TOTAS

    Minėdami Laisvės gynėjų dieną- Sausio 13- ąją- kaskart su nostalgija prisimename tautos vienybę, kurios šiandien labai trūksta. Kitaip negu prieš dvidešimt vienerius metus, kada tauta ir valdžia vieningai kovojo prieš okupantus, šiandien minint Sausio 13- ąją padėtis Lietuvoje yra kardinaliai pasikeitusi. Įvyko tas, ko tada tauta, kovodama už laisvę, nesitikėjo - valstybę užvaldė godžios tamsios jėgos. Tauta skilo į privilegijuotą klasę ir skriaudžiamą liaudį.
    Įvykiai Garliavoje ir Kauno pedofilijos byla puikiausiai pavaizduoja valdžios ir tautos susipriešinimą. Aistringi skriaudžiamos, pilnos nepasitikėjimo tautos vertinimai ir neatitinkantys teisingumo, logiškumo, susidariusios situacijos bei bylų visumos teisėsaugos sprendimai šią bylą pavertė bjauriu šou, kuris kiekviename epizode parodo valdžios supuvimą ir tarnavimą privilegijuotoms socialinėms grupėms. Tiesa, tame matosi galingų tamsiųjų jėgų režisavimas ir puikiai laviruojama propaganda, tačiau tuo pateisinti blogą teisėsaugos darbą - negalima. Reikia pripažinti, ši byla viešai apnuogino tamsiąją teisėsaugos pusę. Dažnas susidūręs su teisine sistema pastebi laisvą įstatymų ir teisės aktų traktavimą. Vis dažniau teismų sprendimai tampa įžūlūs (juoda verčiama balta), kai siekiama neteisėtai vieniems suteikti privilegijų, o kitiems primesti prievoles. Tokiu „teisiniu” reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas. Labai nepatinka teismuose įsigalėjęs žmonių skirstymas į dvi grupes (pasaulius) - į suprantančius teisę ir nesuprantančius įstatymų. Tai reikia išgyvendinti, nes trukdo kelti teisinį gyventojų išprusimą ir didina poreikį bylinėtis. Juk pilietis privalo žinoti ir turėti teisinį supratimą privalomos elgesio taisyklės, kuri reikalinga visuomeniniuose santykiuose. Teisė negali atitrūkti nuo realaus paprastų piliečių gyvenimo ir būti privatizuota teisininkų klanų. Teisininkams reikia priminti, kad valstybės teisės normų sistema yra ta, kurią pripažįsta, realiai laikosi ir, esant reikalui, priverstinai paklūsta absoliuti dauguma piliečių. Jeigu piliečiai pripažins, laikysis ir paklus ko nors kito paskelbtiems teisės aktams, tai Seimo priimti teisės aktai virs nedidelės minios (141 Seimo narių) deklaracijomis, mokančiomis kaip gyventi kitus, o Konstitucinio teismo nutarimai - kaip devynių aktyvių teisininkų, siekiančių daryti įtaką teismams ir įstatymų leidėjui, nuomonės. Šiuo metu Garliavos įvykiuose to dar nematau, bet pavojus egzistuoja. Todėl teisminė valdžios sistema turi ne tik vykdyti teisingumą, bet ir teisiškai šviesti piliečius. Gera teisinė sistema, kuri atitinka šalies teisinio reguliavimo poreikius, yra civilizuotos ir pažangios valstybės požymis. Todėl labai svarbu, kad paprasti piliečiai bent minimaliai orientuotųsi ir pasitikėtų valstybės teisine sistema. Juk teisė savo esme skirta silpnesnįjį apginti nuo stipriojo diktato.
    Reikia rasti Lietuvos teisėsaugai jėgų ir išnagrinėti Kauno pedofilijos bylas. Policijos informatoriaus atsiradimas ir kitos įžvelgiamos aplinkybės(pavyzdžiui, bylose įsipainioję galingi žmonės) vienareikšmiškai rodo, kad šiose bylose toli gražu ne viskas ištirta ir galutinės tiesos dar nėra.

„Galingas yra VIEŠPATIES balsas,
VIEŠPATIES balsas kupinas didybės.
VIEŠPATIES balsas trupina kedrus,
VIEŠPATS trupina Libano kedrus.” Ps 29, 4-5

    Šį sekmadienį katalikiškuose kraštuose švenčiami Trys Karaliai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Trijų Karalių šventimas krikščionybėje yra senesnis negu Kalėdos. Beje, ankstyvieji krikščionys ilgą laiką švęsdavo tik Tris Karalius ir Kalėdų šventimo nebuvo. Tuo metu Trijų karalių šventimas buvo nepalyginimai stipresnis simbolis ir turėjo ne tik religinę, bet, tų laikų žmonėms, ir politinę reikšmę. Sakyčiau, sukrečiantis politinis iššūkis valdžiai ir valstybės ideologijai. Reikia atkreipti dėmesį, kad Evangelijoje pasakojama apie danguje pasirodžiusią neįprastą žvaigždę, kuri apvainikuoja Jėzaus gimimą ir aiškiai parodo jį esant Dievo sūnų. Tuo tarpu pirmasis Romos imperatorius Augustas pasirodžiusią kometą- žvaigždę paskelbė, kaip įrodymą, patvirtinantį imperatoriaus dieviškumą ir išskirtinumą, kuri aiškiai, tų laikų supratimu, reiškė, kad imperatorius yra Dievo sūnus. Šis astronominis įvykis ir jo interpretacija buvo labai plačiai išreklamuota ir įtvirtinta žmonių mąstyme, valstybės ideologijoje. Vėlesni imperatoriai stiprindami valdžią tęsė šią tradiciją, kuri buvo labai svarbi neramiose aplinkose.
    Krikščionybėje šis neeilinis įvykis rodo Jėzų esant Viešpatį. Jis pateikiamas tikėjimu, pranokstančiu iki tol vyravusius religinius įsivaizdavimus, nes krikščionybė pasaulio valdovo - Romos imperatoriaus ir dangaus Viešpaties įvaizdžiais siekia perteikti Kristaus slėpinį. Todėl Viešpats reiškė kur kas daugiau ir skambėjo tuo laiku gerokai pavojingiau, nes anuometinėje Romos imperijoje šiuo titulu turėjo teisę vadintis vienintelis žmogus - imperatorius. Todėl drįstu teigti, kad krikščionybė buvo viena iš daugelio vidinių priežasčių sugriovusi galingąją imperiją. Krikščioniškosios dieviškos dorybės: tikėjimas, meilė ir viltis buvo tos šviesios jėgos, kurios pagrindė, įkvėpė ir paženklino dorinį krikščionio veikimą ir krikščionybės jėgą.
    Šiandiena Evangelijos žodis nėra toks sukrečiantis ir galingas. Taip atsitiko dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, patiems kunigams trūksta dieviškų dorybių, o ką jau kalbėti apie žmogiškas dorybes. Nesileisiu šią šventinę dieną nagrinėti visas priežastis, nulėmusias tokią būklę, tačiau noriu pabrėžti, kad dvasinis alkis šiuo metu žmonės kankina ne mažesnis negu prieš du tūkstančius metų. Tik dabar, mano nuomone, tai turi būti pateikiama aukštesniu ir daug platesniu lygiu, kadangi atsirado nepalyginamai didesnis išsilavinusių ir mąstančių žmonių kiekis, kuriems nemokslinės ir neįtikinančios Evangelijos pasaulio atsiradimo ir žmonių gyvenimo istorijos atrodo kaip neįdomios pasakos. Tiesa, reikia pripažinti apaštalų, pranašų ir kitų puikius gyvenimo pavyzdžius ir milžiniškas jų dvasines gelmes, kurios niekada turbūt nepasens. Jų dieviškumas- akivaizdus. Mūsų epochoje dvasiniai mokslai išsiplėtę, tačiau tų laikų dieviški gyliai - nesenstantys ir nepranokstantys. Tai tik patvirtina religingumo svarbą ir poreikį žmogui, nes jame jis lengviau atskleidžia savo esmę, pilnatvę ir geriausiai realizuoja savo žmogišką prigimtį.
    Mes turime ieškoti savo paties vertės, savo paties galimybių. Kas leidžiasi į tokį ieškojimą, netrukus pamato, jog tai visuomet susiję su tam tikru netikrumu. Taigi, gilinkite pažinimą ir supratimą, tęskite ieškojimus. Nesustokite. Ne jūs vienas ieškote. Daugelis ieškojo ir daugelis surado. Evangelijoje yra daug tokių pavyzdžių. Be to, gerai yra pabandyti suprasti, pažinti, kas su tokiais žmonėmis atsitiko ir ko neatsitiko. Juk išminčiai irgi ieško ir tyrinėja.
    Štai psalmininko pamokančiai sukrečiantys išgyvenimai, teisuolio kova ir nusiteikimas:
Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?
Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,
mano gyvastį nuo šių liūtų!
Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,
šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.
Neleisk mano priešams - tiems melagiams -
linksmintis dėl mano pralaimėjimo;
neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties
vaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.
Juk jiems nerūpi ramybės linkėti,
bet sugalvoti kėslų prieš ramius žmones.
Jie apkaltina mane, šaukdami: „Aha! aha!
Savo akimis tai matėme!”
Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!
Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.
Pabusk! Skubėk manęs ginti!
Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!
Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,
žiūrėdamas savo teisumo,
ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.
Neleisk jiems sakyti: „Aha, savo padarėme!”
Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!”
Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,
tebūna sugėdinti ir apstulbinti;
kas aukštinosi prieš mane,
tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.
Kas trokšta mano išteisinimo,
tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina -
nuolatos tekartoja: „Didis yra tas VIEŠPATS,
kuris džiaugiasi savo tarno gerove!” Ps 35, 17- 27

Brangūs skaitytojai ir visi pasaulio žmonės,

    Sveikinu Jus su artėjančiais Naujaisiais metais! Tegu 2012 metai atneša daugiau šilumos ir vilties, kad suminkštėtų mūsų širdys ir visada atrastume šviesius kelius. Tikėkimės, Naujieji bus šviesesni metai, kurie leis labiau pasitikėti vieni kitais ir susitelkti vienybei. Tik susitelkus atsiranda darbai, vedantys svajonės ir troškimų išsipildymo link. Juk vieningos, vilties ir meilės kupinos širdys visada geriau apsigins nuo negandų.

   Linkiu daugiau šviesių minčių ir geranoriškumo žmonėms, esantiems šalia.

Viltingų Naujųjų metų Jums, mielieji.

Jūsų- Mindaugas Pliauga

„VIEŠPATIES žodis mano viešpačiui:
„Sėskis mano dešinėje,
kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis”.
VIEŠPATS išplės tavo galybės skeptrą iš Ziono:
„Valdyk tave supančius priešus!”
Tu buvai karališkai orus nuo savo gimimo dienos,
šventoji garbė lydėjo nuo įsčių,
nuo tavo jaunystės aušros.” Ps 110, 1-3

    Kalėdos turi labai senas šaknis. Nuo labai senų laikų pagonys kalėdiniu laikotarpiu šventė saulės sugrįžimo šventę. Romos imperijoje (dar Jėzui gyvam esant) iš Persijos pradėjo plisti Mitros kultas. Šis kultas labai išpopuliarėjo (ypatingai tarp kareivių, pirklių) ir Romos imperatorius Aurelianas 274 m. šventę įteisino - Gruodžio 25 d. (Mitros gimimo dieną)paskelbė nedarbo diena. Tik po kelių šimtmečių po Viešpaties Jėzaus mirties pradėta nustatinėti Jo gimimo datą. Kadangi tiksli Jo gimimo diena nebuvo žinoma, krikščionybei įsigalėjus, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Šiandieniniame vakarietiškos liberaliosios demokratijos pasaulyje Kalėdos tapo labiau ekonomiškai svarbia švente, susieta su dovanomis ir dovanojimu (Kalėdų senelis ir t.t.).
    Šiandieninių Kalėdų šventimas puikiai iliustruoja, kaip modernusis žmogus ieško džiaugsmo. Jis ieško džiaugsmo išoriniuose dalykuose (daiktuose ar malonumuose)ir yra visiškai priklausomas nuo išorinių sąlygų, sukuriančių džiaugsmo iliuziją. Ši džiaugsmo iliuzija yra trumpalaikė, nes sekant mada ir vartojimu norime naujų daiktų ir malonumų, kurie vėl skatina atsirasti kitiems norams turtų ir malonumų. Niekada nepasitenkinama, nes dvasioje- tuštuma. Budizme tai - kančias sukeliantys malonumai. Nors po kiekvieno malonumo ateina liūdesys, tačiau vis tiek išlieka viltis apie kažkokį nepaprastą malonumą ar daiktą, kuris suteiks džiaugsmo ir išspręs problemas. Taip visą laiką įsivaizduojame ir svajojame. Naktį toks žmogus sapnuoja nakties sapnus, dieną - dienos sapnus. Vėl sudužusios iliuzijos ir liūdesys. Liūdesys slegia ir jaučiatės nelaimingiausi pasaulyje. Tokiu metu rekomenduoju pasistengti blaiviau pažvelgti į situaciją. Pavyzdžiui: apsidairykite savo aplinkoje, tarp savo pažįstamų ir tikrai atrasite žmonių, kurie turi mažiau ar neturi tokio dalyko, ko jūs norite turėti, tačiau išsiverčia ir gyvena laimingiau bei labiau džiaugiasi gyvenimu. Toks požiūris geriau padeda įvertinti problemas ir gali parodyti išėjimą iš tamsos, atrasti dvasingumą. Juk dvasingumas yra kasdieninio gyvenimo esmė, tikrasis dvasingumas- išsivadavimas iš gyvenimiškų ir religinių paklydimų. Be to, verta prisiminti, kad negauti to, ko norisi, kartais yra į gerą.
    Atpraskite dėl visko ir visada jaudintis, susirūpinkite tik tuomet, kai to iš tiesų reikia. Suprantu, kad teigiamą emociją daug sunkiau išlaikyti negu neigiamą, nes žmonijos evoliucijoje neigiamos emocijos biologiškai buvo svarbesnės išgyvenimui lyginant su teigiamomis emocijomis. Neigiama emocija - tai pavojaus, grėsmės signalas, kuris leidžia kur kas efektyviau išsaugoti gyvybę, įveikti staigius sunkumus ir netektis. Pavojaus signalas turi veikti, kol atsiradęs pavojus nebus pašalintas. Teigiamos emocijos nėra tam skirtos, todėl prie jų greitai priprantama. Dėl to žmoguje užsistovi tik neigiamos emocijos.
    Šiandieniniame, kitaip negu senovėje, pasaulyje neigiamos emocijos labiau užsistovi dėl neadekvataus pavojaus, netekties, sunkumų įvertinimo. Dažnai išgyvename neigiamas emocijas dėl daikto, žmogaus, malonumo, kurio mums nelabai reikia ar visai nereikia. Dėl menkniekių ėdate savo gyvenimą ir mirsite nepajautę tikro gyvenimo džiaugsmo ir grožio. Todėl būtina savyje atrasti džiaugsmą ir šviesių minčių, kurios dovanoja pozityvią gyvenimo perspektyvą. Tai gali būti ilgas augimo ir mokymosi procesas. Nesijaudinkite. Rezultatai ateis.
    Kalėdinį laišką užbaigiu citata iš Biblijos:
„Koks nuostabus yra tavo gerumas,
sukauptas tiems,
kurie tavęs pagarbiai bijo,
ir teikiamas tiems,
kurie ieško tavo užuovėjos,
visiems žmonėms matant!
Savo Artumo užuovėjoje juos paslepi
nuo žmonių kėslų,
apsaugai juos savo pastogėje
nuo priekabių liežuvių.
Tebūna pašlovintas VIEŠPATS,
nes jis buvo man nuostabiai ištikimas -
įtvirtintas miestas.
Patirdamas nerimą, maniau:
„Esu išvaromas toli nuo tavo Artumo”.
Bet tu išgirdai mano maldavimą,
kai šaukiausi tavo pagalbos.” Ps 31, 20-23

 
Džiaugsmingų šv.Kalėdų!

    Paskutiniai balsavimai Seime dėl naujų mokesčių įvedimo ir įmokų į privačius pensijų fondus sustabdymo parodė didelius nesutarimus valdančiojoje koalicijoje. Kilusi desperacinė populistinių ir nevykusių pasiūlymų banga rodo valdžioje tvyrantį chaosą ir labai prastą valstybės ekonominę situaciją. Be to, padėtį blogina valdančiųjų didelis noras užsiimti viešųjų ryšių akcijomis, prezidentės siekis išlikti populiariai, ko pasėkoje tik didėja politinis ir ekonominis chaosas, auga baimė ir nežinia valstybėje.
    Tokie politikų veiksmai paralyžiuoja protingos politikos galimybes. Šioje situacijoje - sunkiau visuomenei suvokti politines ir ekonomines problemas, jos yra paslepiamos, o socialinės grupės suskaldomos ir supriešinamos. Pavyzdžiui, dabar, kai šalis yra antrosios krizės bangos akivaizdoje, kariauti vertybinį karą ir supriešinti dirbančiuosius su pensininkais, verslininkus su darbuotojais, medikus su pacientais ir t.t. yra absurdiška ir kenkėjiška. Žinoma, gerai, kad partijos prisimena savo ideologiją ir kovoja už savo vertybes, elektoratą, tačiau tai reikia daryti visą laiką ir turėti valstybinį matymą. Tokiame valdžios klaidų, nepadarytų darbų ir asmeninės atsakomybės stokos kontekste nesitiki, kad ši Vyriausybė sugebės patvirtinti atitinkantį būsimus iššūkius biudžetą ir gebės sėkmingai valdyti šalį. Be to, Lietuvos visuomenė apimta baimės, demagogijos ir susipriešinimo. Pagrindinė valdančioji TS-LKD partija visada garsėjo žmonių skaldymu ir supriešinimu, todėl demonstruoti sutelktos lyderystės ji nesugebės. Nustoti griauti valstybę ir pradėti kūrimo darbus TS-LKD viršūnėlė irgi nepradės. Prezidentė daugiau pasižymi aktoriniais sugebėjimais. Jos tandemas su A.Kubiliumi atrodo beviltiškai. Be to, pažvelgus į valdančiųjų veiklą giliau- tai valdančios partijos veikia ne kaip partijos, o labiau veikia kaip politinės- finansinės grupuotės, kurių eiliniai nariai ir valstybės institucijos aptarnauja šias grupuotes. Todėl taip reikiamos pozityvios lyderystės dabartinė Vyriausybė nepajėgi vykdyti. Visuomenės palaikymo, net padoresniems savo darbams, neturi, nes ja visiškai nepasitikima. Nesimato jokių teigiamų šios Vyriausybės darbinių perspektyvų, naudingų šaliai ir jos žmonėms. Dar daugiau- tolesnis šios Vyriausybės darbas gali atnešti neatitaisomų katastrofiškų padarinių.
    Mano nuomone, A.Kubiliaus vadovaujama vyriausybė turi atsistatydinti, kaip nepateisinusi Lietuvos žmonių lūkesčių ir pagilinusi krizę valstybėje.

    Tamsiųjų jėgų valdomoje kreivų veidrodžių karalystėje šviesesniems gyventi buvo sunku: gerieji gyventojai daug kentėjo, vargino prastas ir neteisingas karalystės valdymas, nebuvo tarpusavio sutarimo, nes dominavo visiškas egoizmas ir tamsa. Nors karalystės padėtis atrodė beviltiška, tačiau šviesusis kunigaikštis matė nuostabią išeitį. Jam patiko karalystės gyventojai, net ir tie, kurie dar buvo nesupratę tamsiųjų jėgų melų ir neperpratę jų propagandos. Gyventojai buvo perspektyvūs, linkę galvoti, patiko jų ištvermė. Gražias karalystės ateities viltis žadino dalyje gyventojų ateinantis supratimas ir laibai giliai viduje sužadintas ir jau augantis dvasinis stiprumas siekti šviesios karalystės, kurioje tamsos valdžia būtų sunaikinta. Šie žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą . Šviesusis kunigaikštis matė, kaip gyventojų kančia išlavina supratimą, todėl stiprėjančios šviesiosios jėgos džiaugėsi mylinčių Šviesą ir mąstančių žmonių gausėjimu. Atsiradęs supratimas visada būna transformacijos išdava, viskas pradeda keistis ir atsiranda aiškumas, nes supratimas reikalauja pastangų, supratimas yra savotiška revoliucija. Nepaisant to, bendras kreivų veidrodžių karalystės vaizdas buvo gudus ir tamsus, nes dauguma karalystės gyventojų netikėjo Šviesa. Jie netikėjo niekuo ar netgi toliau tikėjo tamsiųjų jėgų kunigaikščių ir juodųjų magų sugalvota, valdoma ir vairuojama puikia propaganda, jų atstovų gražiais pažadais ir melais, o šviesiai atrodančios tamsiosios karalienės vaidinimai juos galutinai nublokšdavo į tamsiųjų jėgų pusę. Karalystę apgaubė tamsioji suirutė.
    Šviesusis kunigaikštis kovodamas su tamsiosiomis jėgomis neverkšleno dėl natūralių praradimų kovoje, o tiesiog kovojo. Jis neturėjo kur trauktis ir šis supratimas labai padėjo atlaikyti gigantišką tamsiųjų jėgų puolimą. Bet svarbiausia- kad jis beveik iškarto sugebėjo pastebėti anapus žmonių išraiškų juoduosius magus ir kunigaikščius bei blogus jų kėslus. Be to, tamsiųjų jėgų apsuptyje šviesusis kunigaikštis ne tik jautė ir patyrė darbais žvėriškai galingą jėgą, bet ir sugebėjo pajusti ( suprasti) stiprias ir profesionalias politines rankas su aiškiais juodais dvasiniais elementais. Žinoma, tokioje blogio apsuptyje skausmas, išdavystės, kančia yra neišvengiami. Vienatvė ir kova su tamsa jį darė stiprų. Tačiau tamsos valdžios įveikti vienas negalėjo, nes reikėjo daugiau karalystės gyventojų, siekiančių šviesiųjų jėgų pergalės ir šviesios karalystės ateities. Jis labai norėjo padėti karalystės gyventojams įveikti tamsą. Praeina skausmas, kančia ir giliai iš širdies išsiveržia šviesiajam kunigaikščiui: „ieškojau Jūsų Šviesos!”

 
Penkta pasakos dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-v-543.html

   Nors Lietuvoje šildymo sezonas prasidėjo, bet kiek tiksliai reikės mokėti už šildymą, gyventojai dar nežino. Tik, anot šilumos tiekėjų, žinoma, kad šiemet bus rekordinės kainos per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Ne vieną mėnesį valdžia skelbėsi kovojanti su „Gazprom” dėl mažesnių dujų kainų ir vaidino labai besistengianti, kad gyventojai už artėjantį šildymo sezoną monopolininkams mokėtų mažiau, tačiau atėjus šildymo sezonui buvo pripažinta, kad nieko negalima padaryti. Dėl tokios apverktinos padėties valdžios viršūnės nenori prisiimti jokios atsakomybės, nes šiuo klausimu valdžia esanti bejėgė ir nieko savo šalies gyventojams padėti negali, nes, anot prezidentės D.Grybauskaitės: ” Du trečdaliai kainos priklauso nuo kuro - dujų - kainų, kuri priklauso, deja, ne nuo Lietuvos, o nuo tarptautinių tendencijų”. Ar iš tiesų valdžia nori, bet nieko negali padaryti gyventojų labui? Manau, kad ne.
    Visų pirma, Vyriausybės kieta kova ir nenoras nusileisti „Gazpromui” bei dujų tiekimo į Lietuvą tarpininkams nereiškia, anot .Grybauskaitės: „O prašyti malonės iš vienos ar kitos šalies, kad nuleistų kainą - atvirai sakau - reikštų prašymą atsivežti saulę. Prieš daug metų saulę jau vežėmės ir už tai daug sumokėjome.”. Tikrai nesakau, kad reikia nuolaidžiauti dujų tiekėjams, tačiau derėtis ar net realiai pakovoti, ne dėl šou ar dujininkų interesų, bet dėl mažesnių dujų kainų - galima. Reikia pastebėti, kad valdžia nuoširdžiai Lietuvos gyventojų labui iki šiol nieko nedarė, kad dujų kainos būtų mažesnės. Visa ši „kova” su „Gazpromu” yra naudinga dujų tarpininkams ir korupcionieriams, kurie dėl kvailos kovos įpykintų Rusijos politikų gauna pasakiškus viršpelnius. Ar galima į derybas siųsti eilinį ministerijos klerką pas aukštus Rusijos pareigūnus? Šiuo metu jau vyksta dar didesni absurdai- nenorima net derėtis su Rusija…
    Tokia Lietuvos valdžios pozicija yra nusikalstama. Negalima taip naikinti savo tautiečių, kurie po tokio genocido, neturėdami išeities, gali patys prašytis V.Putino saulės. Turime ir galime derėtis ir apginti Lietuvos verslo bei gyventojų interesus. Noriu priminti, kad per Lietuvą eina dujų tranzitas į Kaliningrado sritį. Žinoma, šis svertas gali būti panaudotas tik pačiu kraštutiniu atveju, jeigu visas arsenalas kitų svertų ir politinis bendravimas aukščiausiu lygiu būtų išnaudotas. Mano nuomone, iki kraštutinio atvejo derybos neturėtų užtrukti, nes valdžia gali ir turi panaudoti pakankamai kitų turimų svertų, tik jeigu valdžia norėtų tiesiogiai bendrauti su Rusijos aukščiausiais pareigūnais ir atsisakytų dujų tarpininkų pagalbos.
    Antra, nesutinku su D.Grybauskaite, kad vienintelė galima vietinė įtaka šilumos kainoms yra jos iniciatyva priimtos Šilumos ūkio įstatymo pataisos. Be to, dar nežinia, kas išlos iš šių pataisų. Šie pareiškimai yra išsisukinėjimai, nes nenorima kovoti su monopolininkais, kurie valdo dujų ir šilumos sektorius. Tai galima pavadinti valstybės griovimu, nes toleruojama visiška betvarkė ir nežabotas monopolistų siautėjimas. Apie kokią tvarką valstybėje galima kalbėti, kai prasidėjus šildymo sezonui gyventojai nežino, kiek reikės ateityje mokėti ir kaip jiems realiai paskaičiuos monopolininkai. Juk viskas realiai paliekama sąskaitos išrašymo metu monopolininko nuotaikos ir godumo lygiui.
    Galima vienareikšmiai teigti, kad valdžia ne tik turi ir gali pasirūpinti Lietuvos gyventojais, bet šiuo atveju tiesiog privalo ne siekti, o atlikti būtinus darbus, kurie sumažintų dujų ir šilumos kainas.

„Dievas, kuris myli mane, ateis man padėti;
Dievas parodys man nugalėtus priešus.
Neišnaikink jų,
kad mano tauta neužmirštų pergalės tavo;
išblaškyk juos savo jėga ir nugalėk,
Viešpatie, mūsų skyde!
Nuodėmė yra jų lūpose,
visi jų žodžiai nuodėmingi;
tebūna jie pagauti savo pačių puikybės!
Kadangi jie keikiasi ir meluoja,
sunaikink juos įniršęs, -
sunaikink juos visiškai, -
jog būtų žinoma iki pat žemės pakraščių,
kad Dievas viešpatauja Jokūbui. {Sela}
O mano Stiprybe, giedosiu tau šlovės giesmes,
nes tu esi man tvirtovė - Dievas,
kuris mane ištikimai myli.” Ps 59, 11-14, 18

    Visų Šventųjų dieną norisi kiek kitaip ir tikriau pažvelgti į mūsų pasaulį, nes mirties dvelksmas primena mums, kad supanti daiktų erdvė nėra tokia reikšminga, svarbi ir tikra. Mūsų pasaulyje, kuriame šventumas ir šventieji yra nepakankamai vertinami ir suprantami, religingumo alkis panašus į pamišimą. Vakarų civilizacija išgyvena religinę krizę, nes mokslo pažanga keičia žmonių mąstymą ir daro jį pažangesnį. Kita vertus, sutinku su dvasininkų, dvasinių lyderių, dalies intelektualų nuomone, kad taip atsitiko dėl žmonių sumaterialėjimo bei perdėto troškimo turtų, malonumų, garbės. Dabartinėje modernioje visuomenėje Dievo alkiui žmoguje neleidžiama pabusti, jis slopinamas. Taip nuo mokslo atsiradimo pradžios atsiradęs mokslo susipriešinimas su religija ir dvasinėmis praktikomis išlieka ir netgi atrodo, jog ateityje mokslo pergalė- neišvengiama. Mano nuomone, toks susipriešinimas egzistuoja dėl nepakankamo mokslo lygio ir pasenusio religinio požiūrio, kuris buvo pritaikytas tamsesniems laikams, kada žmonės siekė pažinti pasaulį nesukūrę mokslo.
    Domiuosi mokslo naujienomis ir žiūriu naujausias mokslo laidas, kuriose savo atradimus ir teorijas dėsto didžiausi žmonijos protai. Visgi mums matomame pasaulyje, reikia pripažinti, dvasiniai mokymai, religijos yra labai tolimos nuo mokslo, nes dabartiniame lygyje viską paaiškina mokslas. Pavyzdžiui, žaibavimą senovės lietuviai įsivaizdavo kaip griaudintį dievą Perkūną. Todėl, kas nepaaiškinama dabar, tikimasi išsiaiškinti ateityje. Tiesa, dabar žmogus įžengė į elementariųjų dalelių pasaulį, kuriame mums žinomi fizikos dėsniai nebeveikia. Kvantinėje mechanikoje pastebiu artėjimą (artėjimą ribos) prie dvasinių mokslų. Šiuose fundamentaliuose dalykuose esti ezoterinių, religinių, įvairių pripažintų dvasinių praktikų analogijos ir, mano nuomone, prie jų artėja mokslas. Žinoma, daug kas ezoterikoje, religijoje ir įvairiose dvasinėse patirtyse išliks subjektyvūs išgyvenimai ir iliuzijos ar netgi melai naiviems, nemokytiems žmonėms valdyti ir išnaudoti, tačiau fundamentalūs dvasiniai dalykai ir per amžius puoselėti slaptieji mokymai įgauna realų pagrindą. Verta prisiminti, kad dar senovės Egipto žyniai vieną religinį mokymą aiškino paprastiems žmonėms, o kitą - daug pažangesnį ir išmintingesnį mokymą- patys perduodavo tik savo mokiniams iš kartos į kartą, iš lūpų į ausį, kad tiesos šviesa nenublanktų ir nenuskęstų nemokšiškumo debesyse. Šie žyniai (ir išminties žmonės) pašventė savo gyvenimus meilės darbams.

 
„Nugręžk mano akis nuo to, kas tuščia; laikyk mane gyvą savo keliuose.” Ps 119,

    Visata vystosi pagal programą. Ji nėra chaoso ir atsitiktinumo išdava. Žvelgiant, kaip susidaro galaktikos, įsižiebia žvaigždės, susiformuoja planetos negalima sakyti, kad viskas vyksta atsitiktinai ir be tikslo. Jei mes nežinome tikslo, sandaros bei kaip veikia Visatos programa ir jos visi dėsniai, nereiškia, kad viskas yra tik atsitiktinumas ir materija, kad jokio Kūrėjo nėra. Taip, mus supa materija, mūsų fizinis kūnas sudarytas iš materijos ir galvojame padedami materijos. Tačiau, net pagal Didžiojo Sprogimo teoriją, pirmiau materijos buvo energija, kuri vėliau virto viskuo, ką dabar matome ir jaučiame. Šiuo metu žmogus moka materiją paversti energija ir šis procesas yra šiuolaikinės civilizacijos pagrindas, bet kaip energiją paversti materija- dar nežino. Mokslui nežinoma, kas buvo ir yra už energijos. Didieji visų laikų ir kraštų žmonijos dvasios mokytojai visą šitą vadina šventoji Dvasia, Brahma, Dao, Či, Ruh, kuri pati savaime nepažini ir nenusakoma, bet kurią galima laikyti arba suvokti kaip visuotinį, begalinį, gyvą protą. Todėl visas reiškinių pasaulis arba Visata yra tiesiog Visko proto kūryba, paklūstanti daiktų kūrimo dėsniams. Tereikia tai atrasti ir suprasti.
Mūsų kūnas sudarytas iš atomų, Visatos atomų. Mes neturime nuosavų atomų! Taigi, esame sudaryti iš Kūrėjo atomų, mūsų fizinis kūnas yra Jo. Dar daugiau- žmoguje atomai keičiasi, nes vieni keičia kitus. Vyksta nuolatinis vyksmas ir nėra nei vieno atomo, kuris pas mus užsiliktų visą gyvenimą. Taigi, esame ne tik Kūrėjo kūriniai, bet be Jo mes negalime egzistuoti ir nugyventi savo kūnišką ir protinį gyvenimą. Čia vėl senoviniai ir dabartiniai dvasiniai, religiniai dalykai sutampa su mokslu. Juk egzistencija yra viena, tik jos veidų ir apraiškų yra daug.
    Visų Šventųjų dienos proga pacituosiu dar vieną ištrauką:
„Bet aš! Mano malda tau, VIEŠPATIE.
Suteik malonę, Dieve, išklausyk manęs,
žiūrėdamas savo didžio gerumo.
Savo ištikima pagalba
trauk mane iš liūno, kad nenugrimzčiau,
gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių.
Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti;
neleisk gelmėms manęs praryti;
neleisk Duobei virš manęs užsiraukti.
Atsiliepk man, VIEŠPATIE,
nes gera tavo ištikima meilė;
atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo.
Neslėpk veido nuo savo tarno;
kenčiu - skubėk man atsiliepti.
Prieik prie manęs, atpirk mane;
išvaduok mane nuo mano priešų!” Ps 69, 14-19

    Lietuvos verslas neteko labai reikšmingos ir autoritetingos asmenybės, kuri turėjo didelę įtaką formuojant bendrą verslo nuomonę, jo žodis buvo svarus derybose su valdžia, buvo įtakinga figūra plėtojant verslo ryšius su užsienio partneriais. Lietuvos politika neteko Kovo 11-osios Akto signataro, buvusio Vyriausybės vadovo. Visuomeninis Lietuvos gyvenimas neteko aktyvaus dalyvio, mecenato bei žmogaus, neabejingo savo šalies dabarčiai ir ateičiai. Iškilios asmenybės išėjimas į Anapilį visada yra didelis praradimas, paliečiantis daugelio širdis.
    Noriu pareikšti gilią užuojautą velionio artimiesiems, bendražygiams ir visiems žmonėms, kuriuos nuliūdino ir prislėgė ši netektis.

    Gūdžios ir itin tamsios sutemos toliau gaubė kreivų veidrodžių karalystę. Beatsirandančią prošvaistę tamsūs debesys susispaudę uždengdavo, bet ji pasirodydavo kitoje dangaus vietoje. Nors šis žaidimas šviesesniems karalystės gyventojams teikė vilties, kad neužilgo pasirodys skaisti saulė, tačiau tai buvo daugiau deklaratyvus žaidimas, kuriuo siekta išlaikyti esamą padėtį. Ši prošvaistė netgi buvo naudinga tamsiųjų jėgų kunigaikščiams ir juodiesiems magams, nes leido geriau veikti kreiviems karalystės veidrodžiams, kurie tikrąją šviesą panaudodavo savo blogiems tikslams. Dar daugiau- pasinaudodami šia Šviesa tamsioji propaganda gąsdindavo karalystės gyventojus pasaulio pabaiga ir panašiais baisiais dalykais. Didėlė dalis karalystės dieninių gyvūnų tuo šventai įtikėdavo, ko pasėkoje dangaus malonės karalystės gyventojai negalėjo tikėtis.
    Šis priverstinis tamsiųjų jėgų žaidimas šviesos spinduliais rodė, kad žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą. Nors žaidimas su puikia propaganda tamsiosioms jėgoms sekėsi, šviesiosios jėgos tame matė galimybę pergalei. Šviesusis kunigaikštis puikiai suprato, kad karalystės gyventojas, kuris nematęs tikros šviesos, negali pasakyti, kas jam buvo uždegta, kad būtų parodyta šviesa. Tik pamatęs tikrąją šviesą gali sužinoti, kas yra kas. Tada žmogus žinos ne tik, kas buvo uždegta, bet ir tai, ar kas nors iš tikrųjų švietė, ar buvo padaryta, kad jis įsivaizduotų tai. Todėl karalystei buvo būtina tikra šviesa, net ir tokia kreivų veidrodžių iškraipyta ir susilpninta iki minimumo. Aišku, šviesusis kunigaikštis troško visiems matomos šviesos, kuri leistų pamatyti tamsos draugus ir šviesos priešus. Tada pavojingi tamsos agentai netektų jokios galios.
    Šioje didžioje kovoje daug kentėti teko šviesiajam kunigaikščiui, bet jis laikėsi tvirtai. Sunkumai, priešų piktadarystės ir jų spąstai jį tik stiprino ir jis nebebijojo kristi. Pasilikimas be pagrindo, visiškai be paramos jo visiškai negąsdino, nes nenaudinga išgelbėti tą save, kuris prisirišęs prie įvairiausių žemiškų dalykų, geriau atsipalaiduoti ir būti dieviškume, kuris viskuo pasirūpins. Todėl jo visiškai negąsdino tamsos agentų aktyvi veikla. Žinoma, tikrovės falsifikavimas buvo akivaizdus ir tas skaudino. Iš kitos pusės: faktiškai pasaulyje nėra nieko, kas neturėtų falsifikatų. Juk netikros monetos egzistuoja visuose gyvenimo reiškiniuose. Jis suprato, kad visuomet yra taip, kad padirbtų monetų išorė yra ryškesnė negu tikrų. Kitaip ir negali būti, kadangi būtent jų grožis ir sužavi. Juk tikrovėje jos yra nevertingos. Tikros monetos tinka net ir tuomet, kai nėra ryškios, gražios ar kitaip patraukliai spindinčios, nes jos turi vertę pačios savaime. O netikra moneta turi garsiai pareikšti apie save, kadangi ji turi kopijuoti ir kompensuoti tai, ko neturi. Dėl to ji yra nevertinga ir lengvai padaroma.
    Šviesusis kunigaikštis ramiai (kartu ir kovingai) žiūrėjo į grėsmingą tamsos agentų veiklą bei džiaugėsi mylinčių Šviesą ir mąstančių žmonių gausėjimu. Jo širdis tvirtai tikėjo, kad nušvis tikroji Šviesa šioje karalystėje ir dangus taps giedras. Juk kitaip ir negali būti!

    Ankstesnė pasakos dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-iv-508.html

    Teismas Kijeve nuteisė buvusią Ukrainos premjerę ir opozicijos lyderę Juliją Tymošenko septynerius metus kalėti už sandorių dėl dujų sudarymą. Šis teismo sprendimas sukėlė tarptautinio pasipiktinimo audrą ir nuogąstavimus dėl Ukrainos demokratijos. Pritariu nuogąstavimams, kad tokio politinio svorio politikės nuteisimas stiprina Viktoro Janukovyčiaus autoritarines apraiškas. Akivaizdu, jog realus laisvės atėmimas eliminuoja opozicijos lyderę iš politikos ir peržengia ribas, kada Ukrainos politinė stabilizacija ir konsolidacija vykdoma vakarietiškos demokratijos rėmuose.
    Lietuva irgi turi analogiškų problemų dėl sandorių dujų sektoriuje, kuriame sprendimai priimami be baimės dėl neigiamų gyventojams pasekmių, todėl daugumai lietuvių turbūt natūraliai norisi palaikyti tokius teismo sprendimus, tačiau šiuo atveju reali laisvės atėmimo bausmė J.Tymošenkai neatitiko Ukrainos interesų. Visgi JAV, ES ir Rusijos politiniai elitai labai neigiamai vertino šį teisminį procesą, o galutinis rezultatas juos grėsmingai papiktino. Po šio teismo sprendimo Ukraina atsidūrė izoliacijoje ir gali patirti ne tik politinių, bet ir ekonominių nuostolių. Puikiai prisimenu tuos nesenus laikus, kai būdama premjerė J.Tymošenko nusprendė pasirašyti šį sandorį, kurį nedelsiant sukritikavo tiek tuometinis prezidentas V.Juščenko, tiek tuometinis opozicijos lyderis, nes sandoris tikrai buvo labai nenaudingas Ukrainai ir jos žmonėms. Julijai Tymošenko dažnai Ukrainos politinėse batalijose trūkdavo valstybiško mąstymo, sugebėjimo suderinti savo ir valstybinius interesus. Reikia pripažinti- jos oponentai tą sugebėdavo atlikti kur kas geriau. Todėl pritariu buvusios premjerės baudžiamajam persekiojimui, tačiau matydamas žalą, kurią gali patirti Ukraina dėl tarptautinio pasmerkimo bei opozicijos sunykimo, manau, kad negalima jos bausti realia laisvės atėmimo bausme ir eliminuoti iš politikos, nes tokio politinio svorio politikė būdama laisvėje gali būti naudinga šalies opozicijai. Tuo labiau, kai Ukrainoje pastebimos autoritarinės tendencijos ir šis nuteisimas šias tendencijas tik stiprins. Viliuosi, kad šis parodomasis teismas baigsis išmintingai: pamokys Ukrainos, Lietuvos ir kitų šalių aukščiausius politikus bei tuo pačiu įvykdytas teisingumas nepridarys neadekvačios žalos J.Tymošenkai, Ukrainai ir jos žmonėms.

    Rugsėjo 1-osios proga noriu pasveikinti visus, pasirinkusius mokslo ir žinių kelią. Nauji mokslo metai kaskart atveria naują pradžią. Tai yra simbolinė metų diena, kuri mūsų visų gyvenime ženklina mokslo ir žinių pradžios etapą. Tikiuosi, kad nauji mokslo metai atneš į mokyklas daugiau savitarpio supratimo ir pagarbos.
    Ta proga linkiu siekti asmeninio tobulumo, didelių ir garbingų ambicijų bei gebėjimo siekti gražios pergalės!

    Išsivysčiusių pasaulio šalių finansų sektoriuje susikaupusios naujai senos problemos turbūt jau neišvengiamai lems pasaulinę ekonominę krizę. Lėtėjanti pasaulio ekonomika ir skolų krizės JAV ir euro zonoje rodo, kad iš esmės pasaulio ekonomika jau nuslydo į bedugnę. Žinoma, iš išorės atrodo sveikintini JAV ir ES vadovų bandymai gelbėti situaciją, tačiau man jie labiau primena desperaciją. Kadangi bandoma gelbėti tas, kas iš vidaus yra supuvę, reikalaujantys esminių ir progresyvių reformų. Net jei pavyktų dabar sureguliuoti situaciją pasaulio finansų rinkose, vis tiek artimiausiais metais ateitų nauja krizės banga, kuri būtų dar galingesnė. Taip atsitiktų, nes iki šiol nebandoma daryti esminių sisteminių reformų. ES ir JAV lyderių veiksmai yra daugiau deklaratyvūs, nesiimant konkrečių ir būtinų priemonių. Šia politika jie vėl, kaip per 2008 m. ekonominę krizę, pataikauja bankams, kurių vadovybė neketina atsisakyti pelningos, tačiau ekonomiškai žalingos veiklos formos. Ši ydinga finansų institucijų veikla didelį pelną paverčia krize, kada mokesčių mokėtojai turi apmokėti vyriausybių ir stambiojo finansinio kapitalo susidariusias bėdas. Tokiu būdu labiausiai nukenčia paprasti žmonės, o aukštoji finansinė oligarchija sėkmingai išplaukia iš krizės gniaužtų ir toliau finansų institucijos neoptimaliai pasirenka savo skolininkus, nepakankamai naudingai ekonomikai veikia kaip finansų tarpininkai ir dar kuria visokius spekuliatyvius, nekuriančius pridėtinės vertės dalykus. Šis parazitinis kapitalizmas yra išsikerojęs ir pasidaręs monopolistinis, todėl sunkiai suvaldomas. Aukštosios finansinės oligarchijos finansinė galia ir maitinimas kyšiais politikus, finansines rinkas daro nepakankamai prižiūrimas. Dabar vėl matyti, kaip politikai pataikauja finansinei oligarchijai  atstovaudami daugiausiai jų interesus ir nespręsdami esminių pasaulinės krizės problemų.
    Tenka pastebėti, kad žiniasklaida nušviečia euro zonos skolų problemas taip, kaip naudinga neefektyvioms finansų institucijoms. Mano nuomone, bandymas gelbėti dabartinę euro zoną yra labiausia naudingas Vokietijos ir Prancūzijos bankams. Pavyzdžiui, vien Prancūzijos bankai yra paskolinę Graikijai 57 mlrd. JAV dolerių. Graikijos nemokumas labiausiai smogtų būtent Vokietijos ir Prancūzijos bankams, kuriems grėstų bankrotai. Juk Vokietijos, Prancūzijos ir kitų stipresnių valstybių duodamos paskolos Graikijai, Portugalijai, Airijai grįžta atgal į šių valstybių bankus palūkanų forma. Taip Graikija ir kitos likimo draugės augina dar didesnes skolas ir artėja prie visiškos aklavietės. Tarptautiniams bankams naudingiausia išeitis iš šio užburto rato yra vidinė Graikijos devalvacija. Tai reiškia, kad problemas reikia spręsti paprastų graikų sąskaita.
    Mano manymu, Graikijai (galbūt Portugalijai ir kt.) reikia leisti išeiti iš euro zonos. Tai būtų naudinga ne tik Graikijai, bet ir iš dalies Vokietijos ir kitų skolinančių valstybių mokesčių mokėtojams, kurių pinigai neeitų beviltiškoms Graikijos skoloms apmokėti. Galbūt jų prireiktų saviems bankams gelbėti, tačiau visgi ilguoju periodu būtų naudingiau. Be to, tuo pačiu įvyktų euro zonos konsolidacija, kuri reikalinga, kad nežlugtų euro projektas. Tik tokiu būdu galima išsaugoti eurą. Dabar Vokietijos ir Prancūzijos lyderių bandymai steigti euro zonos Vyriausybę ir taip išsaugoti eurą yra beviltiški ir finansinės krizės neišspręs. Visų pirma, Europa vis dar nėra pasiruošusi sukurti vieną bendrą valstybę, ekonominiai ir kiti skirtumai per daug dideli ir artimiausiu metu- nesuderinami.
    Dėl paminėtų priežasčių tarptautinis spaudimas Graikijos Vyriausybei drastiškai balansuoti biudžetą nesulaukia ne tik paprastų graikų palaikymo, bet netgi skatina Graikijos valdžios vangumą. Abipusė priklausomybė padaro patinę Graikijos skolų situaciją ir vis tiek nesustabdo infekcijos plitimo. Graikijos skolos siekia 143 proc. BVP, jos ekonomika antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, susitraukė 6,9 proc., todėl Graikijos Vyriausybė negali taip drastiškai mažinti biudžeto išlaidas ir didinti mokesčius, kaip nori skolintojai. Dar daugiau - per didelis biudžeto išlaidų sumažinimas gali apriboti būtinų valstybės funkcijų vykdymą. ES lyderių ir už jų stovinčių bankų reikalavimai Graikijai yra neįgyvendinami.
    Siūlyčiau Graikijos Vyriausybei išeiti iš euro zonos ir atkurti konkurencingumą. Ateityje devalvacija kartu su stabdančia fiskaline politika - neišvengiama. Manau, tai paprasčiausias ir efektyviausias būdas, nesukeliantis stresinio paprastų graikų pragyvenimo nuosmukio. Be to, Graikijos ekonomika yra maža, todėl šie jos žingsniai neturėtų sukelti pasaulinės ekonominės krizės, jeigu euro zonos lyderiai dabar skiriamas paskolas Graikijai ir kitoms beviltiškai prasiskolinusioms ES šalims nukreips finansų institucijų stabilizacijai.
    JAV ir ES lyderiams reikėtų mažiau paisyti savo šalių finansinių institucijų ir eksportuotojų interesų, kurie skaudžiai kertasi su kitų valstybių ekonomikų interesais. Pasaulio ekonomika yra globali, todėl reikia leisti savo ir bankų nuostolių sąskaita išeiti iš krizės savo jėgomis bent mažoms valstybėms, nes Graikijos, Portugalijos ir kitų mažų ekonomikų skolų krizės neturėtų sukelti ypatingai didelės grandininės reakcijos. Taip pagerėtų ekonominis skaidrumas ne tik mažųjų, bet ir didžiųjų valstybių. Tam tikslui, tiesiog yra būtina finansų institucijas pažaboti ir ištaisyti išryškėjusias per 2008 m. finansų krizę bei naujai susidariusias sistemines ekonomikos ydas. To nepadarius- ateityje JAV ir ES valstybes dar labiau spaus skolų našta, stagnuos pasaulio ekonomika, daugės bankrutuojančių valstybių ir liks vis ribotesnes ekonominės politikos pasirinkimo galimybes.

„Koks tu esi galingas!
Stipri yra tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!
Teisumas ir teisingumas tavo sosto pamatas,
gerumas ir tiesa tau tarnauja.
Kokie laimingi žmonės, žinantys džiugųjį šauksmą, -
jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje.
Per visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo,
ir tavo teisumas juos išaukštino.
Tu teiksi mums didžias pergales,
tavo malone mūsų galybė išaukštinta.” Ps 89, 14-18

    Žolinė- garbingiausia švč. Mergelės Marijos pagerbimo šventė. Bažnyčia pažymi, kad Jos nuopelnai, ištikimybė ir Dievo tarnaitės pavyzdys yra įkvepiantys ir sektini. Krikščionybėje svarbus būtent toks grynas ir tvirtas tikėjimas bei toks nuolankumas ir nuoširdumas kaip Marijos. Todėl tai - nuoroda, kaip galime artintis prie jos, sekdami klusnumu ir atvirumu Dievui. Už tokį elgesį ir būseną, atlygį iš Dievo galime gauti ir mes, kaip gavo šv.Marija. Viskas priklauso nuo mūsų.
    Mokintis pasitikėti dieviškumu (netikintiems- Visatos dėsniais) kiekviename savo veiksme, kiekvieną akimirką aktualu visiems. Toks pasitikėjimas sumažina vidinį ir išorinį pasipriešinimą, išlaisvina nuo vidinių įtampų, baimių bei nereikalauja iš mūsų varginančių ir nepakeliamų pastangų rezultatams pasiekti. Gali net atrodyti, kad viską darome be jokių pastangų. Žmogui reikia kažkuo pasitikėti ir tikėjimas padeda visus rūpesčius, baimes patikėti Dievui ar Kūrėjui. Taip pat nuoširdus tikėjimas keičia žmogų ir neleidžia jam grįžti prie ankstesnių elgesio modelių ir savijautos. Visose dvasinėse praktikose tas aktualu, nes turbūt pastebėjote, kad nesant šio pasitikėjimo, susižavėjimo efektas būna trumpalaikis. Tai universalus dėsnis.
    Labai svarbu atrasti pasitikėjimą Visatos dėsniais krizių metu. Tik reikia atsiminti, kad dvasinis sukrėtimas gali paveikti žmogų tiek teigiamai, tiek neigiamai. Turime pasistengti pasirinkti teisingai ir aklai nepasiduoti į įvairias sektas, užkalbėjimus, prietarus ir panašius dalykus. Taipogi tokiu atveju labai svarbus gali būti aplinkinių supratimas, palaikymas, išklausymas, kad depresija nevirstų į visišką apatiją, liūdesį, beprasmę kančią ar netgi į visišką nusivylimą gyvenimu. Čia vėl turime suprasti, kad aplinkiniai gali tik padėti, tačiau krizę turėsime įveikti patys ir niekas kitas už mus to nepadarys. Mes turime savo gyvenimą nugyventi patys. Pažvelkime į krizę giliau ir pamatysite, kad krizė - tai užtrukimas, sustojimas kelyje į laimę, tačiau ją įveikus sustiprėjame ir augame toliau. Teigiama pusė yra ta, kad tokiais momentais žmogus įgauna patyrimo, giliau ir lyg iš naujo pažvelgia į savo santykius, vertybes, permąsto ir išplečia supratimą apie gyvenimą. Atsiveria graži galimybė, kada mes galime atsiskleisti sau ir kitiems visai naujais aspektais, kūrybinėmis galiomis, atrasti naujus ir svarbius klodus. Atraskite galimybes!

    Tuo pačiu noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nereikia kurti nerealių lūkesčių, pavyzdžiui: niekada nejausti baimės, nerimo, neturėti nepriimtinų minčių ir pan. Mano manymu, dabar reklamuojamos pozityvaus mąstymo technikos(ne su viena šių technikų internete ir knygose esu susipažinęs) ne visada ir visiems yra tinkamos, nes gali dirbtinai kurti pozityvias emocijas ir paprasčiausiai slopinti negatyvias, o tai gali sukelti kitokių psichologinių problemų. Krizėje reikia specialistų pagalbos (sunkioje krizėje- būtina) arba pasirinkti, jei esate tikras ir pasitikite, sau tinkamą dvasinį kelią ar techniką (sunkioje krizėje be papildomo gydytojo gydymo - negalima), kuris leistų įveikti krizę, tačiau visada žinokite, jog dvasinės krizės įveikime jūsų pastangos, susivokimas bei realus, adekvatus ir teisingas savęs, kitų, pasirinktos dvasinės technikos ar terapijos, metodo ir pan. supratimas yra esminiai dalykai.
    Pabaigai- ištrauka iš Senojo testamento, kur neblogas pavyzdys, kaip psalmininkas pasitiki ir trokšta dvasinio artumo su Dievu:
„Į tave tiesiu rankas, -
lyg išdžiūvusi žemė aš tavęs trokštu.
Skubėk man atsakyti, VIEŠPATIE!
Neviltis mane apėmė!
Neslėpk savo veido nuo manęs,
kad netapčiau panašus į tuos, kurie žengia į Duobę.
Su aušra atskleisk man savo ištikimą meilę,
nes tavimi pasitikiu.
Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti,
nes į tave keliu savo širdį.
Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo priešų,
nes pas tave bėgu, ieškodamas užuovėjos.” Ps 143, 6-9

    Tiesa, dar pridėsiu: kai prote nebelieka baimių, abejonių ir rūpesčių, tai pasidavimas ir meilė yra sinonimai. Ką bemylėtum, tu jiems pasiduodi, tačiau tai daugiau yra būsena, o ne daugiau ir pirmiau -veiksmas.

    Labai gaila, bet panašu, kad galimai Lietuvos aukščiausių pareigūnų padaryta eilinė išdavystė galutinai sužlugdys Lietuvos, kaip patikimos partnerės įvaizdį ir prestižą. Talkininkaujant Lietuvos valdžiai, Baltarusijoje buvo areštuotas neeilinis Baltarusijos valdžios kritikas. Reikia atkreipti dėmesį, kad A. Beliackis yra Tarptautinės žmogaus teisių federacijos (FIDH), vienijančios 164 organizacijas iš viso pasaulio, viceprezidentas. Žinomas ir pripažintas Vakaruose, todėl sunku patikėti, kad Lietuvos valdžia apie jo veiklą nieko nežinojo ir netgi jo nepažinojo. Šis bjaurus poelgis labai susilpnino šalies pozicijas ne tik konflikte su Austrija, bet, kas svarbiausia, pasaulio valstybių akyse Lietuva pasirodė kaip labai aikštinga, įžūli ir taikanti dvigubus standartus šalis, kurioje teisingumas yra naudojamas tik kalbose.
    Šioje situacijoje konfliktas su Austrija atrodo dirbtinis, perdėtas ir visiškai neadekvatus, o pamokymai ir priekaištai išsakyti Europos Sąjungos šalims dėl solidarumo, teisės, vertybių, demokratijos atrodo apgailėtini ir dviveidiški. Kaip mes galime vaidinti kovotojais už laisvę ir mokyti teisės ir demokratijos pažengusias šalis, kai mes savo šalyje neginame ir nesirūpiname laisvės kovotojais? Man sunku pamiršti, kai žiemą mačiau per „Kakadu” laidą rodantį medalius sunkiai sergantį savanorį, gynusį per sausio 13- osios įvykius Parlamentą, kurio pensija tokia maža, kad negalėjo susimokėti už šildymą, vaistus ir kitus būtinus kuklius poreikius. Turbūt daugeliui pervėrė širdį šio valstybės užmiršto kovotojo už laisvę kančia. Verta priminti, kad nuolat kritikuojama Rusija neužmiršta savo karo veteranų. Galbūt Rusijoje dėl korupcijos ne visus veteranus pasiekia parama, tačiau ta linkme ne tik daug kalbama, bet yra sukurtos valstybinės programos ir skiriamos lėšos. Pas mus deramai pagerbti ir materialiai pamaloninti tik signatarai, elito atstovai ir dalis reikalingų bei lojalių valdžiai laisvės kovų dalyvių. Ar tokia valstybė gali nuoširdžiai tarptautinėje arenoje ginti laisvės kovų aukas ir reikalauti teisingumo?
    Tiesa, reikia pripažinti, kad nepaisant fakto, kad prokuratūra iškart nepateikė kvalifikuotų dokumentų, Lietuva privalėjo griežtai sureaguoti, kai Austrijos pareigūnai nieko nelaukdami paleido Golovatovą. Tai labai svarbu ir šiuo klausimu mus palaikė ne viena valstybė, tačiau pikta Lietuva sukėlė tokį konfliktą, kad Austrija buvo apskųsta visur, kur buvo galima, ir dar pažėrė eilę piktų pamokymų ir priekaištų Europos Sąjungai. Dar sėkmingiau šis absurdo teatras veikė Lietuvoje, pavyzdžiui: vienas įsismaginęs valdžios poetas žiniasklaidoje nesikuklindamas rašė: „Neabejoju, kad Austrijos valdžia pastebėjo ir teigiamai įvertino prezidentės bei apskritai Lietuvos nuosaikų toną ir nutarimą neeskaluoti konflikto. Ir dėl to geriau galvos apie Lietuvą.” Be to, ne tik valdžios poetai, visuomenininkai bet kai kurie ir politikai nevengė pakurstyti dar ir tautinio konflikto tarp austrų ir lietuvių… 

   Dabar apgailėtinai, galimos valstybės išdavystės fone, atrodo, kai mes ginče su Austrija vaidinome kovotojais už laisvę, demokratiją ir rodėme mūsų pačių idealus ir vertybes. Dar blogiau, jei toliau tęsime tokią užsienio ir vidaus politiką, prieisime iki tokio lygio, kad paprasti lietuviai užsienyje bijos pasakyti, jog jie yra iš Lietuvos…

    Reiškiu nuoširdžią užuojautą žuvusių artimiesiems ir visai norvegų tautai, kurią ištiko sunkiai protu suvokiamos žudynės. Beprasmės  jaunų, kupinų energijos ir gyvenimo džiaugsmo žmonių mirtys negali palikti nei vieno abejingo. Manau, kad ne tik aš, bet ir visi Lietuvos žmonės solidarizuojasi nelaimėje su Norvegijos žmonėmis. Šią sunkią akimirką visiems noriu palinkėti stiprybės, ištvermės bei tikėjimo ateitimi.

   Norėčiau paprašyti lietuvių, gyvenančių Norvegijoje, perduoti visus mūsų nuoširdžiausius užuojautos ir paramos žodžius.

    Didžioje šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų kovoje pradėjo ryškėti tamsiųjų jėgų lėlininkų planai, melagystės ir jų tikrosios idėjos, dalis blogų darbų. Taip atsitiko, nes žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą. Šioje kovoje dvasiškai užsigrūdinęs ir sustiprėjęs šviesuliukas tapo šviesiuoju kunigaikščiu. Tamsieji kunigaikščiai ir juodieji magai ėjo iš proto negalėdami užgesinti jo šviesos. Dar daugiau - atsirado ne tik Šviesos mylėtojų, bet ir šviesulėlio gerbėjų. Todėl jie buvo priversti akivaizdžiai ir tiesiogiai (parodydami savo atstovus) pulti šviesųjį kunigaikštį.
    Nors atsirado prošvaistė tamsioje karalystėje, tačiau kreivi karalystės veidrodžiai vis dar sėkmingai veikė. Per savo užimamą visuomeninę padėtį, struktūras, puikią ir įtikinamą propagandą, pasinaudodami kreivų veidrodžių principu tamsiosios jėgos vis dar buvo padėties šeimininkais. Jos tvirtai laikėsi valdžioje ir džiaugėsi populiariąja karaliene, kuri buvo stiprus ramstis jų nežabotai valdžiai. Dauguma karalystės gyventojų tikėjo karalienės vaidinimu. Karalienės pagalba buvo galima lengvai pulti ir naikinti šviesulius -akivaizdžiai ir tiesiogiai. Žinoma, tamsieji kunigaikščiai tuo naudojosi bei dar stipriau engė karalystės gyventojus.
    Reikia pažymėti, kad Karalystės gyventojai, apkvaitę nuo tamsios propagandos, buvo praradę save, nors matė, kaip griaunama ir naikinama jų karalystė, kaip tyčiojamasi iš paprasto gyventojo, tačiau jie nieko negalėjo padaryti, o tik vykdė blogio valdžios nurodymus. Išmintingesni ir šviesesni politikai, valdininkai, verslininkai bei paprasti gyventojai negalėdami atsispirti blogio valdžiai, slapta (neakivaizdžiai) padėdavo šviesiajam kunigaikščiui ir paremdavo šviesiąsias jėgas. Jie turėjo šviesios karalystės viltį.
    Stiprėjančios šviesiosios jėgos džiaugėsi mylinčių Šviesą ir mąstančių žmonių gausėjimu. Tai teikė didingos pergalės viltį. Nors šviesusis kunigaikštis visą save buvo atidavęs kovai su tamsiosiomis jėgomis, tačiau, be abejonės, jis jautė mylinčias ir šviesias energijas. Dar daugiau- jis egzistavo tarp jų, valdė jas ir jos valdė jį.
    Labai nekentė piktosios jėgos šviesiojo kunigaikščio, tačiau negalėjo jo sunaikinti. Tamsiosioms jėgoms svarbiau buvo užgesinti šviesą, negu šį šviesuliuką nužudyti( aišku, realus pavojus visada buvo). Vieno šviesuliuko fizinis sunaikinimas nereiškia šviesos sunaikinimo, nors tai ir būtų milžiniškas smūgis šviesiosioms jėgoms. Kadangi Šviesa gyvena žmonėse, tik ne visada ji juose nušvinta ryškiai.

Pasakos trečia dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-iii-333.html

    Sveikinu Lietuvą ir visus lietuvius su ypatinga švente - Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Ta proga norėtųsi atsigręžti į istorijos vingius ir pasisemti iš praeities stiprybės. Karaliaus Mindaugo sukurta valstybė ir jos žmonės istorijos bėgyje išgyveno labai daug sunkių momentų, tačiau išliko. Vedami šviesių ir didžių istorinių asmenybių pakildavome iš griuvėsių. Jų pasiaukojimas, idealizmas, tvirta valia siekti nepasiekiamo kėlė valstybę ir jos kūrybai sutelkdavo negandų ir okupacijų išvargintą Tautą. Reikia pabrėžti, kad lietuviams valstybės niekas nedovanojo, jie patys ją kūrė ir gynė. Istorija moko mus, kad valstybės kūrybinis procesas turi būti nuolatinis, nes kitaip tamsiosios jėgos valstybę pradeda griauti ne tik iš išorės, bet kas svarbiausia - iš vidaus. Lietuviai išliko, nes tikėjo Šviesos pranašumu prieš valstybę griaunančią vadinamąją realybės politiką.
    Tenka su apgailestavimu pripažinti, kad šiandien Lietuva - nuosmukio valstybė. Ji išgyvena ekonominę, teisinę, socialinę, moralinę, psichologinę ir dvasinę krizę. Aplink chaosas ir tamsios spalvos. Leidome valdžioje ir valstybėje įsigalėti godžioms blogio jėgoms. Deja, vietoj to, kad kovotume su blogio apraiškomis mes nuleidžiame rankas ir bėgame iš Tėvynės ar puolame į depresiją, apatiją ir nieko nedarymą. Mūsų protėviai rasdavo jėgų nugalėti negandas, turime rasti ir mes. Jokiu būdu negalime kapituliuoti prieš blogį- politinį, ekonominį, moralinį ar dvasinį, o priešintis jam tiesos žodžiu, viešumu, atsakomybės etika grįsta laikysena ir darbais. Negalime palūžti, kai valdžia mato šalyje tik žmonių minią ir nesirūpina kiekvienu jos žmogumi. Turime rasti dvasinių jėgų, nes Lietuvos žmonės - ne banda, o asmenybės.
    Esu giliai įsitikinęs ir visa širdimi tikiu, kad mums pakanka galių kurti ne vien savo asmeninę, bet ir bendrą šalies gerovę. Bėgimas iš nuosmukio šalies daugumai, kad ir kaip bekalbėtume, tikrai nėra ir nebus kelias į rojų. Manau, šis procesas labiau atspindi tautos nuovargį bei nepasitikėjimą savo valstybe ir pasaulio nepasitikėjimą Lietuva. Branginkime Tėvynę, nustumkime nuo valdžios engėjus, valstybės griovėjus ir kurkime norimą Lietuvą. Sukurkime savo svajonių valstybę!
    Mūsų istorijoje pakanka įrodymų, kad vienijanti idealistinė vizija - įgyvendinama. Nepaprastų ir šviesių asmenybių vedami, lietuviai pakildavo šviesesniam rytojui. Ir šiandien mums reikia tokių tautos lyderių. Atraskime mūsų tarpe lyderius, leiskime jiems nušvisti stipria šviesa! Įveikime baudžiauninką savyje, nes esame pavergti vartojimo ir turto kulto bei tamsiosios propagandos, tarnaujančias egoistiniam stambiojo kapitalo, politinių- finansinių grupuočių ir įvairių tamsių jėgų interesams. Todėl tik autentiškas protas, protas, kuris gyvena tiesa, gali būti laisvas. Šalyje turime sukurti daugiau vietos dvasingumui, kad sugebėtume išgyventi įvairiomis gyvenimo situacijomis ir įveikti vidinę tamsą. Prasklaidykime tamsius debesis ir pastebėkite, jog tai tamsiosios jėgos savo įvairia (tame tarpe ir labai gražia) propaganda ir blogais veiksmais siekia atimti šviesios Lietuvos viltį. Šios jėgos bijo šviesios Lietuvos, nors apie tokią Lietuvą gali daug kalbėti. Dėl to būkime dar tvirtesni, objektyvesni ir nepasiduokite peršamam nepamatuotam pesimizmui ir piešiamam liūdnos Lietuvos scenarijui, nes nieko negalima pakeisti. Tikrai šios dabartinės ašarų valstybės laukia šviesi ateitis, nes viltis visada stipresnė už kritišką realybę ir keičią ją. Šviesiosios permainos nugalės tamsią realybę! Prašom priimti mano pasveikinimą.

    Mūšiai Vilniaus savivaldybėje dėl finansinių srautų kontrolės verčia sunerimti dėl krentančio politinio proceso kultūros ir labai žemo nusikalstamo kovos lygio. Turbūt visi sutariame, kad Vilniaus dydis ir reikšmė leidžia teigti, jog jame vykstantys procesai atspindi situaciją kitose savivaldybėse ir centrinėje valdžioje. Akivaizdžiai matome, kad šiandieninėje politikoje pajamų pasiskirstymas tarp finansinių- politinių grupuočių tapo pagrindu formuoti valdžią ir savivaldybės politiką. Kadangi ši akivaizdi tiesa nėra nauja, nes šios tendencijos prasidėjo prieš gerą dešimtmetį ir yra visuotinai žinomos, noriu skaitytojų dėmesį atkreipti į naujus dalykus, t.y. į dar labiau kritusį nusikalstamą politinių- finansinių grupuočių kovos lygį.
    Reikia pastebėti, kad įtartinai sutapo Darbo partijos frakcijos nario Novikovo nužudymas ir galimas A.Zuoko apnuodijimas su „Vilniaus energijos” akcijų perrašymu į privačias rankas bei su valdančiosios koalicijos nesutarimais dėl finansinių srautų kontrolės Vilniaus savivaldybėje. Nors žiniasklaidoje teigiama, kad tarybos nario Novikovo nužudymu teisėsauga įtaria vieną iš Vilniaus gaujų lyderių, kuris jį, kaip teigiama, nužudė dėl judviejų verslo bendrovės akcijų nepasidalinimo, tačiau man šis motyvas iki galo nėra suprantamas. Visgi iš bendrovės gaunamos pajamos ne ištolo negali prilygti „Vilniaus energijai” ar kitoms valstybinėms įmonėms, kurios neša šimtus milijonų ir netgi milijardus litų pajamų. Taip pat kovą ne dėl rinkėjų interesų, o dėl pinigų pripažino ir pati prezidentė D.Grybauskaitė. Tik noriu pridėti, kad ši politinių- finansinių grupuočių kova ne tik nesuderinama su jokia civilizuota valstybe, bet vėl pasiekė naujas žemumas, kurios kuria naujas grėsmingas tendencijas.
    Todėl norėčiau paraginti prezidentę ne tik kalbėti kietai ir vaidinti kontroliuojančią situaciją, bet realiais veiksmais įsikišti į šiuos labai blogus procesus Vilniaus savivaldybėje. Įvykiai Vilniuje man primena nusikalstamo pasaulio gaujų kovas mieste, kai šaudomasi tarpusavyje ir keliamas pavojus žmonėms. Tuomet policija visada įsikiša ir siekia sukontroliuoti padėtį, kad ji bent nurimtų. Taip ir čia reikia prezidentės nurodymų spec. tarnyboms, kad jos sukontroliuotų politinių- finansinių grupuočių kovas. Svarbu sudaryti nepakantumo sąlygas veikėjams, kurie griebiasi kraštutinių būdų savo tikslams pasiekti, nes jeigu bus nors vienas nunuodytas ar nužudytas politinio proceso dalyvis ir tokiu būdu žudikas pagerins savo padėtį, tai neišvengiamai ateis kitų eilė ir padėtis taps visiškai nesaugi ir nekontroliuojama. Turime politinių įtakų pasidalinimo kovas sugrąžinti į kiek įmanomą civilizuotesnį lygį. Kitaip savo straipsniuose kovojančias dėl įtakos politines grupes teks vadinti jau nebe politinėmis- finansinėmis grupuotėmis, o organizuotomis nusikalstamomis gaujomis.
    Tikiuosi, sprendžiant susidariusią situaciją Vilniuje, prezidentės sąmoningumo ir drąsos, o politinių- finansinių grupuočių vadovų išminties ir savigarbos.

„O aš tarsi kurčias, negirdintis,
lyg nebylys, kuris žodžio ištarti negali.
Esu lyg žmogus, negalintis atsikirsti,
nes negali girdėti.
Bet tavimi aš pasitikiu, VIEŠPATIE,
ir tu, Viešpatie mano Dieve, man atsakysi.
Juk aš meldžiuosi:
„Tik neleisk jiems džiūgauti dėl mano nelaimės,
neleisk jiems didžiuotis, kai parpulsiu”.” Ps 38, 14 - 17 

   Šiandien švenčiame Sekmines. Per Sekmines apaštalai gauna šventąją Dvasią. Tai pilnatvės šventė. Šventoji Dvasia pripildė Jėzaus mokinius ir jie tapo labai jautrūs Dvasiai, kuri jiems tapo viso gyvenimo vadovu ir stiprintoju. Kartu šv.Dvasios atsiuntimas tapo visišku pasitikėjimu Viešpačiu Jėzumi, nes jie galutinai suprato, kad jų Dievas niekada jų neišduos, kaip jie negali išduoti pačių savęs. Nuo šiol apaštalai be baimės priimdavo viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. Dabar mokiniai nebuvo kaip psalmininko aprašytas nebylys, negalintis išgirsti, ir nebebijojo parpulti. Priešiška aplinka nebekėlė jiems jokios baimės ir jie išėję į gatves skelbė Jėzaus mokslą su visišku pasitikėjimu ir atsidavimu.
   

    Daugelis žmonių šiame pasaulyje jaučiasi tušti, nes jie negyvena Dvasioje. Šį pasaulį persmelkianti Dvasia suteikia gyvenimui pilnatvę, žmogų pripildo ir padeda jam pakilti naujam gyvenimui. Todėl ji Jėzaus mokinius įvedė į pažinimo pilnatvę ir naują laisvės bei meilės gyvenimą. Tik su šį pasaulį persmelkiančia Dvasia galime pasiekti tobulą pilnatvę ir dalyti tobulą meilę. Ji apdovanoja mus tikru pažinimu ir galia. Tai mumyse glūdinti stiprybė, kada mes teisingai mąstome, jaučiame ir veikiame. Tai pat pasiekę tokį lygį nusipelnome pajausti tas neaprėpiamas aukštesniojo pasaulio platybes, Kūrėją, tada siekiame suprasti Kūrėją, savo suvokimu priartėti prie Jo, pajausti Jį, susivienyti su Juo. Nebelieka atskirybių, nes aprėpiame visą Visatą ir pasiekiame aukščiausią dvasinį pakilimą. Šie pakilimai sukelia žmogui didesnį įspūdį, įkvėpimą ir susižavėjimą negu kas nors kitas šiame pasaulyje. Tobulėkime, kelkime savo dvasią į aukštesnį lygį, kad atrastumėte jumyse glūdinčią stiprybę.

    Linkiu visiems mums, kad nusipelnytume pajausti tas neaprėpiamas aukštesniojo pasaulio platybes, Kūrėją bei aukščiausiąją šviesą, užpildančią sielą.

 
„VIEŠPATS yra mano Ganytojas, -
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose mane paguldo,
prie ramių tvenkinių gano.
Jis atgaivina mano gyvastį,
veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas - jie mane apgins.” Ps 23, 1-4