Katalikų Bažnyčiai derėtų atsiprašyti baltų tautų už Kryžiaus žygius

Rugsėjo 22 dieną Latvijoje ir Lietuvoje minima Baltų vienybės diena. Prisimenamos mūsų baltiškos ištakos bei lietuvių ir latvių pergalė prieš Katalikų Bažnyčios ordino kariuomenę Saulės mūšyje. Po šio Kalavijuočių ordino sutriuškinimo jam teko prisijungti prie Teutonų vienuolių vadovaujamo ordino, kuris istorijos vadovėliuose dažnai vadinamas vokiečių ar kryžiuočių ordinu. Taip sušvelninamos ar nuimamos kaltės nuo Katalikų Bažnyčios, kurios vienuoliai- kariai vadovavo agresijai prieš baltų tautas. Daugiau kaip du šimtus metų karo, niokojimų, žudynių, prievartavimų ir kitų karo baisybių teko išgyventi baltams ir tai buvo daroma religijos vardan. Dar ir dabar, praėjus šimtams metų, lietuviai krikščionybę pasąmoniniame lygmenyje nėra pilnai priėmę kaip savą, nėra to džiaugimosi ar mėgavimosi viduje kaip yra, pavyzdžiui, Italijoje. Pas lietuvį dar ir dabar yra išlikęs nepasitikėjimas, kuris pasireiškia ypač jautriu nepasitikinčiu vertinimu į Bažnyčios veiklą. Ši lengvai išprovokuojama atmetimo reakcija į Bažnyčios veiklą kunigų, vyskupų ir teologų vertinama kaip sovietinis paveldas, ateistinis poveikis. Mano nuomone, tame didesnį vaidmenį vaidina ne vadinamasis sovietinis palikimas, bet XIII - XV amžiuje vykę Kryžiaus žygiai. Vienuolių ordino vadovaujamų karių nuolatiniai puolimai, kada lietuviai negalėjo normaliai žmogiškai gyventi, padarė didelę žalą. Baimė, siaubas, išgąstis, neapykanta, pyktis ir pan. jausmai matant karius su kryžiais eilinio lietuvio širdyje buvo nuolatiniai. Tai giliai įsirašė į tautos kolektyvinę sąmonę ir taip per kartų kartas šis įrašas neišsitrynė iki šiol. Pasąmoniniame lygmenyje jis egzistuoja ir man atrodo, kad net lietuvių globaliame jaunime, kuris auklėjamas sekuliarioje atmosferoje, šis atmetimas yra gana pastebimas. Kartu išliko iš vidaus einanti pagarba senajam lietuvių tikėjimui.
Kaip žinome, Katalikų Bažnyčia yra atsiprašiusi už Kryžiaus žygių į Šventąją Žemę padarytus nusikaltimus ir kitus blogus darbus, bet neatsiprašė lietuvių ir latvių už jiems padarytas dar didesnes skriaudas. Šie kariniai Kryžiaus žygiai nėra deramai pasmerkti, už skriaudas ir padarytą žalą - net neatsiprašyta.
Taip pat noriu pažymėti, jog šiuo tekstu neturiu tikslo pakenkti religijai ir labai vertinu Katalikų Bažnyčios atneštą civilizaciją į atsilikusius Baltų kraštus. Gerų darbų Bažnyčia baltams yra padariusi daug. Šiuo tekstu tik noriu atkreipti dėmesį, kad Baltams buvo padaryti ne tik geri darbai, bet buvo padaryta ir blogų, kurie nėra tinkamai įvertinti ir už juos neatsiprašyta.

Rodyk draugams

Mokslo ir žinių diena 2016

Šiandien milijonai mokinių ir studentų visame pasaulyje atveria mokyklų, universitetų, institutų,kolegijų duris ir pradeda naujus mokslo metus. Netrukus Mokytojai mokins ir padės vystytis mokiniams, ves juos į pasaulio pažinimą, žinias. Tą proga pridedu ištrauką iš knygos.
Tu esi pasimetęs gatvėje, kurioje lietus, griaustinis, vėjas ir šaltis. Tau reikia pastogės. Tu žvalgaisi aplinkui ir randi duris. Prieini prie durų, nes jos yra labiau kviečiančios, žavingesnės, džiaugsmingesnės, negu kurios kitos gatvėje. Kai įžengi per mokytojo duris, tu ateini į namus. Pamatai pasaulį iš naujos perspektyvos. Iš vidaus vis dar galite girdėti griaustinį ir matyti lietų, bet tai daugiau tavęs nebetrikdo. Viduje yra šiluma ir saugumas. Pasaulis atrodo daug gražesnis. Nebe bjauri vieta, bet vieta pripildyta meilės, bendradarbiavimo, užuojautos. Tavo baimė išnyksta.
Kada galite pamatyti visą pasaulį mokytojo akimis , tai - ženklas , kad atėjote pas mokytoją. Tu esi įėjęs pro duris. Tai yra mokytojo turėjimo tikslas. Jei jūs vis dar matote pasaulį kaip ir anksčiau- tu dar neatėjęs pas mokytoją. Tu vis dar stovi lauke, gatvėje, kur šalta ir drėgna. Dar tik žiūri į duris, per jas dar neįėjęs.
Ką reiškia pamatyti per mokytojo akis? Tiesiog tai: kiekvienoje situacijoje su kuria susiduri, galvoji : „Jei ta situacija būtų prieš mokytoją, kaip jis tvarkytųsi? Jai ta komplikacija iškiltų mokytojui, kaip jis tai priimtų? Jei kas nors apkaltino mokytoją, ką jis darytų?”
Raktas yra jausti mokytojo buvimą. Mokytojas yra buvimas, ne santykis. Santykiai gali būti sugadinti, pataisyti, vėl sugadinti. Pamėgimas ir antipatija yra kiekvienuose santykiuose. Tai yra sansaros ratas, pasaulio vargas. Visi santykiai eina kūliavirsčia, o buvimas yra didžiulis, begalinis, stabilus ir centruotas.
Nedaryk su mokytoju žemiškų santykių: „ O, jis pažiūrėjo į mane Jis nepažiūrėjo į mane. Jis nepasakė tai. Kažkas kitas artimas, o aš ne„. Visas šis šlamštas veda į tai.
Tiesiog ženk pro mokytojo duris ir ateik į namus. Tik mokytojo buvimas atneš tau išsipildymą į tavo gyvenimą ir į visus tavo santykius.

Iš knygos „The Guru Disciple Relationship
A collection of talks and stories by Sri Sri Ravi Shankar
Iš anglų kalbos vertė: Mindaugas Pliauga

Rodyk draugams