Turime su sveiku protu spręsti valstybės problemas ir įveikti vidinius priešus

Keletą metų aistras kaitinusi Garliavos istorija suskaldė lietuvius visame pasaulyje. Tenka pastebėti, kad ši istorija visada atspindėdavo daug gilesnius ir svarbesnius dalykus vykstančius valdžioje, visuomenėje ir, kas svarbiausia, žmonių protuose ir jausmuose. Kauno pedofilijos byla tapo vieša išraiška ir tam tikrų jėgų bandymas daryti realybės šou bei pakaitalą temai, apie kurią žmonės viešai nekalba, bet kuri viduje yra užvaldžiusi jų protus ir jausmus. Besitęsianti ekonominė krizė, valstybės užsienio ir vidaus politikos nesėkmės, teisinės sistemos degradacija, pasitikėjimo vertų lyderių stoka, teisinės sistemos supuvimas ir asmeninės žmonių tragedijos, kurios nesulaukia valdžios dėmesio ir pagalbos, kelia nepaprastai daug neigiamų emocijų. Akivaizdu, žmonės pavargę nuo visų politinių, ekonominių, psichologinių, šeimyninių ir kitokių negandų. Šalyje per eilę metų susikaupė nepaprastai daug vidinės įtampos, todėl Garliavos istorija buvo ir yra puikus objektas, į kurį galima nukreipti žmonių dėmesį, susikaupusią agresiją ir išlieti nepasitenkinimą politika, teisėsauga ir ekonomine padėtimi. Valdančiojo sluoksnio nenoras spręsti paprastų žmonių problemų ir matyti, kas jiems nenaudinga, kėlė ir kelia milžiniškas įtampas, kurias valdantieji iki šiol labai sumaniai slopindavo išradinga propaganda, veidmainyste, žmonių sukiršinimu ir pažadais. Žmonių pasyvumas ir vidinis užsisklendimas savo bėdose leido tamsioms jėgoms užvaldyti beveik visas valstybės valdymo sferas. Prieita iki to, kad nebeliko į ką atsiremti. Nenuostabu, jog pasinaudodami proga į viešumą pradėjo lįsti ir kalbėti iki tol paslėptai, subtiliai, išradingai veikę asmenys, tikintys Antikristo atėjimu. Šie Bažnyčios kareivėliai pasinaudodami savo ir kitų baimėmis(tiksliau, nesveikomis iliuzijomis, pranašystėmis) bando gelbėti tikėjimą bei privilioti daugiau žmonių į Kristaus pusę. Mano nuomone, tai nepagrįstos baimes ir bjaurus, visiškai netinkamas būdas pritraukti tikinčiųjų ir „apginti” Bažnyčią. Žvelgiant plačiau, krikščionybės išnykimui didesnė grėsmė yra ne įsivaizduojamas Antikristas, o pačios Bažnyčios ir jos tarnų nederama veikla, menkas tikėjimas bei mokslo pažanga su kuria nespėjama. Pavyzdžiui, Estijoje ir Skandinavijos šalyse net per didžiąsias religines šventes katedrose susirenka nedaug žmonių. Parapinių šventyklų visai nelanko. Kadangi apie jokį Antikristą šiose šalyse negirdėti, galima pagrįstai teigti, kad krikščionybės nykimui konkretus asmuo įtakos nedaro. Patarčiau žmonėms nepasiduoti šiai suinteresuotų jėgų daromai protų sumaiščiai.
Pastebiu valdančiajame elite besiformuojančią kritinę masę, kuri supranta permainų, telkiančios lyderystės, valstybės prestižo atstatymo ir susikaupusių socialinių, politinių, teisinės sistemos problemų išsprendimo būtinumą. Tai geri ženklai, tačiau norėtųsi daugiau- kad šviesesni politikai būtų drąsesni ir jau dabar pradėtų viešai kalbėti apie tai, ko tamsios jėgos labiausiai bijosi ir nenori. Tik taip chaotiškose aplinkose bus daugiau aiškumo ir sveiko proto.

Rodyk draugams

Šeštines. Realybės pripažinimas

„Mokyk mane savo kelio, VIEŠPATIE,
juo ištikimai pas tave eisiu;
mokyk mano širdį pagarbiai tavo vardo bijoti.
Dėkosiu tau visa širdimi, Viešpatie, mano Dieve,
ir šlovinsiu tavo vardą per amžius.
Juk didi yra man tavo ištikima meilė,
išgelbėjai mano gyvastį iš Šeolo gelmių.
Parodyk man savo gerumo ženklą,
kad mano priešai matytų ir gėdytųsi,
nes tu, VIEŠPATIE, esi mano pagalba ir paguoda.” Ps 86, 11-17

Šiandienos sekmadienis katalikų kraštuose yra neeilinis, nes švenčiama šeštinių iškilmė. Šeštinės - Jėzaus dangun įžengimo šventė būna šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį, t.y. praėjus 40 dienų po Velykų, tačiau Lietuvoje ir kitose šalyse ji keliama į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau joje dalyvauti. Reikia pažymėti, kad 40 dienų yra simbolinis skaičius daugumoje religijų. Be bendrų visoms religijoms dalykų krikščionybėje šis skaičius dar reiškia apaštalų mokymo laiką, būtiną tikėjimui Jėzaus prisikėlimu stiprinti ir paskutinis mokinių parengimas tęsti žemėje Jėzaus pradėtą darbą. Šį laikotarpį pavadinčiau apaštalų asmenybių transformacijos ir Jėzaus „paleidimo” iš šio pasaulio bei pripažinimo realybės, kad Jėzaus šalia Jų fiziškai jau daugiau nebebus.
Mūsų laikais labai populiarūs rašytojai, dvasininkai ir kitokie dvasiniai mokytojai, kurie skatina mus siekti svajonių. Jie teigia, kad labai norint ir nuolat nuoširdžiai svajojant (įsivaizduojant jau dabar norimą)per laiką įvyksta stebuklai ir jūs gaunate tai, ko trokštate. Skatinama daugiau galvoti, ko jūs norite, tikėtis ir visiškai pasitikėti, siekti realiais veiksmais svajonės, o tada - stebuklai vyksta! Žinoma, tai teisingi patarimai, tačiau, mano nuomone, kiek paviršutiniški. Siekdami populiarumo jie pataikauja (dalis turbūt to net nesupranta) žmonių ego ir baimei pripažinti, kad mūsų viduje kunkuliuoja pragaištingi jausmai, todėl įsivaizduojame save pakankamai (beveik visiškai) gerais ir šventais. Juk ego tiki, kad neigdamas jis gali manipuliuoti tikrove ir gauti tai, ko tikisi. Nenuostabu, jog dažniausiai šie sėkmės patarimai lieka tiktai savęs apgaudinėjimas, iliuzijos ir laikinas skausmo malšinimas.
Taip atsitinka todėl, kad nenorime pripažinti tikrosios vidinės ir išorinės realybės. Turime suprasti, kad pirmas žingsnis savo svajonės įgyvendinimo link yra realybės pripažinimas. Tik taip ateina naujas suvokimas, o tai yra labai sunku ir skausminga. Dėl to mūsų ego, bijodamas save prarasti ir saugodamasis didelio skausmo, tam aršiai priešinasi ir apgaudinėja save svajonėmis ir iliuzijomis. Kita vertus, kai esate pasiruošę priimti realybę, tai populiariųjų knygų patarimai būna labai veiksmingi, nes jūs suabejojate senu suvokimu ir įvyksta asmenybės transformacija gana neskausmingai ir jums tie patarimai toliau labai padeda siekti jūsų tikslų ir svajonių. Tačiau dažniausiai svajonės taip ir lieka svajonėmis, kai net gana realios paprastutės svajonės neišsipildo. Mums jos reikalingos, nes svajonės tampa mūsų buferiais, apsauga, kuri padeda išvengti smūgių ir apsaugo nuo sužeidimų, diskomforto. Būtina suprasti, kad norėdami keisti savo padėtį privalote pripažinti realybę ir tai kas esate. Be iliuzijų ir neteisingo „aš” supratimo- tai dažniausiai neįveikiamas dalykas, todėl dauguma žmonių negali pasiekti norimų svarbiausių tikslų ir laimingo gyvenimo. Reikia viską pripažinti ir prisipažinti sąžiningai, drąsiai ir tvirtai. Neišsigąsti skausmo ir kančios. Pavyzdžiui: jei esate vagis, alkoholikas, prostitutė, bloga mama ir t.t. pripažinkite tai. Kadangi esame labai protingi ir turime protingus paaiškinimus, kaip antai, esu prostitutė, alkoholikas, bloga mama tik laikinai (net ir juo dažnai nesu) dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių ir kai išeisiu iš šios situacijos (pakankamai užsidirbsiu, išspręsiu problemas ir t.t.) tapsiu normaliu žmogumi. Nustokite save teisinti. Jei vagis gerai suvokia, kad jis yra vagis ir neleidžia sau galvoti, kad liausis būti vagis kada ateis geresni laikai bei jei jis žino, kad yra vagis šiandien ir bus dar didesnis vagis rytoj, kadangi šis įprotis ne silpnės, o tik stiprės ir jei jis priima savo vagies lemtį visiškai ir gerai suprasdamas, ar jūs manote, kad jis galės likti toliau blogasis vagis? Suvokimas ir vidinis pripažinimas, kad jis yra vagis transformuos jį ir jam bus tiesiog neįmanoma gyventi taip pat. Esame ne tuo, kuo tikrai norime, ir visada svajojame būti tuo, kuo norime, dėl to, kad mūsų svajonės mums padeda likti ne tuo, kuo norime, išlaikyti dabartinį „aš” įsivaizdavimą ir būti susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių auka amžinai. Nieko nekeisdami savyje norime išsaugoti save, savo susikurtą(įsivaizduojamą) „aš” ir požiūrį į pasaulį. Todėl norėdami susikurti sveiką gyvenimą, visą dėmesį sutelkite į dabartį, į šiandieną. Neatidėliokite naujo gyvenimo pradžios rytdienai. Jei nežengsite šio žingsnio šiandien, nežengsite jo niekada. Visi turime šansą pasikeisti ir nelikti bloga mama, alkoholiku, vagimi, nevykusiu politiku, teisėju ir pan. Šį šansą privalome išnaudoti ir nelikti amžiams duobėje. Naudinga ir gerai asmenybės transformacijai, naujam suvokimui ir svajonių išsipildymui pasirinkti protingų patarimų, sau tinkamų knygų, dvasinių mokymų, metodų. Tik niekada neužmirškite vidinės ir išorinės realybės bei gyventi pagal tai, kas esu. Teisingai save, pasaulį ir kitus žmones vertinantis asmuo turėtų jausti dėkingumą gyvenimui.

Šeštinių proga pamąstymui pateikiu didžio karaliaus Dovydo psalmės ištrauką, nes kartais iškilaus žmogaus gyvenime pasitaiko situacija:
„Gelbėk mane Dieve,
nes vandenys man kaklą siekia!
Daugiau negu man ant galvos plaukų yra žmonių,
kurie nekenčia manęs be priežasties.
Mano priešai melais mane juodina;
jie stiprūs ir nori mane užmušti.
Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs?” Ps 69, 2,5

Rodyk draugams