TOTAS

„Mokyk mane savo kelio, VIEŠPATIE,
juo ištikimai pas tave eisiu;
mokyk mano širdį pagarbiai tavo vardo bijoti.
Dėkosiu tau visa širdimi, Viešpatie, mano Dieve,
ir šlovinsiu tavo vardą per amžius.
Juk didi yra man tavo ištikima meilė,
išgelbėjai mano gyvastį iš Šeolo gelmių.
Parodyk man savo gerumo ženklą,
kad mano priešai matytų ir gėdytųsi,
nes tu, VIEŠPATIE, esi mano pagalba ir paguoda.” Ps 86, 11-17

Šiandienos sekmadienis katalikų kraštuose yra neeilinis, nes švenčiama šeštinių iškilmė. Šeštinės - Jėzaus dangun įžengimo šventė būna šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį, t.y. praėjus 40 dienų po Velykų, tačiau Lietuvoje ir kitose šalyse ji keliama į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau joje dalyvauti. Reikia pažymėti, kad 40 dienų yra simbolinis skaičius daugumoje religijų. Be bendrų visoms religijoms dalykų krikščionybėje šis skaičius dar reiškia apaštalų mokymo laiką, būtiną tikėjimui Jėzaus prisikėlimu stiprinti ir paskutinis mokinių parengimas tęsti žemėje Jėzaus pradėtą darbą. Šį laikotarpį pavadinčiau apaštalų asmenybių transformacijos ir Jėzaus „paleidimo” iš šio pasaulio bei pripažinimo realybės, kad Jėzaus šalia Jų fiziškai jau daugiau nebebus.
Mūsų laikais labai populiarūs rašytojai, dvasininkai ir kitokie dvasiniai mokytojai, kurie skatina mus siekti svajonių. Jie teigia, kad labai norint ir nuolat nuoširdžiai svajojant (įsivaizduojant jau dabar norimą)per laiką įvyksta stebuklai ir jūs gaunate tai, ko trokštate. Skatinama daugiau galvoti, ko jūs norite, tikėtis ir visiškai pasitikėti, siekti realiais veiksmais svajonės, o tada - stebuklai vyksta! Žinoma, tai teisingi patarimai, tačiau, mano nuomone, kiek paviršutiniški. Siekdami populiarumo jie pataikauja (dalis turbūt to net nesupranta) žmonių ego ir baimei pripažinti, kad mūsų viduje kunkuliuoja pragaištingi jausmai, todėl įsivaizduojame save pakankamai (beveik visiškai) gerais ir šventais. Juk ego tiki, kad neigdamas jis gali manipuliuoti tikrove ir gauti tai, ko tikisi. Nenuostabu, jog dažniausiai šie sėkmės patarimai lieka tiktai savęs apgaudinėjimas, iliuzijos ir laikinas skausmo malšinimas.
Taip atsitinka todėl, kad nenorime pripažinti tikrosios vidinės ir išorinės realybės. Turime suprasti, kad pirmas žingsnis savo svajonės įgyvendinimo link yra realybės pripažinimas. Tik taip ateina naujas suvokimas, o tai yra labai sunku ir skausminga. Dėl to mūsų ego, bijodamas save prarasti ir saugodamasis didelio skausmo, tam aršiai priešinasi ir apgaudinėja save svajonėmis ir iliuzijomis. Kita vertus, kai esate pasiruošę priimti realybę, tai populiariųjų knygų patarimai būna labai veiksmingi, nes jūs suabejojate senu suvokimu ir įvyksta asmenybės transformacija gana neskausmingai ir jums tie patarimai toliau labai padeda siekti jūsų tikslų ir svajonių. Tačiau dažniausiai svajonės taip ir lieka svajonėmis, kai net gana realios paprastutės svajonės neišsipildo. Mums jos reikalingos, nes svajonės tampa mūsų buferiais, apsauga, kuri padeda išvengti smūgių ir apsaugo nuo sužeidimų, diskomforto. Būtina suprasti, kad norėdami keisti savo padėtį privalote pripažinti realybę ir tai kas esate. Be iliuzijų ir neteisingo „aš” supratimo- tai dažniausiai neįveikiamas dalykas, todėl dauguma žmonių negali pasiekti norimų svarbiausių tikslų ir laimingo gyvenimo. Reikia viską pripažinti ir prisipažinti sąžiningai, drąsiai ir tvirtai. Neišsigąsti skausmo ir kančios. Pavyzdžiui: jei esate vagis, alkoholikas, prostitutė, bloga mama ir t.t. pripažinkite tai. Kadangi esame labai protingi ir turime protingus paaiškinimus, kaip antai, esu prostitutė, alkoholikas, bloga mama tik laikinai (net ir juo dažnai nesu) dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių ir kai išeisiu iš šios situacijos (pakankamai užsidirbsiu, išspręsiu problemas ir t.t.) tapsiu normaliu žmogumi. Nustokite save teisinti. Jei vagis gerai suvokia, kad jis yra vagis ir neleidžia sau galvoti, kad liausis būti vagis kada ateis geresni laikai bei jei jis žino, kad yra vagis šiandien ir bus dar didesnis vagis rytoj, kadangi šis įprotis ne silpnės, o tik stiprės ir jei jis priima savo vagies lemtį visiškai ir gerai suprasdamas, ar jūs manote, kad jis galės likti toliau blogasis vagis? Suvokimas ir vidinis pripažinimas, kad jis yra vagis transformuos jį ir jam bus tiesiog neįmanoma gyventi taip pat. Esame ne tuo, kuo tikrai norime, ir visada svajojame būti tuo, kuo norime, dėl to, kad mūsų svajonės mums padeda likti ne tuo, kuo norime, išlaikyti dabartinį „aš” įsivaizdavimą ir būti susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių auka amžinai. Nieko nekeisdami savyje norime išsaugoti save, savo susikurtą(įsivaizduojamą) „aš” ir požiūrį į pasaulį. Todėl norėdami susikurti sveiką gyvenimą, visą dėmesį sutelkite į dabartį, į šiandieną. Neatidėliokite naujo gyvenimo pradžios rytdienai. Jei nežengsite šio žingsnio šiandien, nežengsite jo niekada. Visi turime šansą pasikeisti ir nelikti bloga mama, alkoholiku, vagimi, nevykusiu politiku, teisėju ir pan. Šį šansą privalome išnaudoti ir nelikti amžiams duobėje. Naudinga ir gerai asmenybės transformacijai, naujam suvokimui ir svajonių išsipildymui pasirinkti protingų patarimų, sau tinkamų knygų, dvasinių mokymų, metodų. Tik niekada neužmirškite vidinės ir išorinės realybės bei gyventi pagal tai, kas esu. Teisingai save, pasaulį ir kitus žmones vertinantis asmuo turėtų jausti dėkingumą gyvenimui.

Šeštinių proga pamąstymui pateikiu didžio karaliaus Dovydo psalmės ištrauką, nes kartais iškilaus žmogaus gyvenime pasitaiko situacija:
„Gelbėk mane Dieve,
nes vandenys man kaklą siekia!
Daugiau negu man ant galvos plaukų yra žmonių,
kurie nekenčia manęs be priežasties.
Mano priešai melais mane juodina;
jie stiprūs ir nori mane užmušti.
Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs?” Ps 69, 2,5

Kiek aprimę valdančiųjų nesutarimai, po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išvados dėl dabartinio FNTT vadovo K.Jucevičiaus elgesio, vėl įgavo viešą ir aštrų pobūdį. Tik dabar viešo konflikto iniciatorė yra D.Grybauskaitė, kuri šioje istorijoje, nepaisant nieko, nori būti nugalėtoja. Tiesa, išsaugoti jos pavedimų vykdytoją VRM ministrą R.Palaitį jai nepavyko, skandalo peripetijose valstybinio intereso apginti nesiekta ar nenorėta, todėl aiškios ir visuomenei priimtinos pergalės, nepakenkdama savo interesams, ji pasiekti nebegali. Dabar tik asmeninių ir prezidentinių pozicijų stiprinimo prasme galima išeiti nugalėtoja.
Jau kurį laiką besitęsiančią politinę situaciją pavadinčiau klampia, slidžia, jau tradiciškai susidarančia pelke, kur visiems sunku išsilaikyti nepaslydus ir nesusiterliojus. Reikia pažymėti, jog šiame purve tvirtos, nuoseklios ir kovingos pozicijos toliau laikosi Liberalų ir centro sąjunga. Šį kartą, neturėdami ką prarasti, jie perėjo į konservatorių puolimą- LiCS pirmininkas A.Čaplikas pareikalavo atsistatydinti VTEK pirmininką R.Rekertą, kuris, anot jo, derina sprendimus su partijomis ir vadovaujasi telefonine teise. Kaltinimai komisijai, kuri privalo būti nepriklausoma , nešališka ir vienodai teisinga- labai rimti, todėl reikia daugiau faktų ir aplinkybių pagrindžiančių Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nepriklausomumo nebuvimą. Vien tokio fakto, kaip konservatoriams palankios VTEK išvados, kad FNTT vadovas K.Jucevičius supainiojo viešuosius ir privačius interesus, ar keistų J.Razmos atsiprašymų dėl netinkamų VTEK atžvilgiu frakcijos nario kalbų, neužtenka, kadangi komisijos išvada dėl FNNT vadovo netinkamo elgesio atrodo visiškai logiška ir teisinga. Nors TS-LKD vadovybės veikla dažnai yra skaldanti, priešinanti ir griaunanti, tačiau šiuo atveju dėl netinkamos FNTT vadovo skyrimo procedūros ir jo neteisėtų veiksmų įvertinimo jų poziciją palaikau, nes naujo FNTT vadovo skyrimo procesas buvo nenormalus ir netoleruotinas. Šiame kare TS-LKD partijos elito baimės dėl „marsiečių” buvimo pavojaus yra nepagrįstos, nes konservatorių vadovybė yra daug tolimesnė žemiečiams. Man jie savo elgesiu, vadyba ir kalbomis dažnai atrodo kaip iš tolimosios Andromedos galaktikos, todėl TS-LKD andromediečiai yra nepalyginamai pavojingesni Lietuvai ir jos marsiečiams, žemiečiams(jeigu tokių dar yra likę) ir kitokiems gyventojams.
Visame šitame kontekste džiugina Vilniaus antrosios apylinkės teismo sprendimas viešai nagrinėti vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Šis sprendimas- bene išmintingiausias, kokį tik teisėsaugos institucijos yra padariusios nuo pat skandalo pradžios. Tokia teismo darbo pradžia įkvepia pasitikėjimą juo avansu, leidžia objektyviau ir teisingiau susidaryti nuomonę apie bylos dalyvius ir byloje nustatytus faktus visiems besidomintiems šia istorija Lietuvos žmonėms. Kita vertus, išvengti politikavimo ir tamsių žaidimų, turbūt, nepavyks. Tenka su apgailestavimu pastebėti, kad ši byla neleistinai atspindi karus teisėsaugos ir valdžios viršūnėse ir neleidžia jai pereiti į ramesnį, konstruktyvesnį bei krypstantį teisingumo link kelią.

Kreivų veidrodžių karalystė atrodė tarsi kiauras ir niūrus rūsys, kuriame nešviečia saulė. Jo gyventojai atrodė dvasiškai pavargę ir pasimetę. Nors pyktis, nepasitenkinimas liejosi laisvai, tačiau šviesios karalystės viltis sklandė, kuri ne vienam teikė atgaivą. Be to, gigantiškas tamsiųjų jėgų puolimas pradėjo strigti, galingos ir aistringos propagandos galia nusilpo, nes paaiškėjo tikrieji šios propagandos užsakovai ir sumanytojos. Ta tamsi užsimaskavusi žvėriška jėga, užvaldžiusi gyventojų protus ir emocijas, neteko buvusios galios! Ji nieko nekeisdama nebeturėjo jėgų sunaikinti šviesųjį kunigaikštį ir toliau su pasimėgavimu manipuliuoti, engti ir vykdyti savo piktus kėslus, labai klastingus planus karalystėje. Taip atsitiko, nes tamsiųjų jėgų kunigaikščiai ir juodieji magai pervertino, sutelkė per didelį dėmesį šviesiojo kunigaikščio alinimui, jo visiškam sužlugdymui, ko pasėkoje apleido ir taip susilpnino propagandinę bei kitokią valdžią karalystės valdančiajam sluoksniui ir intelektualesniems gyventojams, kurie jau ir taip buvo suabejoję propaganda,  parinktais aistringais lėlių įvaizdžiais, jų išgalvotais(propagandos kūrėjų sugalvotais) žodžiais ir veiksmais. Reikia pažymėti, kad tamsioji valdžia stipriai pervertino šviesiojo kunigaikščio protą, galimybes ir neįvertino jo ištvermės bei pasišventimo šviesios karalystės vilčiai. Todėl ilgas, daug metų trukęs, karas pareikalavo iš tamsiosios organizuotos struktūros daug žmogiškųjų išteklių ir jėgų. Pasirodė, kad ilga kova buvo pakankamai naudinga ir šviesiajam kunigaikščiui, nes jis sugebėjo prisitaikyti, įgauti žinių, supratimo ir išminties. Nepaisant to, kad net žymieji visų laikų propagandos teoretikai ir praktikai tikrai labai aukštai įvertintų tamsiosios propagandos kūrėjus už jų kūrybiškumą, suteiktą gyventojams priimtiną estetiką, išgalvotos realybės konstravimą taip, kad ji atrodytų realesnė už tikrąją realybę, ir sugebėjimą lanksčiai ištęsti ir tai pritaikyti, įtvirtinti visos kreivų veidrodžių karalystės valdymui, nežabotos savo valdžios poreikiams. Juk iš tiesų ši propaganda paslėptai mokino apkvaitusius dieninius gyvūnus vertybių, reikiamo mąstymo, elgesio modelių, vyrų ir moterų santykių, pasyvumo valdžios atžvilgiu, savotiško pritarimo (per nepritarimą) valdantiesiems ir pan. ir t.t. Tačiau šviesiojo kunigaikščio tvirta laikysena ir netikėtai stipri ištvermė, valia ir atitinkamas pozicionavimas žlugdė jų tikruosius ir esminius planus. Dar daugiau- šviesusis kunigaikštis stebėdamas užsimaskavusių tamsos agentų veiklą, susidurdamas kovoje su tamsiosiomis jėgomis analizavo ir stengėsi perprasti paties aukščiausio lygio propagandą tam, kad galėtų parengti nuostabią antipropagandinę programą, kuri sugebėtų išlaisvinti gyventojų protus nuo tamsių ir iliuzinių troškimų bei pažadinti jų protus, snaudžiančius nemokšiškumo, nesuvokimo tamsoje. Juk dieninio gyvūno protas turi būti laisvas ir sužiba proto šviesa bei pasidaro neįveikiamas, jeigu yra įpratęs siekti to, kas jame aukščiausia. Tada protas būna lengvas, paslankus, švytintis supratimo šviesa. Taip pat šviesusis kunigaikštis norėjo padėti šviesesniems , nes matė kaip karalystėje įsivyravęs pavydas žlugdė gabesnius, galinčius ir gebančius kurti šviesią karalystę gyventojus, todėl, jo supratimu, jiems reikėjo padėti atsiskleisti ir iškilti.
Šviesusis kunigaikštis džiaugėsi, kad karalystės gyventojams, supratusiems pavojingą tikslą ir pamačiusiems tikrąjį tamsos valdovų veidą,, pradėjo kelti pasibjaurėjimą šios tamsiosios organizuotos struktūros demonstruojamas iliuzijų, savotiškos realybės ir estetikos šou. Tamsiųjų jėgų kunigaikščių ir juodųjų magų valdomoje kreivų veidrodžių karalystėje sužibo tvirta viltis.

Pasakos VI dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-vi-561.html

“Karalius yra linksmas, VIEŠPATIE,
nes tu davei jam jėgą; jis džiūgauja,
nes tu suteikei jam pergalę.
Ko troško jo širdis, jam suteikei, -
jo lūpų prašymo jam neatsakei.
Juk pasitinki jį su didžia palaima,
uždedi jam ant galvos gryno aukso vainiką.
Prašė tavęs gyvenimo, -
tu davei jam ilgą dienų trukmę per amžių amžius.
Didi yra jo garbė per tavo pergalę, -
tu suteiki jam didybę ir garsą.
Juk tu suteiki jam amžinus palaiminimus,
linksmini jį savo Artumo džiaugsmu.
Juk karalius pasitiki VIEŠPAČIU
ir ištikimu Aukščiausiojo gerumu bus visad saugus.” Ps 21, 2-8

Velykos yra didžiausia krikščionių šventė liudijanti visą tikėjimo esmę, teikianti viltį ir simbolizuojanti pergalę prieš blogį. Paskutinėmis žemiškojo gyvenimo dienomis Jėzus patyrė labai daug pykčio.Net Jį nukryžiavus, paskutinėmis gyvenimo valandomis, žydai pyko, iš Jo šaipėsi ir įžeidinėjo. Taip atsitiko, mano manymu, dėl skirtingo požiūrio į gyvenimą ir politiką bei dėl seno stereotipinio žydų mąstymo ir naujo mokslo nesupratimo ar nenoro suprasti. Pykta ant žmogaus(mūsų Viešpaties), kuris jiems nieko blogo nepadarė. Istorija vienareikšmiškai parodė, kad žydų pyktis buvo beprasmis ir jie pakenkė labiausiai sau(savo sveikatai).Kartu reikia pažymėti, kad pyktis ir patyčios nesutrukdė ir negalėjo sutrukdyti Gerai naujienai (Evangelijai) gyvuoti, todėl ir mums analogiškai kitų pyktis dažniausiai negali taip pakenkti, kaip pačiam pykstančiajam . Čia labai puikus Jėzaus atsakas-malda į patyčias: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34)
Žmonių santykiuose yra daug pykčio. Pavyzdys su Jėzumi rodo, kad pyktis, nors ir prigimtinė emocija, dažniausiai yra perdėta ir neadekvati reakcija (neobjektyvus požiūris į tikrovę) ir labiausiai nuodingas ne pykčio objektui, bet pačiam žmogui. Juk nuolatinis pyktis nuodija organizmą ir yra daugelio ligų priežastis. Pykčio šaknys- egoizmas ir nepakantumas, nes pykstame, kai kas nors padaro ne taip, kaip mes norėjome, svajojome, troškome. Dar viena pykčio priežastis- tai paties pykstančiojo silpnumas ar neteisumas. Žmogus pyksta, kai jis negali nieko pakeisti, nepajėgus spręsti ar padaryti. Dar pyktis gali parodyti, kad žmogus -neteisus, nes kai žlunga jo iliuzijos, nerealios svajos, išryškėja gyvenimo tikrovės neatitikimas su jo norais, todėl suirzta, pasiduoda impulsams ir negatyvioms emocijoms. Ir tik retais atvejais adekvatus pyktis pasitarnauja tam, kam evoliucijos yra sukurtas. Todėl prieš pykdami susimąstykime: kokia pykčio esmė? Kadangi labai sunku numatyti, kada kils pyktis, ar tuo labiau supykusiam aiškintis pykčio giliausią esmę, tai prieš tai reikėtų atkreipti dėmesį į susierzinimą, nes paprastai pyktis prasideda nuo susierzinimo. Taigi, norint pykčio išvengti, reikia susierzinus ieškoti pykčio priežasčių, t.y. iš kur imasi jūsų irzlumas.
Pyktis ir neigiami jausmai persekioja visus, tačiau nelengvą kovą su gyvenimu laimi tik tas , kuriam pakanka drąsos pažvelgti tiesai į akis ir ją pripažinti. Neleisk, kad pyktis, patiriami įžeidimai ir skausmas sugriautų tavo laimę. Mokinkis nugalėti sunkumus ir teisingai reaguoti į tave ištinkančias nemalonias situacijas. Stenkis išmokti save valdyti. Pažvelkite į įvykį iš šalies, nesavanaudiškai, pasistenkite atsitraukti, išlaikyti atstumą, kad galėtumėte objektyviau įvertinti susierzinimą keliančią situaciją. Negalėdamas pasirinkti situacijos, pasirink savo elgesį.
Štai psalmininkas, labai tikintis žmogus, sunkiose situacijose labiau negu savimi pasitiki Dievu, kuris padeda jam išeiti iš pavojų ir kartu pasirinkti teisingą elgesį:
„Gelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo nedorėlių,
apsaugok mane nuo smurtininkų, -
jų širdis ne tik rezga piktus kėslus,
bet netgi nuolat kursto vaidus.
Jų liežuviai kaip nuodingos gyvatės,
o ant jų lūpų angių nuodai.” Ps 140, 2-4

Sveikindamas šv.Velykų proga linkiu visiems atverti širdis sąmoningumui ir įsileisti šviesą.

„Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo
ir visi žemės karaliai - tavo garbės.
Juk VIEŠPATS atstatys Zioną;
apsireikš savo garbėje.
Jis atsigręš į skurdžių maldavimą,
jų maldos nepaniekins.
Tebūna užrašyta ateinančiai kartai,
kad ir dar nesukurta tauta garbintų VIEŠPATĮ” Ps 102, 16-19

Šiandieną, Verbų sekmadienį, krikščionys prisimena kaip Jėzus, sveikinamas žmonių, su karališka garbe įjojo į Jeruzalę. Pažymėtina, kad Jėzaus vadovaujama palyda sukūrė tokią galingą dvasinę atmosferą, jog net tie, kurie Jo nepažinojo, į tai atkreipė dėmesį. Šis simbolinis Jo pasirodymas Jeruzalėje, šventiškai nusiteikusių žmonių apsuptyje, to meto žydų supratimu reiškė, kad tuoj kažkas į gerąją pusę turėtų pasikeisti, nes į miestą įžengia būsimas Izraelio Karalius su gausia palyda. Kaip matome iš Biblijos, dabar ne tik Jėzaus sekėjus, bet ir juos stebinčius Jeruzalės gyventojus pagauna milžiniškas emocijų antplūdis bei nuostabi sensacija. Mases užvaldo Dovydo tema ir joje glūdinti mesianistinė viltis: galbūt tas Jėzus tikrai yra lauktasis naujasis Dovydas; galbūt su Jo įžengimu į Šventąjį Miestą atėjo valanda, kai Jis atkurs Dovydo karalystę ir išlaisvins žydus iš romėnų vergovės. Tai tas pats, kas lietuviams buvo Sąjūdžio pasirodymas ir Nepriklausomybės paskelbimas. Todėl prie Jėzaus palydos prisijungė net Jo mokslo nežinoję nepatenkinti valdžia žmonės, kaip per kokį streiką ar nepasitenkinimo demonstraciją. Susidarė labai gausi minia. Nors ši diena yra Jėzaus išaukštinimo, pripažinimo, garbės diena, tačiau nereikėtų užmiršti apaštalų ir kitų Jo mokinių svarbos šio šventiškumo sukūrime. Moksliniai įrodymai apie to meto Jėzaus bendruomenės veiklą nieko nesako, tačiau iš istorinių šaltinių žinome, kad Izraelyje panašių dvasinių lyderių būta ne vieno. Valdžia juos visus įdėmiai stebėdavo ir dažnas jų mirdavo ne sava mirtimi. Bijota liaudies maišto. To meto supratimu ezoterika buvo ne mažesnis mokslas negu sudėtingų pastatų projektavimas ir statyba. Dvasinis mokytojas, nedarantis ekstrasensinių stebuklų, negalėjo susilaukti pripažinimo. Kita vertus, net to neužteko, kad žmonės atkreiptų į tave dėmesį, kadangi konkurencija buvo didėlė. Pavyzdžiui, reikėjo turgaus aikštėse ir kitose žmonių susibūrimo vietose, tarp savo rūpesčiuose paskendusių žmonių, sugebėti atkreipti į save dėmesį, įgauti pripažinimo, tapti įžymybe, kad galėtum sėkmingai tokią veiklą vykdyti. Todėl, paprastai, prieš ateinat dvasiniam ir visų mokslų žinovui bei mokytojui jų mokiniai užsiimdavo reklama ir teigiamo įvaizdžio formavimu (pavyzdžiui, atvyksta garsus gydytojas ir mokytojas). Šių laikų pavyzdys būtų didelės šou žvaigždės atvykimas į miestą ir jos pasirodymo reklamavimas, teigiamo įvaizdžio formavimas bei visokiausias žmonių viliojimas į koncertą. Viskas labai panašu, tik jiems reikėjo verstis be interneto, radijo ir televizijos. Mano manymu, apaštalus ir kitus mokinius galima pavadinti ne tik Jo mokslo mokiniais, bet ir Jo darbuotojais. Jų darbas: kaip galima geriau reklamuoti ir su reklama pritraukti daugiau žmonių, organizuoti renginį, patarnauti ir padėti Jėzui dirbti su žmonėmis, padėti suplanuoti būsimas keliones ir palaikyti ryšį su „renginių užsakovais” ir t.t. Pats mokytojas turėjo irgi labai gerai pasirodyti: sėkmingai gydyti, teikti dvasines ir religines konsultacijas, išklausyti ir patarti įvairiais klausimais ir t.t. Tai labai panašu į dabartinius dvasinius lyderius, tik tuo metu tikras mokslas buvo suplakamas su religija, magija, burtais, demonų išvarymais ir t.t. Neabejotina, dvasinių ir religinių organizacijų veiklos sėkmei ir išgyvenimui buvo svarbu ne tik nepaprastas dvasinis lyderis, bet ir jo komandos profesionalumas. Viešpaties Jėzaus mesijinio pašlovinimo scena prie įėjimo į Jeruzalę rodo išties puikų Jo komandos profesionalumą. Buvo sudarytas toks įspūdis, kad Jeruzalė išgyveno panašų į žemės drebėjimo sukeltą sukrėtimą. Iš Naujojo Testamento matyti, kad žydų vyresnybė matydama kas darosi labai išsigando liaudies maišto ir galimų romėnų represijų, todėl „Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: “Mokytojau, sudrausk savo mokinius!” (Lk 19, 39).
Jėzaus Mokinių sėkmės pavyzdys rodo, kiek daug galima nuveikti pasitikint savo Mokytoju ir Jo skelbiamu mokslu. Tuo pačiu galima pasakyti, kad didžių darbų be įkvepiančios dvasios, pasitikėjimo ir gilaus dalyko supratimo žmogus negali atlikti. Noriu, kaip pavyzdį, atkreipti skaitytojo dėmesį į Jėzaus mokinių širdis. Mat širdis yra proto akys. Jeigu tu vadovausies tik protu, tai negalėsi suvokti gyvenimo prasmės, jo grožio ir unikalumo. Ji, kaip ir šiuo atveju, padeda suvokti ir teisingai gyvenime orientuotis. Tačiau negalima įsijausti į savo emocijas ir aistras be proto, nes tada protas taps aklas ir egoistiškas. Atvira širdis prabudinusi sąmoningumą ir išlavintas protas geriausiai padeda žmogui orientuotis gyvenimo situacijose, geriau suvokti jo dėsnius. Visa tai buvo Jėzuje. Apaštalai buvo geri mokiniai ir rodo gerus rezultatus, bet jų mąstysena ir lygis dar buvo nepakankami, kas netrukus ir paaiškėjo. Kiekvienas žmogus mokinasi gyvenimo universitete, todėl svarbu būti geru mokiniu, kad nugyventumėme laimingą gyvenimą. Turime suprasti, jog užgriuvę sunkumai, stresai, nelaimės ir kitos negandos gali ir turi tapti pamokos bei paskata tobulėti. Tik jie mus daro dar stipresnius ir tobulesnius. Geri dalykai mūsų nemokina. Dar daugiau- užsitęsusi laiminga situacija tampa nuobodi! Nes joje nėra tolesnio judėjimo, nėra augimo. Todėl kritimai, problemos ir stresai gali mums pasitarnauti dar didesniam pakilimui bei tobulina mus, daro gyvenimą įdomų ir įvairų, neleidžia aptingti. Pasitaikiusią gyvenime, net ir visiškai išmušančią iš vėžių, negandą neturime suprasti kaip beviltišką tragediją ar pasaulio pabaigą. Gyvenimas susideda iš momentų, kaip Buda tą puikiausiai apibūdino  palyginęs su žvakės liepsna. Tai tik mums atrodo, kad deganti žvakės liepsna ta pati, bet iš tikrųjų ji vis kita, nes ankstesnė pavirto dūmais. Tas pats ir žmogaus gyvenime. Juk kai tau sekasi negalvoji, kad dabar jau nebereikia visiškai niekuo rūpintis, nes nuo šiol visur ir visada bus tik gerai. Tai kodėl, kada nesiseka ir esate pilni negandų, turite galvoti, kad jums nebeverta stengtis, nes dabar visada ir visur nesiseka ir nesiseks? Atverkite širdys sąmoningumui, tapkite ieškotojais ir savo problemų sprendėjais!
Apaštalai, patyrę daugybę nuosmukių ir pakilimų, buvo geri mokiniai, kurie savo Mokytojo viltis pateisino su kaupu.
„Bet per tavo didžią ištikimą meilę
aš įeinu į tavo Namus
ir iš pagarbios baimės puolu kniūbsčia Šventykloje,
kur tu esi garbinamas.
Vesk mane, VIEŠPATIE, savo išganingu teisumu,
nepaisydamas mano budrių priešų!
Ištiesink man savo kelią!
Juk tuo, ką mano priešai sako,
niekad negalima pasitikėti, -
jų širdis pilna piktų kėslų.
Betgi visi, kas prie tavęs glaudžiasi,
tedžiūgauja ir iš džiaugsmo tegieda amžinai.
Taip juos globok,
kad mylintieji tavo vardą tavimi džiūgautų.” Ps 5, 8-12

Dėl valdžioje įsiplieskusio politinių- finansinių grupuočių karo šalyje įsivyravo suirutė. Nors dar sunku tiksliai įvardinti visas chaoso priežastis, visus iniciatorius, suinteresuotuosius ir pasakyti, ką nors labai aiškaus apie šio konflikto esmę, tačiau jau dabar galima daryti vieną vienareikšmišką išvadą, kad šiame kare teisingumas yra ne prie ko. Šiame tamsių grupuočių kare, turbūt, nėra kovojančių už Lietuvos valstybės interesus, bet visiškai vienodai vertinti visų taipogi nereikėtų. Taip pat akivaizdu, kad šio konflikto katalizatorius yra artėjantys Seimo rinkimai.
Blogiausiai šiame konflikte atrodo TS-LKD. Tenka pripažinti, jog šios partijos veikėjų kalbos ir veiksmai labai nenuoseklūs, neskaidrūs ir griauna valstybės institucijas. Be to, aiškiai ši partija savo tikrųjų, esminių tikslų šiame konflikte iki šiol neįvardijo. Pavyzdžiui, jie skelbiasi, kad valdančiųjų konflikte siekią teisingumo, nors dabar patys pripažįsta, kad iš FNTT atleisti vadovai nėra esminė jų nepasitenkinimo priežastis… Kita vertus, teisingas TS-LKD vadovybės priekaištas prezidentei ir Liberalcentristų ministrui dėl pažeisto konstitucinio Vyriausybės integralumo. Ministro pirmininko nurodymą atidėti FNTT naujų vadovų skyrimą ministras R.Palaitis įžūliai ignoravo ir demonstratyviai neįvykdė. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai parašyta: „Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.” Tai reiškia, kad ministras turėjo paklusti Ministrui pirmininkui ir leisti jam aiškintis Prezidentei. Be to, Vyriausybė yra kolegialus organas. Tokie ministrų Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo atvejai negali būti toleruojami. Kitais šio konflikto atvejais Liberalų ir centro sąjunga laikėsi nuosaikiai kovingai bei žūtbūtinai vengė būti sudeginti ant šiuolaikinio krikščioniško inkvizicijos laužo. Jų sąjunga su prezidente jiems davė jėgos ir solidumo.
Deja, šiame chaose niekas neatstovavo Lietuvos valstybės ir jos žmonių interesų. Akivaizdu, kad visos konflikto šalys įsivėlusios į Snoro ir kitas aferas, o prezidentė nekontroliuoja konfliktinės situacijos. Gal kiek džiugina prezidentės galimas išsiskyrimas su TS-LKD ir tapimas labiau nepriklausoma. Juk dabar yra išties puiki proga ir būtų labai gražu, jei D.Grybauskaitė pripažintų savo klaidas, atsiprašytų Lietuvos žmonių, atsistotų gėrio pusėje ir taptų patikimu paprastų piliečių ramsčiu.
Mano nuomone, šiame politinių- finansinių grupuočių kare reikia ryžtingų ir radikalių politinių spendimų, nes tokia sumaištis Vyriausybėje, kada konfliktas neveda skaidrumo ir aiškumo link yra valstybei žalingas, nes gali labiau apimti žemesnes grandis. To pavyzdys yra chaotiški įvykiai Garliavoje, kurie puikiausiai atkartojo chaosą valdančiojoje koalicijoje ir prezidentūroje.

    Sveikinu Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga visus, kam buvo ir tebėra brangi nepriklausoma Lietuva. Tauta prieš 22 metus pasirinko svarbų ir lemtingą sprendimą, kuris paženklino naują pradžią ir gaires ateičiai. Tada kiekvienam mūsų atrodė, kad atsiskyrė šviesa nuo tamsos, tiesa nuo melo. Turėjome pagrįstus lūkesčius ir pasitikėjimą savo jėgomis. Kiek šiandien tiesa gali palaikyti mūsų viltį Lietuva? Deja daugumos žmonių šviesią viltį prislėgė valstybės griovimas, vykdomos politikos nesėkmės ir neišsipildantys, atrodytų, paprasti ir įgyvendinami lūkesčiai. Ironiška, tačiau šiandien sovietinį žodį „blatas” pakeitė žodis „korupcija”. Šis korupcinis įprotis ne tik išliko, bet valdžioje dar labiau išsiplėtė. Valdžios institucijose įsitvirtino modernesnė papuvusios nomenklatūros forma. Todėl privalome rasti jėgų ir sugrąžinti Sąjūdžio idealus, visus tuos mums mielus principus ir vertybes. Tikiu žmonėmis, todėl, neabejoju, kad Lietuvos neištiks nei kokia apokalipsė, nei kad ji gali visiškai sugriūti, išnykti.
    Lietuvoje esančiame jovale svarbu nepalūžti , kovoti ir rasti teisingumą bei šviesius kelius. Tai labai svarbu, kadangi teisingumas - pamatinė visuomenės vertybė. Geras teisėsaugos darbas ypač sunkiais valstybei momentais yra būtinas. Todėl neatsitiktinai paprasti piliečiai iškelia teisingumo siekį, kaip esminį dalyką gelbėjantis nuo valstybės griūties. Teisingumą šalyje vykdo teismai ir teisėjai turi būti teisės tarnai, tačiau pastebiu, kad teisėjai ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnai dažnai tik formaliai laiko save teisės tarnais, o tai reiškia, kad žmogus, realiai nelaikantis savęs teisės tarnu, galų gale tampa jos valdovu. Nepatinka teismuose įsigalėję netikę advokatų ir teisėjų santykiai bei nuostata, kad advokatas teisme yra tarsi vienas iš valstybės teisingumą vykdančių asmenų. Tiesa, įstatyminė bazė advokato statuso klausimu yra daugmaž gera. Advokatas Lietuvos teisės aktuose, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, yra labai svarbus privatus asmuo, teikiantis piliečiams reikalingas teisines paslaugas bei privalo įstatymų ir etikos leidžiančiomis priemonėmis visokeriopai ir sąžiningai ginti, atstovauti ir teikti teisines konsultacijas savo kliento naudai. Todėl neteisėta iš sovietinių laikų likusi patogi korupcionieriams nuostata yra labai klaidinga ir žalinga, nes leidžia geriau įtvirtinti netikusius advokatų ir teisėjų santykius, kai vienose bylose advokatai patarnauja teisėjams, o kitose - teisėjai patarnauja advokatams. Suprantama, kad dėl šitokių „kompromisų” labiausiai apgautas ir nuskriaustas lieka silpniausias.
    Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad neteisingumas ir neteisėtumas teisėsaugoje yra ne tik nuskriausto piliečio, bet tuo pačiu ir valstybės pralaimėjimas bei teisėsaugos pareigūnų valstybės išdavystė. Todėl klestint neteisingumui valstybės išdavystė tampa nesunkiu pažeidimu net specialiose tarnybose, kurios moralinės krizės sąlygomis leidžiasi prekiauti valstybės paslaptimi. Labai svarbu šalies vadovams principingai kovoti su neteisingumu, neteisėtumu ir valstybės išdavystėmis.
    Su pasitikėjimu viliuosi, kad šiais sunkiais laikais atskirsime šviesą nuo tamsos, tiesą nuo melo, teisingus kelius nuo klaidingų ir teisingumas vėl sugrįš į mūsų brangią Lietuvą.
    Tegul atranda lietuviai save ir savo vietą Lietuvoje ir telaimina mus Dievas! 

Jūsų- Mindaugas Pliauga

    Šventinė diena yra skirta poilsiui ir atsinaujinimui. Vasario 16- oji puikus laikas pakrauti savo dvasines baterijas ir pažvelgti toliau savo kiemo, savo siaurų interesų ir požiūrio. Mes gyvename santykių bendruomenėje, todėl esame ne tik priklausomi nuo gyvenamos aplinkos, bet ir patys savo mąstymu, kalbomis bei veiksmais darome įtaką bendruomenei, valstybei. Dar daugiau- net kasdieninis žmogaus darbas nėra tik darbas. Juk kai jūs ateinate į savo darbo vietą, jūs esate ten, plačiąja prasme, ne vien tam, kad atliktumėte darbą, pasiimtumėte pinigus ir pabėgtumėte! Jūs dar dirbate tam, kad kiti būtų pamaitinti, aprengti, turėtų reikalingus daiktus ir paslaugas. Jūsų geri darbai reikalingi kitiems, todėl ne veltui liaudies išmintis gerbia visus darbus. Turime įsisąmoninti, kad esame santykių bendruomenėje tam, kad duotumėte maitinimą ir būtumėte pamaitintas. Dėl to turime rūpintis savo valstybe ir neleisti godžioms tamsioms jėgoms griauti valstybę ir sveikus, naudingus visiems žmonėms visuomeninius santykius. Branginkime Tėvynę, juk gera mums joje, ji guodžia mus, maitina, ramina tyloje.
    Negalima pasiduoti subtilios savanaudiškų juodų valdžios jėgų propagandos peršamai apatijai valstybės reikalams, betvarkei, stūmimui emigracijai, visiškam bejėgiškumui (nieko negalima pakeisti) ar net savotiškam kankinimui, pasmerkiant sunkumams (kitaip sakant, proto įgavimui) ir pasityčiojimams. Juk užguitas žmogus mąsto išnaudotojų primestomis kategorijomis ir nemato kitų, šviesesnių galimybių, kurios galėtų išvesti jį iš jo sunkios padėties. Žinoma, žvelgiant pasauliniu mastu, Lietuvoje daug sunkių problemų yra susidarę dėl Vakarų civilizacijos ekonominės, politinės, socialinės, religinės ir dvasinės krizės, kurios tiesiogiai ir neišvengiamai veikia atvirą kraštą. Nepaisant to, šalies valdžios ir abejingos visuomenės kaltė tame, be abejonės, yra didelė ir lemtinga. Tą Lietuvos žmonės labai gerai supranta, bet veiksmai yra labai neadekvatūs arba jų iš viso nėra. Kad sunkumuose reikia lyderių, jie irgi supranta, tačiau jų savo gretose neieško. Jeigu ir pradeda žmonės busti ir ieškoti tikrų sprendimų ar lyderių, tai politinės- finansinės grupuotės sumaniai nuslopina tokias iniciatyvas ir pateikia pseudo lyderius ir žaismingai klaidingus sprendimus. Šaliai kaip oro reikia įkvepiančio pasitikėjimą lyderio ir lyderiukų, kad galima būtų pradėti sugriautos valstybės atstatymo darbus. Labai gaila, kad šviesesni politikai nepastebi tame gerų galimybių vidaus ir užsienio politikos lauke, ko pasėkoje neįmanomas esmingas politikos turinio pasikeitimas.
    Turime labiau stengtis vienas kitą suprasti ir priimti neidealių žmonių buvimą, kad galėtume dirbti susitelkus vardan tos Lietuvos, juk neįmanoma visų politikų, teisėjų, valdininkų, policininkų ir t.t. pakeisti visiškai naujais, idealiais žmonėmis, o to, mano giliu įsitikinimu, net ir nereikia. Valstybė yra mūsų visų ir visiems mums reikalinga. Privalome nušluoti nuo valdymo tik netikusius šalies kenkėjus ir griovėjus. Pasirūpinkime valstybe, kad ji mumis pasirūpintų.
    Sveikinu mielus Lietuvos piliečius su Vasario 16-ąja- valstybės atkūrimo diena!

    Minėdami Laisvės gynėjų dieną- Sausio 13- ąją- kaskart su nostalgija prisimename tautos vienybę, kurios šiandien labai trūksta. Kitaip negu prieš dvidešimt vienerius metus, kada tauta ir valdžia vieningai kovojo prieš okupantus, šiandien minint Sausio 13- ąją padėtis Lietuvoje yra kardinaliai pasikeitusi. Įvyko tas, ko tada tauta, kovodama už laisvę, nesitikėjo - valstybę užvaldė godžios tamsios jėgos. Tauta skilo į privilegijuotą klasę ir skriaudžiamą liaudį.
    Įvykiai Garliavoje ir Kauno pedofilijos byla puikiausiai pavaizduoja valdžios ir tautos susipriešinimą. Aistringi skriaudžiamos, pilnos nepasitikėjimo tautos vertinimai ir neatitinkantys teisingumo, logiškumo, susidariusios situacijos bei bylų visumos teisėsaugos sprendimai šią bylą pavertė bjauriu šou, kuris kiekviename epizode parodo valdžios supuvimą ir tarnavimą privilegijuotoms socialinėms grupėms. Tiesa, tame matosi galingų tamsiųjų jėgų režisavimas ir puikiai laviruojama propaganda, tačiau tuo pateisinti blogą teisėsaugos darbą - negalima. Reikia pripažinti, ši byla viešai apnuogino tamsiąją teisėsaugos pusę. Dažnas susidūręs su teisine sistema pastebi laisvą įstatymų ir teisės aktų traktavimą. Vis dažniau teismų sprendimai tampa įžūlūs (juoda verčiama balta), kai siekiama neteisėtai vieniems suteikti privilegijų, o kitiems primesti prievoles. Tokiu „teisiniu” reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas. Labai nepatinka teismuose įsigalėjęs žmonių skirstymas į dvi grupes (pasaulius) - į suprantančius teisę ir nesuprantančius įstatymų. Tai reikia išgyvendinti, nes trukdo kelti teisinį gyventojų išprusimą ir didina poreikį bylinėtis. Juk pilietis privalo žinoti ir turėti teisinį supratimą privalomos elgesio taisyklės, kuri reikalinga visuomeniniuose santykiuose. Teisė negali atitrūkti nuo realaus paprastų piliečių gyvenimo ir būti privatizuota teisininkų klanų. Teisininkams reikia priminti, kad valstybės teisės normų sistema yra ta, kurią pripažįsta, realiai laikosi ir, esant reikalui, priverstinai paklūsta absoliuti dauguma piliečių. Jeigu piliečiai pripažins, laikysis ir paklus ko nors kito paskelbtiems teisės aktams, tai Seimo priimti teisės aktai virs nedidelės minios (141 Seimo narių) deklaracijomis, mokančiomis kaip gyventi kitus, o Konstitucinio teismo nutarimai - kaip devynių aktyvių teisininkų, siekiančių daryti įtaką teismams ir įstatymų leidėjui, nuomonės. Šiuo metu Garliavos įvykiuose to dar nematau, bet pavojus egzistuoja. Todėl teisminė valdžios sistema turi ne tik vykdyti teisingumą, bet ir teisiškai šviesti piliečius. Gera teisinė sistema, kuri atitinka šalies teisinio reguliavimo poreikius, yra civilizuotos ir pažangios valstybės požymis. Todėl labai svarbu, kad paprasti piliečiai bent minimaliai orientuotųsi ir pasitikėtų valstybės teisine sistema. Juk teisė savo esme skirta silpnesnįjį apginti nuo stipriojo diktato.
    Reikia rasti Lietuvos teisėsaugai jėgų ir išnagrinėti Kauno pedofilijos bylas. Policijos informatoriaus atsiradimas ir kitos įžvelgiamos aplinkybės(pavyzdžiui, bylose įsipainioję galingi žmonės) vienareikšmiškai rodo, kad šiose bylose toli gražu ne viskas ištirta ir galutinės tiesos dar nėra.

„Galingas yra VIEŠPATIES balsas,
VIEŠPATIES balsas kupinas didybės.
VIEŠPATIES balsas trupina kedrus,
VIEŠPATS trupina Libano kedrus.” Ps 29, 4-5

    Šį sekmadienį katalikiškuose kraštuose švenčiami Trys Karaliai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Trijų Karalių šventimas krikščionybėje yra senesnis negu Kalėdos. Beje, ankstyvieji krikščionys ilgą laiką švęsdavo tik Tris Karalius ir Kalėdų šventimo nebuvo. Tuo metu Trijų karalių šventimas buvo nepalyginimai stipresnis simbolis ir turėjo ne tik religinę, bet, tų laikų žmonėms, ir politinę reikšmę. Sakyčiau, sukrečiantis politinis iššūkis valdžiai ir valstybės ideologijai. Reikia atkreipti dėmesį, kad Evangelijoje pasakojama apie danguje pasirodžiusią neįprastą žvaigždę, kuri apvainikuoja Jėzaus gimimą ir aiškiai parodo jį esant Dievo sūnų. Tuo tarpu pirmasis Romos imperatorius Augustas pasirodžiusią kometą- žvaigždę paskelbė, kaip įrodymą, patvirtinantį imperatoriaus dieviškumą ir išskirtinumą, kuri aiškiai, tų laikų supratimu, reiškė, kad imperatorius yra Dievo sūnus. Šis astronominis įvykis ir jo interpretacija buvo labai plačiai išreklamuota ir įtvirtinta žmonių mąstyme, valstybės ideologijoje. Vėlesni imperatoriai stiprindami valdžią tęsė šią tradiciją, kuri buvo labai svarbi neramiose aplinkose.
    Krikščionybėje šis neeilinis įvykis rodo Jėzų esant Viešpatį. Jis pateikiamas tikėjimu, pranokstančiu iki tol vyravusius religinius įsivaizdavimus, nes krikščionybė pasaulio valdovo - Romos imperatoriaus ir dangaus Viešpaties įvaizdžiais siekia perteikti Kristaus slėpinį. Todėl Viešpats reiškė kur kas daugiau ir skambėjo tuo laiku gerokai pavojingiau, nes anuometinėje Romos imperijoje šiuo titulu turėjo teisę vadintis vienintelis žmogus - imperatorius. Todėl drįstu teigti, kad krikščionybė buvo viena iš daugelio vidinių priežasčių sugriovusi galingąją imperiją. Krikščioniškosios dieviškos dorybės: tikėjimas, meilė ir viltis buvo tos šviesios jėgos, kurios pagrindė, įkvėpė ir paženklino dorinį krikščionio veikimą ir krikščionybės jėgą.
    Šiandiena Evangelijos žodis nėra toks sukrečiantis ir galingas. Taip atsitiko dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, patiems kunigams trūksta dieviškų dorybių, o ką jau kalbėti apie žmogiškas dorybes. Nesileisiu šią šventinę dieną nagrinėti visas priežastis, nulėmusias tokią būklę, tačiau noriu pabrėžti, kad dvasinis alkis šiuo metu žmonės kankina ne mažesnis negu prieš du tūkstančius metų. Tik dabar, mano nuomone, tai turi būti pateikiama aukštesniu ir daug platesniu lygiu, kadangi atsirado nepalyginamai didesnis išsilavinusių ir mąstančių žmonių kiekis, kuriems nemokslinės ir neįtikinančios Evangelijos pasaulio atsiradimo ir žmonių gyvenimo istorijos atrodo kaip neįdomios pasakos. Tiesa, reikia pripažinti apaštalų, pranašų ir kitų puikius gyvenimo pavyzdžius ir milžiniškas jų dvasines gelmes, kurios niekada turbūt nepasens. Jų dieviškumas- akivaizdus. Mūsų epochoje dvasiniai mokslai išsiplėtę, tačiau tų laikų dieviški gyliai - nesenstantys ir nepranokstantys. Tai tik patvirtina religingumo svarbą ir poreikį žmogui, nes jame jis lengviau atskleidžia savo esmę, pilnatvę ir geriausiai realizuoja savo žmogišką prigimtį.
    Mes turime ieškoti savo paties vertės, savo paties galimybių. Kas leidžiasi į tokį ieškojimą, netrukus pamato, jog tai visuomet susiję su tam tikru netikrumu. Taigi, gilinkite pažinimą ir supratimą, tęskite ieškojimus. Nesustokite. Ne jūs vienas ieškote. Daugelis ieškojo ir daugelis surado. Evangelijoje yra daug tokių pavyzdžių. Be to, gerai yra pabandyti suprasti, pažinti, kas su tokiais žmonėmis atsitiko ir ko neatsitiko. Juk išminčiai irgi ieško ir tyrinėja.
    Štai psalmininko pamokančiai sukrečiantys išgyvenimai, teisuolio kova ir nusiteikimas:
Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?
Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,
mano gyvastį nuo šių liūtų!
Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,
šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.
Neleisk mano priešams - tiems melagiams -
linksmintis dėl mano pralaimėjimo;
neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties
vaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.
Juk jiems nerūpi ramybės linkėti,
bet sugalvoti kėslų prieš ramius žmones.
Jie apkaltina mane, šaukdami: „Aha! aha!
Savo akimis tai matėme!”
Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!
Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.
Pabusk! Skubėk manęs ginti!
Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!
Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,
žiūrėdamas savo teisumo,
ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.
Neleisk jiems sakyti: „Aha, savo padarėme!”
Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!”
Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,
tebūna sugėdinti ir apstulbinti;
kas aukštinosi prieš mane,
tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.
Kas trokšta mano išteisinimo,
tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina -
nuolatos tekartoja: „Didis yra tas VIEŠPATS,
kuris džiaugiasi savo tarno gerove!” Ps 35, 17- 27

Brangūs skaitytojai ir visi pasaulio žmonės,

    Sveikinu Jus su artėjančiais Naujaisiais metais! Tegu 2012 metai atneša daugiau šilumos ir vilties, kad suminkštėtų mūsų širdys ir visada atrastume šviesius kelius. Tikėkimės, Naujieji bus šviesesni metai, kurie leis labiau pasitikėti vieni kitais ir susitelkti vienybei. Tik susitelkus atsiranda darbai, vedantys svajonės ir troškimų išsipildymo link. Juk vieningos, vilties ir meilės kupinos širdys visada geriau apsigins nuo negandų.

   Linkiu daugiau šviesių minčių ir geranoriškumo žmonėms, esantiems šalia.

Viltingų Naujųjų metų Jums, mielieji.

Jūsų- Mindaugas Pliauga

„VIEŠPATIES žodis mano viešpačiui:
„Sėskis mano dešinėje,
kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis”.
VIEŠPATS išplės tavo galybės skeptrą iš Ziono:
„Valdyk tave supančius priešus!”
Tu buvai karališkai orus nuo savo gimimo dienos,
šventoji garbė lydėjo nuo įsčių,
nuo tavo jaunystės aušros.” Ps 110, 1-3

    Kalėdos turi labai senas šaknis. Nuo labai senų laikų pagonys kalėdiniu laikotarpiu šventė saulės sugrįžimo šventę. Romos imperijoje (dar Jėzui gyvam esant) iš Persijos pradėjo plisti Mitros kultas. Šis kultas labai išpopuliarėjo (ypatingai tarp kareivių, pirklių) ir Romos imperatorius Aurelianas 274 m. šventę įteisino - Gruodžio 25 d. (Mitros gimimo dieną)paskelbė nedarbo diena. Tik po kelių šimtmečių po Viešpaties Jėzaus mirties pradėta nustatinėti Jo gimimo datą. Kadangi tiksli Jo gimimo diena nebuvo žinoma, krikščionybei įsigalėjus, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Šiandieniniame vakarietiškos liberaliosios demokratijos pasaulyje Kalėdos tapo labiau ekonomiškai svarbia švente, susieta su dovanomis ir dovanojimu (Kalėdų senelis ir t.t.).
    Šiandieninių Kalėdų šventimas puikiai iliustruoja, kaip modernusis žmogus ieško džiaugsmo. Jis ieško džiaugsmo išoriniuose dalykuose (daiktuose ar malonumuose)ir yra visiškai priklausomas nuo išorinių sąlygų, sukuriančių džiaugsmo iliuziją. Ši džiaugsmo iliuzija yra trumpalaikė, nes sekant mada ir vartojimu norime naujų daiktų ir malonumų, kurie vėl skatina atsirasti kitiems norams turtų ir malonumų. Niekada nepasitenkinama, nes dvasioje- tuštuma. Budizme tai - kančias sukeliantys malonumai. Nors po kiekvieno malonumo ateina liūdesys, tačiau vis tiek išlieka viltis apie kažkokį nepaprastą malonumą ar daiktą, kuris suteiks džiaugsmo ir išspręs problemas. Taip visą laiką įsivaizduojame ir svajojame. Naktį toks žmogus sapnuoja nakties sapnus, dieną - dienos sapnus. Vėl sudužusios iliuzijos ir liūdesys. Liūdesys slegia ir jaučiatės nelaimingiausi pasaulyje. Tokiu metu rekomenduoju pasistengti blaiviau pažvelgti į situaciją. Pavyzdžiui: apsidairykite savo aplinkoje, tarp savo pažįstamų ir tikrai atrasite žmonių, kurie turi mažiau ar neturi tokio dalyko, ko jūs norite turėti, tačiau išsiverčia ir gyvena laimingiau bei labiau džiaugiasi gyvenimu. Toks požiūris geriau padeda įvertinti problemas ir gali parodyti išėjimą iš tamsos, atrasti dvasingumą. Juk dvasingumas yra kasdieninio gyvenimo esmė, tikrasis dvasingumas- išsivadavimas iš gyvenimiškų ir religinių paklydimų. Be to, verta prisiminti, kad negauti to, ko norisi, kartais yra į gerą.
    Atpraskite dėl visko ir visada jaudintis, susirūpinkite tik tuomet, kai to iš tiesų reikia. Suprantu, kad teigiamą emociją daug sunkiau išlaikyti negu neigiamą, nes žmonijos evoliucijoje neigiamos emocijos biologiškai buvo svarbesnės išgyvenimui lyginant su teigiamomis emocijomis. Neigiama emocija - tai pavojaus, grėsmės signalas, kuris leidžia kur kas efektyviau išsaugoti gyvybę, įveikti staigius sunkumus ir netektis. Pavojaus signalas turi veikti, kol atsiradęs pavojus nebus pašalintas. Teigiamos emocijos nėra tam skirtos, todėl prie jų greitai priprantama. Dėl to žmoguje užsistovi tik neigiamos emocijos.
    Šiandieniniame, kitaip negu senovėje, pasaulyje neigiamos emocijos labiau užsistovi dėl neadekvataus pavojaus, netekties, sunkumų įvertinimo. Dažnai išgyvename neigiamas emocijas dėl daikto, žmogaus, malonumo, kurio mums nelabai reikia ar visai nereikia. Dėl menkniekių ėdate savo gyvenimą ir mirsite nepajautę tikro gyvenimo džiaugsmo ir grožio. Todėl būtina savyje atrasti džiaugsmą ir šviesių minčių, kurios dovanoja pozityvią gyvenimo perspektyvą. Tai gali būti ilgas augimo ir mokymosi procesas. Nesijaudinkite. Rezultatai ateis.
    Kalėdinį laišką užbaigiu citata iš Biblijos:
„Koks nuostabus yra tavo gerumas,
sukauptas tiems,
kurie tavęs pagarbiai bijo,
ir teikiamas tiems,
kurie ieško tavo užuovėjos,
visiems žmonėms matant!
Savo Artumo užuovėjoje juos paslepi
nuo žmonių kėslų,
apsaugai juos savo pastogėje
nuo priekabių liežuvių.
Tebūna pašlovintas VIEŠPATS,
nes jis buvo man nuostabiai ištikimas -
įtvirtintas miestas.
Patirdamas nerimą, maniau:
„Esu išvaromas toli nuo tavo Artumo”.
Bet tu išgirdai mano maldavimą,
kai šaukiausi tavo pagalbos.” Ps 31, 20-23

 
Džiaugsmingų šv.Kalėdų!

    Paskutiniai balsavimai Seime dėl naujų mokesčių įvedimo ir įmokų į privačius pensijų fondus sustabdymo parodė didelius nesutarimus valdančiojoje koalicijoje. Kilusi desperacinė populistinių ir nevykusių pasiūlymų banga rodo valdžioje tvyrantį chaosą ir labai prastą valstybės ekonominę situaciją. Be to, padėtį blogina valdančiųjų didelis noras užsiimti viešųjų ryšių akcijomis, prezidentės siekis išlikti populiariai, ko pasėkoje tik didėja politinis ir ekonominis chaosas, auga baimė ir nežinia valstybėje.
    Tokie politikų veiksmai paralyžiuoja protingos politikos galimybes. Šioje situacijoje - sunkiau visuomenei suvokti politines ir ekonomines problemas, jos yra paslepiamos, o socialinės grupės suskaldomos ir supriešinamos. Pavyzdžiui, dabar, kai šalis yra antrosios krizės bangos akivaizdoje, kariauti vertybinį karą ir supriešinti dirbančiuosius su pensininkais, verslininkus su darbuotojais, medikus su pacientais ir t.t. yra absurdiška ir kenkėjiška. Žinoma, gerai, kad partijos prisimena savo ideologiją ir kovoja už savo vertybes, elektoratą, tačiau tai reikia daryti visą laiką ir turėti valstybinį matymą. Tokiame valdžios klaidų, nepadarytų darbų ir asmeninės atsakomybės stokos kontekste nesitiki, kad ši Vyriausybė sugebės patvirtinti atitinkantį būsimus iššūkius biudžetą ir gebės sėkmingai valdyti šalį. Be to, Lietuvos visuomenė apimta baimės, demagogijos ir susipriešinimo. Pagrindinė valdančioji TS-LKD partija visada garsėjo žmonių skaldymu ir supriešinimu, todėl demonstruoti sutelktos lyderystės ji nesugebės. Nustoti griauti valstybę ir pradėti kūrimo darbus TS-LKD viršūnėlė irgi nepradės. Prezidentė daugiau pasižymi aktoriniais sugebėjimais. Jos tandemas su A.Kubiliumi atrodo beviltiškai. Be to, pažvelgus į valdančiųjų veiklą giliau- tai valdančios partijos veikia ne kaip partijos, o labiau veikia kaip politinės- finansinės grupuotės, kurių eiliniai nariai ir valstybės institucijos aptarnauja šias grupuotes. Todėl taip reikiamos pozityvios lyderystės dabartinė Vyriausybė nepajėgi vykdyti. Visuomenės palaikymo, net padoresniems savo darbams, neturi, nes ja visiškai nepasitikima. Nesimato jokių teigiamų šios Vyriausybės darbinių perspektyvų, naudingų šaliai ir jos žmonėms. Dar daugiau- tolesnis šios Vyriausybės darbas gali atnešti neatitaisomų katastrofiškų padarinių.
    Mano nuomone, A.Kubiliaus vadovaujama vyriausybė turi atsistatydinti, kaip nepateisinusi Lietuvos žmonių lūkesčių ir pagilinusi krizę valstybėje.

    Tamsiųjų jėgų valdomoje kreivų veidrodžių karalystėje šviesesniems gyventi buvo sunku: gerieji gyventojai daug kentėjo, vargino prastas ir neteisingas karalystės valdymas, nebuvo tarpusavio sutarimo, nes dominavo visiškas egoizmas ir tamsa. Nors karalystės padėtis atrodė beviltiška, tačiau šviesusis kunigaikštis matė nuostabią išeitį. Jam patiko karalystės gyventojai, net ir tie, kurie dar buvo nesupratę tamsiųjų jėgų melų ir neperpratę jų propagandos. Gyventojai buvo perspektyvūs, linkę galvoti, patiko jų ištvermė. Gražias karalystės ateities viltis žadino dalyje gyventojų ateinantis supratimas ir laibai giliai viduje sužadintas ir jau augantis dvasinis stiprumas siekti šviesios karalystės, kurioje tamsos valdžia būtų sunaikinta. Šie žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą . Šviesusis kunigaikštis matė, kaip gyventojų kančia išlavina supratimą, todėl stiprėjančios šviesiosios jėgos džiaugėsi mylinčių Šviesą ir mąstančių žmonių gausėjimu. Atsiradęs supratimas visada būna transformacijos išdava, viskas pradeda keistis ir atsiranda aiškumas, nes supratimas reikalauja pastangų, supratimas yra savotiška revoliucija. Nepaisant to, bendras kreivų veidrodžių karalystės vaizdas buvo gudus ir tamsus, nes dauguma karalystės gyventojų netikėjo Šviesa. Jie netikėjo niekuo ar netgi toliau tikėjo tamsiųjų jėgų kunigaikščių ir juodųjų magų sugalvota, valdoma ir vairuojama puikia propaganda, jų atstovų gražiais pažadais ir melais, o šviesiai atrodančios tamsiosios karalienės vaidinimai juos galutinai nublokšdavo į tamsiųjų jėgų pusę. Karalystę apgaubė tamsioji suirutė.
    Šviesusis kunigaikštis kovodamas su tamsiosiomis jėgomis neverkšleno dėl natūralių praradimų kovoje, o tiesiog kovojo. Jis neturėjo kur trauktis ir šis supratimas labai padėjo atlaikyti gigantišką tamsiųjų jėgų puolimą. Bet svarbiausia- kad jis beveik iškarto sugebėjo pastebėti anapus žmonių išraiškų juoduosius magus ir kunigaikščius bei blogus jų kėslus. Be to, tamsiųjų jėgų apsuptyje šviesusis kunigaikštis ne tik jautė ir patyrė darbais žvėriškai galingą jėgą, bet ir sugebėjo pajusti ( suprasti) stiprias ir profesionalias politines rankas su aiškiais juodais dvasiniais elementais. Žinoma, tokioje blogio apsuptyje skausmas, išdavystės, kančia yra neišvengiami. Vienatvė ir kova su tamsa jį darė stiprų. Tačiau tamsos valdžios įveikti vienas negalėjo, nes reikėjo daugiau karalystės gyventojų, siekiančių šviesiųjų jėgų pergalės ir šviesios karalystės ateities. Jis labai norėjo padėti karalystės gyventojams įveikti tamsą. Praeina skausmas, kančia ir giliai iš širdies išsiveržia šviesiajam kunigaikščiui: „ieškojau Jūsų Šviesos!”

 
Penkta pasakos dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-v-543.html

   Nors Lietuvoje šildymo sezonas prasidėjo, bet kiek tiksliai reikės mokėti už šildymą, gyventojai dar nežino. Tik, anot šilumos tiekėjų, žinoma, kad šiemet bus rekordinės kainos per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Ne vieną mėnesį valdžia skelbėsi kovojanti su „Gazprom” dėl mažesnių dujų kainų ir vaidino labai besistengianti, kad gyventojai už artėjantį šildymo sezoną monopolininkams mokėtų mažiau, tačiau atėjus šildymo sezonui buvo pripažinta, kad nieko negalima padaryti. Dėl tokios apverktinos padėties valdžios viršūnės nenori prisiimti jokios atsakomybės, nes šiuo klausimu valdžia esanti bejėgė ir nieko savo šalies gyventojams padėti negali, nes, anot prezidentės D.Grybauskaitės: ” Du trečdaliai kainos priklauso nuo kuro - dujų - kainų, kuri priklauso, deja, ne nuo Lietuvos, o nuo tarptautinių tendencijų”. Ar iš tiesų valdžia nori, bet nieko negali padaryti gyventojų labui? Manau, kad ne.
    Visų pirma, Vyriausybės kieta kova ir nenoras nusileisti „Gazpromui” bei dujų tiekimo į Lietuvą tarpininkams nereiškia, anot .Grybauskaitės: „O prašyti malonės iš vienos ar kitos šalies, kad nuleistų kainą - atvirai sakau - reikštų prašymą atsivežti saulę. Prieš daug metų saulę jau vežėmės ir už tai daug sumokėjome.”. Tikrai nesakau, kad reikia nuolaidžiauti dujų tiekėjams, tačiau derėtis ar net realiai pakovoti, ne dėl šou ar dujininkų interesų, bet dėl mažesnių dujų kainų - galima. Reikia pastebėti, kad valdžia nuoširdžiai Lietuvos gyventojų labui iki šiol nieko nedarė, kad dujų kainos būtų mažesnės. Visa ši „kova” su „Gazpromu” yra naudinga dujų tarpininkams ir korupcionieriams, kurie dėl kvailos kovos įpykintų Rusijos politikų gauna pasakiškus viršpelnius. Ar galima į derybas siųsti eilinį ministerijos klerką pas aukštus Rusijos pareigūnus? Šiuo metu jau vyksta dar didesni absurdai- nenorima net derėtis su Rusija…
    Tokia Lietuvos valdžios pozicija yra nusikalstama. Negalima taip naikinti savo tautiečių, kurie po tokio genocido, neturėdami išeities, gali patys prašytis V.Putino saulės. Turime ir galime derėtis ir apginti Lietuvos verslo bei gyventojų interesus. Noriu priminti, kad per Lietuvą eina dujų tranzitas į Kaliningrado sritį. Žinoma, šis svertas gali būti panaudotas tik pačiu kraštutiniu atveju, jeigu visas arsenalas kitų svertų ir politinis bendravimas aukščiausiu lygiu būtų išnaudotas. Mano nuomone, iki kraštutinio atvejo derybos neturėtų užtrukti, nes valdžia gali ir turi panaudoti pakankamai kitų turimų svertų, tik jeigu valdžia norėtų tiesiogiai bendrauti su Rusijos aukščiausiais pareigūnais ir atsisakytų dujų tarpininkų pagalbos.
    Antra, nesutinku su D.Grybauskaite, kad vienintelė galima vietinė įtaka šilumos kainoms yra jos iniciatyva priimtos Šilumos ūkio įstatymo pataisos. Be to, dar nežinia, kas išlos iš šių pataisų. Šie pareiškimai yra išsisukinėjimai, nes nenorima kovoti su monopolininkais, kurie valdo dujų ir šilumos sektorius. Tai galima pavadinti valstybės griovimu, nes toleruojama visiška betvarkė ir nežabotas monopolistų siautėjimas. Apie kokią tvarką valstybėje galima kalbėti, kai prasidėjus šildymo sezonui gyventojai nežino, kiek reikės ateityje mokėti ir kaip jiems realiai paskaičiuos monopolininkai. Juk viskas realiai paliekama sąskaitos išrašymo metu monopolininko nuotaikos ir godumo lygiui.
    Galima vienareikšmiai teigti, kad valdžia ne tik turi ir gali pasirūpinti Lietuvos gyventojais, bet šiuo atveju tiesiog privalo ne siekti, o atlikti būtinus darbus, kurie sumažintų dujų ir šilumos kainas.

„Dievas, kuris myli mane, ateis man padėti;
Dievas parodys man nugalėtus priešus.
Neišnaikink jų,
kad mano tauta neužmirštų pergalės tavo;
išblaškyk juos savo jėga ir nugalėk,
Viešpatie, mūsų skyde!
Nuodėmė yra jų lūpose,
visi jų žodžiai nuodėmingi;
tebūna jie pagauti savo pačių puikybės!
Kadangi jie keikiasi ir meluoja,
sunaikink juos įniršęs, -
sunaikink juos visiškai, -
jog būtų žinoma iki pat žemės pakraščių,
kad Dievas viešpatauja Jokūbui. {Sela}
O mano Stiprybe, giedosiu tau šlovės giesmes,
nes tu esi man tvirtovė - Dievas,
kuris mane ištikimai myli.” Ps 59, 11-14, 18

    Visų Šventųjų dieną norisi kiek kitaip ir tikriau pažvelgti į mūsų pasaulį, nes mirties dvelksmas primena mums, kad supanti daiktų erdvė nėra tokia reikšminga, svarbi ir tikra. Mūsų pasaulyje, kuriame šventumas ir šventieji yra nepakankamai vertinami ir suprantami, religingumo alkis panašus į pamišimą. Vakarų civilizacija išgyvena religinę krizę, nes mokslo pažanga keičia žmonių mąstymą ir daro jį pažangesnį. Kita vertus, sutinku su dvasininkų, dvasinių lyderių, dalies intelektualų nuomone, kad taip atsitiko dėl žmonių sumaterialėjimo bei perdėto troškimo turtų, malonumų, garbės. Dabartinėje modernioje visuomenėje Dievo alkiui žmoguje neleidžiama pabusti, jis slopinamas. Taip nuo mokslo atsiradimo pradžios atsiradęs mokslo susipriešinimas su religija ir dvasinėmis praktikomis išlieka ir netgi atrodo, jog ateityje mokslo pergalė- neišvengiama. Mano nuomone, toks susipriešinimas egzistuoja dėl nepakankamo mokslo lygio ir pasenusio religinio požiūrio, kuris buvo pritaikytas tamsesniems laikams, kada žmonės siekė pažinti pasaulį nesukūrę mokslo.
    Domiuosi mokslo naujienomis ir žiūriu naujausias mokslo laidas, kuriose savo atradimus ir teorijas dėsto didžiausi žmonijos protai. Visgi mums matomame pasaulyje, reikia pripažinti, dvasiniai mokymai, religijos yra labai tolimos nuo mokslo, nes dabartiniame lygyje viską paaiškina mokslas. Pavyzdžiui, žaibavimą senovės lietuviai įsivaizdavo kaip griaudintį dievą Perkūną. Todėl, kas nepaaiškinama dabar, tikimasi išsiaiškinti ateityje. Tiesa, dabar žmogus įžengė į elementariųjų dalelių pasaulį, kuriame mums žinomi fizikos dėsniai nebeveikia. Kvantinėje mechanikoje pastebiu artėjimą (artėjimą ribos) prie dvasinių mokslų. Šiuose fundamentaliuose dalykuose esti ezoterinių, religinių, įvairių pripažintų dvasinių praktikų analogijos ir, mano nuomone, prie jų artėja mokslas. Žinoma, daug kas ezoterikoje, religijoje ir įvairiose dvasinėse patirtyse išliks subjektyvūs išgyvenimai ir iliuzijos ar netgi melai naiviems, nemokytiems žmonėms valdyti ir išnaudoti, tačiau fundamentalūs dvasiniai dalykai ir per amžius puoselėti slaptieji mokymai įgauna realų pagrindą. Verta prisiminti, kad dar senovės Egipto žyniai vieną religinį mokymą aiškino paprastiems žmonėms, o kitą - daug pažangesnį ir išmintingesnį mokymą- patys perduodavo tik savo mokiniams iš kartos į kartą, iš lūpų į ausį, kad tiesos šviesa nenublanktų ir nenuskęstų nemokšiškumo debesyse. Šie žyniai (ir išminties žmonės) pašventė savo gyvenimus meilės darbams.

 
„Nugręžk mano akis nuo to, kas tuščia; laikyk mane gyvą savo keliuose.” Ps 119,

    Visata vystosi pagal programą. Ji nėra chaoso ir atsitiktinumo išdava. Žvelgiant, kaip susidaro galaktikos, įsižiebia žvaigždės, susiformuoja planetos negalima sakyti, kad viskas vyksta atsitiktinai ir be tikslo. Jei mes nežinome tikslo, sandaros bei kaip veikia Visatos programa ir jos visi dėsniai, nereiškia, kad viskas yra tik atsitiktinumas ir materija, kad jokio Kūrėjo nėra. Taip, mus supa materija, mūsų fizinis kūnas sudarytas iš materijos ir galvojame padedami materijos. Tačiau, net pagal Didžiojo Sprogimo teoriją, pirmiau materijos buvo energija, kuri vėliau virto viskuo, ką dabar matome ir jaučiame. Šiuo metu žmogus moka materiją paversti energija ir šis procesas yra šiuolaikinės civilizacijos pagrindas, bet kaip energiją paversti materija- dar nežino. Mokslui nežinoma, kas buvo ir yra už energijos. Didieji visų laikų ir kraštų žmonijos dvasios mokytojai visą šitą vadina šventoji Dvasia, Brahma, Dao, Či, Ruh, kuri pati savaime nepažini ir nenusakoma, bet kurią galima laikyti arba suvokti kaip visuotinį, begalinį, gyvą protą. Todėl visas reiškinių pasaulis arba Visata yra tiesiog Visko proto kūryba, paklūstanti daiktų kūrimo dėsniams. Tereikia tai atrasti ir suprasti.
Mūsų kūnas sudarytas iš atomų, Visatos atomų. Mes neturime nuosavų atomų! Taigi, esame sudaryti iš Kūrėjo atomų, mūsų fizinis kūnas yra Jo. Dar daugiau- žmoguje atomai keičiasi, nes vieni keičia kitus. Vyksta nuolatinis vyksmas ir nėra nei vieno atomo, kuris pas mus užsiliktų visą gyvenimą. Taigi, esame ne tik Kūrėjo kūriniai, bet be Jo mes negalime egzistuoti ir nugyventi savo kūnišką ir protinį gyvenimą. Čia vėl senoviniai ir dabartiniai dvasiniai, religiniai dalykai sutampa su mokslu. Juk egzistencija yra viena, tik jos veidų ir apraiškų yra daug.
    Visų Šventųjų dienos proga pacituosiu dar vieną ištrauką:
„Bet aš! Mano malda tau, VIEŠPATIE.
Suteik malonę, Dieve, išklausyk manęs,
žiūrėdamas savo didžio gerumo.
Savo ištikima pagalba
trauk mane iš liūno, kad nenugrimzčiau,
gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių.
Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti;
neleisk gelmėms manęs praryti;
neleisk Duobei virš manęs užsiraukti.
Atsiliepk man, VIEŠPATIE,
nes gera tavo ištikima meilė;
atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo.
Neslėpk veido nuo savo tarno;
kenčiu - skubėk man atsiliepti.
Prieik prie manęs, atpirk mane;
išvaduok mane nuo mano priešų!” Ps 69, 14-19

    Lietuvos verslas neteko labai reikšmingos ir autoritetingos asmenybės, kuri turėjo didelę įtaką formuojant bendrą verslo nuomonę, jo žodis buvo svarus derybose su valdžia, buvo įtakinga figūra plėtojant verslo ryšius su užsienio partneriais. Lietuvos politika neteko Kovo 11-osios Akto signataro, buvusio Vyriausybės vadovo. Visuomeninis Lietuvos gyvenimas neteko aktyvaus dalyvio, mecenato bei žmogaus, neabejingo savo šalies dabarčiai ir ateičiai. Iškilios asmenybės išėjimas į Anapilį visada yra didelis praradimas, paliečiantis daugelio širdis.
    Noriu pareikšti gilią užuojautą velionio artimiesiems, bendražygiams ir visiems žmonėms, kuriuos nuliūdino ir prislėgė ši netektis.

    Gūdžios ir itin tamsios sutemos toliau gaubė kreivų veidrodžių karalystę. Beatsirandančią prošvaistę tamsūs debesys susispaudę uždengdavo, bet ji pasirodydavo kitoje dangaus vietoje. Nors šis žaidimas šviesesniems karalystės gyventojams teikė vilties, kad neužilgo pasirodys skaisti saulė, tačiau tai buvo daugiau deklaratyvus žaidimas, kuriuo siekta išlaikyti esamą padėtį. Ši prošvaistė netgi buvo naudinga tamsiųjų jėgų kunigaikščiams ir juodiesiems magams, nes leido geriau veikti kreiviems karalystės veidrodžiams, kurie tikrąją šviesą panaudodavo savo blogiems tikslams. Dar daugiau- pasinaudodami šia Šviesa tamsioji propaganda gąsdindavo karalystės gyventojus pasaulio pabaiga ir panašiais baisiais dalykais. Didėlė dalis karalystės dieninių gyvūnų tuo šventai įtikėdavo, ko pasėkoje dangaus malonės karalystės gyventojai negalėjo tikėtis.
    Šis priverstinis tamsiųjų jėgų žaidimas šviesos spinduliais rodė, kad žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą. Nors žaidimas su puikia propaganda tamsiosioms jėgoms sekėsi, šviesiosios jėgos tame matė galimybę pergalei. Šviesusis kunigaikštis puikiai suprato, kad karalystės gyventojas, kuris nematęs tikros šviesos, negali pasakyti, kas jam buvo uždegta, kad būtų parodyta šviesa. Tik pamatęs tikrąją šviesą gali sužinoti, kas yra kas. Tada žmogus žinos ne tik, kas buvo uždegta, bet ir tai, ar kas nors iš tikrųjų švietė, ar buvo padaryta, kad jis įsivaizduotų tai. Todėl karalystei buvo būtina tikra šviesa, net ir tokia kreivų veidrodžių iškraipyta ir susilpninta iki minimumo. Aišku, šviesusis kunigaikštis troško visiems matomos šviesos, kuri leistų pamatyti tamsos draugus ir šviesos priešus. Tada pavojingi tamsos agentai netektų jokios galios.
    Šioje didžioje kovoje daug kentėti teko šviesiajam kunigaikščiui, bet jis laikėsi tvirtai. Sunkumai, priešų piktadarystės ir jų spąstai jį tik stiprino ir jis nebebijojo kristi. Pasilikimas be pagrindo, visiškai be paramos jo visiškai negąsdino, nes nenaudinga išgelbėti tą save, kuris prisirišęs prie įvairiausių žemiškų dalykų, geriau atsipalaiduoti ir būti dieviškume, kuris viskuo pasirūpins. Todėl jo visiškai negąsdino tamsos agentų aktyvi veikla. Žinoma, tikrovės falsifikavimas buvo akivaizdus ir tas skaudino. Iš kitos pusės: faktiškai pasaulyje nėra nieko, kas neturėtų falsifikatų. Juk netikros monetos egzistuoja visuose gyvenimo reiškiniuose. Jis suprato, kad visuomet yra taip, kad padirbtų monetų išorė yra ryškesnė negu tikrų. Kitaip ir negali būti, kadangi būtent jų grožis ir sužavi. Juk tikrovėje jos yra nevertingos. Tikros monetos tinka net ir tuomet, kai nėra ryškios, gražios ar kitaip patraukliai spindinčios, nes jos turi vertę pačios savaime. O netikra moneta turi garsiai pareikšti apie save, kadangi ji turi kopijuoti ir kompensuoti tai, ko neturi. Dėl to ji yra nevertinga ir lengvai padaroma.
    Šviesusis kunigaikštis ramiai (kartu ir kovingai) žiūrėjo į grėsmingą tamsos agentų veiklą bei džiaugėsi mylinčių Šviesą ir mąstančių žmonių gausėjimu. Jo širdis tvirtai tikėjo, kad nušvis tikroji Šviesa šioje karalystėje ir dangus taps giedras. Juk kitaip ir negali būti!

    Ankstesnė pasakos dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-iv-508.html

    Teismas Kijeve nuteisė buvusią Ukrainos premjerę ir opozicijos lyderę Juliją Tymošenko septynerius metus kalėti už sandorių dėl dujų sudarymą. Šis teismo sprendimas sukėlė tarptautinio pasipiktinimo audrą ir nuogąstavimus dėl Ukrainos demokratijos. Pritariu nuogąstavimams, kad tokio politinio svorio politikės nuteisimas stiprina Viktoro Janukovyčiaus autoritarines apraiškas. Akivaizdu, jog realus laisvės atėmimas eliminuoja opozicijos lyderę iš politikos ir peržengia ribas, kada Ukrainos politinė stabilizacija ir konsolidacija vykdoma vakarietiškos demokratijos rėmuose.
    Lietuva irgi turi analogiškų problemų dėl sandorių dujų sektoriuje, kuriame sprendimai priimami be baimės dėl neigiamų gyventojams pasekmių, todėl daugumai lietuvių turbūt natūraliai norisi palaikyti tokius teismo sprendimus, tačiau šiuo atveju reali laisvės atėmimo bausmė J.Tymošenkai neatitiko Ukrainos interesų. Visgi JAV, ES ir Rusijos politiniai elitai labai neigiamai vertino šį teisminį procesą, o galutinis rezultatas juos grėsmingai papiktino. Po šio teismo sprendimo Ukraina atsidūrė izoliacijoje ir gali patirti ne tik politinių, bet ir ekonominių nuostolių. Puikiai prisimenu tuos nesenus laikus, kai būdama premjerė J.Tymošenko nusprendė pasirašyti šį sandorį, kurį nedelsiant sukritikavo tiek tuometinis prezidentas V.Juščenko, tiek tuometinis opozicijos lyderis, nes sandoris tikrai buvo labai nenaudingas Ukrainai ir jos žmonėms. Julijai Tymošenko dažnai Ukrainos politinėse batalijose trūkdavo valstybiško mąstymo, sugebėjimo suderinti savo ir valstybinius interesus. Reikia pripažinti- jos oponentai tą sugebėdavo atlikti kur kas geriau. Todėl pritariu buvusios premjerės baudžiamajam persekiojimui, tačiau matydamas žalą, kurią gali patirti Ukraina dėl tarptautinio pasmerkimo bei opozicijos sunykimo, manau, kad negalima jos bausti realia laisvės atėmimo bausme ir eliminuoti iš politikos, nes tokio politinio svorio politikė būdama laisvėje gali būti naudinga šalies opozicijai. Tuo labiau, kai Ukrainoje pastebimos autoritarinės tendencijos ir šis nuteisimas šias tendencijas tik stiprins. Viliuosi, kad šis parodomasis teismas baigsis išmintingai: pamokys Ukrainos, Lietuvos ir kitų šalių aukščiausius politikus bei tuo pačiu įvykdytas teisingumas nepridarys neadekvačios žalos J.Tymošenkai, Ukrainai ir jos žmonėms.

    Rugsėjo 1-osios proga noriu pasveikinti visus, pasirinkusius mokslo ir žinių kelią. Nauji mokslo metai kaskart atveria naują pradžią. Tai yra simbolinė metų diena, kuri mūsų visų gyvenime ženklina mokslo ir žinių pradžios etapą. Tikiuosi, kad nauji mokslo metai atneš į mokyklas daugiau savitarpio supratimo ir pagarbos.
    Ta proga linkiu siekti asmeninio tobulumo, didelių ir garbingų ambicijų bei gebėjimo siekti gražios pergalės!