Neįmanoma priversti ar prisiversti mylėti

„Tik ta širdis gali kalbėti ar girdėti, kuri yra autentiška” šių dienų pasaulinio masto dvasinis lyderis Šri Šri Ravi Šankar
Savo žmogiškuose santykiuose dažnai pamirštame, kad tikra meilė duota laisva valia be jokios prievartos. Kiekvienas iš mūsų instinktyviai siekiame patirti meilę, nes tokia mūsų prigimtis. Deja, žmonės ne tik ieško, meilinasi, mėgina užsitarnauti ar kitaip gauti meilės, bet kartais bando net priversti kitus žmones juos mylėti, nes kitaip bijo negauti meilės, kurios trokšta, arba prarasti jau turimą. Deda milžiniškas fizines ir emocines pastangas gauti meilės, kuri ir taip yra kiekviename iš jų.
Verta priminti, kad joks ponas ar imperatorius dar nėra per prievartą privertęs mylėti savo vergo, baudžiauninko, tarno ar kalinio. Nes mylėti neįmanoma priversti. Meilė yra arba jos nėra. Net pats žmogus negali savęs prisiversti mylėti kitą žmogų. Jei taip atsitinka dėl naudos, intereso, poreikio, tai vistiek ta meilė- netikra. Ji tampa saviapgaule. Kadangi meilė laisva. Ji gali netikėtai ateiti ir netikėtai išeiti. Ji gali pasilikti ilgam laikui. Ji nėra pagal užsakymą ir norus. Meilei reikia laisvės, pagarbos, autentiškumo, nes kitaip širdys nesikalbės. Sėkmingai galima priversti ar prisiversti laikytis įstatymų, reguliuoti elgesį, atlikti darbą ir pan., bet ne mylėti. Dar daugiau- tikra meilė nepakenčia prievartos. Ji yra duodanti, dovanojanti ir skleidžianti gėrį.
Kovo 8-osios proga kiekvienai savo skaitytojai norėčiau padovanoti po štai tokį rožės žiedelį:

Rodyk draugams

Nepriimkite asmeniškai jums siunčiamų negatyvių dalykų, neturinčių žymesnės svarbos jūsų gyvenimui

„Nepriimkite nieko asmeniškai, nes priimdami dalykus asmeniškai jūs verčiate save kentėti dėl nieko. Žmonės daug kenčia įvairiais lygiais ir įvairiais laipsniais; mes palaikome vienas kito kančią. Žmonės linkę padėti vienas kitam kentėti.”  Meksikos toltekų išminties meistras  Don Miguel Ruiz

Čia  toltekų išminties mokytojas pateikia puikų pastebėjimą, kad žmonės linkę padėti vienas kitam kentėti. Taigi, žmonės dalinasi ne tik gerais dalykais, bet turi poreikį dalintis ir blogais. Galima pastebėti, kai ne tik vaikai, bet ir suaugę, brandūs žmonės užsigauna dėl smulkmenų, neturinčių žymesnės svarbos jų gyvenime. Pavyzdžiui, kažkas, gyvendamas savo asmeniniame pragare, kažką pasakė nemalonaus, o kitas tai priėmė labai asmeniškai ir dėl to įsižeidė. Galbūt to žmogaus net gerai nepažinodamas, o tik besiremdamas savo prielaidomis, susireikšminusiu ego. Taip padarydami prielaidą, klaidingai suprantame, priimame tai asmeniškai ir galiausiai sukuriame didelę dramą dėl nieko. Galima pasakyti dar daugiau- po visų prielaidų, jas sekančių paskalų, įsižeidimų, nuoskaudų ir kitų realybę iškreipiančių dalykų sunku bendrauti su žmonėmis, su kuriais būtų galima šauniai bendradarbiauti. Pavyzdžiui, atėjo naujas darbuotojas į jūsų kolektyvą,  jis jums pasirodė kvailas ir nekompetetingas, o jūs buvote tą dieną labai blogos nuotaikos ir viską išklojote, ką manote apie jį. Po kurio laiko pasirodė, kad šis darbuotojas yra puikus specialistas, gana protingas žmogus, su kuriuo galėtumėte naudingai abu bendradarbiauti, bet šis žmogus labai ant jūsų įsižeidė ir jaučia didelę nuoskaudą. Jis tada, ką nors padaro ar pasako, kas jums labai  nepatinka ir užsisuka ratas. Taigi neverta skubėti teisti ir nereikia skubėti įsižeisti.

Kai kurių darbų negalėtume net dirbti, jei esame pernelyg sureikšminę, priklausomi nuo kitų nuomonės.  Tai labai gerai matosi politikoje. Kiek visko prikalbama ant politikų! Jei jie viską priimtų asmeniškai, tai jie nešiotų nepakeliamą nuoskaudų, įžeidimų, neteisingų išankstinių nuostatų ir kaltinimų naštą, dėl kurių negalėtų dirbti valstybei ir jos žmonėms . Taip pat labai blogai, kai visiškai nepaisoma kitų nuomonės, kas taipogi atitolina nuo realybės. Todėl manau, kad teisingus, objektyvius ir svarbius dalykus reikia priimti asmeniškai. Pavyzdžiui, merginai labai patinka nauja suknelė, bet draugė pasakė, kad ji yra jai per stora. Mergina tą priėmė labai subjektyviai ir asmeniškai skaudžiai, todėl labai kenčia. Vietoj to, kad  ėmusis priemonių sublogti ar apdairiai atsižvelgusi į pastabą pasirinkti kitą rūbą ir aplinkiniams pasirodyti gerai.

Reikia turėti savo nuomonę, nepriimti visko asmeniškai, nes dažnai tai tebūna kitų žmonių pavydas, pyktis, interesų nesutapimas ar noras pasidalinti savo kančia. Bet į teisingus, realius, objektyvius ir svarbius dalykus būtina atsižvelgti. Tokią kritiką panaudokite tobulėjimui, tai gali būti net naudingas dalykas. Juk nuo realybės ir tiesos nepabėgsime. Pavyzdžiui, jei draugė išgirtų merginą su nauja suknele, patvirtintų, kad ji puikiai tinka- juk nuo to vaizdas aplinkiniams nebūtų geresnis. Dar daugiau- nuo to tik blogiau, nes mergina nepadarys reikalingų išvadų, ko pasekoje jos įvaizdis aplinkinių akyse pablogės. Labai svarbu turėti realybės pagrindą, tada paskalos, įžeidimai ir kiti mums siunčiami neigiami dalykai atrodys kitaip, o aplinkybės, daiktai, žmonės neprimetinės mums savo  vertės. Tuomet tuos žmones, kurie gyvena asmeniniame pragare, paliksite su jų kančia nesistengdamiesi su jais ginčytis ar kerštauti, nes neverta priimti asmeniškai jų emocinių nuodų. Priėmus viską asmeniškai- užpuolikas primeta negatyvą, neigiamas nuostatas, savo pasaulio vaizdą ir taip pasmerkiame save kančiai. Pasaulis pasirodo labai bjaurus, atitrūkstame nuo realybės.

„Kai negerbi savęs, daiktai suteikia vertę tau. Kai gerbi save,  tu daiktams suteiki vertę.”     šių dienų pasaulinio masto dvasinis lyderis  Šri Šri Ravi Šankar

Rodyk draugams

Galite patys susikurti sau rojų ar pragarą

„Kokios tavo kasdienės mintys, tokia ir tavo siela, nes mintys atspindi sielą”
Filosofas, imperatorius Markas Aurelijus

Kai žmonijos šventrasčiai rašo apie rojų ir pragarą dažniausiai žmonės tai supranta kaip apie vietą, kur sielos atsiduria po mirties. Kunigai, šventikai tokį vienpusišką požiūrį palaiko ir aktyviai skleidžia dėl tvarkos čia, žemėje, nes tai suteikia žmogui motyvacijos būti geram ir palengvina kančias būsimo rojaus viltimi. Tame nematau nieko blogo ir apskritai tai- teisinga. Tik verta pasakyti, kad pragarą ir rojų mes galime susikurti ne tik po mirties, bet ir gyvendami žemėje. Nereikia laukti mirties, kad pamatytum pragarą ar rojų. Pavyzdžiui, tave nervina žmonės, kainos, šeimos nariai , lietus ar miglotas dangus ir aplamai tave viskas nervina ir pykina, tu bijai ateities, graužiesi dėl praeities, tau ne miela gyventi ir viskas kelia pasibjaurėjimą ir prastą savijautą, tai galiu pasakyti- tu esi jau pragare. Jei tu jautiesi mylintis ir mylimas, esi džiaugsme, laimėje, mąstai pozityviais modeliais ir tau labai miela gyventi - tu esi rojuje. Taigi, jūs patys galite bet kurią akimirką susikurti sau rojų ar pragarą. Viskas, kam skiriame savo dėmesį ir kuo tikime, tampa mūsų gyvenimo patirtimi.
Sunku valdyti savo minčių srautus, bet dar sunkiau valdyti išorinį pasaulį. Kai visiškai nevaldai savęs, tai valdyti išorę tampa neįmanoma. Todėl rojaus ar Dievo karalystės verčiau ieškoti savyje, nes jei rojaus nėra viduje, išoriniame pasaulyje jo tikrai nerasite. Lavinkite protą, siekite išminties, nes be to nebus tikro šventumo, gerumo, dieviškumo. Kurkite gražias mintis - ir tada pastebėsite Visatos grožį.
Kartais gyvenimo srovės spaudimas ar karma natūraliai atneša daug negatyvo ir blogio. Žinoma, tada pirma tenka spręsti iškilusias problemas. Bet net atsidūrus galinguose likimo gniaužtuose neverta kristi į pragarą ir užsidaryti tame nejudrių, negatyvių minčių rate. Juk gyvenimas- dovana, todėl turime jį išpakuoti! Pakilimai ir nusileidimai žmogaus gyvenime primena širdies plakimo kreivę, kuri rodo, jog jis- gyvas. Jei esi labai blogos nuotaikos, pagalvok, kad jei numirsi, nebus ir to.

„Mintys tiesiog iškyla- o tu renkiesi, veikti pagal jas arba ne. Būtent tai suteikia sąmoningumas. Jeigu nesi sąmoningas, paprasčiausiai veiki pagal stipriausią impulsą arba stipriausią mintį”     šių dienų pasaulinio masto dvasinis lyderis Šri Šri Ravi Šankar

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XVII)

Dieninių gyvūnų pasaulyje- permainų laukimo nuotaikos. Didžiojo Vakarų imperatoriaus rinkimai parodė, kad šio sosto galia yra pajudinama, o ponų su prijuostėmis įtaka pasauliui grėsmingai sumažėjusi. Jie pralaimi Rūsčiųjų Rytų Cezarių- tironų sostui vieną mūšį po kito. Negana to- Vakarų imperatorius praranda vieną sąjungininką po kito. Tame, žinoma, aktyviai dalyvauja paslaptingas ir rūstusis karalius: Jis įspėja sultoną apie pradedamą perversmą, jis palaiko jam patinkančius lyderius, kai kurie jo jau viešai prašo paramos, keičia pasaulio tvarką, jis valdo paslaptinguose ir labiausiai informuotuose frontuose, kas jam suteikia pasakišką galią. Jis jau yra neoficialus imperatorius. Bet po Vakarų imperatoriaus rinkimų, kai paaiškėjo, ką jis gali, Jis susidurs su galingu atsaku. Taip mąstydamas šviesusis kunigaikštis permetė dėmesį ir paniro į savo gyvenimo kelio išgyvenimus.

Daug metų kreipdavausi į dieninius gyvūnus siųsdamas laiškus, tarsi į nežinią, Puslapiuose buvo daugmaž  (ką galėjo rašyti) viskas, kas man buvo brangu ir svarbu, juose mano gyvenimas ir kas su juo susiję. Gyvenimas buvo trapus ir vienišas. Nuolatiniame tamsiųjų jėgų presinge ir griovime. Bet kokios šviesios iniciatyvos buvo slopinamos. Kreivi veidrodžiai veikė be sustojimo, nes tamsiosios jėgos labai bijojo, jog šviesusis kunigaikštis netaptų iškilusiu naujos epochos dievišku didvyriu.

Tai istorija, kai kreivi veidrodžiai kraipė ne tik išorinį, bet ir vidinį pasaulį. Todėl kreivi veidrodžiai dužo  dieninių gyvūnų protuose ir savi šviesiojo kunigaikščio viduje. Šviesiajam kunigaikštyje pradėjo dar labiau atitikti vidaus ir išorės pasauliai, jis dar labiau pažino realybę ir savąjį aš. Statyk didingesnius rūmus, o siela manoji!

Dėja sąmoningai mylinčios šviesųjį kunigaikštį dieninės gyvūnės pasidarė pernelyg aktyvios ir keliančios grėsmę kelyje pas Kūrėją. Nes iš širdies gilumos mylinčios dieninės gyvūnės buvo protingos, gražios, žavios ir siekiančios pozityvo, o kitokių priklausančių Viešpačiui pas šviesųjį kunigaikštį paprasčiausiai nebuvo.

Gyvenimo pasakos XVI dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xvi-1087.html

Rodyk draugams

Mokslo ir žinių diena 2016

Šiandien milijonai mokinių ir studentų visame pasaulyje atveria mokyklų, universitetų, institutų,kolegijų duris ir pradeda naujus mokslo metus. Netrukus Mokytojai mokins ir padės vystytis mokiniams, ves juos į pasaulio pažinimą, žinias. Tą proga pridedu ištrauką iš knygos.
Tu esi pasimetęs gatvėje, kurioje lietus, griaustinis, vėjas ir šaltis. Tau reikia pastogės. Tu žvalgaisi aplinkui ir randi duris. Prieini prie durų, nes jos yra labiau kviečiančios, žavingesnės, džiaugsmingesnės, negu kurios kitos gatvėje. Kai įžengi per mokytojo duris, tu ateini į namus. Pamatai pasaulį iš naujos perspektyvos. Iš vidaus vis dar galite girdėti griaustinį ir matyti lietų, bet tai daugiau tavęs nebetrikdo. Viduje yra šiluma ir saugumas. Pasaulis atrodo daug gražesnis. Nebe bjauri vieta, bet vieta pripildyta meilės, bendradarbiavimo, užuojautos. Tavo baimė išnyksta.
Kada galite pamatyti visą pasaulį mokytojo akimis , tai - ženklas , kad atėjote pas mokytoją. Tu esi įėjęs pro duris. Tai yra mokytojo turėjimo tikslas. Jei jūs vis dar matote pasaulį kaip ir anksčiau- tu dar neatėjęs pas mokytoją. Tu vis dar stovi lauke, gatvėje, kur šalta ir drėgna. Dar tik žiūri į duris, per jas dar neįėjęs.
Ką reiškia pamatyti per mokytojo akis? Tiesiog tai: kiekvienoje situacijoje su kuria susiduri, galvoji : „Jei ta situacija būtų prieš mokytoją, kaip jis tvarkytųsi? Jai ta komplikacija iškiltų mokytojui, kaip jis tai priimtų? Jei kas nors apkaltino mokytoją, ką jis darytų?”
Raktas yra jausti mokytojo buvimą. Mokytojas yra buvimas, ne santykis. Santykiai gali būti sugadinti, pataisyti, vėl sugadinti. Pamėgimas ir antipatija yra kiekvienuose santykiuose. Tai yra sansaros ratas, pasaulio vargas. Visi santykiai eina kūliavirsčia, o buvimas yra didžiulis, begalinis, stabilus ir centruotas.
Nedaryk su mokytoju žemiškų santykių: „ O, jis pažiūrėjo į mane Jis nepažiūrėjo į mane. Jis nepasakė tai. Kažkas kitas artimas, o aš ne„. Visas šis šlamštas veda į tai.
Tiesiog ženk pro mokytojo duris ir ateik į namus. Tik mokytojo buvimas atneš tau išsipildymą į tavo gyvenimą ir į visus tavo santykius.

Iš knygos „The Guru Disciple Relationship
A collection of talks and stories by Sri Sri Ravi Shankar
Iš anglų kalbos vertė: Mindaugas Pliauga

Rodyk draugams

Manipuliacijų epocha

„Kožnas savo protu didžiuojasi”   lietuvių patarlė

Mes kiekvieną dieną susiduriame su manipuliacijomis. Jos pilna visose sferose, kur bepasižiūrėtum. Taip atsitinka, nes žmogus nori valdyti ir išnaudoti savo naudai kitus žmones. Kadangi galimybės manipuliacijai šiais laikais yra nepalyginamai didesnės negu senais laikais, ji labai paplito ir tapo norma. Pavyzdžiui, anksčiau žmonės gyveno mažose bendruomenėse ir dirbo labai sunkiai, darbo rezultatų vos pakakdavo išgyventi. Aplinka ir religija nedavė didelių galimybių manipuliacijai. Tada buvo smulkios, daugiau buitinės manipuliacijos. Dabar aplinka yra kita, žmonės ne tik gali daug rimčiau manipuliuoti kitais žmonėmis, bet tai tapo konkurenciniu pranašumu, pvz., versle. Manipuliacijos ir apgavystės tapo viešai nesmerkiamos ar nepakankamai smerkiamos. Jos tapo mūsų kasdienybės norma. Paplito supratimas, kad doras darbas neveda į sėkmę ir laimę. Šiais laikais žmonėmis manipuliuojama visą gyvenimą, tampydami nematomus instinktų ir troškimų saitus. Tai padidina ir taip didelę problemų naštą. Todėl gyvenime žmonės jaučia dar daugiau chaoso, neaiškumo, nepasitikėjimo, nerimo, baimių ir t.t.

Šie apgautieji, nesusitvarkantys savyje  ir gyvenimo palaužti žmonės eina savo problemų spręsti pas psichologus, psichoterapeutus ar pas sėkmės, dvasinius mokytojus, įvairius religinius centrus ar net sektas. Čia vėl patenka į gudrių manipuliatorių rankas. Rezultatus matau gatvėje ir bendraudamas su žmonėmis. Pastaruoju metu neskiriu, ar tai žmogus iš psichoterapeuto kabineto ar iš dvasinio mokytojo, nes jiems visiems būdingas ribos tarp fantazijos ir realybės praradimas ar išgalvotas magiškas mąstymas. Taip pat labai ryškus gydytojų ar dvasinių mokytojų problemų, norų, siekių primetimas.  Sovietiniais laikais buvo aiškiau: psichiatrai dirbo griežtai pagal nurodytą metodiką ir neužsiimdavo jokia propaganda, išskyrus tarybinę. Dabar sistemos nėra, todėl sielos gydytojai dirbai labai skirtingai, prieštaringai ir daug sau leidžia. Pavyzdžiui, pacientus gydo metų metus, primeta sveikiems įvairias psichinės ligas, užsiima paslėpta religine ir politine propaganda ir pan. Į dvasinius ir religinius mokytojus žmonės žiūri gerokai kritiškiau, bet ir čia - ne ką geriau. Pavyzdžiui, sunkias ligas gydo vandeniu iš krano, tualetiniu popieriumi ir pan.

Stipresniųjų manipuliacijų išvengti, turbūt, yra neįmanoma, bet galime nuo jų apsiginti, išvengti paspęstų spąstų. Tam reikia stiprinti, lavinti protą, netingėti rinkti informaciją ir taip siekt išprusimo,i išminties. Taip pat svarbu rūpintis dvasine sveikata ir, svarbiausia,  pažinti save. Noriu atkreipti dėmesį, kad sąmoningo, švento, laimingo žmogaus valdyti, manipuliuoti juo yra neįmanoma, su juo reikia tartis, su juo reikia skaitytis. Jeigu juo manipuliuoja, jį valdo, tai tik sąmoningai, jam pačiam suvokiant. Taigi, naudinga būti sąmoningu, šventu, gerai pažįstančiu save…

Tradiciškai Žolines proga pridedu ištrauką:

„Kas mane myli, tą gelbėsiu, -
saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.
Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, -
su juo būsiu varge,
jį išgelbėsiu, pagerbsiu.” Ps 91, 14-15

Ko nori, kad tau padaryčiau?

Viešpatie, suteik žmonėms šviesios stiprybės!

P.s. Dėl problemos aktualumo bei aiškumo nutariau papildyti ir išdėstyti tekstą ne tik gyvenimo pasakos forma. Tikiuosi skaitytojui bus naudinga.

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XVI)

Dieniniai gyvūnai Kreivų veidrodžių karalystėje atrodė pasimetę, suprantantys, kad jais manipuliuoja visi, kas gali ir turi galią. Deja, taip jau yra, jog dieninių gyvūnų bandos nuolat varomos, jos paklūsta savo aplinkai, stipresniųjų valiai bei norams, stipresniųjų įtaigoms ir, žinoma, priklauso nuo savo įgimtų poreikių ir daugelio kitų svarbių priežasčių, kurios paverčia juos pėstininkais gyvenime. Nuo stipresniųjų ir galingųjų išplėtotų manipuliacijų nepaprastai sunku apsiginti ir ištrūkti iš jų sumanių pančių. Lengviau tiems, kurie turi stiprų ir išlavintą protą, pakankamai informacijos. Šioje manipuliacijų epochoje svarbu išsaugoti sveiką protą, todėl reikia netingėti mąstyti, mokėti padaryti teisingas išvadas. Jei pasimeti kreivų veidrodžių chaose, esi pernelyg užsiėmęs, dėl informacijos trūkumo ir t.t. ir neturi kuo pasitikėti, tai net šviesusis kunigaikštis nebus gelbėjimosi ratas. Šviesusis kunigaikštis ir jo žodis tokiu atveju gali pasitarnauti tik kaip navigacija, esamos padėties supratimas, palaikymas sunkiu metu ir pan. Bet gyvūnas mąstyti ir gyventi savo gyvenimą turi pats. Taip mąstydamas jis pajautė mylinčias vibracijas ir jo sąmonė pakrypo kita linkme.

Kalbasi širdys. Daug mylinčių širdžių. Jis pasijautė tarsi tarp karštų kosminių juodųjų skylių, kurių galinga trauka įtraukia viską ir daugiau nebeišleidžia. Todėl reikėjo jam būti atsargiam, kad nepapultų už įvykių horizonto, iš kurio neištrūksta netgi šviesa.

Toliau šviesusis kunigaikštis pastebėjo pavojingą gyvybei grėsmę. Tai - tamsieji kunigaikščiai ir juodieji magai. Jų tikslas šviesiojo kunigaikščio atžvilgiu- kad galingas šviesusis dangaus sparnuotis negalėtu skristi. Jie norėjo dieninius gyvūnus laikyti tamsoje ir savo manipuliacijose. Nors jie įsivaizdavo(saviapgaulė) ar teigė savo ratui, kad jie siekia gerų tikslų ir naudoja tamsiąją propagandą geram, pavyzdžiui, stiprinagyvūnų šeimas. Bet, tiesa sakant,  jų šeimos stiprinimo programa, pasinaudojant šviesiojo kunigaikščio iliuzija, neturėjo tvaraus ilgalaikio pagrindo. Tenka sutikti, kad jei ne tamsiųjų jėgų sukurtos emocijos, tai dieninės gyvūnės būtų niekada nepasiryžusios itin aistringiems intymiems šeimos siprinimo būdams, kurie, beje, yra tik laikini. T.y.  aistringi intymūs šeimos stiprinimo būdai sustiprina ir suvienija gyvūnų šeimą tik trumpuoju laikotarpiu. Ilgalaikio poveikio jie neturi. Žinoma, jie naudingi ir gyvūnės buvo išmokytos efektyvių priemonių, kurios esant reikalui gyvenime pravers. Bet tik tiek. Kita tamsiųjų jėgų propagandos dimensija- nesveiko proto palatos propaganda. Tai- grubiausias nusikaltimas, siekiant egoistinės asmeninės tamsiųjų jėgų kunigaikščių  ir juodųjų magų galios ir visiškos valdžios gyvūnų planetoje. Didžiausias to pavojus- kad gyvūnų visuomenė konstruojama kaip nesveiko proto palatoje gyvenanti visuomenė ir gydo ją tamsiosios jėgos. Skaldoma tikrovė į viešą ir prote egzistuojančią, kurią draudžiama išviešinti. Konstruota visuomeninė šizofrenija ilgalaikiam valdymui ir konkurentų manipuliacijų užkardymui.

Daugelį metų tą stebėdamas šviesusis kunigaikštis rengė antipropagandinę programą. Jis visada svajojo išlaisvinti dieninių gyvūnų protus nuo tamsiųjų jėgų kuriamų pavojų ir protinių manipuliacijų. Jis svajojo dieninius gyvūnus pritraukti prie išminties, šviesos, paskatinti laisvai mąstyti, kurti gėrį. Jis nekentė tamsiųjų jėgų ir jų propagandos.

Gyvenimo pasakos XIV dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xv-1078.html

Rodyk draugams

Savo vidaus išsivalymas, išgryninimas sugrąžina gyvenimo pilnumą ir jo skonį

„Išgrynink savo meilę ir ji taps malda. Išgrynink savo intelektą ir jis taps tavo išmintimi. Išgrynink save visiškai ir tu tapsi viena su visuma.‘   indų filosofas, guru Ošo

Šiandienos pasaulyje daug netikrumo, chaoso , nepasitikėjimo ir visa tai turi tendenciją didėti. Kai būni apsuptas tokio išorinio ir vidinio chaoso, girdėti sielos balsą yra nepaprastai sunku. Žmogus yra prasmės ieškotojas. Nors gyvenimas nėra tik ekonominės ir socialinės problemos, bet daugybė milijonų žmonių planetoje kenčia, serga, ne gyvena, o egzistuoja išmesdami kiekvieną dieną gyvenimo į nužudytų vilčių kapinyną. Bėga nuo gyvenimo, tikrovės ir apsigyvena išgalvotoje ar stipresniųjų primestoje, įdiegtoje tikrovėje. Suprantu žmones, atsidūrusius galinguose likimo gniaužtuose. Taip pat tenka sutikti, jog realybė, kurioje gyvename, yra sudėtinga: kasdien susiduriame su gyvenimo iššūkiais, mažais ar dideliais pasirinkimais, sutinkame įvairių žmonių, kurie daro mums įtaką, kažko iš mūsų tikisi, mes patys turime troškimų, baimių, įvairių minčių. Norim ar nenorim, privalome žaisti pinigų žaidimą. Todėl veikla ir įvykiai sukuria aplink mus daug dūmų ir dulkių, o norai, egoistinės mintys, neigiamos emocijos ir proto programos mus labai užteršia. Tokioje išorės ir vidaus aplinkoje natūraliai žmogui trūksta meilės, išminties, santykio su Kūrėju. Kadangi išorinės aplinkos dažnas pakeisti negali, viduje veikti gali laisvai ir taip gali sugrįžti į gyvenimą, pradėti gyventi, o ne egzistuoti. Susitvarkęs vidų natūraliai pradėsi daryti įtaką savo pavyzdžiu ir mintimis išorinei aplinkai. Išsigryninęs save pradėsi jausti gyvenimą pilnai, tapsi viena su visuma. Valymosi proceso metu pradės keistis požiūris į gyvenimą, į save, į žmones, į pasaulį.

Velykų proga pagerbdamas Viešpatį Jėzų pridedu ištrauką iš Biblijos:
„Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo,
VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito.
Nors žemę štai sutemos gaubia
ir tautas tamsybės dengia,
bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia,
virš tavęs jo šlovė apsireiškia.
Tautos ateis prie tavosios šviesos
ir karaliai - prie tavojo tekančio spindesio.
Pakelki akis, pažvelki aplinkui!
Visi renkasi eiti pas tave
Nes tauta ir karalystė,
kuri tau netarnauja, - pražus, -
tokios tautos bus tikrai sunaikintos.” Iz 60, 1-4, 12

Džiugių šv.Velykų!

Rodyk draugams

Pastebėkite savyje šviesias mintis ir puikias būsenas

„Už teisingo ir neteisingo elgesio sienų
Driekiasi didelis laukas.
Tavęs aš ten laukiu…”  Sufijų mistikas, poetas Rūmi

Tai labai gilus pasakymas. Tas laukas yra už visų besikeičiančių minčių, koncepcijų, sąvokų, interpretacijų ir įvairių prisirišimų. Ten, kur už dualumo slypi vienis. Tačiau daugelis neina ir dalis net nesiekia pasimatymo su Kūrėju. Pasaulietinis gyvenimas- formų ir priešybių žaismas, trumpos ir apribotos būsenos. Todėl tik dvasiniame gyvenime galimas dualizmo įveikimas, kai priartėjame prie viso ko šaltinio, kuris yra Viskas ir Vienis. Kartu reikia pažymėti, kad poliariškumo, dualizmo principo dvasinis gyvenimas nepanaikina. Koks bebūtų žmogus, jis gyvena dviejų polių pasaulyje. Tie poliai yra ne tik matomoje išorėje, bet ir kiekvieno vidiniame pasaulyje.
Štai Viešpats Jėzus, kurio įžengimą į Jeruzalę šiandien švenčiame, mėgaujasi garbe ir pripažinimu, o jau už kelių dienų teks išgyventi sielos naktį, kančią ir žiaurią mirtį. Kaip matome iš įvairių Evangelijose aprašytų epizodų, net Jėzus dažnai išgyvena kraštutines teigiamas ar neigiamas emocijas. Tokios kaip Jėzaus polių kaitas turėjo Buda, Muhamedas, Konfucijus, Lao Dze, Krišna ir kiti šventieji, pranašai, dvasios mokytojai. Gal Jėzus buvo emocingesnis ir nuotaikų svyravimai buvo didesni, pavyzdžiui, už Viešpačio Budos, bet kančią, liūdesį, pyktį ir kt. neigiamas emocijas išgyveno visi. Tai neišvengiama. Jogai ir kiti dvasiniai žmonės, kurie yra nuraminę protą ir sumažinę valios pastangomis nuotaikos svyravimus iki minimumo, gali pasakyti, jog Jie nebeišgyvena stiprių neigiamų emocijų. Bet kartu reikia pažymėti, kad Jie neišgyvena ir stiprių teigiamų emocijų. Nors Jie neturi didelių kraštutinumų, tačiau gyvena dviejų polių pasaulyje, kaip visi. Dėl to galima sakyti, kad gyvenime neįmanoma visiškai išvengti neigiamų minčių, emocijų.
Taigi, sergantys depresija ir visi esantys baisiose būsenose žmonės gali neprarasti vilties, nes panašiose būsenose kažkada buvo tokie aukščiau paminėti Viešpačiai! Šie žmonijos šviesuoliai mums parodė kelius išeiti iš tamsybių. Galite pasirinkti sau tinkamą. Šiandienos pasaulyje yra labai didelė ir įvairi pasiūla. Tikrai galima atrasti sau tinkamą, kuris jums padės.
Dar reikėtų pažymėti, kad sergantys depresija ar išgyvenantys blogas dvasines būsenas žmonės pabandytų stebėti savo mintis ir būsenas. Jeigu jie sugebėtų stebėti, nors retkarčiais, savo mintis, tai pastebėtų, kad yra laiko tarpai, kai ateina šviesios mintys ir teigiamos emocijos. Tą labai gerai gali pamatyti pastabus žmogus žvelgdamas iš šalies į depresiją sergantį žmogų. Bet pats depresuotasis to savyje beveik visiškai nepastebi. Kadangi jis dėmesį užfiksavęs ties neigiamomis būsenomis, teigiamos praeina nepastebėtos, tarsi jų nebūtų buvę…Todėl rekia pasistengti išplėsti pasaulio matymą ir atkreipti dėmesį į gerus dalykus, kurių daugiau ar mažiau pas visus yra. Tada galėsite gyventi pilną gyvenimą, skristi su dviem sparnais. Naudinga fiksuotis teigiamose mintyse, būsenose, o kai neišvengiamai ateis neigiamos- jose neužstrigti, nesusisieti, neįsikabinti.
Verbų sekmadienio proga pridedu ištrauka iš Šventojo Rašto:
„Tau dienos šviesa nebebus saulė
nei naktį nebešvies mėnulis,
bet VIEŠPATS bus tau amžina šviesa,
tavo Dievas ¬ tavo spindesys.
Tavo saulė niekada nebenusileis
nei tavo mėnulis nesudils,
nes VIEŠPATS bus tau amžina šviesa,
ir tavo gedulo dienos pasibaigs.
Tavo tauta bus vien iš teisiųjų;
jie amžinai paveldės žemę.
Jie ¬ mano daigyno pumpurai,
mano rankų kūrinys, sukurtas man papuošti.
Mažiausias taps tūkstančiu,
jauniausias ¬ galinga tauta.
Aš, VIEŠPATS, padarysiu tą bemat,
kai ateis laikas.” Iz 60, 19-22

Rodyk draugams

Nesileiskime demoralizuojami!

Vasario 16- osios šventę pasitinkame labai liūdnai. Visuomenė atrodo sutrikusi, nerami, bijanti karo ir gyvenanti tokioje dvasinėje krizėje, tarsi visiškoje tamsoje. Tokia besijaučianti bejėgė ir pasiduodanti Lietuvos visuomenė - lengvas grobis priešui, kuris veikia tiek viduje, tiek iš išorės. Valdžios palaikoma žiniasklaidos varoma antirusiška propaganda - ne tik nevykusi, bet ir nešanti blogas gynybines strategines pasekmes. Tuo pačiu visuomenė iš vidaus demoralizuojama ir nukreipiama nuo valstybės išlikimo pagrindų. Tenka pripažinti, kad valdžia ir žiniasklaida šioje įtemptoje geopolitinėje situacijoje labiau gąsdina, negu tikslingai dirba ir ruošiasi karui. Žmonės pagrįstai piktinasi dėl nuolatinės karo retorikos eskalacijos žiniasklaidoje.
Taip atsitinka ne tik todėl, kad žiniasklaida ne ten sudeda propagandinius akcentus, bet, kas svarbiausia, nepateikia objektyvios ir aukšto lygio informacijos apie padėtį Ukrainoje, Moldovoje, Sirijoje ir kitur. Be to, žiniasklaidos informacijos pateikimo tendencijos eina blogėjančia kryptimi, o toliau augant geopolitinei įtampai - galimas atviras savininkų ir reklamos užsakovų spaudimas teikiamos viešinimui informacijos turiniui. Tokioje sunkioje situacijoje, noriu drąsiems ir nesugadintiems žurnalistams palinkėti stiprybės. Labai viliuosi, jog situacija aukščiausiame žiniasklaidos valdymo lygyje yra geresnė, negu atrodė pastaruosius metus ir nėra taip išsiplėtojusi parsidavėliškumo subkultūra.

Tikiu tauta ir mūsų valstybe, todėl linkiu Jums taikos, kuri po sunkumų tikrai bus, ramybės ir tikrų orientyrų, kurie tikrai yra!
Su Vasario 16 !

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XIV)

Nors Nepolitinio žavingo minčių sodo projekto sukonstruota dieninių gyvūnų sąmonė ir jausena nyksta, tačiau virš Kreivų veidrodžių karalystės tirštos sutemos neišsisklaido, nes vyksta įnirtinga galingųjų kova. Tai reiškia, kad dieninių gyvūnų varguomenė pabudusi iš vieno tamsaus propagandinio sapno pradės sapnuoti kitą. Tik dabar galės pasąmoningai pasirinkti, kurios galybės sapno variantu ji tikės.Sapnų pasiūla jau dabar plėtojama, tobulinama ir diegiama praktiškai. Šviesusis kunigaikštis pastebėjo, jog  Nepolitinis žavingo minčių sodo projektas padarė didelį poveikį propagandinėms idėjoms,  kuriamiems įvaizdžiams ir mitams. Dėl galingo Šviesos poveikio juodasis „nepolitinis”  žavingas minčių projektas skilo į dalis.

Planetos galybių varžybos įgavo naują pavojingą pobūdį. Ir apskritai, atrodo, jog Pasaulis trokšta karo: vadai lavina iškalbą, kariuomenės telkiasi prie sienų, dieniniai gyvūnai pratinami prie parako kvapo. Vaizdas toks, tarsi pasauliui kariniai konfliktai niekada neatsibostų.  Karalystės ruošiasi karui ir kuria propagandinius mitus, kurie naudojami mobilizuoti ir konstruoti gyvūnų sąmonę, jauseną per tam tikrus įvaizdžius.Deja, tikrovė tampa  tai, kas sukuriama dieninių gyvūnų protuose, pasitelkiant baimę ir melą.

Kreivų veidrodžių karalystėje buvo ir gerų dalykų. Šviesusis kunigaikštis pastebėjo, kad nemažai gyvūnų pradėjo domėtis realybe. Jiems įdomus tapo realus kunigaikščio veidas. Tai brangino tamsiųjų jėgų propagandos kainą, nes tada jos varinėjimas reikalauja daug didesnių resursų. Pavyzdžiui, anksčiau šviesusis kunigaikštis matydamas juodosios propagandos pigumą, paprastumą ir net apmulkintų  gyvūnų savanoriavimą bandė išeiti į viešumą ir taip branginti bei padaryti propaganda ne tokia efektyvia bei reikalaujančia per daug pastangų, t.y. neatsiperkančia ir nenaudinga tęsti. Tačiau tamsiosios jėgos sugebėjo neišleisti, izoliuoti ir to pasekoje lengvai reguliuoti ir filtruoti informacinius srautus. Be to, patys dieniniai gyvūnai nenorėjo matyti tikrovės.   Į kiekvieną bandymą sklaidyti tamsiųjų jėgų sukurtas iliuzijas, pabudinti iš iškreiptai žavaus sapno reaguodavo statydami sienas, piktai atsiribodami, vertino kaip šviesiojo kunigaikščio apsimetinėjimus. Žodžiu, žiūrėdami nematė, girdėdami negirdėjo, jausdami nejautė.  Viso to rezultate šviesusis kunigaikštis negalėjo deramai atsikirsti ir pakreipti procesą šviesia kryptimi, nes neturėjo realaus, apčiuopiamo pagrindo, į kurį galėtų konstruktyviai reaguoti ir įvardinti daiktus aiškiais vardais. Tai buvo  esminis tamsiųjų jėgų laimėjimas, dėl kurio pirmas tomas tiek ilgai užtruko.

Pradėjus rašyti antrą tomą aiškėja, kad kitaip negu pirmame tome, meilės tema  šviesiajam kunigaikščiui bus itin aktuali. Dabar pačiam teks spręsti meilės problemas. Anksčiau tamsiosios jėgos buvo suinteresuotos propagandos tąsa ir iliuzine meilės drama, iš kurios pastoviai turėjo naudos ir tikėjosi neapsakomos pasaulinio masto naudos.  Todėl meilės viltis dieniniams gyvūnams visada buvo geistinas ateitis lūkestis ir kartu nuolatinis atidėjimas, atidėjimo tąsa. Tai ne geismo projekcija į egzistuojančius dalykus, o į būsimas jų konfigūracijas ir savybes, sykiu ir šių transformuotų norų sulaikymas, jų kultas. Antrame tome mylinčios širdys jau projektuojasi į egzistuojančius dalykus. Neįtikėtina, bet kartais atrodo, kad jaunos ir gražios širdys net nebuvo patyrusios tamsiosios iliuzijos, o pavargusioms bei džiūstančioms nuo meilės stokos dieninėms gyvūnėms nebeįdomios tos tamsos agentų iliuzinės pasakos! Be to, dieninių gyvūnių meilė, išsisklaidžius tamsiųjų jėgų iliuzijoms, tapo  labai įsisąmoninta, aiški, žinanti ir alsuojanti nevaldoma milžiniška aistra. Žodžiu, karštos širdys alksta meilės. Tai labai pavojinga šviesiajam kunigaikščiui, nes netikėta silpnumo akimirka gali jį išvesti iš dieviško nušvitimo kelio. Pagalbos sugriauti iš tamsiųjų jėgų agentų tikėtis neverta, nes jiems tas - nebeaktualu. Jie dirba prie kitų propagandinių iliuzijų.

Gyvenimo pasakos XIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xiii-975.html

Rodyk draugams

Meilė duodama, o ne iš kažko ji privalomai gaunama

„Tu esi sudarytas iš medžiagos vadinamos meile. Kaip kūną sudaro amino rūgštys, taip sielą sudaro meilė. Tačiau mes nieko nepadarome, kad tai suprastume. Kiekvienas nori mylėti ir būti mylimas, tačiau neieškome to pačioje meilės esmėje. Meilės galia yra didžiulė. Ji gali išgydyti dvasines, emocines ir fizines negalias” šių dienų pasaulinio masto dvasinis lyderis Šri Šri Ravi Šankar

Mes gyvename Visatoje, kuri sukurta iš meilės, todėl pati yra gryna meilė. Kiekviena Visatos dalelė yra pilna meilės. Dėl to meilės nereikia niekur ieškoti, nes ji yra visur: aplink tave ir tavyje. Tik mes, žmonės, kuriame blogį ir savo egoistine mąstysena pritraukiame nemeilę, pyktį ir t.t.. Pati Visata veikia pagal savo programą ir juda savo tikslo link. Žmonės siekia savo tikslų. Kai yra nesuderinamumas, atsiranda didelės problemos. Tada kenčiame, kaltiname ir ieškome meilės. Pastebiu, kad meilės ieškojimas tapo manija. Ypač moterys stresuoja ir ieško kažkokios nerealios meilės . Žmogiška meilė antiek sureikšminama, kad atrodo, jog šeima, išgaravus aistringai meilei, nebeturi pagrindo. To pasekoje santuokos šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje lengvai ir dažnai išyra. Kitaip buvo ankstesnėse kartose, kur bendrą gyvenimą rišo ekonominiai (lengvesnis gyvenimas kartu), nepaprastai sunkus vaikų išauginimas ir kiti dalykai. Dabar žmonės galvoja, kad jiems reikia iš kažkur gauti meilės. Dar daugiau, kad jiems gyvenimas privalo duoti meilės ir kitų pačių geriausių dalykų. Tiesa yra ta, kad niekas nieko neprivalo. Tiesiog supraskite, jūs patys esate ta meilė. Meilė yra duodanti. Jūs atėjote į šią planetą įnešti meilės ir dalyvauti Kūrėjo darbe. Priimkite kitus žmones, tokius kokie jie yra, nekaltinkite jų, kai jie, jūsų manymu, neparodo meilės. Meilės duokite pirmas ir negailėkite. Beje, daugelis turite daug neišreikštos meilės. Todėl šioje Visatoje jos niekam negali pritrūkti. Blogi dalykai gyvūnams, augalams, žmonėms atsitinka tik mūsų manymu, nes mes nežinom Visatos plano ir galutinio tikslo .Be to, kitas taip pat yra meilė. Pavyzdžiui, šventieji, pranašai ir dvasios galiūnai mato Dievo veidą kiekviename sutiktame žmoguje. Kiekvienas turime dieviškumo. Žodžiu, viskas yra meilė. Dar kitaip- tu esi meilė, aš esu meilė. Taip tarp mūsų užsimezga meilės santykis.
„Laimingi, kurių kelias be priekaišto,
kurie gyvena pagal VIEŠPATIES Mokymą.
Laimingi, kas laikosi jo įsakų,
ieško jo visa širdimi,
nedaro nieko pikto,
bet eina jo keliais.
VIEŠPATIE, tu davei savo įsakymus,
kad uoliai jie būtų vykdomi.” Ps 119, 1-4

Linksmų šventų Kalėdų!

Rodyk draugams

Šventieji ir saikas valgyme

„Pagalvok apie mane ir aš pagalvosiu apie tave;
Pažvelk į mane ir aš pažvelgsiu į tave;
Ateik pas mane ir aš ateisiu pas tave”     Supreme divine LORD

Tenka daug matyti ir girdėti viešojoje erdvėje kalbų apie maistą ir tinkamą mitybą. Žmonėms tas labai rūpi ir turi paklausą, o daugybė atsiradusių ir atsirandančių mitybos „Guru” aiškina savo revoliucines tiesas ir siūlo paslaugas. Kadangi aiškintojų, kokiu maistu ir kaip maitintis žmogui, yra labai daug, įvairių ir neretai prieštaraujančių vienas kitam susidarė chaosas ir pasimetimas. Žmonės senovėje ieškojo amžinojo gyvybės eliksyro, dabar stebuklingo maisto, kuris išgydo visas ligas. Kurdami ir atsiliepdami į nepaprastai išaugusią paklausą, nuo ezoterikų iki mokslinės medicinos gydytojų siūlo, galima sakyti, jog tiesiogine prasme, dieviškus vitaminus ir piliules. Atrodytų, kad kažkoks vienas vaisius, prieskonis, mitybos derinimas, pratimas ar net didelis vandens gerimas ir kt. padės susigrąžinti ir išlaikyti sveikatą. Žinoma, vienetiniais atvejais tas gali padėti ir padeda, nes žmonės labai skirtingi, turi skirtingą ligų istoriją, gyvenimą ir t.t. Kitu atveju suveikia placebo efektas. Žodžiu, nenoriu vienareikšmiškai vertinti visų, siūlančių žmonėms savo paslaugas ir požiūrį į mitybą. Tik noriu pasakyti, kad dabartinės teorijos, siūlomi mitybos variantai ir aiškinimai dėl valgomo maisto ir tinkamo maitinimosi darosi tokie konkuruojantys, išimtinai komerciški ir klaidinantys, kad jau daro daug žalos beatodairiškai puolantiems prie tų vis naujau išrastų, “atkapstytų iš senovės” ar atvežtų iš tolimų kraštų sveikatos ir ilgo gyvenimo receptų. Paneigti tuos sveikatos receptus dažnai yra neįmanoma, nes mokslas neturi patikimų tyrimų ir mokslu pagrįstos mitybos sistemos. Juk tik neseniai mokslas pradėjo įrodymais pagrįstais tyrimais tirti maistą ir jo poveikį žmogui. Pavyzdžiui, vaistažolių poveikis vertinamas, daugeliu atveju, tik liaudies medicinos požiūriu, nes ji turi ilgą stebėjimų istoriją, o mokslas neturėjo pajėgumų viską ištirti. Dėl to žmonijos patirtis, pastebėjimai vis dar yra labai svarbūs ir naudingi.
Žvelgiant į religijas ir šventuosius, jogus, guru, sufijus ir t.t. , jie mitybai, gyvensenai, aplinkai, mankštai skyrė labai didelį dėmesį. Net krikščionybė, kuri žemiškam gyvenimui skyrė mažesnį dėmesį, turi laiką pasninkui, ragina saikingai maitintis ir turi kitų pamokymų. Todėl žmonių susirūpinimas mityba ir valgomu maistu yra sveikintinas ir pagrįstas. Kita vertus, pasaulio šventieji neturėjo vieno maisto, kuris viskuo juos aprūpintų. Jie maitinosi atsižvelgdami į gamtines sąlygas ir maisto savybes, tinkamas dvasiniam augimui ir sveikatai. Ir svarbiausia valgyme- saikas, kramtymas ir pagarba maistui. Ši nuostata ateina iš neatmenamos senovės ir yra visose rimtose religijose ir dvasinėse tradicijose. Dabartinis mokslas jau patvirtino ir visiškai pritaria šiai nuostatai. Kitas jogų, brahmanų, šventųjų požiūris mums labai aktualus, kuris teigia, kad kūnas atėjo iš maisto ir vėl sugrįžta į maisto grandinę. Tai reiškia, kad esame sistemos dalis, todėl reikalinga ir naudinga yra pagarba, rūpestis ne tik kūnu, bet ir visa kūrinija. Individualiai sveiku ir laimingu nebūsi be sveiko ryšio su kūrinija, nes tu savęs negali iš jos išskirti. Tu negali būti atskiras ir fiziškai atsiskirti nuo aplinkos. Todėl gerindamas savo aplinką, tu padedi sau. Mums būtinas rūpestis ir sveikas požiūris į gamtą, tada valgysime sveikesnį maistą ir būsime sveikesni. Baigdamas noriu dar kartą priminti apie saiką: Ieškodami ir bandydami įvairius sveikatinimosi receptus turėkite saiko, tai jus gelbės ar minimizuos galimą žalą sveikatai. Dar daugiau - suformuokite šį įprotį ir jums jis padės visose gyvenimo sferose.
„VIEŠPATS yra karalius! Tesidžiaugia žemė,
tedžiūgauja net tolimosios salos!
Jį gaubia debesys ir tamsa,
ant teisumo ir teisingumo stovi jo sostas.
Pirma savęs jis siunčia ugnį
ir sunaikina visus savo priešus.
Nuo jo žaibų nušvinta pasaulis,
žemė tai mato ir dreba.
VIEŠPATIES Artume kalnai tirpsta lyg vaškas, -
visa žemė - nuo Viešpaties Artumo.
Dangūs skelbia jo teisumą,
ir visos tautos regi jo garbę.
Šviesa teka teisiajam,
džiaugsmas - doros širdies žmogui.
O jūs, teisieji, džiaukitės VIEŠPATYJE,
dėkokite jo šventajam vardui!” Ps 97, 1-12

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, leisk pamatyti nugalėtus ir palaužtus juoduosius priešus!

Rodyk draugams

Rasos(Šviesos) šventė. Reikia naujų formų, norint Išlaikyti senosios tradicijos gyvybingumą

„Kad išreikštume tikrą meilę Dievui - mes gerbsime visas religijas” iš Čingischano įstatymų

Švenčiame Šviesos šventę, kuri atėjo iš žilos senovės. Ši šventė yra senųjų Baltų tradicijų tąsa, tačiau gerokai pasikeitusi ir kitaip suvokiama. Senoji tradicija nėra pakankamai gyva. Esmė - ne istorinių duomenų trūkume. Tame nieko blogo nematau, nes ši šventė per amžius kito, atsižvelgdama į platesnį, gilesnį pasaulio ir žmogaus savęs paties pažinimą. Istorinė religijų raida rodo, kad tai, kas ankstesnei religijai atrodė objektyvu, dabar pasidarė subjektyvu, t.y. kas anksčiau buvo pripažįstama ir garbinama kaip dieviška, dabar laikoma žmogiška. Kiekvienai vėlesnei religijai ankstesnioji atrodo kaip stabmeldystė, nes žmonija žengia pirmyn. Tačiau esmė visada išlieka ta pati: amžinąsias vertybes bei pagrindinės tiesas galime aptikti kiekvienoje rimtoje religijoje ir visuose amžiuose. Dabar , mokslo garbinimo amžiuje, archajiškų metodų taikymas nesulaukia sėkmės: žmonės jais netiki, prasmės nemato, šiuolaikinio žmogaus gyvenime jie- neveikiantys. Bet žmogaus vidiniai poreikiai, lūkesčiai, saugumo poreikis, baimės ir t.t. liko tokie patys, kokie buvo per amžius. Todėl senovinius metodus keičia nauji ,savo esme analogiški seniesiems, tik moksliškai apipavidalinami. Stengiamasi remtis mokslo autoritetu. Dievų valios prišaukimus, gydymo ritualus, burtus ir šamaniškas apeigas pakeitė „naujai išrasti” pagrįsti mokslu ar jo logika metodai. Tai liečia ne tik ezoterikus, įvairiausius dvasinius ar sėkmės mokytojus, bet ir tradicinių religijų atstovus. Pavyzdžiui, pastebiu, kad dabar reklamuojamas traukos dėsnis savo esme labai panašus į senovinius kultus, kuriais buvo siekiama pritraukti sėkmę. Tas pats su Visatos dėsniais, afirmacijomis, vizualizacijomis, pasąmonės galiomis ir kitais „naujai išrastais” metodais. Seni dalykai pateikiami dabartiniam žmogui priimtina forma, atitinkančią jo platesnį požiūrį ir didesnį išsilavinimą. Be to, ne tik senieji paslaptingi metodai neišnyko. Gerosios fėjos,dvasios, džinai irgi niekur neišnyko ir jie vis dar gyvi žmonių sąmonėje- tik kita forma. O dažnas žmogaus vidinis įsitikinimas, kad galima norimą pasiekti ir be pastangų, leidžia toliau sėkmingai gyvuoti gerosioms fėjoms ir džinams nauja, išmania forma. Tik skirtumas tas, kad senojo metodo forma dabartiniams žmonėms neveikia, o senovės žmonėms veikė. Manyčiau, traukos dėsnis, pasąmonės galios, vizualizacijos ir kt. aiškinama dabartine moksline forma ankstesnių kartų žmonėms irgi neveiktų ir jiems atrodytų juokingi (kaip mums dabar yra jų). Baigdamas straipsnį noriu pažymėti, jog senovinių ir naujai pateiktų dabartinių metodų esmė yra veikianti ir reikalinga žmonėms jų gyvenimuose. Jei taip nebūtų, tai jie nebūtų išlikę, nors ir keisdami formas, per žmonijos gyvavimo tūkstantmečius.

Rodyk draugams

Niekam neužleiskite teisės spręsti, koks turi būti jūsų gyvenimas

Šiandien minima Gyvybės diena. Gyvybė yra didis fenomenas ir didelė paslaptis. Gyvenimas yra tik patiriamas, jis - kaip dovana žmogui. Tai gyvenimo dovana, kurią turime išpakuoti ir atrasti save. Todėl neatiduokite gyvenimo kam nors, nebijokite pats gyventi savo gyvenimo. Jūsų gyvenimas yra skirtas jums. Niekam neužleiskite teisės spręsti, koks turi būti jūsų gyvenimas. Esame kurianti gyvenimo jėga, nors dažnai gyvenimo įvykiai padaro iš mūsų aukas, žmonės mus liūdina, o visuomenė ir pasaulis gąsdina. Nepaisant to, neatiduokime savo gyvenimo į kitų rankas, nešvaistykite jo, nevenkite atsakomybės, o kurkite savąjį neeilinį gyvenimą. Leiskite sau žavėtis gyvenimo laikinumu, ir te nutyla visi prieštaraujantys. Patirti - lygu gyventi, džiaugtis juo pilnatviškai. Kiekviena diena dovanoja daugybę naujų matymų, suvokimų, pajautimų, naujų kvapų ir skonių. Svarbu pilnai išgyventi kiekvieną akimirką, nes žmogus neišgyvena gyvenimo visoje apimtyje, mes išgyvename tik jo akimirkas iš kurių jis susideda. Labiau pasitikėkite savo vidiniu Kūrėju. Taip bus lengviau tame receptų, modelių, kaukių ir vaidmenų turguje atsirinkti, ko jums iš tiesų reikia. Neleis būti kitų verčiamam gyventi ne savo gyvenimą.
Aš linkiu „Toto” skaitytojui nugyventi savo ypatingą gyvenimą.

Rodyk draugams

Žmogus yra vienovėje su Kūrėju

„O Dieve, tai, ką aš pažinau kaip kūną, esi tu, tai, ką aš žinojau kaip protą, esi tu ir tai, ką aš pažinau kaip atmaną, taip pat esi tu.”  Indų filosofas, mistikas Ošo

Pradedu tekstą garsaus ir iškilaus XX a. dvasinio lyderio Ošo citata, kurioje jis kalba apie kūno, proto ir sielos vienovę. Jis savo kalbose puikiai atskleidžia, kad ši vienovė yra fundamentali, jų substancija jų esmė, realybė yra ta pati, tai yra to paties dalyko skirtingos transformacijos. Visa kita -tai ėjimas keliu ratais ir žaidimas religiniais žaidimais.
Tą patį kalba senosios filosofijos ir dvasinės tradicijos, nes šis supratimas- labai svarbus, leidžiantis kilti dvasinėje skalėje, reiškia dvasinį vystymąsi- Kūrėjo Dvasios atpažinimą, suvokimą ir pasireiškimą mumyse. Jame slypi tikrosios religijos tiesa. Reikia leisti būti Dievui(Kūrėjui) Dievu, o ne nurodinėti, koks Jis turėtų būti ar neturėtų būti, remiantis savanaudiškais savo ar religinių institucijų poreikiais. Klaidingi, bet patogūs, Dievo vaizdiniai ir manipuliuojantys religiniai kultai skirti pateisinti ir įtikti sau ir liaudžiai sunkiai veda tikintįjį į tikslą. Tai greičiau lengvas kelias, sukant tą patį ratą. Aišku, religijos visada privalo prisitaikyti prie žmonių, epochų ir tai tikrai nėra blogai. Tiesiog tikinčiajam į tai reikia atkreipti dėmesį ir vengti ėjimo tuo lengviausiu keliu, sukant tą patį ratą. Be viso to, pravartu žinoti, kad Kūrėjas yra visame kame, o mes esame jame. Tai sakau ne tik apie dvasinę sritį, bet ir fizinę materiją. Juk kiekviena materijos dalelė yra Kūrėjo. Mes sudaryti iš Kūrėjo atomų, todėl kiekvienas žmogus yra dalelė Kūrėjo. Mes tiesiog norėdami negalime atsiskirti nuo Jo fiziškai. Visatos dėsniai, Kosmosas, žemė, vanduo, oras - viskas veikia pagal Kūrėjo planą ir Jame, ir be Jo mūsų nebūtų nei sekundės. Žmogus tik protiškai(taip gali manyti) gali atsiskirti nuo Kūrėjo ir jaustis visiškai atskiras bei savarankiškas veikti pagal Kūrėjo sukurtus Visatos dėsnius. Taip konstruodamas iliuzinę tikrovę, jis atskiria save nuo Kūrėjo ir Kūrinijos.
„Džiaugiuosi tavo kelio įsakais, lygiai kaip visais turtais.” Ps 119, 14
Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, kad žmonės neprarastų šviesiosios meilės!

Rodyk draugams

Gyvenimo sprendimai ir lemtis

„Tiesos ieškotojo žodyne nėra žodžio „nesėkmė”. Jis yra arba turėtų būti nenumaldomas optimistas, nes tvirtai tiki visiška Tiesos pergale, kuri yra Dievas” indų dvasinis ir politinis lyderis Mahatma Gandis
Šiandien daugelis krikščionių prisimena Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Prasideda Didžioji Jėzaus gyvenimo savaitė, kuri nulems Jo likimą ir mokymo ateitį. Dar daugiau- vieno didžiausių ir mylimiausių šio teksto autoriaus herojaus gyvenimo savaitės įvykiai nulėmė ne tik Jo likimą ir mokymo ateitį, bet pakeitė didelės dalies žmonijos mąstyseną ir istoriją! Žinoma, nenuvertinu šv.Pauliaus, apaštalų ir kitų šventųjų formavusių tikėjimą, bet Jėzaus likimo detalės čia turėjo svarbiausią reikšmę. Pavyzdžiui, juk Viešpaties Jėzaus mokymo ateitis būtų buvusi kitokia, jei Jam būtų pavykę savo sumanymus ir norimą gyvenimo planą įgyvendinti. Kaip matyti iš Evangelijų, Viešpats Jėzus visada jautė, kokia baisia ir gėdinga mirtimi mirs. Šis reiškinys nieko nestebina, nes neretai žmones jaučia, kokia mirtimi mirs ir netgi nujaučia detales. Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į Jo numanomą gyvenimo planą. Iš istorijos duomenų akivaizdu, kad Jėzus turėjo savo gyvenimo planą, savo sumanymus ir eidamas į Jeruzalę siekė juos įgyvendinti. Kita vertus, Jis gyvena ir veikia Dievo žodyje, malonėje ir remiasi klusnumu Jo Tėvo užduočiai. Svarbūs yra abu aspektai ir juos Jėzus bando suderinti geriausiu sau ir žydų tautai būdu. Pirmu atveju, Jėzus renkasi vieną iš savo gyvenimo trajektorijų ir likimą, o antru atveju, paklūsta lemčiai, Jam skirto tikslo traukai. Akivaizdu, kad Jėzus supranta, jog negali atmesti Dievo malones ir priešintis savo paskirčiai, tačiau įvairias gyvenimo trajektorijas ir galimybes gali rinktis „Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti” Mk 14, 21.
Čia žvelgdami į Viešpatį Jėzų galime suprasti, kad kiekvienam žmogui duotas individualus ir ypatingas gyvenimo tikslas, ypatinga gyvenimo paskirtis. Ji duota visiems žmonėms, tik ne visi nori ją priimti, ne visi paklūsta paskirčiai, ne visi siekia to vienintelio tikslo, be kurio iš esmės jų gyvenimas tampa bevertis. Kita vertus, kiekvieno mūsų likimas kuriamas tomis akimirkomis, kai mes darome sprendimus: didelius ir mažus, kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Jėzaus daromi sprendimai atvedė Jį į Jeruzalę. Atrodo, įvertinęs politinę ir socialinę žydų tautos situaciją, Jis atėjo į Jeruzalę su pasiūlymu valdžiai ir sava vizija, kuri turėtų gauti valdančiųjų pritarimą. Taip neatsitiko, tolesni įvykiai parodė, kad Jo planas žlugo. Mes visi daugiau ar mažiau gyvename savo iliuzijų pasaulyje. Viskas su tuo gerai tol, kol neturime įsitikinimo, kad visi kiti gyvena lygiai tokių pačių idėjų ir iliuzijų pasaulyje kaip mes. Jėzaus atveju, žydų ir Romos politikos bei galios pasaulyje mąstysena buvo kitokia ir jie susidariusią padėtį matė visai kitaip. Nors politika ir religija, ideologija yra sunkiai atsiejamos(jos kaip monetos skirtingos pusės), visgi jos turi savų ypatumų ir reikia gerai žinoti galios pasaulio niuansus, kurie šventam žmogui, nežinančiam visų veikimo mechanizmų, gali būti didele kliūtimi tikslų realizavimui. Be viso to, pašvęstasis, nors dirbdamas labai šviesų darbą, skirtą visai žmonijai, pats to nenorėdamas prikelia, sukursto antrąją pusę, tamsumą. Šioje vietoje irgi galime pamatyti pamoką: Jėzus turi atsarginį planą, kurio visą laiką vengė, nors apie jį nuolat pagalvodavo ir jautė savo esybe, ir taip, turbūt, pritraukė. Čia galima žiūrėti kaip grynai religiškai(Dievo veikimas), taip ir moksliškai ar dvasinių mokslų požiūriu. Dvasinių mokslų požiūriu, dirbant labai šviesų darbą ir sukėlus tamsumų priešiškumą, reikia žinoti ir imtis atsargumo priemonių. Tačiau šitai nereiškia, kad jeigu sukeli tamsiųjų jėgų priešiškumą, turi atsižadėti darbo Šviesos vardan. Čia dar būtina žinoti, kaip nenusileisti, o tęsti pradėtą darbą iki pergalės ir tuo pat metu išmokti pasinaudoti sunkumais kaip stimulu. Viešpats Jėzus liko ištikimas Šviesos keliui ir darbams, nepaisant tamsybių siautėjimo, iki žiaurios mirties.
„Visą laiką jie stengiasi pakenkti mano užmojams;
visos jų mintys - man ką pikta padaryti.
Sąmokslauja, iš pasalų tyko, mano žingsnius seka,
norėdami mane nužudyti.
Atmokėk jiems, Dieve, už jų nusikaltimą;
pažabok tuos žmones, Dieve.” Ps 56, 6-8

Rodyk draugams

Gyvenkime savo gyvenimus

“Mes niekada labai rimtai nežiūrėjome patys į save. NIEKADA. Jūs perkeliate kaltę kitiems. Mes arba pateisiname save, arba bijome žiūrėti.” filosofas, jogas Džidu Krišnamurti

Gyvenimas- tai dovana. Esu tikras, kad absoliuti dauguma skaitytojų su tuo sutiks. Tik ar vertiname savo pragyvenamas akimirkas, dienas, metus? Ar nešvaistome mums skirto šio laikino gyvenimo?
Taip pradėdamas tekstą noriu atkreipti skaitytojų dėmesį ir paskatinti juos negyventi kitų gyvenimo. Kiekvienas turime savo gyvenimą, už kurį esame atsakingi, ir beveik visada nuo mūsų priklauso, kaip mes jį pragyvensime. Mes renkamės ir mūsų pasirinkimai kuria mūsų gyvenimą ir likimą. Net nepalankiausioje, pažeidžiamiausioje padėtyje, mes vis tiek turime pasirinkimų ir galime priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Pavyzdžiui, paskelbus mirties nuosprendį, gali rinktis kaip į tai reaguoti. Esame kurianti gyvenimo jėga, nors dažnai gyvenimo įvykiai padaro iš mūsų aukas, žmonės dažnai mus nuliūdina, o visuomenė ir pasaulis gąsdina. Nenusisekęs gyvenimas negali būti priežastis gyventi kitų gyvenimą! Juk gyvendami kitų gyvenimus niekada taip ir nesusitvarkysite savo gyvenimo. Neprašyti kišdamiesi į kitų gyvenimus, mes jiems trukdome gyventi jų gyvenimą ir taip žlugdome ne tik save, bet ir kitus. Visi žmonės turi teisę patys kurti savo gyvenimus taip, kaip jiems - geriausia, o ne taip, kaip kažkam subjektyviai atrodo teisingiausia ar geriausia. Todėl kitų gyvenimai gali būti tik pavyzdžiai, iš kurių galima pasimokyti, pasidžiaugti kitų laime ir pan., bet ne daugiau. Patirdami savo gyvenimą, džiaugdamiesi savo buvimu šioje žemėje jūs grįžtate į savo gyvenimo kelią ir darote savo pasirinkimus ir taip valdote savo gyvenimą. Jūs turite pasirinkimo galią! Kurkite savo nuostabų gyvenimą! Paprašyti, jei galite ir turite kompetencijos, turite patarti ir padėti kitiems. Padėdami kitiems, jūs padedate sau. Išminčiai sako, jog visa laimė atsiranda iš troškimo, kad kiti būtų laimingi. Realybė, kurioje gyvename, yra sudėtinga: kasdien susiduriame su gyvenimo iššūkiais, pasirinkimais, sutinkame įvairiausių žmonių, patiriame įvairiausių įvykių. Juk esame ne vieni. Bet jūsų gyvenimas yra jums pats svarbiausias, todėl nešvaistykite laiko kitų apkalboms, intrigoms, kitų reguliavimui ir t.t. Nebėkite nuo savo gyvenimo. Žinoma nereikia taikytis su nepageidaujamomis ar nemaloniomis gyvenimo situacijomis. Taip pat nedera savęs apgaudinėti, kad tos situacijos nėra blogos. Ne. Juk puikiausiai suprantate, kad norite išlipti iš to liūno. Tiesiog pripažinkite, kad šią akimirką nėra gerai. Grįžkite į savo gyvenimą ir drąsiai pradėkite spręsti savo problemas ir daryti teisingus sprendimus ne kitų, o savo gyvenime.
„Visos šalys, džiaugsmingai giedokite VIEŠPAČIUI, -
užveskite džiugias šlovės giesmes!
Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI su lyra;
lyra pritarkite savo skambiai giesmei.
Trimitais ir rago gaudesiu
kelkite džiugųjį klegesį Karaliaus, VIEŠPATIES, Artume.
Teūžia jūra ir visa, kas joje,
pasaulis ir visi, kas jame gyvena.
Teploja rankomis upės;
iš džiaugsmo drauge tegieda kalnai
VIEŠPATIES Artume, nes jis ateina, -
jis ateina valdyti žemės.
Teisiai jis valdys pasaulį
ir tautas - kaip dera. „ Ps 98, 4-9

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, kad toliau mane saugotum!

Džiugių Šventų Kalėdų!

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XIII)

Naktį smarkiai lijo, o dabar dangus giedrijasi, aušta nauja diena. Akloje dvasinėje tamsoje buvę dieniniai gyvūnai pradėjo regėti ne šviesiojo kunigaikščio iliuziją, o pradėjo matyti tikrąjį jo veidą. Jų vidinis tyras troškimas juos vedė prie Šviesos. Jie Jos nemato, bet seka įkandin Jos. Nors tamsiosios jėgos tam labai priešinasi ir ketina naują dieną(kaip visada) Kreivų veidrodžių karalystėje išlaikyti dvasinėje tamsoje.  Jos geba dieniniu gyvūnu manipuliuoti kaip lėle, tampydami nematomais instinktų, jausmų, svajų ir troškimų saitais.  Šviesusis kunigaikštis dėkojo Visatos Kūrėjui, kad dieniniams gyvūnams leido matyti jo tikrąjį veidą, o tai reiškia, jog šviesusis kunigaikštis jau nebebus tik kitų aprašoma iliuzija (tamsiųjų jėgų kūrinys gyvūnų prote), ir naujame tome jis bus vienas iš autorių. Tiksliau- režisieriai bus priversti leisti kunigaikščiui parašyti savo teksto dalis antros knygos dramoje. Antroji knyga nebus, kaip pirmas tomas, tik tamsiųjų jėgų parašyta tikrais faktais labai mažai paremta drama  „Nepolitinis žavingas minčių sodas”(šviesiojo kunigaikščio sugalvotas pavadinimas(jo pavadinimo versija)), kuris realiai buvo labai politizuotas ir dar ypatingai užslėptai bei subtiliai politizuotas. Šviesusis kunigaikštis nori savo gyvenimo istoriją rašyti pats.

Nors šviesiajam kunigaikščiui teko kovoti su šešėliais ir gandais, tačiau jis labiau orientavosi  į svarbiausius dalykus ir mąstė daug plačiau. Bet mėgo ir į žavius dalykus atkreipti dėmesį. Pastebėjo, kad dieninių gyvūnių širdys tapo ne tik sąmoningiau mylinčios, bet ir gerokai aktyvesnės ir beveik visiškai nevaldomos.  Pirmame tome buvo mažiau aktyvios turbūt  todėl, jog buvo daugiau pasąmoninga meilė, nukreipta į iliuziją bei kažkokiu tamsiosioms jėgoms žinomu būdu manipuliuojama ir neišleidžiama į viešumą  iš dieninių gyvūnių protų. Be to, pats šviesiojo kunigaikščio paveikslas buvo labai iliuzinis. Tada tik iš dieviškų širdžių gilumos buvo galima pajausti teisingus signalus. Žodžiu, ne tik protuose, bet ir širdyse veikė tamsiųjų jėgų valdomi kreivi veidrodžiai.  Kaip ten bebūtų, tačiau šviesiajam kunigaikščiui ši meilė yra priklausymo Viešpačiui ženklas. Todėl ramiai jis žvelgė į mylinčias dieninių gyvūnių širdis. Labiau neramino tamsiųjų jėgų manipuliacijos ir bandymai meilę pakeisti į neapykantą ir dieviškumo šviesą dieninių gyvūnų širdyse užgesinti.

Netrūko dramos  ir paslaptinguose galybių frontuose. Didysis imperatorius labai spaudė savo galia Rytų Carą ir norėjo jį nukarūnuoti, tačiau klaidos ir neadekvatus susidariusios situacijos ir padėties planetoje vertinimas neleido jam to padaryti. Kokį didįjį carą jis gali nukarūnuoti, jei net savo įtakos sferoje(Kreivų veidrodžių karalystėje) jis neturėjo esminės įtakos? Čia paslaptingas karalius valdė beveik viską ir tą darė iki šiol  nepastebimai. Tik konfrontacijos tarp Rytų caro ir imperatoriaus metu tas akivaizdžiau pasimatė.  Be to, kai kurie Vakarų karalysčių karaliai ir karalienės pragmatiškai simpatizavo Rytų carui. Tikėjosi jo dėka išstumti didžiojo imperatoriaus įtaką iš jų teritorijų ir taip išplėsti savo įtaką bei apginti savanaudiškus interesus. Šviesusis kunigaikštis pastebėjo, jog imperatorius nusivylęs savo statytiniais Kreivų veidrodžių karalystėje, nes jis akivaizdžiai juos  atstūmė (išskyrus pavargusį karalių) ir nebeparodė jiems reikiamo pasitikėjimo. Tai suprantama, nes paslaptingas karalius yra užėmęs puikias pozicijas mūšio lauke ir, žinoma, neleidžia gausiai imperatoriaus armijai deramai išsirikiuoti mūšio lauke. Imperatoriaus puolimo galimybės labai suvaržytos ir neįprastai nepatogios užpulti paslaptingo karaliaus pozicijas karalystės mūšio lauke. Imperatoriui reikia iš naujo burti armiją valdinių, kurie būtų pajėgūs sėkmingai pulti ir atlaisvinti paslaptingo karaliaus valdinių užimtas strategines pozicijas kreivų veidrodžių karalystėje. Jeigu tas jam nepavyks ir geopolitinė situacija kryps kaip planuoja paslaptingas karalius, tai gyvūnų planeta neužilgo turės dar vieną imperatorių.

Gyvenimo pasakos XII dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-xii-916.html

Rodyk draugams

Dieviški didvyriai

„Žmogiška meilė… gali įgauti ir neegoistinę kilmę ir švarią formą tik tada, jei ji susijusi su psichikos procesais. Tas, kas nori siekti dieviškumo, žmogiška meile ir prieraišumu neturi savęs riboti… Tikroji meilė Dievui yra savęs atidavimas… ji nereikalauja, ji nekelia jokių sąlygų, ji nėra sandėris, ji atlaidi prievartai, kai pavyduliaujama, atlaidi išdidumui arba pykčiui. Taip yra todėl, kad šitie dalykai nėra meilės komponentės.(…) Dieviška meilė nepanaši į žmogišką, ji - milžiniška, tyli…Atiduoti save, nereikalauti ir neįgyti- štai tikrosios sadchanos (jogos paslaptis)”  jogas, mistikas Šri Aurobindas Ghošas

Straipsnį Visų Šventųjų proga pradedu garsaus filosofo, mistiko, jogo Šri Aurobindo Ghošo citata. Nors mūsuose Visų Šventųjų dieną prisimenami krikščioniškieji šventieji, tačiau savo straipsniuose visada siekiau ir siekiu išplėsti šventųjų ratą ir nepriskirti šio titulo tik katalikų ar kitų krikščioniškų konfesijų šventiesiems. Noriu pagerbti visus žmonijos dieviškus didvyrius.
Visi nušvitę šventieji žmonės yra žmonijos šviesuoliai, sąmoningai išvystę ir išplėtę savo sąmoningumą, proto ir dvasios galimybes, atskleidę savo prigimtinį potencialą. Jie yra mūsų pavyzdys ir įkvėpimas siekti šventumo ir savo visos žmogiškos prigimties realizacijos. Gerindami save, jie gerino Visatą. Todėl jų nuopelnai žmonijai išties yra labai dideli ar net esminiai, nes neretai pakeičiantys ir pakeliantys žmonijos suvokimus ir net istorijos raidą į naują lygmenį (pavyzdžiui, Jėzus, Muhamedas, Buda ir t.t.). Nors religijos ir judėjimai savo šventuosius deramai gerbia, tačiau šventųjų vertinimas šiandieninėje visuomenėje yra labai stereotipiškas, nelankstus ir nerealus. Todėl kalbėti apie šventumą šiais laikais yra kažkas sunkaus. Be to, pasaulis yra pilnas kvailai šventeiviškų asmenų, kurie mano esą šventi ar nušvitę. Kita vertus, mes patys dažnai dėl savo tamsumo nenorime pamatyti tų, kuriuose nušvito dangiškoji šviesa.
Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra žmogaus noras laukti ir tikėtis kitų pagalbos šiame kelyje. Pavyzdžiui, kad kiti sudarytų sąlygas jums būti geriems, pirmieji padarytų jums, ką nors gero ir t.t. Nustokite iš viso galvoti apie pagalbą! Nelaukite paramos ir tegu jūsų pastangos būna totalios. Prisiminkite, kad jūs esate vienišas. Taip geriau, kadangi kuo daugiau tikitės, tuo silpnesnis jūsų ryžtas. Pagalba ateis iš įvairių šaltinių arba surasite tą, kuris jums padės, ar rasite,ko jums reikia. Ir tai tinka ne tik dvasiniame kelyje, kadangi tai - universalu ir pritaikyti galima visur, net ir valstybes mastu. Pavyzdžiui, valstybė tikėdamasi, kad ją sunkiu metu parems, apgins sąjungininkai nustoja ryžto pati gintis. Tokia nepasirengusi ir netekusi ryžto gintis nuo priešų valstybė kartu netenka sąjungininkų paramos ir neateina pagalba. Todėl svarbiausia siekiant sąmoningumo ir šventumo yra jūsų valia ir pasirinkimai, o ne aplinkinių pagalba ir parama. Prisiminkite, kad būti geresniam yra naudinga, nes šventumas, mano manymu, yra neatsiejamas nuo išminties, dvasinės jėgos ir įtakos. Kita vertus, tapdami išmintingesni, neišvengiamai tapsite geresni, šventesni, sąmoningesni.
“Himnas. Dovydo.
Aukštinsiu tave, mano Dieve ir Karaliau,
tavo vardą garbinsiu per amžių amžius.
Kasdien tave garbinsiu
ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius.
Didis yra VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, -
jo didybė yra nesuvokiama.
Viena karta girs kitai tavo darbus
ir skelbs tavo galybę.
Apie tavo didybės garbingą spindesį
ir apie tavo nuostabius darbus - aš mąstysiu.
Žmonės garsins tavo pagarbią baimę keliančius darbus,
ir aš skelbsiu tavo didybę.
Jie apsakys garsą tavo dosnaus gerumo
ir džiugiai giedos apie tavo teisumą.” Ps 145, 1-7

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, noriu ateiti pas tave šventumo keliu!

Rodyk draugams