybe, žmogus labai menkas, tačiau kaip tik čia atsiskleidžia žmogaus vertė. Visiems, kurie įsipareigojo sekti Dievą, duodama gyvybės pilnatvė ir juose tobulinamas dieviškasis paveikslas. Todėl nepaprastai svarbu nustatyti esminį ryšį tarp gyvybės, laisvės ir meilės. Nėra tikros laisvės ten, kur nemylima ir nepriimama gyvybė. Vyro ir moters meilė savo esme yra skirta vaikams gimdyti ir auklėti. Todėl abortus sukelia egoistinė meilė, nieko bendro neturi su dieviška meile. Bet tyra meilė tarp moters ir vyro, be abejonės, yra dalis dieviškosios meilės. Nors dieviškoji meilė panaši į žmoniškąją, bet tai nėra tas pats.

    Dieviškoji meilė - pažadintas protas, meilės kupina širdis ir didi dvasia. Žmoniškajai meilei užtenka meilės kupinos širdies, savitarpio supratimo ir pan., todėl ją patirti gali visi. Dieviškąją meilę patiria tik vienetai ir jai nereikia kito žmogaus. Dar daugiau - tai gali riboti kilti į šventumo aukštybes. Šioje meilėje nėra išdavysčių. Ji ištikima, todėl viskas priklauso nuo žmogaus. Gyvybei saugoti meilė yra būtina, bet ši meilė nebūtina konkrečiam vyrui (moteriai) kaip dažnai siejama. Būkime dieviškosios meilės dalininkais ir eikime Kūrėjo nustatytu keliu.

    Žmogaus kelias - tai Gamtos kūrybinių galių kelias, todėl reikia siekti darnos tarp žmogaus ir gamtos, vyro ir moters, moters ir naujos gyvybės. Blogis dažniausiai yra darnos žlugimas, jos nebuvimas ar nesugebėjimas jos atkurti. Taigi negalime žudyti žmogaus gyvybės ir taip žlugdyti pasaulio surėdymą. Pasaulio gyvybė nėra tik biologinis reiškinys, tai dieviška šventumo jėga. Šventumas arba dieviškumas, viską saistąs pradas, jungiąs gamtą, Kūrėją ir žmones. Dieviškumas slypi ir reiškiasi pasaulyje ir žmonėse, o ne už jo ribų

    Todėl būti su Kūrėju vienovėje reiškia pergalę ir gyvenimo pilnatvę.

Rodyk draugams

    Krikščionys sulaukė svarbiausios tikėjimo šventės - šv.Velykų. Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų mums suteikia viltį ir teikia išgelbėjimą. Nors Jėzus tuometinės valdžios nurodymu buvo žiauriai nukankintas ir žydų pasmerktas, tačiau Jo mokymas išliko. Nuostabu! Jėzaus amžininkai būtų tikrai nepatikėję, jeigu būtume jiems pasakę, kad šis pasmerktasis, visuotinai išjuoktas žmogus bus mūsų dabartinis Dievas…Juk jie žiūrėjo į jį kaip į žmogų, turintį ekstrasensinių savybių, geriausiu atveju įžvelgė jame pranašą (Mesiją), kuris išvaduos Izraelį iš vergovės. Romos valdžios valdininkų tikslas buvo išlaikyti Romos valdžią ir liaudies ramybę, todėl jie visus kalė prie kryžiaus, kurie bent kiek galėjo sutrukdyti šiam tikslui. Reikia prisiminti, kad Romoje Dievo sūnus buvo imperatorius, todėl žydų aukštieji kunigai galėjo lengvai įskųsti Jėzų, kuris save vadino Dievo sūnumi. Be to, Jėzus iš šventyklos išvarė visus parduodančius, perkančius ir kitokius verslininkus šventykloje, tai buvo smūgis į valdžios ir žydų kunigų ekonominę galią. Praktiškai po šio veiksmo Jis sau pasirašė mirties nuosprendį, o iškart nesuėmė Jo vien dėl to, kad Jis buvo labai populiarus ir tai galėjo sukelti liaudies sukilimą. Atrodytų, kad viskas paprasta ir nieko nėra dieviško, tačiau Kūrėjas taip viską sudėliojo, kad krikščionybė stebuklingai išliko ir tapo labiausiai žemėje paplitusi religija. Jėzaus mokymas tapo šaltiniu, kuriuo gaivinosi ištisos kartos. Jo skelbta karalystė tapo mums kelrodė žvaigždė. Buvo daug krikščionybės priešų, tačiau Jėzaus Kristaus mokymas išliko.
„Tavo įsakymas padaro mane išmintingesnį už priešus,
nes jis nuolat su manimi.” Ps 119, 98

    Tik su mūsų Kūrėjo parama ir Jėzaus mokinių uolumu, ištikimybe, tikėjimu buvo įmanoma išsaugoti ir plėsti Jo mokymą. Apaštalai ir kiti Jėzaus artimieji buvo prisikėlimo liudytojai, todėl jų Mokytojo įvykdytas pažadas juos sukrėtė ir galutinai jie juo įtikėjo. Jėzus juos ir žmones labai mylėjo ir jie mylėjo jį ir žmones. Ši meilės jėga buvo nešama į pasaulį.

„VIEŠPATIE, neužmiršk savo gailestingumo
ir ištikimos meilės, -
jie taip seni kaip laikas.” Ps 25, 6

Rodyk draugams

    Pastaruoju metu yra nemažai kalbama, ar pavyks opozicijai perimti valstybės valdymą, ar bus pokyčių vyriausybės darbe, kuri praradusi žmonių pasitikėjimą? Manau, kad visi šie opozicijos siekiai yra daugiau viešųjų ryšių akcijos, negu rimti ketinimai suformuoti veiklią vyriausybę. Kadangi šalies gyventojai abejoja opozicinių parlamentinių partijų opozicine veikla, tai šios partijos sumanė imituoti aktyvią opozicinę veiklą. Daromas šou, kad nereikėtų dirbti. Tiesa, „Tvarkiečius” galima pagirti, kad jie visgi išdrįso prisidėti prie mitingo organizavimo, kuriuo buvo siekiama sustabdyti Vilniaus mero ir jo komandos nenaudingą miestui veiklą bei už jų stovinčios verslo grupės nežabotą apetitą. Kitų rimtų parlamentinės opozicijos darbų nematyti.

    Gražiai plepėti Seime moka visi, tačiau atsakomybės už savo pasakytus žodžius - nėra. Seime - daugiaveidiškumas, kada viena seimūnas galvoja, kita kalba, o dar kitaip balsuoja. Situacija tokia, kad ne tik interesantai, bet netgi artimiausi kolegos  gavę seimo nario pažadą negali tikėtis, jog jis vykdys savo žodį. Santykiuose su rinkėjais - išvis tragiška. Seimo nariai išvažiuoja į rajonus, ten susitinka su rinkėjais, tačiau jų kalbomis pasitikėti negalima, nes jie apskritai yra nepatikimi ir melagiai, norintys suvedžioti rinkėjus ir juos apgauti. Man gaila tų rinkėjų, kurie galvoja, kad seimo nariui teisingai kalbant ir daug žadant, galima pasitikėti tuo seimo nariu. Šis naivus tikėjimas savo išrinktais Seimo nariais veda į pražūtį. Turime žiūrėti į darbus ir reikalauti darbų.

    Džiugina tik tai, kad yra Lietuvoje opozicinės veiklos: Naujoji sąjunga renka piliečių parašus, kad būtų suteikta teisė rinkėjams paleisti Seimą. Matosi konkretūs ir reikalingi darbai, kurie valdantiesiems yra nenaudingi. Turime palaikyti tokias iniciatyvas ir pageidauti, kad ji nebūtų numesta nepabaigus darbo iki galo bei nebūtų tik siekis populiarumo, nekreipiant dėmesio į daromą rezultatą. Reikia pajudinti per nepriklausomybės dvidešimtmetį susiformavusią nomenklatūrą ir pakeisti jų melagingą retoriką.

Rodyk draugams

    Praėjo dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Per šį laikotarpį buvo nemažai pasiekta, bet buvo daug ir nusivylimų. Pirmą dešimtmetį šalis vystėsi audringai. Valdžia labai stengėsi, kad šalis taptų NATO ir ES nariais, todėl valstybę modernizavo, kad atitiktų minėtų struktūrų kriterijus. Vargome su korupcija, bet pažanga buvo akivaizdi. Įstojus į NATO ir ES atrodė šalies vystymasis paspartės, tačiau taip neatsitiko. Dar daugiau - demokratijos ir ūkio vystymasis buvo apleistas, ko pasėkoje pasaulinės finansų krizės akivaizdoje Lietuvos ūkio smukimas yra vienas didžiausių visame pasaulyje, o demokratija pavirto į oligarchinių grupių valdžią. Pilietinės visuomenės kūrimas sunkiai skinasi kelią. Viešpatauja pinigo valdžia.

    Tačiau visada Lietuvoje buvo ištikimų laisvės idėjai žmonių, kurie išlaikė gyvą Nepriklausomybės idealų ir demokratinės valstybės liepsną, su meile saugojo ją, neleido gesti jos šviesai. Šių narsių širdžių ir didžių protų dėka nepriklausomybės idealai vis dar su mumis. Lietuva turi pakankamai jėgų vėl pakilti ir tapti moderni valstybė. Turime ir galime siekti šios svajonės.

    Praktika parodė, kad narystė NATO ir ES be pačios valstybės pastangų negarantuoja darnaus ir spartaus vystymosi. Praėjus 20 metų valstybę reikia ne kurti, bet ją modernizuoti, kad joje neįsivyrautų stagnacija. Todėl reikia žengti tiesioginės demokratijos keliu. Juk politinių partijų organizacinė struktūra nevisiškai atitinka demokratijos sampratos, nes ji yra autokratinė ir oligarchinė. Gerai, kad Lietuvoje yra daugiapartinė sistema, tačiau nėra tiesioginės demokratijos. Partijos yra uzurpavusios valdžią ir neleidžia pasireikšti ne tik tiesioginei demokratijai, bet netgi nenori demokratiškesnės atstovaujamosios demokratijos, pavyzdžiui, tiesioginių mero rinkimų. Tam, be abejonės, trukdo didelis žmonių abejingumas, jų nenoras prisiimti atsakomybę. Juk demokratinio valdymo esmė yra tautos suvereniteto idėja.  Konstitucijos 2 str. skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”.  Tačiau šalį valdančios politinės - finansinės grupuotės varžo Tautos galimybės kurti Lietuvą. Dabar pagrindinius ir svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendžia politinės - finansinės grupuotės. Tobulėja technologijos, atsiranda galimybės visiems kartu nuspręsti dėl valstybės reikalų. Norėdami siekti svajonės, turime eiti ateities keliu, tai yra tiesioginės demokratijos keliu. Pradžioje turime demokratizuoti atstovaujamą demokratiją ir po truputį diegti tiesioginę. Pilietis negali būti abejingas, kai teisėtai plečiamos jo teisės, todėl turime palaikyti ir pasirašyti už piliečių galimybę paleisti Seimą. Ši Naujosios sąjungos   iniciatyva yra išties puiki. Ši partija šiuo metu yra bene vienintelė, kurios veikla - kaip tikros opozicinės partijos. Reikia naujos politinės jėgos, kuri gebėtų pralaužti parlamentinių partijų monolitą. Tikėkimės, kad Naujoji sąjunga bus viena iš tų politinių jėgų, kuri toliau siūlys pribrendusias ir labai reikalingas tautai idėjas bei bandys jas įgyvendinti.

    Praėjus dvidešimčiai metų nuo Kovo 11- sios Lietuvai vėl reikia politinių permainų, kad ji galėtų toliau siekti pasirinktų idealų, savo svajonės.

Rodyk draugams

    Pradėjus D.Grybauskaitei eiti prezidentės pareigas, atsirado blaškymosi Lietuvos užsienio politikoje.  Šis blaškymasis kenkia Lietuvos Rytų politikai ir tuo pačiu apčiuopiamai negali pagerinti santykių su Rusija. Manau, šios jos norimos naujovės yra susijusios su darbu Europos Komisijoje ir atvažiavusi ji pažvelgė į Lietuvos užsienio politiką Briuselio akimis. Turime pripažinti, kad D.Grybauskaitės kritika Rytų vertybinei politikai yra pagrįsta ir išryškino Lietuvos užsienio politikos silpnąsias vietas. D.Medvedevo atsakymas dėl dalyvavimo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejaus iškilmėse ir Lietuvos prezidentės gražus pakvietimas atvykti į Maskvą tik patvirtino, kad Lietuva turi susirūpinti ne vykdoma politika, bet savo  įvaizdžiu, retorika, simboliais, reikiama propaganda Vakarų Europos sostinėse. Dabar Lietuva panaši į isterišką ir savo galimybes pervertinančią, aršiai antirusišką valstybę, kuri tik vykdo destrukcija ES ir Rusijos santykiuose. Taip pastaruoju  metu mes tampame vieniši ir mūsų niekas nepalaiko (net Lenkija su Latvija). Tai didelis Rusijos diplomatijos laimėjimas, kuri sugebėjo izoliuoti Lietuvą. Teigiamai vertinu ir netgi prijaučiu prezidentės netikėtiems, nestandartiniams, drąsiems politiniams judesiams, nes, manau, kad kaip tik jie gali išvesti Lietuvą iš susidariusios tarptautiniuose santykiuose izoliacijos. Tik šiems politiniams judesiams reikia reikiamo vadovo talento bei komandos intelektualinių ir kitų resursų. Šioje srityje prezidentė uoliai dirba, tačiau rezultatų dar nematyti. D.Medvedevas, savo atsakymu D.Grybauskaitei, išnaudojo progą parodyti Rusijos gerumą ir Lietuvos blogumą arba, kitaip sakant, neigiamą išankstinį nusistatymą Rusijos atžvilgiu. V.Adamkaus laikais užsienio politika klojosi neblogai: ji susilaukė pritarimo tiek užsienyje, tiek pačioje Lietuvoje. Tačiau į kadencijos pabaigą ji pradėjo strigti - Lietuva vis dažniau tapdavo vieniša ir savo pareiškimais įžeidusi Rusiją, kuri  neapsikentusi atsakydavo diplomatinėmis ar ekonominėmis priemonėmis. Iš dalies pritardamas D.Grybauskaitės kritikai neteigiu, kad Lietuvos Rytų politika bloga ir visą užsienio politiką reikia keisti. Tikrai ne. Tuo labiau, kai ji yra patvirtinusi savo teisingumą ir rezultatyvumą. Turime suprasti, kad ją reikia tobulinti ir vykdyti korekcijas. Suprantama, kad Vytauto Didžiojo laikais vykdytos izoliacijos pralaužimo vykdymo lygio prezidentė nepasieks, bet šioje srityje su jos pažintimis gali daug padėti. Gabumų tam taipogi turėtų būti. Jei suprasime korekcijų būtinumu, o ne esminės politikos keitimu - Lietuvos užsienio politika vėl bus monolitinė. Vėl galėsime judėti pirmyn.

Rodyk draugams

    Nepaisant to, kad prezidentė po beveik tris valandas trukusio pokalbio su generalinės prokuratūros vadovais jų darbą ir pateiktus pedofilijos bylos rezultatus įvertino teigiamai, tačiau neilgai trukus generalinis prokuroras A.Valantinas, neišlaikęs minios ir Seimo spaudimo, atsistatydino. Seimo posėdyje A.Valantinas prisipažino, kad nutarė atsistatydinti dėl Seimo pareikšto nepasitikėjimo, kai parlamentarai patvirtino Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) išvadas, jog generalinis prokuroras netinkamai organizavo savo vadovaujamų institucijų darbą ir netinkamai vykdė teisės aktų jam numatytas pareigas. Tokie buvusio generalinio prokuroro prisipažinimai labai maloniai nuteikė Seimo narius. Dažnas jų stebėjosi, kodėl prezidentė nepavedė laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas vienam iš jo pavaduotojų. Visai kitokios nuotaikos prezidentūroje. Prezidentė po tokio akibrokšto iškritikavo visą generalinės prokuratūros vadovybę ir pareiškė, kad pavaduotojų kadencijų nebepratęs.

    Tenka pastebėti, jog ši vadinamoji pedofilijos byla užima pakankamai daug vietos Lietuvos politiniame gyvenime.  Žmones ši tema labai jaudina. Jie supranta, kad Lietuvą valdo labai tamsios jėgos. Tikrai nemanau, kad visi politinių- finansinių grupuočių nariai yra pedofilai, bet  plačioji visuomenė jiems sega pedofilų etiketę. Tai rodo, kad liaudies nuomonė apie valdžią yra labai bloga ir asocijuojasi su visomis neigiamomis formomis. Šios nuomonės nepakeitė net greitas sveikatos apsaugos viceministro nuteisimas, kuris turėjo parodyti, kad prezidentė vykdo apsivalymą. Galima sakyti, kad giliai širdyje dauguma žmonių abejoja ir D.Grybauskaite. Visgi ryšiai su tamsiosiomis jėgomis - jaučiami.

    Galima pagrįstai teigti, kad žmonėms valdžia tampa svetima. Praėjo tik beveik 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, o Lietuvos valdžia jau susikompromitavo. Dar daugiau - atsiranda skiriamosios fronto linijos tarp valdžios ir liaudies. Vienoje pusėje - turtingos, stiprios, vieningos (prieš liaudį) valdančios grupuotės ir jas aptarnaujančios valstybės institucijos, kitoje pusėje - neturtingi, silpni, pavieniai liaudies atstovai arba, kitaip sakant, valdžios atstumtieji. Pedofilijos byla tik papuolė reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje ir tik patvirtino besiformuojančią atskirtį. Byla iškart tapo politizuota ir nukreipta prieš valdžią ir teisėsaugą. Dabar valdžia (stipresnė pusė) jau apsiprato su liaudies nuotaikomis ir žaidžia populiarumo žaidimus. Seimas  pritarė generalinio prokuroro atsistatydinimui ir šiame populiarumo mūšyje nugalėjo prezidentę.

Rodyk draugams

Sekmadienį Ukrainoje vyks prezidento rinkimai. Antrame ture varžysis J.Tymošenko ir V.Janukovičus. Šie rinkimai, skirtingai nuo vykusių prieš penkerius metus, pasižymi mažu užsienio valstybių įsikišimu į rinkiminius dalykus. Tiksliau tiesioginio kaimyninių valstybių įsikišimo Ukrainos prezidento rinkimuose nematyti. Net Rusijai šįkart abu kandidatai yra panašūs, nes nei vienas jų nežada vykdyti prorusiškos politikos. Po prieš penkerius metus vykusios vadinamosios Oranžinės revoliucijos, kai į valdžią atėjo V.Juščenka, kuris vykdė provakarietišką politiką, dabartiniai kandidatai antrame ture pasisako už balansavimą tarp Rytų ir Vakarų. Tik J.Tymošenko šiame balanse mato Ukrainą daugiau vakarietišką, o V.Janukovičius- rytietišką.

Tenka pastebėti, kad Ukrainoje - didelis ekonominis nuosmukis, tačiau kandidatai rinkimuose naudoja milžiniškas lėšas. Reiškia, Ukrainos turtuolių krizė Ukrainoje mažai tepalietė bei rodo gerą investiciją. Kandidatų finansinius resursus dar labiau išplėtė didėjanti valstybės skola, kuri panaudojama ne šalies ūkiui kelti, o politiniams tikslams.  Dėl tokių veiksmų Tarptautinis valiutos fondas sustabdė savo 11 milijardų JAV dolerių pagalbos teikimą. Šiuos rinkimus reikėtų vertinti ne kaip vertybių ir politinių platformų kovą, o kaip viešųjų ryšių, partinių struktūrų bei , žinoma, interesų grupių varžybas. Aplink kandidatus yra susispietę Ukrainos turtuoliai ir įtakingi lobistai, todėl vieno iš jų pralaimėjimas atneš didelius nuostolius jo rėmėjams. Šiuo požiūriu galima įžvelgti demokratijos elementų, tačiau tai labiau panašu į oligarchinę demokratiją, kuri mažai ką bendro turi su tikra demokratija.

Kadangi du svarbiausi priešininkai meta milžiniškas jėgas lemiamam mūšiui, gali iškilti problemų dėl susitaikymo su pralaimėjimu prezidento rinkimuose. Manau, galimi desperatiški veiksmai, kai bus naudojamos priemonės kvestionuojant  vykusių rinkimų teisingumą ir pan., tokiu būdu mobilizuojant susikaupusį liaudies pyktį. Rusijos valdžia tik džiaugsis ne tik gilėjančiu ekonominiu nuosmukiu ir augančia valstybės skola, bet ir papildomu chaosu, kurį gali sukelti neatsakingi kandidatai.

Visgi tikiu, kad Ukraina gali įveikti ekonominį nuosmukį ir gauti taip reikalingą naują politinį impulsą po rinkimų vykdyti reformas.

Rodyk draugams