Velykų prisikėlimo viltis

„Tauta, gyvenusi tamsoje,
išvydo didžią šviesą,
gyvenusiems nevilties šalyje
užtekėjo šviesybė.
Tu išaukštinai tą tautą,
suteikei jai didį džiaugsmą.
Tavo akivaizdoje jie džiūgauja
lyg pjūties džiaugsmu,
lyg dalydamiesi grobiu.
Nes tu sutriuškinai juos slėgusį jungą,
jų pečius lenkusią kartį,
jų nuožmaus prievaizdo lazdą,
kaip anuomet, Midjano dieną.” Iz 9, 1-3

Viešpaties Jėzaus žadėtas prisikėlimas iš numirusiųjų yra svarbiausias įvykis krikščionybėje. Kartu tai - išsipildžiusi viltis, kad būsime ir mes prikelti su kūnu amžinajam gyvenimui. Jėzus pildo savo pažadus. Tai suteikia mums stiprybės kovoje už būvį.
Mes norime to, kas reikalinga mūsų gyvenimui, kas teikia jėgų kovoje už būvį. Analizuodami žmonijos religines ir moralines normas nesunkiai galima pastebėti, kad jose užfiksuota tai, ko reikalauja gyvenimas, kas reikalinga to laikmečio žmogui. Viskas, kas nereikalinga ir nebeturi prasmės išnyksta arba keičiasi, atsinaujina. Visada išlieka tik pamatiniai dalykai, kurie nesikeičia per kartų kartas. Žmonija evoliucionuoja ir visi pamatiniai, esminiai, niekada nesenstantys dalykai pateikiami vis nauju ir pažangesniu pavidalu. Štai dabar rimtai kalbėti apie gyvūninius dievus atrodo juokinga, nors senovėje tai buvo šventi dalykai. Tik esminis žmogaus tikėjimas išlieka per amžius. Dievai nukreips juos tiesiai prie pačios tikrovės ribos, o anapus jos plyti neaprėpiamos gelmės- pirmapradė būties esmė. Šis laikinas žemiškas gyvenimas turės savo amžinąjį pratęsimą.
Velykų prisikėlimo viltis yra nepaprastas džiaugsmas, nes džiaugiasi žmogus, kurio širdį apšviečia Dievo šviesa, parodanti, kad jo viltis pasitvirtina, žmogus, kuris surado ir yra surastas. Šis religinis įvykis žmogui suteikia drąsos, pasitikėjimo ir stiprybės.
„Betgi tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs!
Mano stiprybe, skubėk man padėti!” Ps 22, 20

Rodyk draugams

Didysis Ketvirtadienis

„Klausykis, mano tauta, mano mokymo;
klausykis ištempus ausis mano burnos žodžių.
Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais,
atskleisiu senųjų amžių paslaptis -
dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome,
apie kuriuos mums tėvai mūsų pasakojo.
Neslėpsime jų nuo savo vaikų,
bet būsimai kartai pasakosime
apie VIEŠPATIES galybę
ir jo darbus šlovingus, ir stebuklus, jo padarytus.” Ps 78, 1-4

Didžiojo ketvirtadienio vakare prisimename paskutinę Viešpaties Jėzaus vakarienę ir Eucharistijos įsteigimą. Neilgai trukus, po vakarienės, Jėzus buvo suimtas. Jį išdavė Judas, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių ir reikalingiausių Jo žemiškoje kelionėje mokinių. Mokslas žino, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo parašyta daugiau kaip trisdešimt įvairių Evangelijų (Judo, Petro, Marijos Magdal evangelijos ir t.t.). Todėl vertinant plačiau ir papildant keturias kanonines Evangelijas galima sakyti, kad Judas Iskarijotas dėl savo išprusimo ir turimų ryšių žydų dvasinėje vyresnybėje turėjo ankstyvoje Jėzaus bendruomenėje išskirtinę padėtį. Praktiškai tik vienintelis Judas( kai kada), į Jėzų galėjo kreiptis vardu ir kalbėtis su Juo kaip lygus. Šie jo ryšiai buvo gyvybiškai reikalingi Jėzui ir jais ne kartą buvo pasinaudota, kas leido jam saugiau ir plačiau skelbti Mokslą, nors, kaip matyti iš Evangelijų, Jis jautė, kad Judas ateityje jį išduos. Juo buvo pasitikima, nes jis buvo bendruomenės iždininkas. Tik vėliau parašytose Evangelijose jis kaltinamas, jog iš iždo vogė pinigus. Kaip ten bebūtų, bet trisdešimt sidabrinių (tai maži pinigai) jo negalėjo sugundyti ir tai jau pripažįsta šiuolaikinė Bažnyčia. Tuo labiau, kai Judas norėjo atšaukti savo išdavikišką sprendimą grąžindamas tuos trisdešimt sidabrinių sakydamas: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują.”. Taigi, vis labiau pripažįstama, kad Jėzus buvo išduotas norint Jėzų išprovokuoti kovai. Taip siekta Jėzų priversti tapti politiniu ir kariniu žydų mesiju. Padaryti tokiu, kokiu aš(Judas) ir žydai nori, svajoja bei įsivaizduoja. Jėzaus siūlomas tikėjimas jo nepasiekė. Jis nesutiko pakeisti lūkesčius ir siekio užimti svajojamoje karalystėje svarbų postą. Jame savanaudiškumas laimi. Jis padarė tai, ką kiti apaštalai ir sekėjai tik pamąstydavo…
Šioje istorijoje noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad mes, žmonės, visada norime , kad kiti atitiktų mūsų norus ar tai, ką mes įsivaizduojame. Judo atveju Jėzus nedaro to, ko jis norėtų, kad jis darytų. Ar mes nesielgiame panašiai? Juk dažnai neleidžiam kitiems būti savimi, unikaliems ir laisviems. Tą kalbu gerąja prasme, kai kiekvienas norime išreikšti savo skirtumus, savo ypatingą unikalumą. Kita vertus, kiekvienas žmogus, nepaisant išorinio spaudimo, turi stengtis atsisukti į gyvenimą ir parodyti jam save. Juk unikalumas jums sako, kad esate čia tam, kad gyventumėte ir mėgautumėtės gyvenimu, turėtumėte savo misiją, kelią. Jūsų unikalumas nori, kad jį pamatytumėte, kad netaptumėte pilka, niekuo neišsiskirianti pelytė. Tai nereiškia, kad nereikia turėti autoritetų, pavyzdžių. Jie yra būtini siekiant viršūnių, tačiau neužmirškite būti savimi. Kiekvienas iš mūsų esame unikalūs, o tai reiškia - vertingas ir svarbus.
„Tebijo visa žemė VIEŠPATIES, tegerbia jį visi pasaulio gyventojai” Ps 33,8

Rodyk draugams

Gyvenime reikia daug stiprybės

„Jis, VIEŠPATS, yra mūsų Dievas;
visoje žemėje vykdomi jo įsakymai.” Ps 105, 7

Verbų sekmadieniu minime iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę ir tuo prasideda Didžioji savaitė, kuri yra esminė krikščionių tikėjime. Jėzui ši savaitė yra dramatiškiausia ir sunkiausia jo žemiškoje kelionėje, nors prasidėjo ji labai pakiliai ir džiugiai. Šis Viešpaties Jėzaus įžengimas į Jeruzalę pasižymėjo karališkai galinga ir nepaprastai įspūdinga dvasine atmosfera. Įsivaizduoju, kad tai turėjo buvusiems ten tiesiog gniaužti kvapą ne nuo karališkos materialios prabangos, kurios nebuvo, bet nuo kilusio didžio dvasinio pakilimo, kurį Jėzus nuostabiai gražiai apibūdino, atsikirsdamas savo kritikams: „Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės- akmenys šauks!” (Lk 19, 40). Pirmosios dienos Jeruzalėje, tai - Jėzaus garbės, pripažinimo ir didybės dienos. Ir jis tuo mėgavosi, nors jo aplinka jau netrukus po įžengimo pradėjo nerimauti dėl Jo elgesio ir kalbų neatitikimo žydų įsivaizduojamam ir laukiamam politiniam Mesijui. Tiesa, išskyrus Judą Iskarijotą niekas iš apaštalų negalėjo tiesiai į akis rėžti nepasitenkinimą. Juk Jėzus jiems buvo didis autoritetas, darbdavys ir dvasinis mokytojas, be viso to, jie buvo Jėzaus ištraukti iš žemiausio, skurdžiausio visuomenės dirbančiųjų sluoksnio, koks tuo meto buvo žvejų darbas, apkrautas milžiniškais mokesčiais. Be Jo jie buvo niekas (vėl skurdžiai žvejai), kas akivaizdžiai matosi skaitant Naująjį Testamentą. Kita vertus, drįsčiau pasakyti, jog visoje šioje dramatiškoje situacijoje visus savo tikslus pasiekė vienintelis Poncijus Piltotas. Jis likvidavo galimą grėsmę, įtvirtino savo ir Romos autoritetą bei galią žydų akyse. Manyčiau, kad Viešpats Jėzus eidamas į Jeruzalę tikėjosi kiek kitokios įvykių eigos, bent Jam garbingesnės ar geresnės pabaigos. Po paskutinės vakarienės, Alyvų kalne, Jis labai aiškiai suprato ir įvertino susiklosčiusią tragiškai baisią Jam situaciją ir priėmė labai drąsų sprendimą, nors streso ir baimės turėjo daug. Biblijoje parašyta: „Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn” (LK 22, 44). Mokslui yra žinomas ir ištirtas žmogaus prakaitavimas su krauju. Pas kai kuriuos žmonės taip atsitinka nuo milžiniškos baimės ir streso. Galima daryti išvadą, kad įvykiai susiklostė ne taip, kaip Jėzus norėjo ir planavo. Tada Jis atsidavė Kūrėjo valiai ir tą padarė išmintingai. Galutinė pergalė buvo Jo!
Šis Jėzaus gyvenimo pavyzdys sako, kad ėjimas savo keliu nereiškia, jog viskas klostysis kaip sviestu patepta ir bus kaip norima ir planuojama. Taip pat reikia suprasti, kad laimėtojas yra ne tas, kuris eina neparkrisdamas, nepatirdamas nesėkmių, o tas, kuris kiekvieną kartą parkritęs sugeba atsistoti ir žygiuoti pirmyn. Nereikia galvoti, kad yra tik laimingi arba nelaimingi žmonės ir čia nieko nepakeisi. Jėzaus pavyzdys rodo, kad nuo nesėkmių ir nelaimių niekas nėra apsaugotas. Tiesa, teisingo kelio pradžioje tarsi gavus kokį palaiminimą iš aukščiau, dažnai lydi sėkmė: atsiranda reikalingi žmonės, sėkmingai sukrenta aplinkybės, pavyksta darbas, bet po įkvepiančios sėkmės seka iššūkiai ir skausmingos pamokos, kritimai. Kadangi nesame visiški savo likimo valdovai, o esame tik klystantys ir kartu potencialiai genialūs žmonės. Mes valdome savo veiksmus, bet ne rezultatus. Mes renkamės priežastis ir gauname pasekmes. Atėjus negandos dienai nemanykite, jog visada taip bus blogai. Visata ir gyvenimas visada juda, kinta. Pabandykite rinktis kitus veiksmus ir šalinti krizę sukėlusias priežastis bei atkreipti dėmesį į kitas priežastis, apie kurias negalvojote, kurios gali suteikti geras pasekmes. Atėjus geriems laikams ,nemanykite, kad nebus sunkių momentų. Ir vienu ir kitu atveju, svarbiausia yra kaip įveikiamos kliūtys, nelaimės, prastai susiklosčiusios aplinkybės. Gyvenime reikia daug stiprybės.
„Tavo įsakai man žavūs, - jie mano patarėjai.” Ps 119, 24

Rodyk draugams

Žmonių akyse trūksta tiesos grožio

Prieš 23 metus atkurta nepriklausoma Lietuva atvertė naują savo istorijos puslapį. Dabartinei Lietuvos valstybei Kovo 11- oji yra itin svarbi data, nes tai- jos susikūrimo data. Deja, neprabėgus net ketvirčiui amžiaus, naujas, švarus istorijos lapas yra stipriai subjaurotas ne kokių nors priešiškų šalių ar organizacijų, o savos valdžios ir vyraujančio melo visuomenėje. Dar senovės Romos filosofas ir politikas Seneka yra pastebėjęs, kad „Laimingas gyvenimas yra toks, kuris neprieštarauja vidinei prigimčiai“. Todėl ilgas melo viešpatavimas, tiesos nebuvimas daro gyvenimą labai nelaimingu, nes melas ne tik nukreipia žmogų klystkeliais, bet sykiu kuria klaidingą, iškreiptą pasaulėžiūrą. Tai yra daug pavojingiau ir tada yra nepalyginamai sunkiau išeiti iš tamsybių, negu laikinai nukrypti nuo teisingo kelio. Melas ir purvinas minios pavergimas formuoja tokią socialinę- politinę erdvę, kuri būtų garantija, kad tiesa ir teisingumas tokioje atmosferoje visada liktų visuomeninės kovos objektas ir rezultatas, kuris, žinoma, atitinka galingiausių ir finansiškai stipriausių interesus. Tokioje pasirenkamo teisingumo visuomenėje dvasinė krizė- neišvengiama. Nenuostabu, kad žmonės nori ir reikalauja savo atžvilgiu teisingumo, bet patys gyventi tiesa yra nelinkę. Šiandieninėje Lietuvoje ne tik valdančiųjų akyse nesimato tiesos grožio, bet ir daugumos paprastų žmonių. Retai galiu pasigėrėti žmonių akyse tiesos grožiu. Kartais net atrodo, kad kai kurie paprasti žmonės nekenčia ir pavydi valdantiesiems vien todėl, kad patys negali valdžioje vogti ir yra priversti būti sąžiningais. Be abejo, apie daugumą to pasakyti negalima, bet tokių blogų apraiškų yra. Verta paminėti, kad teisumas yra ne tik nemeluojantys veidai, tiesos žodžiai ar šaukimasis teisingumo, bet ir teisingi požiūriai, pasaulėjauta, veiksmai bei, svarbiausia, gyvenimas tiesoje ir šviesoje.
Bet gera žinia ta, kad giliai visų žmonių širdyse dega tiesos liepsnelė, tik reikia duoti jai suliepsnoti. Suprantu, kada šmėkščioja problemos ir kaupiasi rūpesčiai bei sumaištis, nustojame matyti tą gėrį, kuris supa mus, ir matyti tuos teisingus kelius, kurie veda mus į šviesų rytojų. Tačiau vis vien tiesa turi galingai suliepsnoti kiekviename iš mūsų. Žinokime, kad esame svarbi Kūrėjo plano dalis, unikali dalelė žmonijos grandinėje, kuri tęsiasi nuo pasaulio sukūrimo iki Kūrėjo numatytos teisingos baigties.
Linkėdamas būti sąžiningais ir gerais sau, žmonėms, pasauliui, sveikinu Jus su Nepriklausomybės atkūrimo diena!

Rodyk draugams