Politikai ir teisėjai- bjaurioje neteisingumo pelkėje

Kiek aprimę valdančiųjų nesutarimai, po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išvados dėl dabartinio FNTT vadovo K.Jucevičiaus elgesio, vėl įgavo viešą ir aštrų pobūdį. Tik dabar viešo konflikto iniciatorė yra D.Grybauskaitė, kuri šioje istorijoje, nepaisant nieko, nori būti nugalėtoja. Tiesa, išsaugoti jos pavedimų vykdytoją VRM ministrą R.Palaitį jai nepavyko, skandalo peripetijose valstybinio intereso apginti nesiekta ar nenorėta, todėl aiškios ir visuomenei priimtinos pergalės, nepakenkdama savo interesams, ji pasiekti nebegali. Dabar tik asmeninių ir prezidentinių pozicijų stiprinimo prasme galima išeiti nugalėtoja.
Jau kurį laiką besitęsiančią politinę situaciją pavadinčiau klampia, slidžia, jau tradiciškai susidarančia pelke, kur visiems sunku išsilaikyti nepaslydus ir nesusiterliojus. Reikia pažymėti, jog šiame purve tvirtos, nuoseklios ir kovingos pozicijos toliau laikosi Liberalų ir centro sąjunga. Šį kartą, neturėdami ką prarasti, jie perėjo į konservatorių puolimą- LiCS pirmininkas A.Čaplikas pareikalavo atsistatydinti VTEK pirmininką R.Rekertą, kuris, anot jo, derina sprendimus su partijomis ir vadovaujasi telefonine teise. Kaltinimai komisijai, kuri privalo būti nepriklausoma , nešališka ir vienodai teisinga- labai rimti, todėl reikia daugiau faktų ir aplinkybių pagrindžiančių Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nepriklausomumo nebuvimą. Vien tokio fakto, kaip konservatoriams palankios VTEK išvados, kad FNTT vadovas K.Jucevičius supainiojo viešuosius ir privačius interesus, ar keistų J.Razmos atsiprašymų dėl netinkamų VTEK atžvilgiu frakcijos nario kalbų, neužtenka, kadangi komisijos išvada dėl FNNT vadovo netinkamo elgesio atrodo visiškai logiška ir teisinga. Nors TS-LKD vadovybės veikla dažnai yra skaldanti, priešinanti ir griaunanti, tačiau šiuo atveju dėl netinkamos FNTT vadovo skyrimo procedūros ir jo neteisėtų veiksmų įvertinimo jų poziciją palaikau, nes naujo FNTT vadovo skyrimo procesas buvo nenormalus ir netoleruotinas. Šiame kare TS-LKD partijos elito baimės dėl „marsiečių” buvimo pavojaus yra nepagrįstos, nes konservatorių vadovybė yra daug tolimesnė žemiečiams. Man jie savo elgesiu, vadyba ir kalbomis dažnai atrodo kaip iš tolimosios Andromedos galaktikos, todėl TS-LKD andromediečiai yra nepalyginamai pavojingesni Lietuvai ir jos marsiečiams, žemiečiams(jeigu tokių dar yra likę) ir kitokiems gyventojams.
Visame šitame kontekste džiugina Vilniaus antrosios apylinkės teismo sprendimas viešai nagrinėti vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Šis sprendimas- bene išmintingiausias, kokį tik teisėsaugos institucijos yra padariusios nuo pat skandalo pradžios. Tokia teismo darbo pradžia įkvepia pasitikėjimą juo avansu, leidžia objektyviau ir teisingiau susidaryti nuomonę apie bylos dalyvius ir byloje nustatytus faktus visiems besidomintiems šia istorija Lietuvos žmonėms. Kita vertus, išvengti politikavimo ir tamsių žaidimų, turbūt, nepavyks. Tenka su apgailestavimu pastebėti, kad ši byla neleistinai atspindi karus teisėsaugos ir valdžios viršūnėse ir neleidžia jai pereiti į ramesnį, konstruktyvesnį bei krypstantį teisingumo link kelią.

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (VII)

Kreivų veidrodžių karalystė atrodė tarsi kiauras ir niūrus rūsys, kuriame nešviečia saulė. Jo gyventojai atrodė dvasiškai pavargę ir pasimetę. Nors pyktis, nepasitenkinimas liejosi laisvai, tačiau šviesios karalystės viltis sklandė, kuri ne vienam teikė atgaivą. Be to, gigantiškas tamsiųjų jėgų puolimas pradėjo strigti, galingos ir aistringos propagandos galia nusilpo, nes paaiškėjo tikrieji šios propagandos užsakovai ir sumanytojos. Ta tamsi užsimaskavusi žvėriška jėga, užvaldžiusi gyventojų protus ir emocijas, neteko buvusios galios! Ji nieko nekeisdama nebeturėjo jėgų sunaikinti šviesųjį kunigaikštį ir toliau su pasimėgavimu manipuliuoti, engti ir vykdyti savo piktus kėslus, labai klastingus planus karalystėje. Taip atsitiko, nes tamsiųjų jėgų kunigaikščiai ir juodieji magai pervertino, sutelkė per didelį dėmesį šviesiojo kunigaikščio alinimui, jo visiškam sužlugdymui, ko pasėkoje apleido ir taip susilpnino propagandinę bei kitokią valdžią karalystės valdančiajam sluoksniui ir intelektualesniems gyventojams, kurie jau ir taip buvo suabejoję propaganda,  parinktais aistringais lėlių įvaizdžiais, jų išgalvotais(propagandos kūrėjų sugalvotais) žodžiais ir veiksmais. Reikia pažymėti, kad tamsioji valdžia stipriai pervertino šviesiojo kunigaikščio protą, galimybes ir neįvertino jo ištvermės bei pasišventimo šviesios karalystės vilčiai. Todėl ilgas, daug metų trukęs, karas pareikalavo iš tamsiosios organizuotos struktūros daug žmogiškųjų išteklių ir jėgų. Pasirodė, kad ilga kova buvo pakankamai naudinga ir šviesiajam kunigaikščiui, nes jis sugebėjo prisitaikyti, įgauti žinių, supratimo ir išminties. Nepaisant to, kad net žymieji visų laikų propagandos teoretikai ir praktikai tikrai labai aukštai įvertintų tamsiosios propagandos kūrėjus už jų kūrybiškumą, suteiktą gyventojams priimtiną estetiką, išgalvotos realybės konstravimą taip, kad ji atrodytų realesnė už tikrąją realybę, ir sugebėjimą lanksčiai ištęsti ir tai pritaikyti, įtvirtinti visos kreivų veidrodžių karalystės valdymui, nežabotos savo valdžios poreikiams. Juk iš tiesų ši propaganda paslėptai mokino apkvaitusius dieninius gyvūnus vertybių, reikiamo mąstymo, elgesio modelių, vyrų ir moterų santykių, pasyvumo valdžios atžvilgiu, savotiško pritarimo (per nepritarimą) valdantiesiems ir pan. ir t.t. Tačiau šviesiojo kunigaikščio tvirta laikysena ir netikėtai stipri ištvermė, valia ir atitinkamas pozicionavimas žlugdė jų tikruosius ir esminius planus. Dar daugiau- šviesusis kunigaikštis stebėdamas užsimaskavusių tamsos agentų veiklą, susidurdamas kovoje su tamsiosiomis jėgomis analizavo ir stengėsi perprasti paties aukščiausio lygio propagandą tam, kad galėtų parengti nuostabią antipropagandinę programą, kuri sugebėtų išlaisvinti gyventojų protus nuo tamsių ir iliuzinių troškimų bei pažadinti jų protus, snaudžiančius nemokšiškumo, nesuvokimo tamsoje. Juk dieninio gyvūno protas turi būti laisvas ir sužiba proto šviesa bei pasidaro neįveikiamas, jeigu yra įpratęs siekti to, kas jame aukščiausia. Tada protas būna lengvas, paslankus, švytintis supratimo šviesa. Taip pat šviesusis kunigaikštis norėjo padėti šviesesniems , nes matė kaip karalystėje įsivyravęs pavydas žlugdė gabesnius, galinčius ir gebančius kurti šviesią karalystę gyventojus, todėl, jo supratimu, jiems reikėjo padėti atsiskleisti ir iškilti.
Šviesusis kunigaikštis džiaugėsi, kad karalystės gyventojams, supratusiems pavojingą tikslą ir pamačiusiems tikrąjį tamsos valdovų veidą,, pradėjo kelti pasibjaurėjimą šios tamsiosios organizuotos struktūros demonstruojamas iliuzijų, savotiškos realybės ir estetikos šou. Tamsiųjų jėgų kunigaikščių ir juodųjų magų valdomoje kreivų veidrodžių karalystėje sužibo tvirta viltis.

Pasakos VI dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-vi-561.html

Rodyk draugams

Velykinis laiškas. Nebūkime tokie pikti!

“Karalius yra linksmas, VIEŠPATIE,
nes tu davei jam jėgą; jis džiūgauja,
nes tu suteikei jam pergalę.
Ko troško jo širdis, jam suteikei, -
jo lūpų prašymo jam neatsakei.
Juk pasitinki jį su didžia palaima,
uždedi jam ant galvos gryno aukso vainiką.
Prašė tavęs gyvenimo, -
tu davei jam ilgą dienų trukmę per amžių amžius.
Didi yra jo garbė per tavo pergalę, -
tu suteiki jam didybę ir garsą.
Juk tu suteiki jam amžinus palaiminimus,
linksmini jį savo Artumo džiaugsmu.
Juk karalius pasitiki VIEŠPAČIU
ir ištikimu Aukščiausiojo gerumu bus visad saugus.” Ps 21, 2-8

Velykos yra didžiausia krikščionių šventė liudijanti visą tikėjimo esmę, teikianti viltį ir simbolizuojanti pergalę prieš blogį. Paskutinėmis žemiškojo gyvenimo dienomis Jėzus patyrė labai daug pykčio.Net Jį nukryžiavus, paskutinėmis gyvenimo valandomis, žydai pyko, iš Jo šaipėsi ir įžeidinėjo. Taip atsitiko, mano manymu, dėl skirtingo požiūrio į gyvenimą ir politiką bei dėl seno stereotipinio žydų mąstymo ir naujo mokslo nesupratimo ar nenoro suprasti. Pykta ant žmogaus(mūsų Viešpaties), kuris jiems nieko blogo nepadarė. Istorija vienareikšmiškai parodė, kad žydų pyktis buvo beprasmis ir jie pakenkė labiausiai sau(savo sveikatai).Kartu reikia pažymėti, kad pyktis ir patyčios nesutrukdė ir negalėjo sutrukdyti Gerai naujienai (Evangelijai) gyvuoti, todėl ir mums analogiškai kitų pyktis dažniausiai negali taip pakenkti, kaip pačiam pykstančiajam . Čia labai puikus Jėzaus atsakas-malda į patyčias: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34)
Žmonių santykiuose yra daug pykčio. Pavyzdys su Jėzumi rodo, kad pyktis, nors ir prigimtinė emocija, dažniausiai yra perdėta ir neadekvati reakcija (neobjektyvus požiūris į tikrovę) ir labiausiai nuodingas ne pykčio objektui, bet pačiam žmogui. Juk nuolatinis pyktis nuodija organizmą ir yra daugelio ligų priežastis. Pykčio šaknys- egoizmas ir nepakantumas, nes pykstame, kai kas nors padaro ne taip, kaip mes norėjome, svajojome, troškome. Dar viena pykčio priežastis- tai paties pykstančiojo silpnumas ar neteisumas. Žmogus pyksta, kai jis negali nieko pakeisti, nepajėgus spręsti ar padaryti. Dar pyktis gali parodyti, kad žmogus -neteisus, nes kai žlunga jo iliuzijos, nerealios svajos, išryškėja gyvenimo tikrovės neatitikimas su jo norais, todėl suirzta, pasiduoda impulsams ir negatyvioms emocijoms. Ir tik retais atvejais adekvatus pyktis pasitarnauja tam, kam evoliucijos yra sukurtas. Todėl prieš pykdami susimąstykime: kokia pykčio esmė? Kadangi labai sunku numatyti, kada kils pyktis, ar tuo labiau supykusiam aiškintis pykčio giliausią esmę, tai prieš tai reikėtų atkreipti dėmesį į susierzinimą, nes paprastai pyktis prasideda nuo susierzinimo. Taigi, norint pykčio išvengti, reikia susierzinus ieškoti pykčio priežasčių, t.y. iš kur imasi jūsų irzlumas.
Pyktis ir neigiami jausmai persekioja visus, tačiau nelengvą kovą su gyvenimu laimi tik tas , kuriam pakanka drąsos pažvelgti tiesai į akis ir ją pripažinti. Neleisk, kad pyktis, patiriami įžeidimai ir skausmas sugriautų tavo laimę. Mokinkis nugalėti sunkumus ir teisingai reaguoti į tave ištinkančias nemalonias situacijas. Stenkis išmokti save valdyti. Pažvelkite į įvykį iš šalies, nesavanaudiškai, pasistenkite atsitraukti, išlaikyti atstumą, kad galėtumėte objektyviau įvertinti susierzinimą keliančią situaciją. Negalėdamas pasirinkti situacijos, pasirink savo elgesį.
Štai psalmininkas, labai tikintis žmogus, sunkiose situacijose labiau negu savimi pasitiki Dievu, kuris padeda jam išeiti iš pavojų ir kartu pasirinkti teisingą elgesį:
„Gelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo nedorėlių,
apsaugok mane nuo smurtininkų, -
jų širdis ne tik rezga piktus kėslus,
bet netgi nuolat kursto vaidus.
Jų liežuviai kaip nuodingos gyvatės,
o ant jų lūpų angių nuodai.” Ps 140, 2-4

Sveikindamas šv.Velykų proga linkiu visiems atverti širdis sąmoningumui ir įsileisti šviesą.

Rodyk draugams

Karaliaus verta palyda

„Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo
ir visi žemės karaliai - tavo garbės.
Juk VIEŠPATS atstatys Zioną;
apsireikš savo garbėje.
Jis atsigręš į skurdžių maldavimą,
jų maldos nepaniekins.
Tebūna užrašyta ateinančiai kartai,
kad ir dar nesukurta tauta garbintų VIEŠPATĮ” Ps 102, 16-19

Šiandieną, Verbų sekmadienį, krikščionys prisimena kaip Jėzus, sveikinamas žmonių, su karališka garbe įjojo į Jeruzalę. Pažymėtina, kad Jėzaus vadovaujama palyda sukūrė tokią galingą dvasinę atmosferą, jog net tie, kurie Jo nepažinojo, į tai atkreipė dėmesį. Šis simbolinis Jo pasirodymas Jeruzalėje, šventiškai nusiteikusių žmonių apsuptyje, to meto žydų supratimu reiškė, kad tuoj kažkas į gerąją pusę turėtų pasikeisti, nes į miestą įžengia būsimas Izraelio Karalius su gausia palyda. Kaip matome iš Biblijos, dabar ne tik Jėzaus sekėjus, bet ir juos stebinčius Jeruzalės gyventojus pagauna milžiniškas emocijų antplūdis bei nuostabi sensacija. Mases užvaldo Dovydo tema ir joje glūdinti mesianistinė viltis: galbūt tas Jėzus tikrai yra lauktasis naujasis Dovydas; galbūt su Jo įžengimu į Šventąjį Miestą atėjo valanda, kai Jis atkurs Dovydo karalystę ir išlaisvins žydus iš romėnų vergovės. Tai tas pats, kas lietuviams buvo Sąjūdžio pasirodymas ir Nepriklausomybės paskelbimas. Todėl prie Jėzaus palydos prisijungė net Jo mokslo nežinoję nepatenkinti valdžia žmonės, kaip per kokį streiką ar nepasitenkinimo demonstraciją. Susidarė labai gausi minia. Nors ši diena yra Jėzaus išaukštinimo, pripažinimo, garbės diena, tačiau nereikėtų užmiršti apaštalų ir kitų Jo mokinių svarbos šio šventiškumo sukūrime. Moksliniai įrodymai apie to meto Jėzaus bendruomenės veiklą nieko nesako, tačiau iš istorinių šaltinių žinome, kad Izraelyje panašių dvasinių lyderių būta ne vieno. Valdžia juos visus įdėmiai stebėdavo ir dažnas jų mirdavo ne sava mirtimi. Bijota liaudies maišto. To meto supratimu ezoterika buvo ne mažesnis mokslas negu sudėtingų pastatų projektavimas ir statyba. Dvasinis mokytojas, nedarantis ekstrasensinių stebuklų, negalėjo susilaukti pripažinimo. Kita vertus, net to neužteko, kad žmonės atkreiptų į tave dėmesį, kadangi konkurencija buvo didėlė. Pavyzdžiui, reikėjo turgaus aikštėse ir kitose žmonių susibūrimo vietose, tarp savo rūpesčiuose paskendusių žmonių, sugebėti atkreipti į save dėmesį, įgauti pripažinimo, tapti įžymybe, kad galėtum sėkmingai tokią veiklą vykdyti. Todėl, paprastai, prieš ateinat dvasiniam ir visų mokslų žinovui bei mokytojui jų mokiniai užsiimdavo reklama ir teigiamo įvaizdžio formavimu (pavyzdžiui, atvyksta garsus gydytojas ir mokytojas). Šių laikų pavyzdys būtų didelės šou žvaigždės atvykimas į miestą ir jos pasirodymo reklamavimas, teigiamo įvaizdžio formavimas bei visokiausias žmonių viliojimas į koncertą. Viskas labai panašu, tik jiems reikėjo verstis be interneto, radijo ir televizijos. Mano manymu, apaštalus ir kitus mokinius galima pavadinti ne tik Jo mokslo mokiniais, bet ir Jo darbuotojais. Jų darbas: kaip galima geriau reklamuoti ir su reklama pritraukti daugiau žmonių, organizuoti renginį, patarnauti ir padėti Jėzui dirbti su žmonėmis, padėti suplanuoti būsimas keliones ir palaikyti ryšį su „renginių užsakovais” ir t.t. Pats mokytojas turėjo irgi labai gerai pasirodyti: sėkmingai gydyti, teikti dvasines ir religines konsultacijas, išklausyti ir patarti įvairiais klausimais ir t.t. Tai labai panašu į dabartinius dvasinius lyderius, tik tuo metu tikras mokslas buvo suplakamas su religija, magija, burtais, demonų išvarymais ir t.t. Neabejotina, dvasinių ir religinių organizacijų veiklos sėkmei ir išgyvenimui buvo svarbu ne tik nepaprastas dvasinis lyderis, bet ir jo komandos profesionalumas. Viešpaties Jėzaus mesijinio pašlovinimo scena prie įėjimo į Jeruzalę rodo išties puikų Jo komandos profesionalumą. Buvo sudarytas toks įspūdis, kad Jeruzalė išgyveno panašų į žemės drebėjimo sukeltą sukrėtimą. Iš Naujojo Testamento matyti, kad žydų vyresnybė matydama kas darosi labai išsigando liaudies maišto ir galimų romėnų represijų, todėl „Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: “Mokytojau, sudrausk savo mokinius!” (Lk 19, 39).
Jėzaus Mokinių sėkmės pavyzdys rodo, kiek daug galima nuveikti pasitikint savo Mokytoju ir Jo skelbiamu mokslu. Tuo pačiu galima pasakyti, kad didžių darbų be įkvepiančios dvasios, pasitikėjimo ir gilaus dalyko supratimo žmogus negali atlikti. Noriu, kaip pavyzdį, atkreipti skaitytojo dėmesį į Jėzaus mokinių širdis. Mat širdis yra proto akys. Jeigu tu vadovausies tik protu, tai negalėsi suvokti gyvenimo prasmės, jo grožio ir unikalumo. Ji, kaip ir šiuo atveju, padeda suvokti ir teisingai gyvenime orientuotis. Tačiau negalima įsijausti į savo emocijas ir aistras be proto, nes tada protas taps aklas ir egoistiškas. Atvira širdis prabudinusi sąmoningumą ir išlavintas protas geriausiai padeda žmogui orientuotis gyvenimo situacijose, geriau suvokti jo dėsnius. Visa tai buvo Jėzuje. Apaštalai buvo geri mokiniai ir rodo gerus rezultatus, bet jų mąstysena ir lygis dar buvo nepakankami, kas netrukus ir paaiškėjo. Kiekvienas žmogus mokinasi gyvenimo universitete, todėl svarbu būti geru mokiniu, kad nugyventumėme laimingą gyvenimą. Turime suprasti, jog užgriuvę sunkumai, stresai, nelaimės ir kitos negandos gali ir turi tapti pamokos bei paskata tobulėti. Tik jie mus daro dar stipresnius ir tobulesnius. Geri dalykai mūsų nemokina. Dar daugiau- užsitęsusi laiminga situacija tampa nuobodi! Nes joje nėra tolesnio judėjimo, nėra augimo. Todėl kritimai, problemos ir stresai gali mums pasitarnauti dar didesniam pakilimui bei tobulina mus, daro gyvenimą įdomų ir įvairų, neleidžia aptingti. Pasitaikiusią gyvenime, net ir visiškai išmušančią iš vėžių, negandą neturime suprasti kaip beviltišką tragediją ar pasaulio pabaigą. Gyvenimas susideda iš momentų, kaip Buda tą puikiausiai apibūdino  palyginęs su žvakės liepsna. Tai tik mums atrodo, kad deganti žvakės liepsna ta pati, bet iš tikrųjų ji vis kita, nes ankstesnė pavirto dūmais. Tas pats ir žmogaus gyvenime. Juk kai tau sekasi negalvoji, kad dabar jau nebereikia visiškai niekuo rūpintis, nes nuo šiol visur ir visada bus tik gerai. Tai kodėl, kada nesiseka ir esate pilni negandų, turite galvoti, kad jums nebeverta stengtis, nes dabar visada ir visur nesiseka ir nesiseks? Atverkite širdys sąmoningumui, tapkite ieškotojais ir savo problemų sprendėjais!
Apaštalai, patyrę daugybę nuosmukių ir pakilimų, buvo geri mokiniai, kurie savo Mokytojo viltis pateisino su kaupu.
„Bet per tavo didžią ištikimą meilę
aš įeinu į tavo Namus
ir iš pagarbios baimės puolu kniūbsčia Šventykloje,
kur tu esi garbinamas.
Vesk mane, VIEŠPATIE, savo išganingu teisumu,
nepaisydamas mano budrių priešų!
Ištiesink man savo kelią!
Juk tuo, ką mano priešai sako,
niekad negalima pasitikėti, -
jų širdis pilna piktų kėslų.
Betgi visi, kas prie tavęs glaudžiasi,
tedžiūgauja ir iš džiaugsmo tegieda amžinai.
Taip juos globok,
kad mylintieji tavo vardą tavimi džiūgautų.” Ps 5, 8-12

Rodyk draugams