Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XI)

Šviesusis kunigaikštis kreivų veidrodžių karalystėje pastebėjo gana stiprių teigiamų pokyčių: prapūtė labai stiprus ir karštas tiesos vėjas, kuris tiesiog sukrečiančiai perpūtė karalysčių gyventojų esybę, dėl kurio jie net prablaivėjo nuo propagandinių iliuzijų ir pradėjo kitaip, sąmoningiau ir aiškiau, mąstyti. Žinoma, didžiąją dalį dieninių gyvūnų toliau valdė tamsiųjų jėgų propaganda, tačiau atsirado nemaža dalis gyventojų, kurie išsivadavo iš šios proto nelaisvės ir, atrodo, nebegrįš prie šios kvailystės. Šviesusis kunigaikštis nežinojo konkretumų ir informacijos turinio, todėl buvo sunku tiksliai nustatyti situaciją, tačiau buvo aišku, kad kalba eina apie prisipažinimus. Suprantama, naivu yra tikėtis sulaukti nuoširdžių prisipažinimų iš aukščiausių tamsiųjų jėgų valdovų, tačiau matėsi, kad prisipažinimus atliko gana svarbūs asmenys. Tikrai aukštesni už tamsos agentus, kažkur netoli tamsiųjų kunigaikščių ir juodųjų magų lygio arba jų atstovas, kuris žinojo kur kas daugiau ir buvo kur kas svarbesnis(gal netgi konkrečios srities propagandos veidas), negu eilinis tamsos agentas. Kaip ten bebūtų, tačiau tokie prisipažinimai buvo naudingi geriesiems gyventojams. Palaiminti tie tamsiųjų jėgų atstovai, kurie metė juodus darbus, atvirai prisipažino, viešai išpažino (be nuomonės formavimo ir nepatikimų faktų skleidimo) savo juodus darbus, labai gailėjosi ir atliko nuoširdžią atgailą. Tai sektini pavyzdžiai, nes Kūrėjo taip sutvarkyta, kad ant tokių karalystės gyventojų nusileidžia malonė.
Deja, karaliams kovose dėl įtakos prisipažinimai neturėjo esminės įtakos, nes jiems tai buvo daugiau pasiruošimas (sutapimas pasiruošime) įnirtingam tarpusavio mūšiui ir dalinių perdėstymas, sutelkimas plika akimi nematomame fronte. Kreivų veidrodžių karalystė buvo idealus ir labai svarbus strategiškai mūšio laukas, todėl kovos turėjo būti įnirtingos. Nors grėsmingiausiu paslaptingame mūšio lauke buvo įvardijamas didysis Rytų karalystės Caras, tačiau didžiausia ir stipriausia jėga, be abejonės, buvo turtingi Vakarų karalysčių karaliai. Didysis Imperatorius, turėjęs valdančias pozicijas, jų neteko, nes jo valdiniai pražiopsojo išradingą ir žaviai apgaulingą paslaptingojo Karaliaus valdinių proveržį. Didžiojo Imperatoriaus daliniai formaliai buvo labai gausūs, tačiau realiai nemaža dalis sąmoningai ar apgaulės būdu tarnavo paslaptingam Karaliui. Be to, kovojo tarpusavyje ar mėgdavo griauti labiau net už Rytų caro valdinius, nes šie vengdavo tiesioginio ir akivaizdaus karalystės griovimo. Pažymėtinas pagirtinas paslaptingojo Karaliaus kariuomenės išsidėstymas mūšio lauke. Jis turėjo užėmęs išties geras pozicijas mūšio lauke, jo armija buvo mobili, lanksti, turinti gerą komunikaciją ir informaciją. Tik jis vienas mūšio lauke žinojo beveik visą informaciją.
Tuo tarpu kreivų veidrodžių karalystės karalienė rūpinosi savo valdžios tęstinumu. Ji labai tiksliai tvarkėsi su karalystę valdančiomis ir engiančiomis grupuotėmis. Ji gebėjo politinį procesą reguliuoti sau naudinga kryptimi.
Nors tamsiosios jėgos šviesųjį kunigaikštį buvo uždarę į savotišką kalėjmą, tačiau jo dvasios nepalaužė. Kita vertus, ir pats kunigaikštis vis labiau domėjosi dvasiniais dalykais, o už juos reikia mokėti ir izoliacija, vienuma yra viena iš kainos dedamųjų. Nieko šioje gyvūnų planetoje nėra veltui. Paprastas dieninis gyvūnas viską nori gauti veltui- bet nieko nepasiekiama veltui. Didžiausią kainą mokame už savo dvasinio augimo pastangas.
O, šviesusis kunigaikšti, su tavimi nori bendrauti grožis, geri karalystės gyventojai ir mylinčios dieninių gyvūnių širdys! Jos kalba sielų balsais. Sunku pasakyti, kodėl jis buvo abejingas mylinčioms dieninėms gyvūnėms. Turbūt, jam labiau rūpėjo dieviški , patys aukščiausi dvasiniai dalykai, o gal paprasčiausiai buvo jau gerokai atšalęs…

Gyvenimo pasakos X dalis:  http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-x-792.html

Rodyk draugams

Tikiu, kad dabartinė ašarų valstybė ras teisingą kelią

Sveikinu Lietuvą ir visus savo bendrapiliečius su Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Ši data mums yra labai svarbi ir turi gilią simbolinę prasmę. Prieš beveik aštuonis šimtus metų Lietuva buvo suvienyta ir tapo valstybe. Vieninga valstybė sugebėjo atsilaikyti prieš vidinius ir išorinius priešus. Kaip dabar mums trūksta tokios tautos vienybės, visus jungiančios ideologijos ir vertybių! Žmonėse užgesusi liepsna dėl dabartinės Lietuvos ateities. Valdančiųjų sluoksniuose - šaltas, negyvas idealizmas.
Taip atsitiko, nes laiku nebuvo pastebėtos tyliosios grėsmės, kurios ėdė ne vien atskirus sąmoningus šalies patriotus, bet, kas baisiausia, ir visą šalį. Ko pasekoje buvo išdarkyta bei suklaidinta ne tik paprastų piliečių, bet ir viso tautos elito mąstysena. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje mūsų kalbose girdimos baimės Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu yra pernelyg abstrakčios ir išpūstos, o konkrečiuose darbuose politikų baimės yra labai keistos ir smulkmeniškos. Tiesą apgaubiame migla ar užtamsiname. Tai nėra progreso ir kūrybos kelias. Tokia atmosfera valstybėje ir elito mąstysena tik kelia chaosą ir susipriešinimą šalies viduje bei izoliaciją tarptautinėje arenoje. Nepastebimai šalis ėdama taip, kad visose srityse ima trūkti tiesos ir šviesos. O be tiesos- nėra stiprybės. Tik kai žmogus pats gyvena tiesoje, sako tiesą, jis tampa stiprus, o jo ištarti žodžiai tampa galingi, veiksmingi, darbai harmoningi ir neša gėrį visiems. Tautos gyvenime yra tas pats, nes tai - progreso kelias. Todėl turime grąžinti tiesą į visas valstybės gyvenimo sritis. Tada bus nesunku mąstyti valstybiškai ir neužsiciklinti ties neesminėmis smulkmenomis, o diskusijos viešoje erdvėje įgaus tvirtą pagrindą. Juk Tiesos ieškome ne tik mes, Tiesa irgi ieško mūsų. Esu tikras, kad ateityje viskas bus gerai ir Lietuva atras teisingą kelią, tuo labiau, kai tamsios nevilties atmosferoje matau ir jaučiu šalies piliečių širdyse vilties žiburius.
Šią savaitę Lietuva pradėjo pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Tai yra didelis įvykis valdžios ir valstybės gyvenime. Nors šis pirmininkavimas Lietuvai, valstybiškai mąstant, yra labai ne laiku ir dėl vidinių problemų negalime tuo pasinaudoti, tačiau šalies valdžia, atrodo, stengiasi kaip galima geriau pasirodyti. Sveikintini valdžios norai reklamuoti šalį ir sklandžiai pravesti pirmininkavimą. Tik nesinori, kad šalies reklama virstų ne tiek valstybės, kiek daugiau pačių politikų asmenine reklama ir pataikavimu Europos Sąjungos elitui ar net piliečių nepasitenkinimo šalies viduje slopinimo priežastimi. Būkime budrūs ir neužmirškime valstybės interesų, jos žmonių.
Per savo istoriją Lietuva ir jos žmonės išgyveno daug negandų, bet sunkumuose išliko ir gyvuoja iki šiol. Stebėtinas Lietuvos žmonių gajumas ir gyvybingumas. Todėl ir dabartinė ašarų valstybė ras teisingą kelią ir teisingai pasirinks reikalingus lyderius. Juk viltis ir tiesa stipresnė už niūrią realybę ir keičią ją!
Linkiu Lietuvai ir jos piliečiams dar daugiau vilties bei tiesos sugrįžimo į visas gyvenimo sferas!

Rodyk draugams