Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XIX)

Tamsiosioms jėgoms dieninių gyvūnų ateities darkymo aktas nepavyks. Jų norimi ateities scenarijai žlugs. Negalima leisti, kad tamsiųjų jėgų velniškos kanopos tryptų dieviškus gėlynus ir infekuotų savo apgaulinga propaganda ir fix idėjomis. Juk prisirpę Kūrėjo pumpurai rengiasi pražysti šviesiojo kunigaikščio gėlynuose. Ten pražys Viešpaties daigyno pumpurai! Daug įvairių nuostabiausių žiedų su puikiausiais aromatais…

Be abejo, tamsieji kunigaikščiai ir juodieji magai visa tai supranta ir jau yra sugalvoję naujų juodų scenarijų, patrauklios propagandos bei šviesiojo kunigaikščio  įmantrių juodinimo akcijų. Tik per patelių meilės uraganus ir aktyvumą jis neužčiuopia tamsiosios strategijos. Įtartinai atrodo, kai įsimylėjusios patelės artėja prie silpniausių šviesiojo kunigaikščio vietų ir ketina atšildyti sustingusias ir atšalusias vietas, o tame nesijaučia juodųjų alfa patinų plano, išmanymo. Pavyzdžiui, pirmo tomo „Žavingą minčių sodą” palyginus su saldainiu, tai vaizdas atrodė maždaug taip: saldainio pateikimas, paviršius ir aromatas buvo idealiai subalansuotas patelėms, o saldainio vidus buvo sudarytas iš alfa patinų proto ir strategijos.  Visi scenarijai apgalvoti taip, kad šviesusis kunigaikštis nesusiporuotų su kokia puikia ir žavia patele. Tame jautėsi labai geras alfa patinų išmanymas. Todėl apie alfa patelių vadovaujantį vaidmenį negalėjo būti net kalbos.

Dabar padėtis - pasikeitusi. Jaunos, gražios, žavios ir t.t. dieninės gyvūnės  atrodo kaip paleistos nuo grandinių. Aišku, ir anksčiau buvo įsimylėjusių patelių. Tiesa sakant, šviesusis kunigaikštis neatsimena laikotarpio kada jų nebūtų, bet net jį , jau atrodytų visko mačiusį, tas trikdo. Einama iki tokio lygio, jog bus nepaprastai sunku išvengti nepadoriai nepatogių situacijų. Žinoma, antrame tome šviesusis kunigaikštis nėra toks pat kaip pirmame tome. Jis evoliucionavo, kaip ir gyvūnių meilė įgavo žymiai daugiau meilės ir sąmoningumo.  Visgi tokia kryptimi niekada nebuvo einama. Anksčiau irgi ne kartą buvo, kad žemesnioji širdis surezonuodavo, bet tamsos agentai atšaldydavo meiles, priversdavo pateles maivytis ir veikti pagal savo parašytą scenarijų, kuris garantuotai žada jam fiasko ir negarbę (Jis tą gerai suprato, nes saldainio esmė buvo patiniška mąstysena).  Patelės buvo labai prisirišusios prie „Žavingo minčių sodo” ir norėjo pačios patirti meilę būtent pagal šį scenarijų. Jis nesutiko ne vienos dieninės gyvūnės, kuri mestų visus tamsiųjų jėgų scenarijus ir jų norimus elgesio modelius, būdus dėl meilės šviesiajam kunigaikščiui. Kita vertus, gal dėl šaltos atmosferos ir pasyvumo, patelių laukimo ir pan. taip atsitikdavo, jog jų meilė neprasiskverbdavo pro tamsą ir neužlaikydavo jo dėmesio. Kas daugmaž atitikdavo Šviesos ir tamsos alfą patinų kovotojų interesus.  Dabar šviesusis kunigaikštis regi, kad atsiranda patelių, kurios pajėgios ne tik sušildyti, atgaivinti gyvūniškos meilės atmosferą, bet netgi yra tokių karštų meilės energijų, jog pajėgtų ištirpdyti visus Antarkties ledynus ir prisiliesti prie jo širdies. Galbūt tik taip jam atrodo, nes dar nesuvokė tamsiųjų jėgų konkuruojančių klanų naujų strategijų ir naujų propagandinių krypčių. Juk jų interesas yra valdyti dieninių gyvūnų protus. Šviesusis kunigaikštis - tik viena iš priemonių. Iš tiesų viskas daroma ne dėl jo, o dėl visų lyčių dieninių gyvūnų. Jis tą beveik nuo pat pradžių suprato, bet vistiek susireikšminimas jam buvo aktuali problema. Padėtį sunkino, kad gyvenimo situacijos aktyvuodavo susireikšminimą, nes matydavo dieninių gyvūnų dėmesį ir svarbą. Daug metų jam prireikė mažinant susireikšminimą. Galų gale jis suprato, kad tai- vidinė kova, kuri laimima ne per slopinimą ir priešinimąsi. Jis nuoširdžiai tikisi, jog antrame tome susireikšminimo problema išnyks.

Gyvenimo pasakos XVIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xviii-1135.html

Rodyk draugams

Mūsų aplinkoje dar labai trūksta pagarbos gyvybei

„Gyvybės formą, arba organizmą, pavyzdžiui, gyvą žmogaus kūną, sudaro gyvybė plius fizinės visatos materija, energija, erdvė ir laikas.”     rašytojas, filosofas L.Ron Hubbard (L.Ronas Habardas)

Šiandien, paskutinį balandžio sekmadienį, minima Gyvybės diena. Nors gyvybės svarba yra vertinama, bet mūsų aplinkoje dar labai trūksta pagarbos gyvybei. Ši nepagarba reiškiasi įvairiai: abortai, žmogaus orumo paniekinimu, patyčiomis, bereikalingu gyvūnų žudymu ir t.t. Dabar didelę svarbą Vakarų pasaulis teikia žmonių įvairovei ir siekia, kad būtų gerbiama įvairi seksualinė orientacija, lytiškumas, tačiau pagarba gyvybei pasimeta tolerancijos ir neapibrėžtumo miglose.
Žmogus turi įgimtą norą išgyventi, nes siekia apsaugoti save nuo bet kokio poveikio, galinčio jam pakenkti arba visiškai suardyti jo kūno sistemą. Taip pat jame yra noras, kad pasaulyje išliktų visa kita gyvybė, kuri taipogi visais būdais siekia išgyventi. Nėra gyvybės,kurioje nebūtų išgyvenimo tikslo. Atrodo, galima sakyti,kad gyvenimo tikslas yra gyvenimas. Žmoguje, kaip ir visoje gyvybės sistemoje, nuolat vyksta naujo gimimas ir seno mirimas, nes nuolat atsinaujina ląstelės, kovoja dėl būvio bakterijos, virusai. Žmogaus kūnas gimsta su vienomis ląstelėmis, o miršta su jų pro proanūkėmis (kas 7 metus pasikeičia visos kūno ląstelės). Šios ląstelės perduoda visą savo patirtį ir informaciją sekančiai kartai. Tokia informacijos registracija ir perdavimas vyksta nuo pastojimo momento, t.y. nuo gyvybės atsiradimo. Žmoguje, analogiškai kaip gamtoje, viskas formuojasi, vystosi, sensta ir miršta. Žmogaus gyvybė atsiranda pastojimo metu ir jo gyvybė per genus pradeda rinkti ir organizuoti materiją ir energiją erdvėje ir laike. Jo gyvybė pastoviai ima tam tikrą būtiną iš aplinkos materijos ir energijos kiekį taip sukurdama organizmą ir toliau palaikydama. Po gimimo kūnas toliau tęsia šį procesą, nes žmogaus kūnas nuolat keičiasi. Jis kiekvieną minutę vis kitoks, pavyzdžiui, chemine prasme (dėl jame vykstančių cheminių reakcijų). Iš šių faktų galima daryti išvadą, kad žmogaus gimimas nėra jo gyvenimo pradžia. Gimdamas jis jau atsineša savo gyvybės istoriją nuo pastojimo akimirkos.
Reikia pažymėti, jog visos rimtos, turbūt, visų epochų religijos, dvasinės tradicijos, pranašai, šventieji ir arčiausiai Kūrėjo buvę ir esantys žmonės pabrėždavo sielą esant nuo pastojimo momento arba bent tuoj po jo. Dėl to kiek leidžia galimybės ir bendras žmonijos išlikimo interesas privalome leisti naujai atsiradusiai žmogaus gyvybei kurti savąjį neeilinį gyvenimą. Tegu ji įneša į pasaulį savąją spalvą, garsą, kvapą, kūrybą, darbus ir t.t.

„Atsiradai kaip (pasaulio) dalis ir vėl išnyksi tame, kas tave sukūrė; teisingiau, pasikeisi ir būsi grąžintas kuriančiajam protui”     filosofas, imperatorius Markas Aurelijus

Rodyk draugams

Dėkingumas padaro gyvenimą šviesesnį, gražesnį, malonesnį

„Būtina prisiminti, kad dėmesys, skiriamas kiekvienam dalykui, turi atitikti jo vertę. Taigi, jeigu nereikšmingiems dalykams neskirsi daugiau dėmesio, negu jie verti, tai tau nebus ko būti nepatenkintam.”    filosofas, imperatorius Markas Aurelijus

Žmonės pamiršta, kiek daug brangių dovanų jiems teikia gyvenimas. Esame labai susitelkę į išgyvenimą, dėl to pavojams, nesėkmėms ir visam negatyvui pradedam skirti pernelyg daug dėmesio. Tas viso dėmesio sutelkimas į negatyvius dalykus atima gyvenimo džiaugsmą, priverčia patirti blogas būsenas, pasaulį pradedame matyti vienpusiškai neigiamai, kas rezultate veda prie nevisaverčio gyvenimo, mažesnio gyvybingumo, ligų ir mažesnių galimybių išgyventi. Todėl neverta visą laiką skųstis nepalankiu likimu, tėvais, finansine padėtimi, kitų žmonių trūkumais, nejautrumais, nedraugiškumu ir t.t.. Verčiau kuo daugiau pastebėkite gėrio savo gyvenime. Jo tikrai yra kiekvieno gyvenime!
Žinoma, negalima bėgti nuo realybės. Tiesiog raskite priežasčių dėl kurių jūs galite būti dėkingi. Pavyzdžiui, gal turite gerą sveikatą, būstą, darbą, sutuoktinį, vaikus, draugų ir pan. ir t.t. Galų gale už tai, kokie esate ir kokie esate svarbūs Visatai, nes jeigu Visatai būtumėte nereikalingi, tai jūsų čia nebūtų. Pagalvok apie visą pasaulio skausmą ir būk dėkingas už tai, kad ne tu jį visą patiri. Taigi, yra už ką dėkoti.
Jausdami dėkingumą už tai, kokie esame ir ką turime, pasijuntame geriau, pradeda supti šviesesnė ir džiaugsmingesnė atmosfera. Dėkingumas sustiprina nuoširdų ir tikrą vertinimą visko, kas nuostabu mūsų gyvenime. Puoselėkite dėkingumo jausmą, nes tai skatina patirti geresnes būsenas. Tapsite laimingesni. Pastebėkite gerus dalykus žmonėse. Mokinkitės dėkoti už suteiktas žmonių paslaugas, dėmesį, gerus darbus. Padarykite, kad tai taptų įpročiu. Tai leis jums telkti dėmesį į teigiamus dalykus, formuos teigiamą požiūrį. Tuo pačiu sumažės nerimas, sklaidysis tamsuma, padidės išgyvenimo laipsnis, kadangi labai sumažės nepasitenkinimas ir ribotumas.
Šv.Velykų proga pridedu Izraelio karaliaus Dovydo psalmę apie dėkingumą, žmogaus orumą ir Kūrėjo didybę:
„VIEŠPATIE, mūsų Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!
Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes.
Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę
savo varžovams sutramdyti,
kad nutildytum priešą ir maištautoją.
Kai pasižiūriu į tavo dangų, -
tavo pirštų darbą, -
į mėnulį ir žvaigždes,
kuriuos tu pritvirtinai, -
kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?
Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save[i2]
ir apvainikavai jį garbe ir didybe.
Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,
padėjai visa prie jo kojų.
Avis ir jaučius - visus aliai vieno -
ir laukinius gyvulius,
padangių paukščius bei jūros žuvis
ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.
VIEŠPATIE, mano Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!” Ps 8, 1-10

Rodyk draugams

Kančia skatina evoliuciją

„Yra tik viena religija - Meilės religija.
Yra tik viena kasta - žmonijos kasta.
Yra tik viena kalba - širdies kalba.
Yra tik vienas Dievas, ir Jis yra visur.” indų dvasinis mokytojas, lyderis Satja Sai Baba

Krikščionys mini Didįjį Penktadienį ir prisimena Viešpaties Jėzaus kančią ir mirtį. Šiandien pagerbdamas Viešpatį Jėzų noriu kartu pagerbti ir kitus Viešpačius: Budą, Muchammedą, Konfucijų, Lao dzi, Mozę ir kitus įvairių laikotarpių žmonijos pranašus, šventuosius, dvasinius lyderius, kurie nešė žmonijai Šviesą ir parodė kelius. Kiek domėjausi apie šiuos žmonijos švyturius, tai visi jie patyrė daug kančių. Matyt, kančios prasmė yra paruošti mūsų egzistenciją taip, kad joje suspindėtų Kūrėjas. Kančia ir skausmas šiems nušvitusiems, šventiesiems, arčiausiai Kūrėjo priartėjusiems šviesuoliams padėjo išvystyti ir išplėsti savo sąmoningumą, proto ir dvasios galimybes, išskleisti visą savo prigimtį. Rezultate -Jie nebėgo nuo kančios, o pasinaudojo kančia savo augimui, pergalei. Jų visų gerasis indelis į žmonijos istoriją yra nepaneigiamas.
Jų istorijos padrąsina, kad kiekviena emocinio diskomforto banga nuplauna seną sluoksnį ir stumia žmogų pirmyn- link lobio, kurio jis galbūt nesitikėjo rasti. Svarbiausia neužstrigti, neprarasti vilties, eiti ryžtingai link Kūrėjo ir atrasti save. Pajusti savyje galingą dievišką šviesos būtybę. Religijos, tradicijos, didieji dvasiniai mokymai giliausia prasme skatina žmones, Kabbalos žodžiais pasakius: „suvokti Būties prasmę ir sužinoti, kaip žmonijai sąmoningai atlikti savo vaidmenį- idant Dievas galėtų regėti Dievą būties veidrodyje”.
Viešpačio Jėzaus ir kitų praeities bei dabarties žmonijos šviesulių siūlomos išeitys neskamba kaip lengvos, malonios, greitos, ko vartotojiška visuomenė nori, bet jos yra tikros. Žinoma, laikmečiai keičiasi, todėl keičiasi religijų forma, įsivaizdavimai apie pasaulį, bet visa dvasinė esmė išlieka. Religijos iškyla ir žlunga, o dvasinė esmė, būties sąmoningumas, koks buvo prieš tūkstančius metų, toks pats yra dabar ir nematau prielaidų, kad jis pasikeistų ateityje. Žmogus turi pažinti ir įvaldyti išorinį materijos bei vidinį dvasios gyvenimą. Vyksta evoliucija. Evoliucionuoja Visata, gyvybė, žmogus. Pasąmonė virsta sąmone. Kančia- vienas evoliucijos variklių. Sunkumai, kančia, skausmas, nesėkmė padeda mums augti ir bręsti. Deja tą paviršutiniškai suprasti yra palyginti nesunku, bet giliai suvokti, priimti ir atsikratyti to naivaus tikėjimo, kad gyvenime viskas turi vykti sklandžiai, be sunkumų, kritimų, pralaimėjimų ir didelių nesėkmių yra tikras iššūkis ir sunkiai įvykdoma užduotis. Gyvenimas visada verčia tą suprasti, norime mes to ar nenorime. Todėl verčiau būti protingu, sąmoningu ir gyvenimą išgyventi pilnai su visomis jo priešybėmis.

“Būkite netobuli ir augantys, nes tai yra gyvenimas. Nemėginkite būti tobuli, antraip nustosite tobulėti.” Indų filosofas, dvasinis mokytojas Ošo

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XVIII)

Pirmo tomo rašymas- visiškai užbaigtas pradėjus liūtui eiti didžiojo Vakarų imperatoriaus pareigas. Pirmo tomo  rašymas prasidėjo  maždaug (tikslios datos šviesusis kunigaikštis nepajautė) su Kreivų veidrodžių karalystės karaliaus rinkimų kampanija. Pats kunigaikštis tą faktą įsisąmonino pamažu, nes reikėjo laiko suprasti, kad yra pasakojama legenda ir ši pasaka- apie jį. Kai gilus vidinis išjautimas surezonavo su išorinio pasaulio reiškiniais- tik tada tapo neabejotinai aišku. Maždaug likus dviem savaitėm iki rinkimų dienos, jam buvo aišku, kad skelbiama legenda ir tai- apie jį.  Buvo išrinktas naujas karalius, kuris ne už ilgo buvo nuverstas. Taip pat buvo sužaista poliais ir priešybėmis, ko pasekoje tamsiosios jėgos perėmė  šviesiojo kunigaikščio istoriją ir pradėjo pasakoti taip , kaip jiems buvo naudinga.  Tiesa, buvo pirmojo tomo priešistorė, bet ji neturėjo viešumo ir dieninių gyvūnų protai ja negyveno, todėl dabar jam nesinorėjo gilintis ir aiškintis niuansus. Pirmas tomas yra viešumas dieninių gyvūnų protuose, savotiškas implantas protuose, kuris gaudo informaciją ir palaiko gyvybingumą protuose. Be abejo,  be meilės jausmų ir  tamsiųjų jėgų kuriamų emocijų (pykčio, neapykantos, baimės) šis implantas būtų buvęs bevertis.  Taigi, tamsiosioms jėgoms šviesusis kunigaikštis buvo naudingas, nes jie galėjo rašyti alternatyvią tamsiąją istoriją, kurią vairavo, turbūt ar panašiai, kaip meilės istoriją. Kadangi šioje istorijoje įsimylėjėlių nebuvo, tai dieniniai gyvūnai buvo raminami tikrąsias dalykų reikšmes nuslepiančiu žodynu.

Šviesusis kunigaikštis nesiskundė, neverkšleno savo sunkia jam primesta dalia. Pradžioje buvo labai sunku ir nepaprastai visa tai erzino. Pirmoji užduotis- išlaikyti sveiką protą. Ilgainiui tame įžvelgė ir teigiamų dalykų, nes gyvūnų tikėjimas alternatyvia istorija apsaugojo jį  nuo fizinio sunaikinimo ir leido jam sustoti,gyventi dvasinį gyvenimą bei sielai statyti didingus rūmus.

Įsitvirtinusios Kreivų veidrodžių karalystės valdžioje, visgi,  tamsiosios jėgos jį uždarė į kalėjimą. Šviesusis kunigaikštis būdamas kalėjime ne tik, kad nesuvargo, bet augdamas dvasiškai, pražydo. Žinoma, laisvės troškimas išliko. Jo veikli asmenybė norėjo jai tinkamos veiklos. Jis žinojo nuo kreivų veidrodžių karalystės karalienės išrinkimo, kad raktas nuo vartų, uždarius šviesųjį kunigaikštį  į kalėjimą, randasi pas karalienę. Tikėjo, kad yra rakto kopijos, kas taipogi veikė jo mąstyseną ir elgesį. Tiesa sakant, buvo sunku patikėti, kad tamsiųjų jėgų įtakojamas elitas iki tokio lygio taip nuolaidžiaus karalienei, kad tik ji neatrakintų tų vartų, per kuriuos galingas dangaus sparnuotis išeitų ir pakiltų į karalystės dangų. Be to, šviesusis kunigaikštis manė, jog sprendimą priima dėl rakto panaudojimo ne karalienė, o jos globėjas ir valdovas, ji - tik rakto laikytoja. Pradžioje karalienė nenorėdama būti demaskuota ir apskritai ji troško tamsiosios istorijos versijos (tą šviesusis kunigaikštis įžvelgė gyvai pažiūrėjęs jai  į akis), labai nenorėjo panaudoti raktą pagal paskirtį. Sukeisti poliai. Bet antrame tome karalienės mąstymas keičiasi. Šviesusis kunigaikštis tikisi malonės. Galbūt ji gali savarankiškai priimti sprendimą atrakinti vartus?

Sąmoningai mylinčios gyvūnės išgyvena jausmus. Nereikia vyresniom taip pergyventi, kai šviesusis kunigaikštis nepuola prie jų meilintis. Tiesa sakant, ilgų,karštų meilės kontaktų neturi ir jaunos, žavios, figūringos ir t.t. sąmoningai mylinčios dieninės gyvūnės. Todėl brandžios, vyresnės dieninės gyvūnės gali dairytis į kitus patinus ir nepergyventi dėl savo vertės. Nereikia dieniniams gyvūnams puoselėti iliuzijų, kad jie gali iš šviesiojo kunigaikščio gauti namų, pinigų, automobilių ir kitų materialinių vertybių. Šviesusis kunigaikštis neturi valdžios, kad įvestų karalystėje tvarką ir padėtų tvarkytis materialiai dieninių gyvūnų pusei, bet padėti dvasine parama ir jėga- gali. Tai gali padaryti mažu mastu, nes tamsiųjų jėgų agentų budrios akys greitai pastebi. Tai mirtinai pavojinga šviesiajam kunigaikščiui, nes ir taip budrūs tamsos agentai žingsnius seka, siekia padaryti, ką nors blogo. Dėl to šviesiesiems gyvūnams negalima pasiduoti nuoširdiems jų įtikinėjimams įpilti nepavojingų miltelių ar pan. ir t.t., nes tai gali baigtis labai tragiškai. Reikia prisiminti, kad tamsos agentai melavo visą pirmą tomą ir nėra jokių priežasčių, kad jie nustotų naudotis apgaulėmis ir propaganda, nes tamsos agentai gali apsimesti viskuo, net labai šviesiais dieniniais gyvūnais.

Taip jis mąstė stebėdamas pasaulį ir dieninius gyvūnus, tačiau širdis troško pažinti realybę. Pamatyti per tikrąjį veidrodį, kuris yra nesudaužomas. Veidrodis purvinas ir dulkėtas, bet išvalius jį- pamatyti save.

Gyvenimo pasakos XVII dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xvii-1112.html

Rodyk draugams

Neįmanoma priversti ar prisiversti mylėti

„Tik ta širdis gali kalbėti ar girdėti, kuri yra autentiška” šių dienų pasaulinio masto dvasinis lyderis Šri Šri Ravi Šankar
Savo žmogiškuose santykiuose dažnai pamirštame, kad tikra meilė duota laisva valia be jokios prievartos. Kiekvienas iš mūsų instinktyviai siekiame patirti meilę, nes tokia mūsų prigimtis. Deja, žmonės ne tik ieško, meilinasi, mėgina užsitarnauti ar kitaip gauti meilės, bet kartais bando net priversti kitus žmones juos mylėti, nes kitaip bijo negauti meilės, kurios trokšta, arba prarasti jau turimą. Deda milžiniškas fizines ir emocines pastangas gauti meilės, kuri ir taip yra kiekviename iš jų.
Verta priminti, kad joks ponas ar imperatorius dar nėra per prievartą privertęs mylėti savo vergo, baudžiauninko, tarno ar kalinio. Nes mylėti neįmanoma priversti. Meilė yra arba jos nėra. Net pats žmogus negali savęs prisiversti mylėti kitą žmogų. Jei taip atsitinka dėl naudos, intereso, poreikio, tai vistiek ta meilė- netikra. Ji tampa saviapgaule. Kadangi meilė laisva. Ji gali netikėtai ateiti ir netikėtai išeiti. Ji gali pasilikti ilgam laikui. Ji nėra pagal užsakymą ir norus. Meilei reikia laisvės, pagarbos, autentiškumo, nes kitaip širdys nesikalbės. Sėkmingai galima priversti ar prisiversti laikytis įstatymų, reguliuoti elgesį, atlikti darbą ir pan., bet ne mylėti. Dar daugiau- tikra meilė nepakenčia prievartos. Ji yra duodanti, dovanojanti ir skleidžianti gėrį.
Kovo 8-osios proga kiekvienai savo skaitytojai norėčiau padovanoti po štai tokį rožės žiedelį:

Rodyk draugams

Nepriimkite asmeniškai jums siunčiamų negatyvių dalykų, neturinčių žymesnės svarbos jūsų gyvenimui

„Nepriimkite nieko asmeniškai, nes priimdami dalykus asmeniškai jūs verčiate save kentėti dėl nieko. Žmonės daug kenčia įvairiais lygiais ir įvairiais laipsniais; mes palaikome vienas kito kančią. Žmonės linkę padėti vienas kitam kentėti.”  Meksikos toltekų išminties meistras  Don Miguel Ruiz

Čia  toltekų išminties mokytojas pateikia puikų pastebėjimą, kad žmonės linkę padėti vienas kitam kentėti. Taigi, žmonės dalinasi ne tik gerais dalykais, bet turi poreikį dalintis ir blogais. Galima pastebėti, kai ne tik vaikai, bet ir suaugę, brandūs žmonės užsigauna dėl smulkmenų, neturinčių žymesnės svarbos jų gyvenime. Pavyzdžiui, kažkas, gyvendamas savo asmeniniame pragare, kažką pasakė nemalonaus, o kitas tai priėmė labai asmeniškai ir dėl to įsižeidė. Galbūt to žmogaus net gerai nepažinodamas, o tik besiremdamas savo prielaidomis, susireikšminusiu ego. Taip padarydami prielaidą, klaidingai suprantame, priimame tai asmeniškai ir galiausiai sukuriame didelę dramą dėl nieko. Galima pasakyti dar daugiau- po visų prielaidų, jas sekančių paskalų, įsižeidimų, nuoskaudų ir kitų realybę iškreipiančių dalykų sunku bendrauti su žmonėmis, su kuriais būtų galima šauniai bendradarbiauti. Pavyzdžiui, atėjo naujas darbuotojas į jūsų kolektyvą,  jis jums pasirodė kvailas ir nekompetetingas, o jūs buvote tą dieną labai blogos nuotaikos ir viską išklojote, ką manote apie jį. Po kurio laiko pasirodė, kad šis darbuotojas yra puikus specialistas, gana protingas žmogus, su kuriuo galėtumėte naudingai abu bendradarbiauti, bet šis žmogus labai ant jūsų įsižeidė ir jaučia didelę nuoskaudą. Jis tada, ką nors padaro ar pasako, kas jums labai  nepatinka ir užsisuka ratas. Taigi neverta skubėti teisti ir nereikia skubėti įsižeisti.

Kai kurių darbų negalėtume net dirbti, jei esame pernelyg sureikšminę, priklausomi nuo kitų nuomonės.  Tai labai gerai matosi politikoje. Kiek visko prikalbama ant politikų! Jei jie viską priimtų asmeniškai, tai jie nešiotų nepakeliamą nuoskaudų, įžeidimų, neteisingų išankstinių nuostatų ir kaltinimų naštą, dėl kurių negalėtų dirbti valstybei ir jos žmonėms . Taip pat labai blogai, kai visiškai nepaisoma kitų nuomonės, kas taipogi atitolina nuo realybės. Todėl manau, kad teisingus, objektyvius ir svarbius dalykus reikia priimti asmeniškai. Pavyzdžiui, merginai labai patinka nauja suknelė, bet draugė pasakė, kad ji yra jai per stora. Mergina tą priėmė labai subjektyviai ir asmeniškai skaudžiai, todėl labai kenčia. Vietoj to, kad  ėmusis priemonių sublogti ar apdairiai atsižvelgusi į pastabą pasirinkti kitą rūbą ir aplinkiniams pasirodyti gerai.

Reikia turėti savo nuomonę, nepriimti visko asmeniškai, nes dažnai tai tebūna kitų žmonių pavydas, pyktis, interesų nesutapimas ar noras pasidalinti savo kančia. Bet į teisingus, realius, objektyvius ir svarbius dalykus būtina atsižvelgti. Tokią kritiką panaudokite tobulėjimui, tai gali būti net naudingas dalykas. Juk nuo realybės ir tiesos nepabėgsime. Pavyzdžiui, jei draugė išgirtų merginą su nauja suknele, patvirtintų, kad ji puikiai tinka- juk nuo to vaizdas aplinkiniams nebūtų geresnis. Dar daugiau- nuo to tik blogiau, nes mergina nepadarys reikalingų išvadų, ko pasekoje jos įvaizdis aplinkinių akyse pablogės. Labai svarbu turėti realybės pagrindą, tada paskalos, įžeidimai ir kiti mums siunčiami neigiami dalykai atrodys kitaip, o aplinkybės, daiktai, žmonės neprimetinės mums savo  vertės. Tuomet tuos žmones, kurie gyvena asmeniniame pragare, paliksite su jų kančia nesistengdamiesi su jais ginčytis ar kerštauti, nes neverta priimti asmeniškai jų emocinių nuodų. Priėmus viską asmeniškai- užpuolikas primeta negatyvą, neigiamas nuostatas, savo pasaulio vaizdą ir taip pasmerkiame save kančiai. Pasaulis pasirodo labai bjaurus, atitrūkstame nuo realybės.

„Kai negerbi savęs, daiktai suteikia vertę tau. Kai gerbi save,  tu daiktams suteiki vertę.”     šių dienų pasaulinio masto dvasinis lyderis  Šri Šri Ravi Šankar

Rodyk draugams

Galite patys susikurti sau rojų ar pragarą

„Kokios tavo kasdienės mintys, tokia ir tavo siela, nes mintys atspindi sielą”
Filosofas, imperatorius Markas Aurelijus

Kai žmonijos šventrasčiai rašo apie rojų ir pragarą dažniausiai žmonės tai supranta kaip apie vietą, kur sielos atsiduria po mirties. Kunigai, šventikai tokį vienpusišką požiūrį palaiko ir aktyviai skleidžia dėl tvarkos čia, žemėje, nes tai suteikia žmogui motyvacijos būti geram ir palengvina kančias būsimo rojaus viltimi. Tame nematau nieko blogo ir apskritai tai- teisinga. Tik verta pasakyti, kad pragarą ir rojų mes galime susikurti ne tik po mirties, bet ir gyvendami žemėje. Nereikia laukti mirties, kad pamatytum pragarą ar rojų. Pavyzdžiui, tave nervina žmonės, kainos, šeimos nariai , lietus ar miglotas dangus ir aplamai tave viskas nervina ir pykina, tu bijai ateities, graužiesi dėl praeities, tau ne miela gyventi ir viskas kelia pasibjaurėjimą ir prastą savijautą, tai galiu pasakyti- tu esi jau pragare. Jei tu jautiesi mylintis ir mylimas, esi džiaugsme, laimėje, mąstai pozityviais modeliais ir tau labai miela gyventi - tu esi rojuje. Taigi, jūs patys galite bet kurią akimirką susikurti sau rojų ar pragarą. Viskas, kam skiriame savo dėmesį ir kuo tikime, tampa mūsų gyvenimo patirtimi.
Sunku valdyti savo minčių srautus, bet dar sunkiau valdyti išorinį pasaulį. Kai visiškai nevaldai savęs, tai valdyti išorę tampa neįmanoma. Todėl rojaus ar Dievo karalystės verčiau ieškoti savyje, nes jei rojaus nėra viduje, išoriniame pasaulyje jo tikrai nerasite. Lavinkite protą, siekite išminties, nes be to nebus tikro šventumo, gerumo, dieviškumo. Kurkite gražias mintis - ir tada pastebėsite Visatos grožį.
Kartais gyvenimo srovės spaudimas ar karma natūraliai atneša daug negatyvo ir blogio. Žinoma, tada pirma tenka spręsti iškilusias problemas. Bet net atsidūrus galinguose likimo gniaužtuose neverta kristi į pragarą ir užsidaryti tame nejudrių, negatyvių minčių rate. Juk gyvenimas- dovana, todėl turime jį išpakuoti! Pakilimai ir nusileidimai žmogaus gyvenime primena širdies plakimo kreivę, kuri rodo, jog jis- gyvas. Jei esi labai blogos nuotaikos, pagalvok, kad jei numirsi, nebus ir to.

„Mintys tiesiog iškyla- o tu renkiesi, veikti pagal jas arba ne. Būtent tai suteikia sąmoningumas. Jeigu nesi sąmoningas, paprasčiausiai veiki pagal stipriausią impulsą arba stipriausią mintį”     šių dienų pasaulinio masto dvasinis lyderis Šri Šri Ravi Šankar

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XVII)

Dieninių gyvūnų pasaulyje- permainų laukimo nuotaikos. Didžiojo Vakarų imperatoriaus rinkimai parodė, kad šio sosto galia yra pajudinama, o ponų su prijuostėmis įtaka pasauliui grėsmingai sumažėjusi. Jie pralaimi Rūsčiųjų Rytų Cezarių- tironų sostui vieną mūšį po kito. Negana to- Vakarų imperatorius praranda vieną sąjungininką po kito. Tame, žinoma, aktyviai dalyvauja paslaptingas ir rūstusis karalius: Jis įspėja sultoną apie pradedamą perversmą, jis palaiko jam patinkančius lyderius, kai kurie jo jau viešai prašo paramos, keičia pasaulio tvarką, jis valdo paslaptinguose ir labiausiai informuotuose frontuose, kas jam suteikia pasakišką galią. Jis jau yra neoficialus imperatorius. Bet po Vakarų imperatoriaus rinkimų, kai paaiškėjo, ką jis gali, Jis susidurs su galingu atsaku. Taip mąstydamas šviesusis kunigaikštis permetė dėmesį ir paniro į savo gyvenimo kelio išgyvenimus.

Daug metų kreipdavausi į dieninius gyvūnus siųsdamas laiškus, tarsi į nežinią, Puslapiuose buvo daugmaž  (ką galėjo rašyti) viskas, kas man buvo brangu ir svarbu, juose mano gyvenimas ir kas su juo susiję. Gyvenimas buvo trapus ir vienišas. Nuolatiniame tamsiųjų jėgų presinge ir griovime. Bet kokios šviesios iniciatyvos buvo slopinamos. Kreivi veidrodžiai veikė be sustojimo, nes tamsiosios jėgos labai bijojo, jog šviesusis kunigaikštis netaptų iškilusiu naujos epochos dievišku didvyriu.

Tai istorija, kai kreivi veidrodžiai kraipė ne tik išorinį, bet ir vidinį pasaulį. Todėl kreivi veidrodžiai dužo  dieninių gyvūnų protuose ir savi šviesiojo kunigaikščio viduje. Šviesiajam kunigaikštyje pradėjo dar labiau atitikti vidaus ir išorės pasauliai, jis dar labiau pažino realybę ir savąjį aš. Statyk didingesnius rūmus, o siela manoji!

Dėja sąmoningai mylinčios šviesųjį kunigaikštį dieninės gyvūnės pasidarė pernelyg aktyvios ir keliančios grėsmę kelyje pas Kūrėją. Nes iš širdies gilumos mylinčios dieninės gyvūnės buvo protingos, gražios, žavios ir siekiančios pozityvo, o kitokių priklausančių Viešpačiui pas šviesųjį kunigaikštį paprasčiausiai nebuvo.

Gyvenimo pasakos XVI dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xvi-1087.html

Rodyk draugams

Mokslo ir žinių diena 2016

Šiandien milijonai mokinių ir studentų visame pasaulyje atveria mokyklų, universitetų, institutų,kolegijų duris ir pradeda naujus mokslo metus. Netrukus Mokytojai mokins ir padės vystytis mokiniams, ves juos į pasaulio pažinimą, žinias. Tą proga pridedu ištrauką iš knygos.
Tu esi pasimetęs gatvėje, kurioje lietus, griaustinis, vėjas ir šaltis. Tau reikia pastogės. Tu žvalgaisi aplinkui ir randi duris. Prieini prie durų, nes jos yra labiau kviečiančios, žavingesnės, džiaugsmingesnės, negu kurios kitos gatvėje. Kai įžengi per mokytojo duris, tu ateini į namus. Pamatai pasaulį iš naujos perspektyvos. Iš vidaus vis dar galite girdėti griaustinį ir matyti lietų, bet tai daugiau tavęs nebetrikdo. Viduje yra šiluma ir saugumas. Pasaulis atrodo daug gražesnis. Nebe bjauri vieta, bet vieta pripildyta meilės, bendradarbiavimo, užuojautos. Tavo baimė išnyksta.
Kada galite pamatyti visą pasaulį mokytojo akimis , tai - ženklas , kad atėjote pas mokytoją. Tu esi įėjęs pro duris. Tai yra mokytojo turėjimo tikslas. Jei jūs vis dar matote pasaulį kaip ir anksčiau- tu dar neatėjęs pas mokytoją. Tu vis dar stovi lauke, gatvėje, kur šalta ir drėgna. Dar tik žiūri į duris, per jas dar neįėjęs.
Ką reiškia pamatyti per mokytojo akis? Tiesiog tai: kiekvienoje situacijoje su kuria susiduri, galvoji : „Jei ta situacija būtų prieš mokytoją, kaip jis tvarkytųsi? Jai ta komplikacija iškiltų mokytojui, kaip jis tai priimtų? Jei kas nors apkaltino mokytoją, ką jis darytų?”
Raktas yra jausti mokytojo buvimą. Mokytojas yra buvimas, ne santykis. Santykiai gali būti sugadinti, pataisyti, vėl sugadinti. Pamėgimas ir antipatija yra kiekvienuose santykiuose. Tai yra sansaros ratas, pasaulio vargas. Visi santykiai eina kūliavirsčia, o buvimas yra didžiulis, begalinis, stabilus ir centruotas.
Nedaryk su mokytoju žemiškų santykių: „ O, jis pažiūrėjo į mane Jis nepažiūrėjo į mane. Jis nepasakė tai. Kažkas kitas artimas, o aš ne„. Visas šis šlamštas veda į tai.
Tiesiog ženk pro mokytojo duris ir ateik į namus. Tik mokytojo buvimas atneš tau išsipildymą į tavo gyvenimą ir į visus tavo santykius.

Iš knygos „The Guru Disciple Relationship
A collection of talks and stories by Sri Sri Ravi Shankar
Iš anglų kalbos vertė: Mindaugas Pliauga

Rodyk draugams

Manipuliacijų epocha

„Kožnas savo protu didžiuojasi”   lietuvių patarlė

Mes kiekvieną dieną susiduriame su manipuliacijomis. Jos pilna visose sferose, kur bepasižiūrėtum. Taip atsitinka, nes žmogus nori valdyti ir išnaudoti savo naudai kitus žmones. Kadangi galimybės manipuliacijai šiais laikais yra nepalyginamai didesnės negu senais laikais, ji labai paplito ir tapo norma. Pavyzdžiui, anksčiau žmonės gyveno mažose bendruomenėse ir dirbo labai sunkiai, darbo rezultatų vos pakakdavo išgyventi. Aplinka ir religija nedavė didelių galimybių manipuliacijai. Tada buvo smulkios, daugiau buitinės manipuliacijos. Dabar aplinka yra kita, žmonės ne tik gali daug rimčiau manipuliuoti kitais žmonėmis, bet tai tapo konkurenciniu pranašumu, pvz., versle. Manipuliacijos ir apgavystės tapo viešai nesmerkiamos ar nepakankamai smerkiamos. Jos tapo mūsų kasdienybės norma. Paplito supratimas, kad doras darbas neveda į sėkmę ir laimę. Šiais laikais žmonėmis manipuliuojama visą gyvenimą, tampydami nematomus instinktų ir troškimų saitus. Tai padidina ir taip didelę problemų naštą. Todėl gyvenime žmonės jaučia dar daugiau chaoso, neaiškumo, nepasitikėjimo, nerimo, baimių ir t.t.

Šie apgautieji, nesusitvarkantys savyje  ir gyvenimo palaužti žmonės eina savo problemų spręsti pas psichologus, psichoterapeutus ar pas sėkmės, dvasinius mokytojus, įvairius religinius centrus ar net sektas. Čia vėl patenka į gudrių manipuliatorių rankas. Rezultatus matau gatvėje ir bendraudamas su žmonėmis. Pastaruoju metu neskiriu, ar tai žmogus iš psichoterapeuto kabineto ar iš dvasinio mokytojo, nes jiems visiems būdingas ribos tarp fantazijos ir realybės praradimas ar išgalvotas magiškas mąstymas. Taip pat labai ryškus gydytojų ar dvasinių mokytojų problemų, norų, siekių primetimas.  Sovietiniais laikais buvo aiškiau: psichiatrai dirbo griežtai pagal nurodytą metodiką ir neužsiimdavo jokia propaganda, išskyrus tarybinę. Dabar sistemos nėra, todėl sielos gydytojai dirbai labai skirtingai, prieštaringai ir daug sau leidžia. Pavyzdžiui, pacientus gydo metų metus, primeta sveikiems įvairias psichinės ligas, užsiima paslėpta religine ir politine propaganda ir pan. Į dvasinius ir religinius mokytojus žmonės žiūri gerokai kritiškiau, bet ir čia - ne ką geriau. Pavyzdžiui, sunkias ligas gydo vandeniu iš krano, tualetiniu popieriumi ir pan.

Stipresniųjų manipuliacijų išvengti, turbūt, yra neįmanoma, bet galime nuo jų apsiginti, išvengti paspęstų spąstų. Tam reikia stiprinti, lavinti protą, netingėti rinkti informaciją ir taip siekt išprusimo,i išminties. Taip pat svarbu rūpintis dvasine sveikata ir, svarbiausia,  pažinti save. Noriu atkreipti dėmesį, kad sąmoningo, švento, laimingo žmogaus valdyti, manipuliuoti juo yra neįmanoma, su juo reikia tartis, su juo reikia skaitytis. Jeigu juo manipuliuoja, jį valdo, tai tik sąmoningai, jam pačiam suvokiant. Taigi, naudinga būti sąmoningu, šventu, gerai pažįstančiu save…

Tradiciškai Žolines proga pridedu ištrauką:

„Kas mane myli, tą gelbėsiu, -
saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.
Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, -
su juo būsiu varge,
jį išgelbėsiu, pagerbsiu.” Ps 91, 14-15

Ko nori, kad tau padaryčiau?

Viešpatie, suteik žmonėms šviesios stiprybės!

P.s. Dėl problemos aktualumo bei aiškumo nutariau papildyti ir išdėstyti tekstą ne tik gyvenimo pasakos forma. Tikiuosi skaitytojui bus naudinga.

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XVI)

Dieniniai gyvūnai Kreivų veidrodžių karalystėje atrodė pasimetę, suprantantys, kad jais manipuliuoja visi, kas gali ir turi galią. Deja, taip jau yra, jog dieninių gyvūnų bandos nuolat varomos, jos paklūsta savo aplinkai, stipresniųjų valiai bei norams, stipresniųjų įtaigoms ir, žinoma, priklauso nuo savo įgimtų poreikių ir daugelio kitų svarbių priežasčių, kurios paverčia juos pėstininkais gyvenime. Nuo stipresniųjų ir galingųjų išplėtotų manipuliacijų nepaprastai sunku apsiginti ir ištrūkti iš jų sumanių pančių. Lengviau tiems, kurie turi stiprų ir išlavintą protą, pakankamai informacijos. Šioje manipuliacijų epochoje svarbu išsaugoti sveiką protą, todėl reikia netingėti mąstyti, mokėti padaryti teisingas išvadas. Jei pasimeti kreivų veidrodžių chaose, esi pernelyg užsiėmęs, dėl informacijos trūkumo ir t.t. ir neturi kuo pasitikėti, tai net šviesusis kunigaikštis nebus gelbėjimosi ratas. Šviesusis kunigaikštis ir jo žodis tokiu atveju gali pasitarnauti tik kaip navigacija, esamos padėties supratimas, palaikymas sunkiu metu ir pan. Bet gyvūnas mąstyti ir gyventi savo gyvenimą turi pats. Taip mąstydamas jis pajautė mylinčias vibracijas ir jo sąmonė pakrypo kita linkme.

Kalbasi širdys. Daug mylinčių širdžių. Jis pasijautė tarsi tarp karštų kosminių juodųjų skylių, kurių galinga trauka įtraukia viską ir daugiau nebeišleidžia. Todėl reikėjo jam būti atsargiam, kad nepapultų už įvykių horizonto, iš kurio neištrūksta netgi šviesa.

Toliau šviesusis kunigaikštis pastebėjo pavojingą gyvybei grėsmę. Tai - tamsieji kunigaikščiai ir juodieji magai. Jų tikslas šviesiojo kunigaikščio atžvilgiu- kad galingas šviesusis dangaus sparnuotis negalėtu skristi. Jie norėjo dieninius gyvūnus laikyti tamsoje ir savo manipuliacijose. Nors jie įsivaizdavo(saviapgaulė) ar teigė savo ratui, kad jie siekia gerų tikslų ir naudoja tamsiąją propagandą geram, pavyzdžiui, stiprinagyvūnų šeimas. Bet, tiesa sakant,  jų šeimos stiprinimo programa, pasinaudojant šviesiojo kunigaikščio iliuzija, neturėjo tvaraus ilgalaikio pagrindo. Tenka sutikti, kad jei ne tamsiųjų jėgų sukurtos emocijos, tai dieninės gyvūnės būtų niekada nepasiryžusios itin aistringiems intymiems šeimos siprinimo būdams, kurie, beje, yra tik laikini. T.y.  aistringi intymūs šeimos stiprinimo būdai sustiprina ir suvienija gyvūnų šeimą tik trumpuoju laikotarpiu. Ilgalaikio poveikio jie neturi. Žinoma, jie naudingi ir gyvūnės buvo išmokytos efektyvių priemonių, kurios esant reikalui gyvenime pravers. Bet tik tiek. Kita tamsiųjų jėgų propagandos dimensija- nesveiko proto palatos propaganda. Tai- grubiausias nusikaltimas, siekiant egoistinės asmeninės tamsiųjų jėgų kunigaikščių  ir juodųjų magų galios ir visiškos valdžios gyvūnų planetoje. Didžiausias to pavojus- kad gyvūnų visuomenė konstruojama kaip nesveiko proto palatoje gyvenanti visuomenė ir gydo ją tamsiosios jėgos. Skaldoma tikrovė į viešą ir prote egzistuojančią, kurią draudžiama išviešinti. Konstruota visuomeninė šizofrenija ilgalaikiam valdymui ir konkurentų manipuliacijų užkardymui.

Daugelį metų tą stebėdamas šviesusis kunigaikštis rengė antipropagandinę programą. Jis visada svajojo išlaisvinti dieninių gyvūnų protus nuo tamsiųjų jėgų kuriamų pavojų ir protinių manipuliacijų. Jis svajojo dieninius gyvūnus pritraukti prie išminties, šviesos, paskatinti laisvai mąstyti, kurti gėrį. Jis nekentė tamsiųjų jėgų ir jų propagandos.

Gyvenimo pasakos XIV dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xv-1078.html

Rodyk draugams

Savo vidaus išsivalymas, išgryninimas sugrąžina gyvenimo pilnumą ir jo skonį

„Išgrynink savo meilę ir ji taps malda. Išgrynink savo intelektą ir jis taps tavo išmintimi. Išgrynink save visiškai ir tu tapsi viena su visuma.‘   indų filosofas, guru Ošo

Šiandienos pasaulyje daug netikrumo, chaoso , nepasitikėjimo ir visa tai turi tendenciją didėti. Kai būni apsuptas tokio išorinio ir vidinio chaoso, girdėti sielos balsą yra nepaprastai sunku. Žmogus yra prasmės ieškotojas. Nors gyvenimas nėra tik ekonominės ir socialinės problemos, bet daugybė milijonų žmonių planetoje kenčia, serga, ne gyvena, o egzistuoja išmesdami kiekvieną dieną gyvenimo į nužudytų vilčių kapinyną. Bėga nuo gyvenimo, tikrovės ir apsigyvena išgalvotoje ar stipresniųjų primestoje, įdiegtoje tikrovėje. Suprantu žmones, atsidūrusius galinguose likimo gniaužtuose. Taip pat tenka sutikti, jog realybė, kurioje gyvename, yra sudėtinga: kasdien susiduriame su gyvenimo iššūkiais, mažais ar dideliais pasirinkimais, sutinkame įvairių žmonių, kurie daro mums įtaką, kažko iš mūsų tikisi, mes patys turime troškimų, baimių, įvairių minčių. Norim ar nenorim, privalome žaisti pinigų žaidimą. Todėl veikla ir įvykiai sukuria aplink mus daug dūmų ir dulkių, o norai, egoistinės mintys, neigiamos emocijos ir proto programos mus labai užteršia. Tokioje išorės ir vidaus aplinkoje natūraliai žmogui trūksta meilės, išminties, santykio su Kūrėju. Kadangi išorinės aplinkos dažnas pakeisti negali, viduje veikti gali laisvai ir taip gali sugrįžti į gyvenimą, pradėti gyventi, o ne egzistuoti. Susitvarkęs vidų natūraliai pradėsi daryti įtaką savo pavyzdžiu ir mintimis išorinei aplinkai. Išsigryninęs save pradėsi jausti gyvenimą pilnai, tapsi viena su visuma. Valymosi proceso metu pradės keistis požiūris į gyvenimą, į save, į žmones, į pasaulį.

Velykų proga pagerbdamas Viešpatį Jėzų pridedu ištrauką iš Biblijos:
„Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo,
VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito.
Nors žemę štai sutemos gaubia
ir tautas tamsybės dengia,
bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia,
virš tavęs jo šlovė apsireiškia.
Tautos ateis prie tavosios šviesos
ir karaliai - prie tavojo tekančio spindesio.
Pakelki akis, pažvelki aplinkui!
Visi renkasi eiti pas tave
Nes tauta ir karalystė,
kuri tau netarnauja, - pražus, -
tokios tautos bus tikrai sunaikintos.” Iz 60, 1-4, 12

Džiugių šv.Velykų!

Rodyk draugams

Pastebėkite savyje šviesias mintis ir puikias būsenas

„Už teisingo ir neteisingo elgesio sienų
Driekiasi didelis laukas.
Tavęs aš ten laukiu…”  Sufijų mistikas, poetas Rūmi

Tai labai gilus pasakymas. Tas laukas yra už visų besikeičiančių minčių, koncepcijų, sąvokų, interpretacijų ir įvairių prisirišimų. Ten, kur už dualumo slypi vienis. Tačiau daugelis neina ir dalis net nesiekia pasimatymo su Kūrėju. Pasaulietinis gyvenimas- formų ir priešybių žaismas, trumpos ir apribotos būsenos. Todėl tik dvasiniame gyvenime galimas dualizmo įveikimas, kai priartėjame prie viso ko šaltinio, kuris yra Viskas ir Vienis. Kartu reikia pažymėti, kad poliariškumo, dualizmo principo dvasinis gyvenimas nepanaikina. Koks bebūtų žmogus, jis gyvena dviejų polių pasaulyje. Tie poliai yra ne tik matomoje išorėje, bet ir kiekvieno vidiniame pasaulyje.
Štai Viešpats Jėzus, kurio įžengimą į Jeruzalę šiandien švenčiame, mėgaujasi garbe ir pripažinimu, o jau už kelių dienų teks išgyventi sielos naktį, kančią ir žiaurią mirtį. Kaip matome iš įvairių Evangelijose aprašytų epizodų, net Jėzus dažnai išgyvena kraštutines teigiamas ar neigiamas emocijas. Tokios kaip Jėzaus polių kaitas turėjo Buda, Muhamedas, Konfucijus, Lao Dze, Krišna ir kiti šventieji, pranašai, dvasios mokytojai. Gal Jėzus buvo emocingesnis ir nuotaikų svyravimai buvo didesni, pavyzdžiui, už Viešpačio Budos, bet kančią, liūdesį, pyktį ir kt. neigiamas emocijas išgyveno visi. Tai neišvengiama. Jogai ir kiti dvasiniai žmonės, kurie yra nuraminę protą ir sumažinę valios pastangomis nuotaikos svyravimus iki minimumo, gali pasakyti, jog Jie nebeišgyvena stiprių neigiamų emocijų. Bet kartu reikia pažymėti, kad Jie neišgyvena ir stiprių teigiamų emocijų. Nors Jie neturi didelių kraštutinumų, tačiau gyvena dviejų polių pasaulyje, kaip visi. Dėl to galima sakyti, kad gyvenime neįmanoma visiškai išvengti neigiamų minčių, emocijų.
Taigi, sergantys depresija ir visi esantys baisiose būsenose žmonės gali neprarasti vilties, nes panašiose būsenose kažkada buvo tokie aukščiau paminėti Viešpačiai! Šie žmonijos šviesuoliai mums parodė kelius išeiti iš tamsybių. Galite pasirinkti sau tinkamą. Šiandienos pasaulyje yra labai didelė ir įvairi pasiūla. Tikrai galima atrasti sau tinkamą, kuris jums padės.
Dar reikėtų pažymėti, kad sergantys depresija ar išgyvenantys blogas dvasines būsenas žmonės pabandytų stebėti savo mintis ir būsenas. Jeigu jie sugebėtų stebėti, nors retkarčiais, savo mintis, tai pastebėtų, kad yra laiko tarpai, kai ateina šviesios mintys ir teigiamos emocijos. Tą labai gerai gali pamatyti pastabus žmogus žvelgdamas iš šalies į depresiją sergantį žmogų. Bet pats depresuotasis to savyje beveik visiškai nepastebi. Kadangi jis dėmesį užfiksavęs ties neigiamomis būsenomis, teigiamos praeina nepastebėtos, tarsi jų nebūtų buvę…Todėl rekia pasistengti išplėsti pasaulio matymą ir atkreipti dėmesį į gerus dalykus, kurių daugiau ar mažiau pas visus yra. Tada galėsite gyventi pilną gyvenimą, skristi su dviem sparnais. Naudinga fiksuotis teigiamose mintyse, būsenose, o kai neišvengiamai ateis neigiamos- jose neužstrigti, nesusisieti, neįsikabinti.
Verbų sekmadienio proga pridedu ištrauka iš Šventojo Rašto:
„Tau dienos šviesa nebebus saulė
nei naktį nebešvies mėnulis,
bet VIEŠPATS bus tau amžina šviesa,
tavo Dievas ¬ tavo spindesys.
Tavo saulė niekada nebenusileis
nei tavo mėnulis nesudils,
nes VIEŠPATS bus tau amžina šviesa,
ir tavo gedulo dienos pasibaigs.
Tavo tauta bus vien iš teisiųjų;
jie amžinai paveldės žemę.
Jie ¬ mano daigyno pumpurai,
mano rankų kūrinys, sukurtas man papuošti.
Mažiausias taps tūkstančiu,
jauniausias ¬ galinga tauta.
Aš, VIEŠPATS, padarysiu tą bemat,
kai ateis laikas.” Iz 60, 19-22

Rodyk draugams

Nesileiskime demoralizuojami!

Vasario 16- osios šventę pasitinkame labai liūdnai. Visuomenė atrodo sutrikusi, nerami, bijanti karo ir gyvenanti tokioje dvasinėje krizėje, tarsi visiškoje tamsoje. Tokia besijaučianti bejėgė ir pasiduodanti Lietuvos visuomenė - lengvas grobis priešui, kuris veikia tiek viduje, tiek iš išorės. Valdžios palaikoma žiniasklaidos varoma antirusiška propaganda - ne tik nevykusi, bet ir nešanti blogas gynybines strategines pasekmes. Tuo pačiu visuomenė iš vidaus demoralizuojama ir nukreipiama nuo valstybės išlikimo pagrindų. Tenka pripažinti, kad valdžia ir žiniasklaida šioje įtemptoje geopolitinėje situacijoje labiau gąsdina, negu tikslingai dirba ir ruošiasi karui. Žmonės pagrįstai piktinasi dėl nuolatinės karo retorikos eskalacijos žiniasklaidoje.
Taip atsitinka ne tik todėl, kad žiniasklaida ne ten sudeda propagandinius akcentus, bet, kas svarbiausia, nepateikia objektyvios ir aukšto lygio informacijos apie padėtį Ukrainoje, Moldovoje, Sirijoje ir kitur. Be to, žiniasklaidos informacijos pateikimo tendencijos eina blogėjančia kryptimi, o toliau augant geopolitinei įtampai - galimas atviras savininkų ir reklamos užsakovų spaudimas teikiamos viešinimui informacijos turiniui. Tokioje sunkioje situacijoje, noriu drąsiems ir nesugadintiems žurnalistams palinkėti stiprybės. Labai viliuosi, jog situacija aukščiausiame žiniasklaidos valdymo lygyje yra geresnė, negu atrodė pastaruosius metus ir nėra taip išsiplėtojusi parsidavėliškumo subkultūra.

Tikiu tauta ir mūsų valstybe, todėl linkiu Jums taikos, kuri po sunkumų tikrai bus, ramybės ir tikrų orientyrų, kurie tikrai yra!
Su Vasario 16 !

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XIV)

Nors Nepolitinio žavingo minčių sodo projekto sukonstruota dieninių gyvūnų sąmonė ir jausena nyksta, tačiau virš Kreivų veidrodžių karalystės tirštos sutemos neišsisklaido, nes vyksta įnirtinga galingųjų kova. Tai reiškia, kad dieninių gyvūnų varguomenė pabudusi iš vieno tamsaus propagandinio sapno pradės sapnuoti kitą. Tik dabar galės pasąmoningai pasirinkti, kurios galybės sapno variantu ji tikės.Sapnų pasiūla jau dabar plėtojama, tobulinama ir diegiama praktiškai. Šviesusis kunigaikštis pastebėjo, jog  Nepolitinis žavingo minčių sodo projektas padarė didelį poveikį propagandinėms idėjoms,  kuriamiems įvaizdžiams ir mitams. Dėl galingo Šviesos poveikio juodasis „nepolitinis”  žavingas minčių projektas skilo į dalis.

Planetos galybių varžybos įgavo naują pavojingą pobūdį. Ir apskritai, atrodo, jog Pasaulis trokšta karo: vadai lavina iškalbą, kariuomenės telkiasi prie sienų, dieniniai gyvūnai pratinami prie parako kvapo. Vaizdas toks, tarsi pasauliui kariniai konfliktai niekada neatsibostų.  Karalystės ruošiasi karui ir kuria propagandinius mitus, kurie naudojami mobilizuoti ir konstruoti gyvūnų sąmonę, jauseną per tam tikrus įvaizdžius.Deja, tikrovė tampa  tai, kas sukuriama dieninių gyvūnų protuose, pasitelkiant baimę ir melą.

Kreivų veidrodžių karalystėje buvo ir gerų dalykų. Šviesusis kunigaikštis pastebėjo, kad nemažai gyvūnų pradėjo domėtis realybe. Jiems įdomus tapo realus kunigaikščio veidas. Tai brangino tamsiųjų jėgų propagandos kainą, nes tada jos varinėjimas reikalauja daug didesnių resursų. Pavyzdžiui, anksčiau šviesusis kunigaikštis matydamas juodosios propagandos pigumą, paprastumą ir net apmulkintų  gyvūnų savanoriavimą bandė išeiti į viešumą ir taip branginti bei padaryti propaganda ne tokia efektyvia bei reikalaujančia per daug pastangų, t.y. neatsiperkančia ir nenaudinga tęsti. Tačiau tamsiosios jėgos sugebėjo neišleisti, izoliuoti ir to pasekoje lengvai reguliuoti ir filtruoti informacinius srautus. Be to, patys dieniniai gyvūnai nenorėjo matyti tikrovės.   Į kiekvieną bandymą sklaidyti tamsiųjų jėgų sukurtas iliuzijas, pabudinti iš iškreiptai žavaus sapno reaguodavo statydami sienas, piktai atsiribodami, vertino kaip šviesiojo kunigaikščio apsimetinėjimus. Žodžiu, žiūrėdami nematė, girdėdami negirdėjo, jausdami nejautė.  Viso to rezultate šviesusis kunigaikštis negalėjo deramai atsikirsti ir pakreipti procesą šviesia kryptimi, nes neturėjo realaus, apčiuopiamo pagrindo, į kurį galėtų konstruktyviai reaguoti ir įvardinti daiktus aiškiais vardais. Tai buvo  esminis tamsiųjų jėgų laimėjimas, dėl kurio pirmas tomas tiek ilgai užtruko.

Pradėjus rašyti antrą tomą aiškėja, kad kitaip negu pirmame tome, meilės tema  šviesiajam kunigaikščiui bus itin aktuali. Dabar pačiam teks spręsti meilės problemas. Anksčiau tamsiosios jėgos buvo suinteresuotos propagandos tąsa ir iliuzine meilės drama, iš kurios pastoviai turėjo naudos ir tikėjosi neapsakomos pasaulinio masto naudos.  Todėl meilės viltis dieniniams gyvūnams visada buvo geistinas ateitis lūkestis ir kartu nuolatinis atidėjimas, atidėjimo tąsa. Tai ne geismo projekcija į egzistuojančius dalykus, o į būsimas jų konfigūracijas ir savybes, sykiu ir šių transformuotų norų sulaikymas, jų kultas. Antrame tome mylinčios širdys jau projektuojasi į egzistuojančius dalykus. Neįtikėtina, bet kartais atrodo, kad jaunos ir gražios širdys net nebuvo patyrusios tamsiosios iliuzijos, o pavargusioms bei džiūstančioms nuo meilės stokos dieninėms gyvūnėms nebeįdomios tos tamsos agentų iliuzinės pasakos! Be to, dieninių gyvūnių meilė, išsisklaidžius tamsiųjų jėgų iliuzijoms, tapo  labai įsisąmoninta, aiški, žinanti ir alsuojanti nevaldoma milžiniška aistra. Žodžiu, karštos širdys alksta meilės. Tai labai pavojinga šviesiajam kunigaikščiui, nes netikėta silpnumo akimirka gali jį išvesti iš dieviško nušvitimo kelio. Pagalbos sugriauti iš tamsiųjų jėgų agentų tikėtis neverta, nes jiems tas - nebeaktualu. Jie dirba prie kitų propagandinių iliuzijų.

Gyvenimo pasakos XIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xiii-975.html

Rodyk draugams

Meilė duodama, o ne iš kažko ji privalomai gaunama

„Tu esi sudarytas iš medžiagos vadinamos meile. Kaip kūną sudaro amino rūgštys, taip sielą sudaro meilė. Tačiau mes nieko nepadarome, kad tai suprastume. Kiekvienas nori mylėti ir būti mylimas, tačiau neieškome to pačioje meilės esmėje. Meilės galia yra didžiulė. Ji gali išgydyti dvasines, emocines ir fizines negalias” šių dienų pasaulinio masto dvasinis lyderis Šri Šri Ravi Šankar

Mes gyvename Visatoje, kuri sukurta iš meilės, todėl pati yra gryna meilė. Kiekviena Visatos dalelė yra pilna meilės. Dėl to meilės nereikia niekur ieškoti, nes ji yra visur: aplink tave ir tavyje. Tik mes, žmonės, kuriame blogį ir savo egoistine mąstysena pritraukiame nemeilę, pyktį ir t.t.. Pati Visata veikia pagal savo programą ir juda savo tikslo link. Žmonės siekia savo tikslų. Kai yra nesuderinamumas, atsiranda didelės problemos. Tada kenčiame, kaltiname ir ieškome meilės. Pastebiu, kad meilės ieškojimas tapo manija. Ypač moterys stresuoja ir ieško kažkokios nerealios meilės . Žmogiška meilė antiek sureikšminama, kad atrodo, jog šeima, išgaravus aistringai meilei, nebeturi pagrindo. To pasekoje santuokos šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje lengvai ir dažnai išyra. Kitaip buvo ankstesnėse kartose, kur bendrą gyvenimą rišo ekonominiai (lengvesnis gyvenimas kartu), nepaprastai sunkus vaikų išauginimas ir kiti dalykai. Dabar žmonės galvoja, kad jiems reikia iš kažkur gauti meilės. Dar daugiau, kad jiems gyvenimas privalo duoti meilės ir kitų pačių geriausių dalykų. Tiesa yra ta, kad niekas nieko neprivalo. Tiesiog supraskite, jūs patys esate ta meilė. Meilė yra duodanti. Jūs atėjote į šią planetą įnešti meilės ir dalyvauti Kūrėjo darbe. Priimkite kitus žmones, tokius kokie jie yra, nekaltinkite jų, kai jie, jūsų manymu, neparodo meilės. Meilės duokite pirmas ir negailėkite. Beje, daugelis turite daug neišreikštos meilės. Todėl šioje Visatoje jos niekam negali pritrūkti. Blogi dalykai gyvūnams, augalams, žmonėms atsitinka tik mūsų manymu, nes mes nežinom Visatos plano ir galutinio tikslo .Be to, kitas taip pat yra meilė. Pavyzdžiui, šventieji, pranašai ir dvasios galiūnai mato Dievo veidą kiekviename sutiktame žmoguje. Kiekvienas turime dieviškumo. Žodžiu, viskas yra meilė. Dar kitaip- tu esi meilė, aš esu meilė. Taip tarp mūsų užsimezga meilės santykis.
„Laimingi, kurių kelias be priekaišto,
kurie gyvena pagal VIEŠPATIES Mokymą.
Laimingi, kas laikosi jo įsakų,
ieško jo visa širdimi,
nedaro nieko pikto,
bet eina jo keliais.
VIEŠPATIE, tu davei savo įsakymus,
kad uoliai jie būtų vykdomi.” Ps 119, 1-4

Linksmų šventų Kalėdų!

Rodyk draugams

Šventieji ir saikas valgyme

„Pagalvok apie mane ir aš pagalvosiu apie tave;
Pažvelk į mane ir aš pažvelgsiu į tave;
Ateik pas mane ir aš ateisiu pas tave”     Supreme divine LORD

Tenka daug matyti ir girdėti viešojoje erdvėje kalbų apie maistą ir tinkamą mitybą. Žmonėms tas labai rūpi ir turi paklausą, o daugybė atsiradusių ir atsirandančių mitybos „Guru” aiškina savo revoliucines tiesas ir siūlo paslaugas. Kadangi aiškintojų, kokiu maistu ir kaip maitintis žmogui, yra labai daug, įvairių ir neretai prieštaraujančių vienas kitam susidarė chaosas ir pasimetimas. Žmonės senovėje ieškojo amžinojo gyvybės eliksyro, dabar stebuklingo maisto, kuris išgydo visas ligas. Kurdami ir atsiliepdami į nepaprastai išaugusią paklausą, nuo ezoterikų iki mokslinės medicinos gydytojų siūlo, galima sakyti, jog tiesiogine prasme, dieviškus vitaminus ir piliules. Atrodytų, kad kažkoks vienas vaisius, prieskonis, mitybos derinimas, pratimas ar net didelis vandens gerimas ir kt. padės susigrąžinti ir išlaikyti sveikatą. Žinoma, vienetiniais atvejais tas gali padėti ir padeda, nes žmonės labai skirtingi, turi skirtingą ligų istoriją, gyvenimą ir t.t. Kitu atveju suveikia placebo efektas. Žodžiu, nenoriu vienareikšmiškai vertinti visų, siūlančių žmonėms savo paslaugas ir požiūrį į mitybą. Tik noriu pasakyti, kad dabartinės teorijos, siūlomi mitybos variantai ir aiškinimai dėl valgomo maisto ir tinkamo maitinimosi darosi tokie konkuruojantys, išimtinai komerciški ir klaidinantys, kad jau daro daug žalos beatodairiškai puolantiems prie tų vis naujau išrastų, “atkapstytų iš senovės” ar atvežtų iš tolimų kraštų sveikatos ir ilgo gyvenimo receptų. Paneigti tuos sveikatos receptus dažnai yra neįmanoma, nes mokslas neturi patikimų tyrimų ir mokslu pagrįstos mitybos sistemos. Juk tik neseniai mokslas pradėjo įrodymais pagrįstais tyrimais tirti maistą ir jo poveikį žmogui. Pavyzdžiui, vaistažolių poveikis vertinamas, daugeliu atveju, tik liaudies medicinos požiūriu, nes ji turi ilgą stebėjimų istoriją, o mokslas neturėjo pajėgumų viską ištirti. Dėl to žmonijos patirtis, pastebėjimai vis dar yra labai svarbūs ir naudingi.
Žvelgiant į religijas ir šventuosius, jogus, guru, sufijus ir t.t. , jie mitybai, gyvensenai, aplinkai, mankštai skyrė labai didelį dėmesį. Net krikščionybė, kuri žemiškam gyvenimui skyrė mažesnį dėmesį, turi laiką pasninkui, ragina saikingai maitintis ir turi kitų pamokymų. Todėl žmonių susirūpinimas mityba ir valgomu maistu yra sveikintinas ir pagrįstas. Kita vertus, pasaulio šventieji neturėjo vieno maisto, kuris viskuo juos aprūpintų. Jie maitinosi atsižvelgdami į gamtines sąlygas ir maisto savybes, tinkamas dvasiniam augimui ir sveikatai. Ir svarbiausia valgyme- saikas, kramtymas ir pagarba maistui. Ši nuostata ateina iš neatmenamos senovės ir yra visose rimtose religijose ir dvasinėse tradicijose. Dabartinis mokslas jau patvirtino ir visiškai pritaria šiai nuostatai. Kitas jogų, brahmanų, šventųjų požiūris mums labai aktualus, kuris teigia, kad kūnas atėjo iš maisto ir vėl sugrįžta į maisto grandinę. Tai reiškia, kad esame sistemos dalis, todėl reikalinga ir naudinga yra pagarba, rūpestis ne tik kūnu, bet ir visa kūrinija. Individualiai sveiku ir laimingu nebūsi be sveiko ryšio su kūrinija, nes tu savęs negali iš jos išskirti. Tu negali būti atskiras ir fiziškai atsiskirti nuo aplinkos. Todėl gerindamas savo aplinką, tu padedi sau. Mums būtinas rūpestis ir sveikas požiūris į gamtą, tada valgysime sveikesnį maistą ir būsime sveikesni. Baigdamas noriu dar kartą priminti apie saiką: Ieškodami ir bandydami įvairius sveikatinimosi receptus turėkite saiko, tai jus gelbės ar minimizuos galimą žalą sveikatai. Dar daugiau - suformuokite šį įprotį ir jums jis padės visose gyvenimo sferose.
„VIEŠPATS yra karalius! Tesidžiaugia žemė,
tedžiūgauja net tolimosios salos!
Jį gaubia debesys ir tamsa,
ant teisumo ir teisingumo stovi jo sostas.
Pirma savęs jis siunčia ugnį
ir sunaikina visus savo priešus.
Nuo jo žaibų nušvinta pasaulis,
žemė tai mato ir dreba.
VIEŠPATIES Artume kalnai tirpsta lyg vaškas, -
visa žemė - nuo Viešpaties Artumo.
Dangūs skelbia jo teisumą,
ir visos tautos regi jo garbę.
Šviesa teka teisiajam,
džiaugsmas - doros širdies žmogui.
O jūs, teisieji, džiaukitės VIEŠPATYJE,
dėkokite jo šventajam vardui!” Ps 97, 1-12

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, leisk pamatyti nugalėtus ir palaužtus juoduosius priešus!

Rodyk draugams

Rasos(Šviesos) šventė. Reikia naujų formų, norint Išlaikyti senosios tradicijos gyvybingumą

„Kad išreikštume tikrą meilę Dievui - mes gerbsime visas religijas” iš Čingischano įstatymų

Švenčiame Šviesos šventę, kuri atėjo iš žilos senovės. Ši šventė yra senųjų Baltų tradicijų tąsa, tačiau gerokai pasikeitusi ir kitaip suvokiama. Senoji tradicija nėra pakankamai gyva. Esmė - ne istorinių duomenų trūkume. Tame nieko blogo nematau, nes ši šventė per amžius kito, atsižvelgdama į platesnį, gilesnį pasaulio ir žmogaus savęs paties pažinimą. Istorinė religijų raida rodo, kad tai, kas ankstesnei religijai atrodė objektyvu, dabar pasidarė subjektyvu, t.y. kas anksčiau buvo pripažįstama ir garbinama kaip dieviška, dabar laikoma žmogiška. Kiekvienai vėlesnei religijai ankstesnioji atrodo kaip stabmeldystė, nes žmonija žengia pirmyn. Tačiau esmė visada išlieka ta pati: amžinąsias vertybes bei pagrindinės tiesas galime aptikti kiekvienoje rimtoje religijoje ir visuose amžiuose. Dabar , mokslo garbinimo amžiuje, archajiškų metodų taikymas nesulaukia sėkmės: žmonės jais netiki, prasmės nemato, šiuolaikinio žmogaus gyvenime jie- neveikiantys. Bet žmogaus vidiniai poreikiai, lūkesčiai, saugumo poreikis, baimės ir t.t. liko tokie patys, kokie buvo per amžius. Todėl senovinius metodus keičia nauji ,savo esme analogiški seniesiems, tik moksliškai apipavidalinami. Stengiamasi remtis mokslo autoritetu. Dievų valios prišaukimus, gydymo ritualus, burtus ir šamaniškas apeigas pakeitė „naujai išrasti” pagrįsti mokslu ar jo logika metodai. Tai liečia ne tik ezoterikus, įvairiausius dvasinius ar sėkmės mokytojus, bet ir tradicinių religijų atstovus. Pavyzdžiui, pastebiu, kad dabar reklamuojamas traukos dėsnis savo esme labai panašus į senovinius kultus, kuriais buvo siekiama pritraukti sėkmę. Tas pats su Visatos dėsniais, afirmacijomis, vizualizacijomis, pasąmonės galiomis ir kitais „naujai išrastais” metodais. Seni dalykai pateikiami dabartiniam žmogui priimtina forma, atitinkančią jo platesnį požiūrį ir didesnį išsilavinimą. Be to, ne tik senieji paslaptingi metodai neišnyko. Gerosios fėjos,dvasios, džinai irgi niekur neišnyko ir jie vis dar gyvi žmonių sąmonėje- tik kita forma. O dažnas žmogaus vidinis įsitikinimas, kad galima norimą pasiekti ir be pastangų, leidžia toliau sėkmingai gyvuoti gerosioms fėjoms ir džinams nauja, išmania forma. Tik skirtumas tas, kad senojo metodo forma dabartiniams žmonėms neveikia, o senovės žmonėms veikė. Manyčiau, traukos dėsnis, pasąmonės galios, vizualizacijos ir kt. aiškinama dabartine moksline forma ankstesnių kartų žmonėms irgi neveiktų ir jiems atrodytų juokingi (kaip mums dabar yra jų). Baigdamas straipsnį noriu pažymėti, jog senovinių ir naujai pateiktų dabartinių metodų esmė yra veikianti ir reikalinga žmonėms jų gyvenimuose. Jei taip nebūtų, tai jie nebūtų išlikę, nors ir keisdami formas, per žmonijos gyvavimo tūkstantmečius.

Rodyk draugams

Niekam neužleiskite teisės spręsti, koks turi būti jūsų gyvenimas

Šiandien minima Gyvybės diena. Gyvybė yra didis fenomenas ir didelė paslaptis. Gyvenimas yra tik patiriamas, jis - kaip dovana žmogui. Tai gyvenimo dovana, kurią turime išpakuoti ir atrasti save. Todėl neatiduokite gyvenimo kam nors, nebijokite pats gyventi savo gyvenimo. Jūsų gyvenimas yra skirtas jums. Niekam neužleiskite teisės spręsti, koks turi būti jūsų gyvenimas. Esame kurianti gyvenimo jėga, nors dažnai gyvenimo įvykiai padaro iš mūsų aukas, žmonės mus liūdina, o visuomenė ir pasaulis gąsdina. Nepaisant to, neatiduokime savo gyvenimo į kitų rankas, nešvaistykite jo, nevenkite atsakomybės, o kurkite savąjį neeilinį gyvenimą. Leiskite sau žavėtis gyvenimo laikinumu, ir te nutyla visi prieštaraujantys. Patirti - lygu gyventi, džiaugtis juo pilnatviškai. Kiekviena diena dovanoja daugybę naujų matymų, suvokimų, pajautimų, naujų kvapų ir skonių. Svarbu pilnai išgyventi kiekvieną akimirką, nes žmogus neišgyvena gyvenimo visoje apimtyje, mes išgyvename tik jo akimirkas iš kurių jis susideda. Labiau pasitikėkite savo vidiniu Kūrėju. Taip bus lengviau tame receptų, modelių, kaukių ir vaidmenų turguje atsirinkti, ko jums iš tiesų reikia. Neleis būti kitų verčiamam gyventi ne savo gyvenimą.
Aš linkiu „Toto” skaitytojui nugyventi savo ypatingą gyvenimą.

Rodyk draugams