TOTAS

    Praėjo dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Per šį laikotarpį buvo nemažai pasiekta, bet buvo daug ir nusivylimų. Pirmą dešimtmetį šalis vystėsi audringai. Valdžia labai stengėsi, kad šalis taptų NATO ir ES nariais, todėl valstybę modernizavo, kad atitiktų minėtų struktūrų kriterijus. Vargome su korupcija, bet pažanga buvo akivaizdi. Įstojus į NATO ir ES atrodė šalies vystymasis paspartės, tačiau taip neatsitiko. Dar daugiau - demokratijos ir ūkio vystymasis buvo apleistas, ko pasėkoje pasaulinės finansų krizės akivaizdoje Lietuvos ūkio smukimas yra vienas didžiausių visame pasaulyje, o demokratija pavirto į oligarchinių grupių valdžią. Pilietinės visuomenės kūrimas sunkiai skinasi kelią. Viešpatauja pinigo valdžia.

    Tačiau visada Lietuvoje buvo ištikimų laisvės idėjai žmonių, kurie išlaikė gyvą Nepriklausomybės idealų ir demokratinės valstybės liepsną, su meile saugojo ją, neleido gesti jos šviesai. Šių narsių širdžių ir didžių protų dėka nepriklausomybės idealai vis dar su mumis. Lietuva turi pakankamai jėgų vėl pakilti ir tapti moderni valstybė. Turime ir galime siekti šios svajonės.

    Praktika parodė, kad narystė NATO ir ES be pačios valstybės pastangų negarantuoja darnaus ir spartaus vystymosi. Praėjus 20 metų valstybę reikia ne kurti, bet ją modernizuoti, kad joje neįsivyrautų stagnacija. Todėl reikia žengti tiesioginės demokratijos keliu. Juk politinių partijų organizacinė struktūra nevisiškai atitinka demokratijos sampratos, nes ji yra autokratinė ir oligarchinė. Gerai, kad Lietuvoje yra daugiapartinė sistema, tačiau nėra tiesioginės demokratijos. Partijos yra uzurpavusios valdžią ir neleidžia pasireikšti ne tik tiesioginei demokratijai, bet netgi nenori demokratiškesnės atstovaujamosios demokratijos, pavyzdžiui, tiesioginių mero rinkimų. Tam, be abejonės, trukdo didelis žmonių abejingumas, jų nenoras prisiimti atsakomybę. Juk demokratinio valdymo esmė yra tautos suvereniteto idėja.  Konstitucijos 2 str. skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”.  Tačiau šalį valdančios politinės - finansinės grupuotės varžo Tautos galimybės kurti Lietuvą. Dabar pagrindinius ir svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendžia politinės - finansinės grupuotės. Tobulėja technologijos, atsiranda galimybės visiems kartu nuspręsti dėl valstybės reikalų. Norėdami siekti svajonės, turime eiti ateities keliu, tai yra tiesioginės demokratijos keliu. Pradžioje turime demokratizuoti atstovaujamą demokratiją ir po truputį diegti tiesioginę. Pilietis negali būti abejingas, kai teisėtai plečiamos jo teisės, todėl turime palaikyti ir pasirašyti už piliečių galimybę paleisti Seimą. Ši Naujosios sąjungos   iniciatyva yra išties puiki. Ši partija šiuo metu yra bene vienintelė, kurios veikla - kaip tikros opozicinės partijos. Reikia naujos politinės jėgos, kuri gebėtų pralaužti parlamentinių partijų monolitą. Tikėkimės, kad Naujoji sąjunga bus viena iš tų politinių jėgų, kuri toliau siūlys pribrendusias ir labai reikalingas tautai idėjas bei bandys jas įgyvendinti.

    Praėjus dvidešimčiai metų nuo Kovo 11- sios Lietuvai vėl reikia politinių permainų, kad ji galėtų toliau siekti pasirinktų idealų, savo svajonės.

Rodyk draugams

    Pradėjus D.Grybauskaitei eiti prezidentės pareigas, atsirado blaškymosi Lietuvos užsienio politikoje.  Šis blaškymasis kenkia Lietuvos Rytų politikai ir tuo pačiu apčiuopiamai negali pagerinti santykių su Rusija. Manau, šios jos norimos naujovės yra susijusios su darbu Europos Komisijoje ir atvažiavusi ji pažvelgė į Lietuvos užsienio politiką Briuselio akimis. Turime pripažinti, kad D.Grybauskaitės kritika Rytų vertybinei politikai yra pagrįsta ir išryškino Lietuvos užsienio politikos silpnąsias vietas. D.Medvedevo atsakymas dėl dalyvavimo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejaus iškilmėse ir Lietuvos prezidentės gražus pakvietimas atvykti į Maskvą tik patvirtino, kad Lietuva turi susirūpinti ne vykdoma politika, bet savo  įvaizdžiu, retorika, simboliais, reikiama propaganda Vakarų Europos sostinėse. Dabar Lietuva panaši į isterišką ir savo galimybes pervertinančią, aršiai antirusišką valstybę, kuri tik vykdo destrukcija ES ir Rusijos santykiuose. Taip pastaruoju  metu mes tampame vieniši ir mūsų niekas nepalaiko (net Lenkija su Latvija). Tai didelis Rusijos diplomatijos laimėjimas, kuri sugebėjo izoliuoti Lietuvą. Teigiamai vertinu ir netgi prijaučiu prezidentės netikėtiems, nestandartiniams, drąsiems politiniams judesiams, nes, manau, kad kaip tik jie gali išvesti Lietuvą iš susidariusios tarptautiniuose santykiuose izoliacijos. Tik šiems politiniams judesiams reikia reikiamo vadovo talento bei komandos intelektualinių ir kitų resursų. Šioje srityje prezidentė uoliai dirba, tačiau rezultatų dar nematyti. D.Medvedevas, savo atsakymu D.Grybauskaitei, išnaudojo progą parodyti Rusijos gerumą ir Lietuvos blogumą arba, kitaip sakant, neigiamą išankstinį nusistatymą Rusijos atžvilgiu. V.Adamkaus laikais užsienio politika klojosi neblogai: ji susilaukė pritarimo tiek užsienyje, tiek pačioje Lietuvoje. Tačiau į kadencijos pabaigą ji pradėjo strigti - Lietuva vis dažniau tapdavo vieniša ir savo pareiškimais įžeidusi Rusiją, kuri  neapsikentusi atsakydavo diplomatinėmis ar ekonominėmis priemonėmis. Iš dalies pritardamas D.Grybauskaitės kritikai neteigiu, kad Lietuvos Rytų politika bloga ir visą užsienio politiką reikia keisti. Tikrai ne. Tuo labiau, kai ji yra patvirtinusi savo teisingumą ir rezultatyvumą. Turime suprasti, kad ją reikia tobulinti ir vykdyti korekcijas. Suprantama, kad Vytauto Didžiojo laikais vykdytos izoliacijos pralaužimo vykdymo lygio prezidentė nepasieks, bet šioje srityje su jos pažintimis gali daug padėti. Gabumų tam taipogi turėtų būti. Jei suprasime korekcijų būtinumu, o ne esminės politikos keitimu - Lietuvos užsienio politika vėl bus monolitinė. Vėl galėsime judėti pirmyn.

Rodyk draugams

    Nepaisant to, kad prezidentė po beveik tris valandas trukusio pokalbio su generalinės prokuratūros vadovais jų darbą ir pateiktus pedofilijos bylos rezultatus įvertino teigiamai, tačiau neilgai trukus generalinis prokuroras A.Valantinas, neišlaikęs minios ir Seimo spaudimo, atsistatydino. Seimo posėdyje A.Valantinas prisipažino, kad nutarė atsistatydinti dėl Seimo pareikšto nepasitikėjimo, kai parlamentarai patvirtino Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) išvadas, jog generalinis prokuroras netinkamai organizavo savo vadovaujamų institucijų darbą ir netinkamai vykdė teisės aktų jam numatytas pareigas. Tokie buvusio generalinio prokuroro prisipažinimai labai maloniai nuteikė Seimo narius. Dažnas jų stebėjosi, kodėl prezidentė nepavedė laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas vienam iš jo pavaduotojų. Visai kitokios nuotaikos prezidentūroje. Prezidentė po tokio akibrokšto iškritikavo visą generalinės prokuratūros vadovybę ir pareiškė, kad pavaduotojų kadencijų nebepratęs.

    Tenka pastebėti, jog ši vadinamoji pedofilijos byla užima pakankamai daug vietos Lietuvos politiniame gyvenime.  Žmones ši tema labai jaudina. Jie supranta, kad Lietuvą valdo labai tamsios jėgos. Tikrai nemanau, kad visi politinių- finansinių grupuočių nariai yra pedofilai, bet  plačioji visuomenė jiems sega pedofilų etiketę. Tai rodo, kad liaudies nuomonė apie valdžią yra labai bloga ir asocijuojasi su visomis neigiamomis formomis. Šios nuomonės nepakeitė net greitas sveikatos apsaugos viceministro nuteisimas, kuris turėjo parodyti, kad prezidentė vykdo apsivalymą. Galima sakyti, kad giliai širdyje dauguma žmonių abejoja ir D.Grybauskaite. Visgi ryšiai su tamsiosiomis jėgomis - jaučiami.

    Galima pagrįstai teigti, kad žmonėms valdžia tampa svetima. Praėjo tik beveik 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, o Lietuvos valdžia jau susikompromitavo. Dar daugiau - atsiranda skiriamosios fronto linijos tarp valdžios ir liaudies. Vienoje pusėje - turtingos, stiprios, vieningos (prieš liaudį) valdančios grupuotės ir jas aptarnaujančios valstybės institucijos, kitoje pusėje - neturtingi, silpni, pavieniai liaudies atstovai arba, kitaip sakant, valdžios atstumtieji. Pedofilijos byla tik papuolė reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje ir tik patvirtino besiformuojančią atskirtį. Byla iškart tapo politizuota ir nukreipta prieš valdžią ir teisėsaugą. Dabar valdžia (stipresnė pusė) jau apsiprato su liaudies nuotaikomis ir žaidžia populiarumo žaidimus. Seimas  pritarė generalinio prokuroro atsistatydinimui ir šiame populiarumo mūšyje nugalėjo prezidentę.

Rodyk draugams

Sekmadienį Ukrainoje vyks prezidento rinkimai. Antrame ture varžysis J.Tymošenko ir V.Janukovičus. Šie rinkimai, skirtingai nuo vykusių prieš penkerius metus, pasižymi mažu užsienio valstybių įsikišimu į rinkiminius dalykus. Tiksliau tiesioginio kaimyninių valstybių įsikišimo Ukrainos prezidento rinkimuose nematyti. Net Rusijai šįkart abu kandidatai yra panašūs, nes nei vienas jų nežada vykdyti prorusiškos politikos. Po prieš penkerius metus vykusios vadinamosios Oranžinės revoliucijos, kai į valdžią atėjo V.Juščenka, kuris vykdė provakarietišką politiką, dabartiniai kandidatai antrame ture pasisako už balansavimą tarp Rytų ir Vakarų. Tik J.Tymošenko šiame balanse mato Ukrainą daugiau vakarietišką, o V.Janukovičius- rytietišką.

Tenka pastebėti, kad Ukrainoje - didelis ekonominis nuosmukis, tačiau kandidatai rinkimuose naudoja milžiniškas lėšas. Reiškia, Ukrainos turtuolių krizė Ukrainoje mažai tepalietė bei rodo gerą investiciją. Kandidatų finansinius resursus dar labiau išplėtė didėjanti valstybės skola, kuri panaudojama ne šalies ūkiui kelti, o politiniams tikslams.  Dėl tokių veiksmų Tarptautinis valiutos fondas sustabdė savo 11 milijardų JAV dolerių pagalbos teikimą. Šiuos rinkimus reikėtų vertinti ne kaip vertybių ir politinių platformų kovą, o kaip viešųjų ryšių, partinių struktūrų bei , žinoma, interesų grupių varžybas. Aplink kandidatus yra susispietę Ukrainos turtuoliai ir įtakingi lobistai, todėl vieno iš jų pralaimėjimas atneš didelius nuostolius jo rėmėjams. Šiuo požiūriu galima įžvelgti demokratijos elementų, tačiau tai labiau panašu į oligarchinę demokratiją, kuri mažai ką bendro turi su tikra demokratija.

Kadangi du svarbiausi priešininkai meta milžiniškas jėgas lemiamam mūšiui, gali iškilti problemų dėl susitaikymo su pralaimėjimu prezidento rinkimuose. Manau, galimi desperatiški veiksmai, kai bus naudojamos priemonės kvestionuojant  vykusių rinkimų teisingumą ir pan., tokiu būdu mobilizuojant susikaupusį liaudies pyktį. Rusijos valdžia tik džiaugsis ne tik gilėjančiu ekonominiu nuosmukiu ir augančia valstybės skola, bet ir papildomu chaosu, kurį gali sukelti neatsakingi kandidatai.

Visgi tikiu, kad Ukraina gali įveikti ekonominį nuosmukį ir gauti taip reikalingą naują politinį impulsą po rinkimų vykdyti reformas.

Rodyk draugams

Žiniasklaida pastoviai narplioja pedofilijos skandalą. Prikurta įvairiausių versijų, kurios visuomenę dar labiau įaudrina. Matosi, kad visi skandalo herojai skaudžiai išgyvena užklupusias bėdas ir kiekvienas savaip bei pagal kiekvieno padėtį. Net gaila žiūrėti į tuos skandalo subjaurotus veidus per televiziją. Tiesiog verkiant reikalingi pedofilijos byloje rezultatai, kurie nurodytų kaltuosius ar jų nebuvimą. Tačiau teisėsaugą purto šis skandalas, bet nesupurto. Susidariusi padėtis atrodo beviltiškai. Visgi reikia išeiti iš šios sunkios padėties ir nustoti eskaluoti šią temą. Manau, tam reikia ryžtingų ir teisingų teisėsaugos žingsnių. Juos paskatinti žengti gali tik prezidentė. Ji turi drąsiau ir reikliau spausti teisėsaugą tirti šią bylą. Reikia nustatyti trumpesnius terminus per kuriuos teisėsauga turi atsiskaityti prezidentei apie nuveiktus darbus. Tik prokuratūros rodomi darbai gali šiek tiek nuraminti įsiaudrinusią visuomenę. Šiame skandale nesimato valstybę valdančių grupuočių kovų. Tai skandalo herojų asmeninės tragedijos ir galimai įsivėlęs galingas pedofilų tinklas, kuris trukdo teisėsaugai tirti šį galimą nusikaltimą. Tyrimai trunka įtartinai ilgai, o rezultatai daugiau negu kuklūs. Visgi teisėsauga turi atskirti žudynių Kaune ir vadinamąją pedofilijos bylą. Šiuo metu juridiškai šios bylos atskiros, bet praktikoje jas teisėsaugininkai sujungia. Žodžiu, reikia mesti emocijas teisėsaugininkams į šalį ir toliau sėkmingai tirti vadinamąją pedofilijos bylą. Tai leis užbaigti nereikalingas spekuliacijas ir emocijų proveržį visuomenėje. Žinoma, sveikintinas žiniasklaidos noras paviešinti pedofilų tinklą ir taip jiems sutrukdyti vykdyti nusikalstamą veiką, tačiau tik teisėsauga gali atsakyti į visus klausimus.

Rodyk draugams

„Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo,
skelbkite jo darbus tautoms.
Giedokite jam, šlovinkite jį giesmėmis;
kalbėkite apie visus jo nuostabius darbus.
Didžiuokitės jo šventuoju vardu, -
tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdis!
Pagalbos ieškoti eikite pas VIEŠPATĮ,
visad ieškokite jo Artumo.
Atsiminkite jo padarytus nuostabius darbus,
jo stebuklus ir nuosprendžius jūs,
Abraomo palikuonys, jo tarnai,
Jokūbo vaikai, jo išrinktieji!
Jis, VIEŠPATS, yra mūsų Dievas;
visoje žemėje vykdomi jo įsakymai.” Ps 105, 1-7

Šiandien švenčiame Jėzaus gimimo šlovę, kurią simbolizuoja patekėjusi žvaigždė ir ją pastebėjusių trijų karalių apsilankymas. Visų pirma, Kristaus apsireiškimas yra tikėjimo įvykis. Jeigu netikime, kad tai įvyko, reiškia, mes neturime tikro krikščioniško tikėjimo. Žmogaus gyvenime labai svarbus ir reikalingas yra tikėjimas kažkuo. Mes visi kažkuo tikime. Turime savo stabus ar požiūrį į pasaulį. Net Tibeto vienuoliai ar ateistai, kurie negarbina dievų, turi savo mokymą, kuriuo tiki. Juk šiuo klausimu nėra vienos tiesos, kuri būtų besąlygiškai įrodyta. Yra tik keliai, kuriais žmonės kopia į šventumo, dvasingumo aukštybių viršūnę. Šiais laikais (daugumoje šalių) žmogus gali pasirinkti kelią, kuris jam priimtinesnis, kuriuo jis tiki. Apskritai tikėjimas plačiąja prasme toks žmonėms svarbus, kad, jei nėra kokių dievų, šou žvaigždžių, lyderių, jie patys juos sugalvoja. Galima sakyti, kad visa žmonijos civilizacija yra paremta ant tikėjimo kažkuo ir visai nesvarbu ką tiki. Kiekviena epocha turi įvairius įsitikinimus ir tikėjimus (ne apie religiją), kuriais tiki. Kita epocha neretai išjuokia tuos mąstymus, įsitikinimus, nes turi savo, kuriuos kita epocha velgi - nuvertins. Per tūkstantmečius išlieka tik pamatinės (amžinosios) vertybės, kurios žmonių gyvenime būna nepriklausomai nuo religinio tikėjimo. Religija šias vertybes įprasmina, paaiškina ir skleidžia. Parodo kelią, kuriuo žmogus eidamas gali nugyventi pilnavertį ir gerą gyvenimą. Keliai į kalno viršūnę gali būti skirtingi, todėl religijos konkuruoja. Pasirinkime teisingą kelią, kad nugyventume teisingą gyvenimą. Štai kaip psalmininkas tiki, kad jo Dievas:

„Laimingas žmogus, kurį tu, VIEŠPATIE, drausmini,
kurį mokai savo įsakymų,
norėdamas duoti jam ramybės varguose,
kol nedorėliui duobė kasama.
Juk VIEŠPATS neapleis savo tautos,
nepaliks paveldo savo.
Juk teismo nuosprendis bus vėl teisingas,
ir visi doros širdies žmonės jį vykdys.” Ps 94, 12-15

Psalmininkas pasirinkęs teisingą kelią, todėl jis laimingas žmogus. Rinkimės ir mes: šviesą, gėrį ir nepasiklyskime tamsybėse. Kad žinotume kelią ir nepasiklystume tamsybėse, renkamės teisingus kelius.

Rodyk draugams

    Brangūs “Toto” skaitytojai ir visi pasaulio žmonės,

    Liko kelios valandos iki šių metų pabaigos. O tada - baigtis. Taip gims nauja pradžia. Kai ateina vieno ciklo pabaiga, prasideda naujas. Galima sakyti, kad užbaigimas prasideda sename cikle, nes naujos pradžios užuomazgos slypi ankstesniuose veiksmuose. Ciklo užbaigimas reiškia įvykdymą, kad jau save dar labiau pažinote ir naujai suvokėte aplinkinį pasaulį. Taip su kiekvienu metų apsisukimu pajudame pirmyn. Su kiekvienu metų apsisukimu viskas tęsiasi toliau.
    Todėl norėtųsi palinkėti skaitytojams, kad kiekvienas sūkis būtų tobulesnis, pažangesnis. Kad valstybės ir visuomenės gyvenime gerieji dalykai pereitų į naują ciklą.
    Širdingai sveikinu visus su Naujaisiais Metais!

Su šventiniais palinkėjimais,

Mindaugas Pliauga

Rodyk draugams

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose”. Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” Lk 2, 8-14

    Krikščionys švęsdami Kristaus gimimą mini tą svarbų momentą, kai Dievas pasirodė žmonijai, žmogaus pavidalu įsiverždamas į laiką ir istoriją. Dievo Sūnus tapo žmogiška būtybe, kad savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galėtų mus visus atpirkti. Šis įvykis tik patvirtina, koks reikšmingas žmogui yra jo gyvenimas žemėje. Tai nuoroda, kaip su pagarba reaguoti į savo ir visų mūsų pasaulį. Todėl svarbu ne naudoti mažiau daiktų, kad gyvenimas būtų paprastesnis, bet atkreipti dėmesį į gyvenimo aplinkybes, surasti optimaliausią ryšį su pasauliu, su tais, kurie yra aplink mus. Kasdieniniame gyvenime turime daug problemų, todėl dažnai kamuoja nerimas, baimės, pyktis, sielvartas. Mes nuolat kovojame su šiomis emocijomis. Tai - žmogiška. Todėl nemanau, kad turiu nuolatos būti kažkokioje absoliučioje ramybėje ir nuo visko atsiribojęs. Tai neįmanoma. Tai net nežmogiška ir turbūt neįmanoma. Tačiau kai užvaldo kokia nors stipri emocija - pavyzdžiui, baimė - turime sugebėti atgauti proto ramybę. Jei sugebame atgauto proto ramybę - mes ją visada turėjome. Absoliuti ramybė pageidautina medituojant ar kitos dvasinės praktikos metu. Tačiau žmogus be emocijų ir jausmų - ne žmogus.
    Tikinčiam žmogui suvaldyti savo aistras padeda tikėjimas ar kitas teisingas mokymas, nes norint išsivaduoti iš gyvenimo kančių, turime žinoti tiesų kelią, kaip tą padaryti. Kitaip tariant, kaip tapti panašiu į Jėzų (ne krikščionims į Budą, Mahometą ir kt,), kuris yra pavyzdys ir orientyras mūsų gyvenimo kelionėje.

„Tebūna mums Dievas maloningas, telaimina mus
ir tešviečia mums jo veidas, {Sela}
kad tavo kelias būtų žinomas žemėje,
visoms tautoms tavo išgelbėjimas.
Dieve, tegarbina tave tautos, -
visos tautos tave tešlovina!” Ps 67,2-4

Sveikinu visus sulaukus šv.Kalėdų!

Rodyk draugams

    Lietuvoje po truputį vėl ima bruzdėti piliečiai, nepatenkinti valdžios politika. Po šeštadienį Kaune vykusio gausaus mitingo, kuriame dalyvavo daugiau kaip 5 tūkstančiai piliečių, estafetę perima Vilnius. Vilniuje numatoma surengti net du mitingus. Greta jau nuolatinio mitingų organizatoriaus po visą Lietuvą - Jungtinio demokratinio judėjimo mitinguos ir senjorai. Šaunuoliai senjorai! Sutikime, kad tautos protesto akcijos yra būtinos, nes valdžios politika - pasibaisėtina. Valdžia kviečia paprastą liaudį solidarumui, tačiau pati retai kada nori būti solidari su tauta. Biudžeto lėšos karpomos ne visada solidariai ir ne visiems. Pavyzdžiui, religinės organizacijos visiškai nejaučia krizės, nes jos iš biudžeto gauna tuos pačius tris milijonus litų kaip ir anksčiau bei dar pridedama remontams.. Tai labai nesolidaru, nes dvasininkai gyvena labai pasiturimai. Aišku, jiems skiriamos lėšos neišgelbės biudžeto, bet solidarumas reikalauja ir arčiau valdžios esantiems suveržti diržus. Savivaldybės taip pat privalo sunkmečiu savo paramą religinėms organizacijoms apriboti. Negalima taip švaistyti lėšų, kai jų trūksta gatvių apšvietimui, ko pasėkoje žmonės priversti vakarais klaidžioti pavojingose tamsybėse. Tokių pavyzdžių yra aibės ir įvairiose srityse, todėl būtini tautos protestai, kad valdžia prisiverstų pati susimažinti savo išlaidas ir sumažintų arti valdžios esančių apetitus.
    Tenka atkreipti dėmesį į opozicinių partijų neveiklumą. Ne viena parlamentinė opozicinė partija nesiima organizuoti pilietinio pasipriešinimo, nors kalba prieš valdančiųjų politiką. Tik A.Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga rinko parašus prieš pensijų mažinimą bei V.Uspaskich pasiūlė kitokį krizės įveikimo planą. Pažymėtina, kad Darbo partija nesusigundė konservatorių pasiūlymais ir neparėmė valstybės ir SODROS biudžetų projektų. Tikiuosi, Darbo partijos frakcija patvirtins savo žodžius ir veiksmais, kai reikės balsuoti už minėtus biudžetus. Apskritai galima daryti išvadą, kad neturime partijos, kuri būtų tikra opozicija valdantiesiems. Viršūnėse tik politiniai žaidimai ir viešųjų ryšių akcijos, o paprastas žmogelis nerūpi niekam. Dar daugiau - parlamentinės partijos tampa viena su kita solidarios, kai iškyla liaudies nepasitenkinimo banga. Deja, kaip rodo praktika, tautiečiai prieš valdžios monolitą yra bejėgiai. Pasakose visada atsiranda vienas didvyris, kuris nugali valdžios drakoną ir nuverčia supuvusią valdžią, todėl nesu pesimistas ir tikiu, kad Lietuvoje įvyks gerosios permainos.

Rodyk draugams

    Jau kelintas mėnuo verda aistros dėl naujo biudžeto apkarpymo. Šį kartą ketinama stipriai sumažinti socialines išmokas bei eilinį kartą padidinti mokesčius. Vyriausybė, pamokyta sausį vykusių riaušių, elgiasi labai atsargiai: pasirūpino nacionaliniu susitarimu su pagrindinėmis profsąjungomis ir darbdavių bei pensininkų susivienijimais. Tai - didelis Vyriausybės laimėjimas, tačiau jis virto niekuo, kai prezidentė pareiškė vetuosianti Vyriausybės pateiktą „Sodros” biudžeto projektą, jeigu įmokos į šį fondą bus didinamos 2 procentiniais punktais, pensijos mažės nesukūrus kompensavimo mechanizmo ir bus bloginama neįgaliųjų padėtis. Taip pat D.Grybauskaitė nurodė, kad reikia mažinti nedarbo išmokas bei kritikuoja svarstymus motinystės (tėvystės) pašalpas mažinti nuo sausio. Žvelgiant į baimingą Seimą neatrodo, kad jis būtų pajėgus be prezidentės pritarimo priimti visus šiuos skausmingus sprendimus. Dar daugiau - Vyriausybė neturi garantuotos daugumos priimti šiuos sprendimus ir su prezidentės palaiminimu. Todėl šie prezidentės nurodymai A.Kubiliaus vyriausybei yra vykdytini, nes be jos parašo ir vadovavimo šių sprendimų Seimas nesiryš priimti.
    Šiame fone labai liūdnai atrodo Nacionalinį susitarimą pasirašiusios profesinės sąjungos. Dar daugiau - kaip jos galėjo pasirašyti tokį susitarimą, kai prezidentūroje švelnesni krizės įveikimo planai? Juk prezidentė atmesdama biudžeto projektą kartu atmetė ir Nacionalinį susitarimą. Šio susitarimo atmetimas reiškia, kad profesinės sąjungos ir pensininkų susivienijimai neapgynė dirbančiųjų ir pensininkų interesų. Susitarimas buvo naudingas išimtinai Vyriausybei bei puiki jos viešųjų ryšių akcija. Ką veikia Nacionalinį susitarimą pasirašiusių profesinių sąjungų ir pensininkų susivienijimų vadovai, jeigu jie nesugeba prieš pasirašydami tokį susitarimą sužinoti prezidentūros nuomonės. Jei patys nesugeba vykdyti lobistinės veiklos, tai tegu samdo profesionalius lobistus ar užleidžia vietą kitiems organizacijos nariams. Suprantu, kad krizės metu reikalingi nacionaliniai susitarimai, tačiau jie negali būti naudingi išimtinai valdžiai. Profesinės ir pensininkų sąjungos turi maksimaliai apginti savo narių interesus.

Rodyk draugams