Europos Sąjungos ekonominių bėdų pagrindinė priežastis - ekonominės laisvės stygius

Nuosekliai ir kryptingai blogėjanti situacija euro zonoje verčia geriau besitvarkančių šalių lyderius kalbėti apie šios valiutos bloko subyrėjimą. Kadangi euro bloko subyrėjimas atneš bankams, šalims, gyventojams ir visai pasaulio ekonomikai didelių nuostolių, niekas nenori palikti euro zonos pirmas, kuriam būtų verčiama visa kaltė. Šis tampymasis kelia dar didesnius neapibrėžtumus ir nerimą dėl Europos ekonominės ateities, o kartu ir dėl pasaulinio ūkio perspektyvos. Pasaulio ekonomikai Europos skolų krizė yra pati opiausia problema. Kinijos problemos, lėtėjančios JAV ir kitų didžiųjų pasaulio šalių ekonomikos galėtų rasti sprendimus, jeigu pasaulyje atsirastų ekonominis garvežys, patraukiantis kitus. Tačiau daugelio ES valstybių net tas negelbėtų. Nesutinku su vyraujančia nuomone, kad Euro zonos ir visos Europos sąjungos esminė problema yra milžiniškos valstybių skolos, kai kurių šalių nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais ir bendros fiskalinės politikos nebuvimas ar valstybių narių prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymas. Šie argumentai yra teisingi, gyvybiškai svarbūs, bet jie labiau atspindi atsiliekančią ir vis mažiau efektyvią ES ekonomiką. Akivaizdu, kad dabar Europą savo ekonominiu vystymusi lenkia ne tik JAV, Kinija, bet ir kitos kylančios ekonominės pasaulio galios. Tiesa tokia, kad Lietuva įstojo į stagnuojančią ir netinkamas vertybes suformulavusią Europos Sąjungą. Tuo neagituoju prieš ES, nes šiuo metu ekonomiškai Lietuvai ji yra labai naudinga. Apie tai rašau tik norėdamas atkreipti skaitytojo dėmesį į fundamentalias ES bėdas.
Kad ir kaip paradoksalu, privalome pripažinti, kad Europos Sąjungos ekonomikoms trūksta laisvės ir atsakomybės. JAV ekonomika daug laisvesnė ir skaidresnė, net Kinija savo ekonominėmis laisvėmis artėja prie ES. Europos komisija ir ES šalių vadovai dėl ideologinių ir vertybinių priežasčių vis labiau varžo ekonomiką, kuri nuo to tampa vis labiau neefektyvi ir nelaisva. Pavyzdžiui, žemės ūkis JAV išsilaiko pats, fermeriai turi visišką ūkinę laisvę, o Europoje ūkininkai yra priklausomi nuo išmokų, direktyvų ir nuo seno susikaupusių problemų. Parama žemės ūkiui ES yra pasiekusį tokį lygį, kad labai riboja biudžeto galimybes. Be to, ūkininkai negali savo darbe pasirinkti efektyviausių sprendimų, priklausydami nuo bankų, valdžios ir ES paramos negali laisvai veikti ir kurti didžiausią pridėtinę vertę. Kitas pavyzdys: dabar euro zoną kamuoja finansų krizė, tačiau tai - ne tik valstybių skolų krizė, bet ir bankų priklausomybė nuo valstybių paramos problema. Daugiau negu keista, kad bankai turi būti remiami…Tąsymasis dėl euro su Graikija ir kitomis pietinės Europos dalies šalimis vyksta didžiąja dalimi dėl didžiųjų ES bankų. Bijomasi jų bankroto. Be to, valstybės dėl milžiniškų skolų tapo labai priklausomos nuo finansinių institucijų, todėl jau nebegeba priimti jiems nenaudingus sprendimus. Susidarė užburtas ratas, prie kurio visi priprato ir visiems valdžios ir finansinėse viršūnėse yra gerai. Bankininkai, gavę valstybių paramą, nesibodėdami skiria sau premijas, nes bankas tampa „pelningas”, o valdžia trimituoja, kad taip kovoja su krize.
Negalima nesutikti, kad Europos Sąjungoje nėra religijos, politinių, socialinių, lyčių, rasinės, tautinės laisvės. ES suformuluotos vertybės ir šios laisvės yra labai puoselėjamos. Dar daugiau- joms teikiama tiek svarbos, jog užmirštama visa kita. Pavyzdžiui, dabar norima ES verslą priversti, kad ne mažiau trečdalis valdybose būtų moterys. Tai vertinu kaip kišimąsi į verslą ir ekonominių laisvių ribojimą. Juk verslas samdo ir skiria į valdybas tuos žmones, kurie jam naudingiausi ir daugiausia atnešantys pelno. Pakanka įstatymų lyčių lygybei užtikrinti, todėl priežiūros institucijos privalo užtikrinti įstatymų laikymąsi. Dėl atskirų diskriminacijos faktų negalime riboti verslo ir žmonių gabumų ar juos dirbtinai(ideologiškai) perskirstyti. Juk negalima daryti nusikaltėlių visą visuomenę, riboti ją, jeigu joje užfiksuojama nusikaltimų.
ES tampa labai vertybiškai ideologizuota (pvz.: lyčių lygybė, lytinės orientacijos laisvė) ir pernelyg sureikšminamos laisvės, kurios kitose srityse tampa nelaisvėmis. Kitaip sakant, Europa siekia kuo didesnės žmogaus laisvės, tačiau kartu jam uždeda apribojimus ir suvaržymus. Šis nuo seno filosofų apmąstomas laisvės paradoksas ES įgavo jo kraštutines formas. Be to, ES ideologijoje trūksta senų, amžinų žmogaus vertybių, kas taipogi veda prie kraštutinumų, o laisvę tampančią anarchiją prie diktato įvairiose srityse.

Rodyk draugams

Žolinė. Religinis fanatizmas - nėra dorybė

„Pakilk, VIEŠPATIE!
Pakelk ranką, Dieve, ir neužmiršk skriaudžiamųjų!
Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo
ir širdyje sakyti: „Atsiskaityti tu nešauksi!”
Juk tu matai!
Tikrai imi į širdį vargą ir skausmą,
esi visada pasirengęs padėti!
Nelaimingasis tau gali save patikėti, ¬
tu visada našlaičiui padedi.
Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą,
nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti!” Ps 10, 12-15

Mergelės Marijos garbei skirta iškilmė pradėta švęsti Rytų Bažnyčioje nuo V a. ir po truputį stipriai prigijo katalikų kraštuose. Tik 1950 m. galutinai popiežius Pijus XII paskelbė, kad apreikštojo tikėjimo dalimi yra tai, jog Mergelė Marija, užbaigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į Trijų Dieviškųjų Asmenų garbę. Todėl dabartinio masto ir svarbos Žolinės šventė palyginti yra nesena. Manyčiau, kad Marijos dabartiniam kultui didelį postūmį ir svarbą suteikė iki tol nebūtas nepaprastai didelis Jos išaukštinimas, sudievinimas ir suteikimas svarbos maldose prašant Jos užtarimo. Ji tapo savotišku pagalbininku artėjant prie Jėzaus. Šio apreikštojo tikėjimo dalimi Rytų Bažnyčių ir Katalikų Bažnyčios pozicijos ir Marijos reikšmės lieka skirtingos. Kaip ten bebūtų, bet Marija krikščionybėje yra neeilinė asmenybė, jos gyvenimo istorija ir didi reikšmė krikščionybėje yra fundamentalūs. Juk visas Jos gyvenimas yra tarnystė Dievui, visiškas pasitikėjimas, paklusnumas ir viltis, išlaikoma net tamsoje.
Pastaruoju metu nerimą kelia religinis ir ezoterinis fanatizmas. Nemanau, kad religinis fanatizmas gali būti pateisinamas ir rodo augantį tikėjimą bei ištikimą atsidavimą Jėzaus mokymui. Dar daugiau- didėjančios religinių fanatikų gretos parodo tikėjimo krizę pačioje Bažnyčioje ir prastą dvasinę padėtį visuomenėje. Tenka skaityti ir girdėti, kad fanatizmas yra visur blogai (pvz. islame, ekonomikoje, politikoje), bet tik ne krikščioniškoje aplinkoje, nes čia neteisūs tie, kurie fanatizmo nesieja su absoliučia ištikimybe tikėjimo tiesai. Ir tai, deja, sako ne kokie nors eiliniai katalikai. Tai labai neteisinga ir pavojinga nuostata. Tokia pozicija primena pačius tamsiausius viduramžių laikotarpius. Pridėjus magijas, burtus, kerus ir pan. dalykus, kurių ankščiau Bažnyčia (bent oficialiai) niekada netoleravo, vaizdas pasidaro tamsus, žalingas ir klaikiai neprotingas.
Pažvelkime į šventuosius, dvasios galiūnus. Jau nekalbant apie apaštalus, Mariją ar netgi patį Jėzų. Imant plačiau- pažvelkime į Budą, Krišną, Muhamedą, Konfucijų, Laodzi ir kitas žmonijos šviesas. Ar nors vienas jų buvo fanatikas? Jie buvo visiškai atsidavę Kūrėjo valiai, pasišventę dvasiniam tobulėjimui, jie siekė tiesos, Kūrėjo, švarios sąmonės, išminties, laisvės ir dalijo meilę, sveikatą bei šviesą. Visas Jėzaus gyvenimas yra Dievo meilės iškalbus ženklas. Fanatizmas yra priešingas meilei, nes jame yra neapykanta ir negatyvios aistros. Priešingas dvasiniam tobulėjimui, nes sustabdo šį procesą ir padaro statišką, netobulina mąstysenos. Daro žalą žmogaus protui, gyvenimui, nes pastūmėja neadekvačiai priimti realybę ir sprendimus, daro siaurapročius žmones. Dėl viso to fanatikas niekada nepasieks aukščiausių sąmonės lygmenų. Tačiau fanatikai naudingi religinių organizacijų vadovams. Be to, fanatizmas priimtinas nestabilios psichikos ir visokių išskaičiavimų, aistrų, norų, vizijų ir t.t. užvaldytiems žmonėms, kurie praradę ryšį su tikruoju savo aš, išmintimi, tikraisiais jausmais, poreikiais. Todėl šis reiškinys - sunkiai išnaikinamas.
Marija su Marija Magdaliete iki šv.Pauliaus veiklos pradžios buvo savotiškos Jėzaus mokymo (krypties)lyderės ankstyvojoje Bažnyčioje. Tik Marijos požiūris į Jėzų buvo daug panašesnis į mūsų dabartinį supratimą apie Jėzų. Įtarčiau, kad Marijos gyvenime (bent ankstyvojoje stadijoje) visgi turėjo įtakos tuo metu labai populiari ir svarbi magija(jų atstovai), tačiau nesulyginamai svarbesni buvo jos mistiniai išgyvenimai, apreiškimai ir jos pasirinkimas Dievo tarnystei, pasitikėjimas, atsidavimas, meilė ir viltis, kurie, realiai mąstant, neatitiko to meto dvasininkų, magų nuostatoms ir pasaulio vaizdui. Sekdami savo Mokytoju didieji Jėzaus mokiniai niekada fanatiškai ir per prievartą nediegė tikėjimo.

„Kalbėsiu apie tavo įsakus ir nesigėdinsiu karalių akivaizdoje.” Ps 119, 46

Rodyk draugams