TOTAS

    2011 m. vasario 16 d. Lietuva neteko didžio lietuvio, poeto, dainiaus, tautos žadintojo Justino Marcinkevičiaus.  Mirė žmogus, kurio kūrybos didį ir talentą žinojo visa tauta. Turbūt nesurasime lietuvio, kuris nebūtų perskaitęs nei vieno  Jo kūrinio. Vieni su šiuo poetu susipažino mokykloje, kitus jis lydėjo visą gyvenimą ir kėlė jų sielas į dvasios aukštumas. Sąjūdžio metais Jis suvaidino, kaip ir dera jo lygio žmogui, didelį vaidmenį ir buvo tautos stiprintojas, žadintojas. Poeto Justino Marcinkevičiaus nuopelnai išties dideli ir verti didžios atminties. Jo Tėvynės meilė, dvasia, darbai tautos labui išliks kaip pavyzdys mums ir ateinančioms kartoms . Su fizine mirtimi poetas Justinas Marcinkevičius neišnyko, tik užbaigė savo žemišką kelionę.

    Noriu pareikšti gilią užuojautą velionio artimiesiems, Lietuvos žmonėms ir visiems jo kūrybos gerbėjams.

    Rugsėjo 1-oji - nauja mokslo metų pradžia. Šiandien mokymo įstaigos pasitinka naują mokslo metų pradžią. Ši Rugsėjo 1 -oji pedagogams yra kiek liūdnesnė negu pernai, kai buvo pakelti atlyginimai. Atlyginimų karpymo vajus palietė ir juos. Kadangi valdžia nesuvaldo viešųjų finansų, tai ši Rugsėjo 1 -oji bus ne tik nauja mokslo metų pradžia, bet ir pedagogų atlyginimų mažinimo pradžia. Švietimo sistema pereina į sunkmečio sąlygas. Tai, žinoma, yra suprantama, nes ekonominė krizė neišvengiamai paliečia visus. Todėl valdžios dėmesys dabar kaip niekada turi būti nukreiptas į silpniausius visuomenės narius ir valstybės prioritetus. Deja šiandien valstybės institucijos per daug išlaidauja ir skiria lėšas tiems, kurie gali apsieiti sunkmečiu be jų. Tarkime, Katalikų Bažnyčiai ir jos organizacijoms per įvairias programas bei Bažnyčių remontams skiriami per visą Lietuvą milijonai litų, kai tuo tarpu 1,3 mln. litų taip sunkiai surenkama kompensuoti dalį studijų paskolų palūkanų. Nepasisakau, kad valstybė visiškai neremtų religinių organizacijų, bet akivaizdžios naudos neturintys projektai sunkmečiu nėra svarbūs. Lėšas reikia skirti pagal prioritetus ir ten kur jų labiausiai reikia. Juk Katalikų Bažnyčią privalo išlaikyti tikintieji, be to ji yra sukaupusi didelių turtų, kurių pati net nesusitvarko (miestuose galime tą nesunkiai pastebėti). Dažnas pastebime didelį dvasininkų godumą, todėl sunkmečiu valstybės išlaidų apkarpymas šioje srityje yra būtinas, nes taip paskatinsime dvasininkus teikti dvasinę pagalbą tikintiesiems, o ne lėšų paieškoms. Čia svarbus yra mažesnis pinigo vaidmuo ir didesnis dvasinis vaidmuo.
    Mokyklose moksleivius vis sunkiau suvaldyti Visuomenėje vyraujantis pinigo garbinimas tik sunkina padėtį. Reikia pastebėti, kad mokytojai nepajėgūs vieni išauklėti darbščiais, dorais ir pareigingais piliečiais mūsų mažuosius tautiečius. Tėvai, valdžia ir visuomenė turi rūpintis mūsų mažaisiais piliečiais. Juk mokytojas taip pat tėra žmogus, taigi laikinas ir netobulas visuotinės tiesos reiškėjas. Be mokytojo sunku pradėti mokslus. Tikras mokytojas - šviesa. Taigi šiais tamsiais laikais labai svarbi mokytojo profesija. Todėl valstybė privalo suteikti realų prioritetą mokyklai ir keisti sistemą. Dabartinė sistema - nesibaigiančių reformų sistema. Ši sistema, anot mokytojų, trikdo darbą. Maži atlyginimai silpnina mokytojo prestižą. Taigi sunkmečiu švietimo sistema privalo gauti šiek tiek daugiau lėšų negu mažiau svarbios sritys. Modernizacija turi vykti per efektyvumo didinimą ir dvasinių vertybių stiprinimą.

    Šių metų paskutiniame Seimo plenariniame posėdyje buvo svarstomos interpeliacijos ministrams A.Kundrotui ir R.Žakaitienei. Interpeliacijos ministrams data pasirinkta išties keista ir nelabai suprantama. Absoliuti dauguma Lietuvos žmonių jau pradėjo gyventi šventinėmis nuotaikomis ir politika jie nesidomėjo, nes nenorėjo gadinti nuotaikos.  Todėl ministro A.Kundroto interpeliaciją gal ir buvo galima svarstyti, bet  R.Žakatienės – ne.  Aplinkos ministro atstatydinimo klausimas daugumai šalies gyventojų nėra reikšmingas įvykis, nes jo interpeliacija yra politinių – finansinių grupuočių kova. Todėl atėjus naujam ministrui kokių tai esminių pokyčių šioje ministerijoje tikėtis neverta. Šio ministro interpeliacija įdomi tik suinteresuotiems žmonėms.

    Visai kas kita -  su ministrės Romos Žakatienės atstatydinimo klausimu, nes ji stumiama nuo sosto “iš apačios”. Mokytojų streikai ir žemesniosios švietimo sistemos grandies nepasitenkinimas verčia valdančiuosius kažką daryti. Nors mokytojų reikalavimai labai konkretūs, bet susidariusią konfliktinę situaciją švietimo sistemoje valdžia ir “švietimiečiai” vertina skirtingai. Švietimo ministerijos vadovybei ir partijoms atrodo, kad Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ekonominiai reikalavimai kyla iš politinių, o „švietimiečiai“ mano, kad jų politiniai reikalavimai kyla iš ekonominių. Partijoms atrodo sistema nebloga, todėl reikia tik nedidelių pertvarkymų, o mokytojams atrodo reikalinga esminė švietimo sistemos pertvarka ir netgi jų vertybių peržiūrėjimas. Natūralu, jog esant tokiai situacijai sunku susikalbėti ir vieni kitus suprasti. Mokytojams sunku suprasti R.Žakaitienės žodžius: „Manau, noras visad būti kovinės formos ir tik tam tikrais gąsdinimais, tik kovingomis priemonėmis pasiekti rezultatų – būtų labai gaila…“ ir sunku dėl to, kad geruoju jie nieko nepasiekia. Manau, kad abi pusės iki šiol deryboms nebuvo pasiruošusios, tuo labiau, kai nėra susidariusi nauja jėgų pusiausvyra (ar išlikusi sena), ko pasėkoje konflikto šalys skirtingai vertina savo jėgas ir galimybes.

      Visos parlamentinės partijos mokytojų streikus vertina labiau kaip politinius reikalavimus negu ekonominius. Visos siekia (išskyrus Liberaldemokratų partiją) stabilizuoti padėtį, bet sprendimo būdus regi skirtingus. Liberalų sąjūdis, konservatoriai ir kiti interpeliacijos ministrei  rėmėjai mano, kad R.Žakaitienės atstatydinimas leis normalizuoti padėtį (nuraminti nepatenkintus) ir pradėti derybas . Kitaip sakant, padės „nuleisti garą“. Kairiosios partijos mano priešingai. Stebėdamas posėdį bandžiau mąstyti ir „svarstyti kaip seimo nariai“, todėl galiu pasakyti, kad interpeliacijos svarstymo data ministrei R.Žakaitienei buvo pasirinkta nevykusiai, nes tokiu laiku dar neaišku, kuris variantas geresnis. Aiškėti pradės po Naujųjų Metų, nes svarbu pamatyti, koks visų nuskriaustųjų ryžtas ir kokia jų reali jėga.

      Mano nuomone, toks valdančiųjų mąstymas ir požiūris netinkamas. Švietimo problemas reikia spręsti nestandartiškai (nauju požiūriu), esminiai,  keičiant valdymą ir įtraukiant naujus galios centrus (švietimo darbuotojų organizacijas). Be ryžtingo, tvirto Lietuvos žmonių palaikymo  ir gabių, patikimų vadovų , tą padaryti - neįmanoma.  Įsidėmėtina tai, kad nauji galios centrai susilpnina partijų valdžią, todėl politikams kai kurie darbo žmonių ekonominiai reikalavimai atrodo kaip politiniai. Nepaisant to, politikams reikia modernizuotis ir siekti ne savo gerovės, o tų kuriems dirba ir už tai gauna labai solidų darbo užmokestį. Reikia susitaikyti su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuostata vykdyti ne kurios nors partijos politiką, o siekti savo profesijos reikšmingumo ir geresnių darbo sąlygų. Šiuo atveju Liberalų demokratų partija yra tik laikina sąjungininkė (nors ir daug stipresnė), kuri palaiko „švietimiečius“ norėdama pasikelti reitingus, bet ne dėl jų reikalavimų, kurie gali sumažinti partijų ir finansinių grupuočių valdžią. Neatrodo, kad LŠDPS linkusi tapti šios partijos „įrankiu“.

      Tikėkimės, kad piliečių sąmoningumas toliau augs, piliečių organizacijos nepateks į politinių – finansinių grupuočių įtaką ir jie taps tikraisiais savo krašto šeimininkais.

    Situacija mokyklose yra sudėtinga, o pedagogai tvirtina, jog ateityje bus dar blogiau.
    Mokyklos taps aptvertos, su kameromis ir apsauginiais- tikras mokinių kalėjimas. Suprasdamas šių priemonių būtinumą negaliu neatsistebėti, kur mes einam? Prieš 40 metų niekam net mintis nekildavo, kad reikia mokykloje apsauginių ar kitų priemonių mokinių saugumui. Tų laikų muštynės, tai švelnūs pasistumdymai palyginus su dabartiniais žiaurumais. Šiuolaikinė vakarietiška demokratija sudievina laisvę ir teises, o pareigas sumenkina, nes dažniausiai žmogui jos nemielos. Diktatūra priverčia vykdyti pareigas ir dažniausiai turi savo tvirtą ideologiją ir gražias vertybes. Keisčiausia (nors gerai žinantiems mokslą yra žinomas šis dėsnis), kad liberalioji demokratija virsta diktatūra. Mokyklos- kalėjimais, elitas išnaudoja darbo liaudį. Jei kas iš jų skundžiasi, tai randamas argumentas, jog jis nevykėlis, nes turi visas sąlygas būti elito nariu. Taigi daugumai žmonių nesiseka…..

  Mano nuomone, tokia padėtis nenormali ir reikalingos esminės valdymo reformos. O straipsnyje išvardytos priemonės, tai kova su pasekmėmis, bet ne su priežastimis.