TOTAS

„Koks tu esi galingas!
Stipri yra tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!
Teisumas ir teisingumas tavo sosto pamatas,
gerumas ir tiesa tau tarnauja.
Kokie laimingi žmonės, žinantys džiugųjį šauksmą, -
jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje.
Per visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo,
ir tavo teisumas juos išaukštino.
Tu teiksi mums didžias pergales,
tavo malone mūsų galybė išaukštinta.” Ps 89, 14-18

    Žolinė- garbingiausia švč. Mergelės Marijos pagerbimo šventė. Bažnyčia pažymi, kad Jos nuopelnai, ištikimybė ir Dievo tarnaitės pavyzdys yra įkvepiantys ir sektini. Krikščionybėje svarbus būtent toks grynas ir tvirtas tikėjimas bei toks nuolankumas ir nuoširdumas kaip Marijos. Todėl tai - nuoroda, kaip galime artintis prie jos, sekdami klusnumu ir atvirumu Dievui. Už tokį elgesį ir būseną, atlygį iš Dievo galime gauti ir mes, kaip gavo šv.Marija. Viskas priklauso nuo mūsų.
    Mokintis pasitikėti dieviškumu (netikintiems- Visatos dėsniais) kiekviename savo veiksme, kiekvieną akimirką aktualu visiems. Toks pasitikėjimas sumažina vidinį ir išorinį pasipriešinimą, išlaisvina nuo vidinių įtampų, baimių bei nereikalauja iš mūsų varginančių ir nepakeliamų pastangų rezultatams pasiekti. Gali net atrodyti, kad viską darome be jokių pastangų. Žmogui reikia kažkuo pasitikėti ir tikėjimas padeda visus rūpesčius, baimes patikėti Dievui ar Kūrėjui. Taip pat nuoširdus tikėjimas keičia žmogų ir neleidžia jam grįžti prie ankstesnių elgesio modelių ir savijautos. Visose dvasinėse praktikose tas aktualu, nes turbūt pastebėjote, kad nesant šio pasitikėjimo, susižavėjimo efektas būna trumpalaikis. Tai universalus dėsnis.
    Labai svarbu atrasti pasitikėjimą Visatos dėsniais krizių metu. Tik reikia atsiminti, kad dvasinis sukrėtimas gali paveikti žmogų tiek teigiamai, tiek neigiamai. Turime pasistengti pasirinkti teisingai ir aklai nepasiduoti į įvairias sektas, užkalbėjimus, prietarus ir panašius dalykus. Taipogi tokiu atveju labai svarbus gali būti aplinkinių supratimas, palaikymas, išklausymas, kad depresija nevirstų į visišką apatiją, liūdesį, beprasmę kančią ar netgi į visišką nusivylimą gyvenimu. Čia vėl turime suprasti, kad aplinkiniai gali tik padėti, tačiau krizę turėsime įveikti patys ir niekas kitas už mus to nepadarys. Mes turime savo gyvenimą nugyventi patys. Pažvelkime į krizę giliau ir pamatysite, kad krizė - tai užtrukimas, sustojimas kelyje į laimę, tačiau ją įveikus sustiprėjame ir augame toliau. Teigiama pusė yra ta, kad tokiais momentais žmogus įgauna patyrimo, giliau ir lyg iš naujo pažvelgia į savo santykius, vertybes, permąsto ir išplečia supratimą apie gyvenimą. Atsiveria graži galimybė, kada mes galime atsiskleisti sau ir kitiems visai naujais aspektais, kūrybinėmis galiomis, atrasti naujus ir svarbius klodus. Atraskite galimybes!

    Tuo pačiu noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nereikia kurti nerealių lūkesčių, pavyzdžiui: niekada nejausti baimės, nerimo, neturėti nepriimtinų minčių ir pan. Mano manymu, dabar reklamuojamos pozityvaus mąstymo technikos(ne su viena šių technikų internete ir knygose esu susipažinęs) ne visada ir visiems yra tinkamos, nes gali dirbtinai kurti pozityvias emocijas ir paprasčiausiai slopinti negatyvias, o tai gali sukelti kitokių psichologinių problemų. Krizėje reikia specialistų pagalbos (sunkioje krizėje- būtina) arba pasirinkti, jei esate tikras ir pasitikite, sau tinkamą dvasinį kelią ar techniką (sunkioje krizėje be papildomo gydytojo gydymo - negalima), kuris leistų įveikti krizę, tačiau visada žinokite, jog dvasinės krizės įveikime jūsų pastangos, susivokimas bei realus, adekvatus ir teisingas savęs, kitų, pasirinktos dvasinės technikos ar terapijos, metodo ir pan. supratimas yra esminiai dalykai.
    Pabaigai- ištrauka iš Senojo testamento, kur neblogas pavyzdys, kaip psalmininkas pasitiki ir trokšta dvasinio artumo su Dievu:
„Į tave tiesiu rankas, -
lyg išdžiūvusi žemė aš tavęs trokštu.
Skubėk man atsakyti, VIEŠPATIE!
Neviltis mane apėmė!
Neslėpk savo veido nuo manęs,
kad netapčiau panašus į tuos, kurie žengia į Duobę.
Su aušra atskleisk man savo ištikimą meilę,
nes tavimi pasitikiu.
Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti,
nes į tave keliu savo širdį.
Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo priešų,
nes pas tave bėgu, ieškodamas užuovėjos.” Ps 143, 6-9

    Tiesa, dar pridėsiu: kai prote nebelieka baimių, abejonių ir rūpesčių, tai pasidavimas ir meilė yra sinonimai. Ką bemylėtum, tu jiems pasiduodi, tačiau tai daugiau yra būsena, o ne daugiau ir pirmiau -veiksmas.

    Labai gaila, bet panašu, kad galimai Lietuvos aukščiausių pareigūnų padaryta eilinė išdavystė galutinai sužlugdys Lietuvos, kaip patikimos partnerės įvaizdį ir prestižą. Talkininkaujant Lietuvos valdžiai, Baltarusijoje buvo areštuotas neeilinis Baltarusijos valdžios kritikas. Reikia atkreipti dėmesį, kad A. Beliackis yra Tarptautinės žmogaus teisių federacijos (FIDH), vienijančios 164 organizacijas iš viso pasaulio, viceprezidentas. Žinomas ir pripažintas Vakaruose, todėl sunku patikėti, kad Lietuvos valdžia apie jo veiklą nieko nežinojo ir netgi jo nepažinojo. Šis bjaurus poelgis labai susilpnino šalies pozicijas ne tik konflikte su Austrija, bet, kas svarbiausia, pasaulio valstybių akyse Lietuva pasirodė kaip labai aikštinga, įžūli ir taikanti dvigubus standartus šalis, kurioje teisingumas yra naudojamas tik kalbose.
    Šioje situacijoje konfliktas su Austrija atrodo dirbtinis, perdėtas ir visiškai neadekvatus, o pamokymai ir priekaištai išsakyti Europos Sąjungos šalims dėl solidarumo, teisės, vertybių, demokratijos atrodo apgailėtini ir dviveidiški. Kaip mes galime vaidinti kovotojais už laisvę ir mokyti teisės ir demokratijos pažengusias šalis, kai mes savo šalyje neginame ir nesirūpiname laisvės kovotojais? Man sunku pamiršti, kai žiemą mačiau per „Kakadu” laidą rodantį medalius sunkiai sergantį savanorį, gynusį per sausio 13- osios įvykius Parlamentą, kurio pensija tokia maža, kad negalėjo susimokėti už šildymą, vaistus ir kitus būtinus kuklius poreikius. Turbūt daugeliui pervėrė širdį šio valstybės užmiršto kovotojo už laisvę kančia. Verta priminti, kad nuolat kritikuojama Rusija neužmiršta savo karo veteranų. Galbūt Rusijoje dėl korupcijos ne visus veteranus pasiekia parama, tačiau ta linkme ne tik daug kalbama, bet yra sukurtos valstybinės programos ir skiriamos lėšos. Pas mus deramai pagerbti ir materialiai pamaloninti tik signatarai, elito atstovai ir dalis reikalingų bei lojalių valdžiai laisvės kovų dalyvių. Ar tokia valstybė gali nuoširdžiai tarptautinėje arenoje ginti laisvės kovų aukas ir reikalauti teisingumo?
    Tiesa, reikia pripažinti, kad nepaisant fakto, kad prokuratūra iškart nepateikė kvalifikuotų dokumentų, Lietuva privalėjo griežtai sureaguoti, kai Austrijos pareigūnai nieko nelaukdami paleido Golovatovą. Tai labai svarbu ir šiuo klausimu mus palaikė ne viena valstybė, tačiau pikta Lietuva sukėlė tokį konfliktą, kad Austrija buvo apskųsta visur, kur buvo galima, ir dar pažėrė eilę piktų pamokymų ir priekaištų Europos Sąjungai. Dar sėkmingiau šis absurdo teatras veikė Lietuvoje, pavyzdžiui: vienas įsismaginęs valdžios poetas žiniasklaidoje nesikuklindamas rašė: „Neabejoju, kad Austrijos valdžia pastebėjo ir teigiamai įvertino prezidentės bei apskritai Lietuvos nuosaikų toną ir nutarimą neeskaluoti konflikto. Ir dėl to geriau galvos apie Lietuvą.” Be to, ne tik valdžios poetai, visuomenininkai bet kai kurie ir politikai nevengė pakurstyti dar ir tautinio konflikto tarp austrų ir lietuvių… 

   Dabar apgailėtinai, galimos valstybės išdavystės fone, atrodo, kai mes ginče su Austrija vaidinome kovotojais už laisvę, demokratiją ir rodėme mūsų pačių idealus ir vertybes. Dar blogiau, jei toliau tęsime tokią užsienio ir vidaus politiką, prieisime iki tokio lygio, kad paprasti lietuviai užsienyje bijos pasakyti, jog jie yra iš Lietuvos…

    Reiškiu nuoširdžią užuojautą žuvusių artimiesiems ir visai norvegų tautai, kurią ištiko sunkiai protu suvokiamos žudynės. Beprasmės  jaunų, kupinų energijos ir gyvenimo džiaugsmo žmonių mirtys negali palikti nei vieno abejingo. Manau, kad ne tik aš, bet ir visi Lietuvos žmonės solidarizuojasi nelaimėje su Norvegijos žmonėmis. Šią sunkią akimirką visiems noriu palinkėti stiprybės, ištvermės bei tikėjimo ateitimi.

   Norėčiau paprašyti lietuvių, gyvenančių Norvegijoje, perduoti visus mūsų nuoširdžiausius užuojautos ir paramos žodžius.

    Didžioje šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų kovoje pradėjo ryškėti tamsiųjų jėgų lėlininkų planai, melagystės ir jų tikrosios idėjos, dalis blogų darbų. Taip atsitiko, nes žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą. Šioje kovoje dvasiškai užsigrūdinęs ir sustiprėjęs šviesuliukas tapo šviesiuoju kunigaikščiu. Tamsieji kunigaikščiai ir juodieji magai ėjo iš proto negalėdami užgesinti jo šviesos. Dar daugiau - atsirado ne tik Šviesos mylėtojų, bet ir šviesulėlio gerbėjų. Todėl jie buvo priversti akivaizdžiai ir tiesiogiai (parodydami savo atstovus) pulti šviesųjį kunigaikštį.
    Nors atsirado prošvaistė tamsioje karalystėje, tačiau kreivi karalystės veidrodžiai vis dar sėkmingai veikė. Per savo užimamą visuomeninę padėtį, struktūras, puikią ir įtikinamą propagandą, pasinaudodami kreivų veidrodžių principu tamsiosios jėgos vis dar buvo padėties šeimininkais. Jos tvirtai laikėsi valdžioje ir džiaugėsi populiariąja karaliene, kuri buvo stiprus ramstis jų nežabotai valdžiai. Dauguma karalystės gyventojų tikėjo karalienės vaidinimu. Karalienės pagalba buvo galima lengvai pulti ir naikinti šviesulius -akivaizdžiai ir tiesiogiai. Žinoma, tamsieji kunigaikščiai tuo naudojosi bei dar stipriau engė karalystės gyventojus.
    Reikia pažymėti, kad Karalystės gyventojai, apkvaitę nuo tamsios propagandos, buvo praradę save, nors matė, kaip griaunama ir naikinama jų karalystė, kaip tyčiojamasi iš paprasto gyventojo, tačiau jie nieko negalėjo padaryti, o tik vykdė blogio valdžios nurodymus. Išmintingesni ir šviesesni politikai, valdininkai, verslininkai bei paprasti gyventojai negalėdami atsispirti blogio valdžiai, slapta (neakivaizdžiai) padėdavo šviesiajam kunigaikščiui ir paremdavo šviesiąsias jėgas. Jie turėjo šviesios karalystės viltį.
    Stiprėjančios šviesiosios jėgos džiaugėsi mylinčių Šviesą ir mąstančių žmonių gausėjimu. Tai teikė didingos pergalės viltį. Nors šviesusis kunigaikštis visą save buvo atidavęs kovai su tamsiosiomis jėgomis, tačiau, be abejonės, jis jautė mylinčias ir šviesias energijas. Dar daugiau- jis egzistavo tarp jų, valdė jas ir jos valdė jį.
    Labai nekentė piktosios jėgos šviesiojo kunigaikščio, tačiau negalėjo jo sunaikinti. Tamsiosioms jėgoms svarbiau buvo užgesinti šviesą, negu šį šviesuliuką nužudyti( aišku, realus pavojus visada buvo). Vieno šviesuliuko fizinis sunaikinimas nereiškia šviesos sunaikinimo, nors tai ir būtų milžiniškas smūgis šviesiosioms jėgoms. Kadangi Šviesa gyvena žmonėse, tik ne visada ji juose nušvinta ryškiai.

Pasakos trečia dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-iii-333.html

    Sveikinu Lietuvą ir visus lietuvius su ypatinga švente - Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Ta proga norėtųsi atsigręžti į istorijos vingius ir pasisemti iš praeities stiprybės. Karaliaus Mindaugo sukurta valstybė ir jos žmonės istorijos bėgyje išgyveno labai daug sunkių momentų, tačiau išliko. Vedami šviesių ir didžių istorinių asmenybių pakildavome iš griuvėsių. Jų pasiaukojimas, idealizmas, tvirta valia siekti nepasiekiamo kėlė valstybę ir jos kūrybai sutelkdavo negandų ir okupacijų išvargintą Tautą. Reikia pabrėžti, kad lietuviams valstybės niekas nedovanojo, jie patys ją kūrė ir gynė. Istorija moko mus, kad valstybės kūrybinis procesas turi būti nuolatinis, nes kitaip tamsiosios jėgos valstybę pradeda griauti ne tik iš išorės, bet kas svarbiausia - iš vidaus. Lietuviai išliko, nes tikėjo Šviesos pranašumu prieš valstybę griaunančią vadinamąją realybės politiką.
    Tenka su apgailestavimu pripažinti, kad šiandien Lietuva - nuosmukio valstybė. Ji išgyvena ekonominę, teisinę, socialinę, moralinę, psichologinę ir dvasinę krizę. Aplink chaosas ir tamsios spalvos. Leidome valdžioje ir valstybėje įsigalėti godžioms blogio jėgoms. Deja, vietoj to, kad kovotume su blogio apraiškomis mes nuleidžiame rankas ir bėgame iš Tėvynės ar puolame į depresiją, apatiją ir nieko nedarymą. Mūsų protėviai rasdavo jėgų nugalėti negandas, turime rasti ir mes. Jokiu būdu negalime kapituliuoti prieš blogį- politinį, ekonominį, moralinį ar dvasinį, o priešintis jam tiesos žodžiu, viešumu, atsakomybės etika grįsta laikysena ir darbais. Negalime palūžti, kai valdžia mato šalyje tik žmonių minią ir nesirūpina kiekvienu jos žmogumi. Turime rasti dvasinių jėgų, nes Lietuvos žmonės - ne banda, o asmenybės.
    Esu giliai įsitikinęs ir visa širdimi tikiu, kad mums pakanka galių kurti ne vien savo asmeninę, bet ir bendrą šalies gerovę. Bėgimas iš nuosmukio šalies daugumai, kad ir kaip bekalbėtume, tikrai nėra ir nebus kelias į rojų. Manau, šis procesas labiau atspindi tautos nuovargį bei nepasitikėjimą savo valstybe ir pasaulio nepasitikėjimą Lietuva. Branginkime Tėvynę, nustumkime nuo valdžios engėjus, valstybės griovėjus ir kurkime norimą Lietuvą. Sukurkime savo svajonių valstybę!
    Mūsų istorijoje pakanka įrodymų, kad vienijanti idealistinė vizija - įgyvendinama. Nepaprastų ir šviesių asmenybių vedami, lietuviai pakildavo šviesesniam rytojui. Ir šiandien mums reikia tokių tautos lyderių. Atraskime mūsų tarpe lyderius, leiskime jiems nušvisti stipria šviesa! Įveikime baudžiauninką savyje, nes esame pavergti vartojimo ir turto kulto bei tamsiosios propagandos, tarnaujančias egoistiniam stambiojo kapitalo, politinių- finansinių grupuočių ir įvairių tamsių jėgų interesams. Todėl tik autentiškas protas, protas, kuris gyvena tiesa, gali būti laisvas. Šalyje turime sukurti daugiau vietos dvasingumui, kad sugebėtume išgyventi įvairiomis gyvenimo situacijomis ir įveikti vidinę tamsą. Prasklaidykime tamsius debesis ir pastebėkite, jog tai tamsiosios jėgos savo įvairia (tame tarpe ir labai gražia) propaganda ir blogais veiksmais siekia atimti šviesios Lietuvos viltį. Šios jėgos bijo šviesios Lietuvos, nors apie tokią Lietuvą gali daug kalbėti. Dėl to būkime dar tvirtesni, objektyvesni ir nepasiduokite peršamam nepamatuotam pesimizmui ir piešiamam liūdnos Lietuvos scenarijui, nes nieko negalima pakeisti. Tikrai šios dabartinės ašarų valstybės laukia šviesi ateitis, nes viltis visada stipresnė už kritišką realybę ir keičią ją. Šviesiosios permainos nugalės tamsią realybę! Prašom priimti mano pasveikinimą.

    Mūšiai Vilniaus savivaldybėje dėl finansinių srautų kontrolės verčia sunerimti dėl krentančio politinio proceso kultūros ir labai žemo nusikalstamo kovos lygio. Turbūt visi sutariame, kad Vilniaus dydis ir reikšmė leidžia teigti, jog jame vykstantys procesai atspindi situaciją kitose savivaldybėse ir centrinėje valdžioje. Akivaizdžiai matome, kad šiandieninėje politikoje pajamų pasiskirstymas tarp finansinių- politinių grupuočių tapo pagrindu formuoti valdžią ir savivaldybės politiką. Kadangi ši akivaizdi tiesa nėra nauja, nes šios tendencijos prasidėjo prieš gerą dešimtmetį ir yra visuotinai žinomos, noriu skaitytojų dėmesį atkreipti į naujus dalykus, t.y. į dar labiau kritusį nusikalstamą politinių- finansinių grupuočių kovos lygį.
    Reikia pastebėti, kad įtartinai sutapo Darbo partijos frakcijos nario Novikovo nužudymas ir galimas A.Zuoko apnuodijimas su „Vilniaus energijos” akcijų perrašymu į privačias rankas bei su valdančiosios koalicijos nesutarimais dėl finansinių srautų kontrolės Vilniaus savivaldybėje. Nors žiniasklaidoje teigiama, kad tarybos nario Novikovo nužudymu teisėsauga įtaria vieną iš Vilniaus gaujų lyderių, kuris jį, kaip teigiama, nužudė dėl judviejų verslo bendrovės akcijų nepasidalinimo, tačiau man šis motyvas iki galo nėra suprantamas. Visgi iš bendrovės gaunamos pajamos ne ištolo negali prilygti „Vilniaus energijai” ar kitoms valstybinėms įmonėms, kurios neša šimtus milijonų ir netgi milijardus litų pajamų. Taip pat kovą ne dėl rinkėjų interesų, o dėl pinigų pripažino ir pati prezidentė D.Grybauskaitė. Tik noriu pridėti, kad ši politinių- finansinių grupuočių kova ne tik nesuderinama su jokia civilizuota valstybe, bet vėl pasiekė naujas žemumas, kurios kuria naujas grėsmingas tendencijas.
    Todėl norėčiau paraginti prezidentę ne tik kalbėti kietai ir vaidinti kontroliuojančią situaciją, bet realiais veiksmais įsikišti į šiuos labai blogus procesus Vilniaus savivaldybėje. Įvykiai Vilniuje man primena nusikalstamo pasaulio gaujų kovas mieste, kai šaudomasi tarpusavyje ir keliamas pavojus žmonėms. Tuomet policija visada įsikiša ir siekia sukontroliuoti padėtį, kad ji bent nurimtų. Taip ir čia reikia prezidentės nurodymų spec. tarnyboms, kad jos sukontroliuotų politinių- finansinių grupuočių kovas. Svarbu sudaryti nepakantumo sąlygas veikėjams, kurie griebiasi kraštutinių būdų savo tikslams pasiekti, nes jeigu bus nors vienas nunuodytas ar nužudytas politinio proceso dalyvis ir tokiu būdu žudikas pagerins savo padėtį, tai neišvengiamai ateis kitų eilė ir padėtis taps visiškai nesaugi ir nekontroliuojama. Turime politinių įtakų pasidalinimo kovas sugrąžinti į kiek įmanomą civilizuotesnį lygį. Kitaip savo straipsniuose kovojančias dėl įtakos politines grupes teks vadinti jau nebe politinėmis- finansinėmis grupuotėmis, o organizuotomis nusikalstamomis gaujomis.
    Tikiuosi, sprendžiant susidariusią situaciją Vilniuje, prezidentės sąmoningumo ir drąsos, o politinių- finansinių grupuočių vadovų išminties ir savigarbos.

„O aš tarsi kurčias, negirdintis,
lyg nebylys, kuris žodžio ištarti negali.
Esu lyg žmogus, negalintis atsikirsti,
nes negali girdėti.
Bet tavimi aš pasitikiu, VIEŠPATIE,
ir tu, Viešpatie mano Dieve, man atsakysi.
Juk aš meldžiuosi:
„Tik neleisk jiems džiūgauti dėl mano nelaimės,
neleisk jiems didžiuotis, kai parpulsiu”.” Ps 38, 14 - 17 

   Šiandien švenčiame Sekmines. Per Sekmines apaštalai gauna šventąją Dvasią. Tai pilnatvės šventė. Šventoji Dvasia pripildė Jėzaus mokinius ir jie tapo labai jautrūs Dvasiai, kuri jiems tapo viso gyvenimo vadovu ir stiprintoju. Kartu šv.Dvasios atsiuntimas tapo visišku pasitikėjimu Viešpačiu Jėzumi, nes jie galutinai suprato, kad jų Dievas niekada jų neišduos, kaip jie negali išduoti pačių savęs. Nuo šiol apaštalai be baimės priimdavo viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. Dabar mokiniai nebuvo kaip psalmininko aprašytas nebylys, negalintis išgirsti, ir nebebijojo parpulti. Priešiška aplinka nebekėlė jiems jokios baimės ir jie išėję į gatves skelbė Jėzaus mokslą su visišku pasitikėjimu ir atsidavimu.
   

    Daugelis žmonių šiame pasaulyje jaučiasi tušti, nes jie negyvena Dvasioje. Šį pasaulį persmelkianti Dvasia suteikia gyvenimui pilnatvę, žmogų pripildo ir padeda jam pakilti naujam gyvenimui. Todėl ji Jėzaus mokinius įvedė į pažinimo pilnatvę ir naują laisvės bei meilės gyvenimą. Tik su šį pasaulį persmelkiančia Dvasia galime pasiekti tobulą pilnatvę ir dalyti tobulą meilę. Ji apdovanoja mus tikru pažinimu ir galia. Tai mumyse glūdinti stiprybė, kada mes teisingai mąstome, jaučiame ir veikiame. Tai pat pasiekę tokį lygį nusipelnome pajausti tas neaprėpiamas aukštesniojo pasaulio platybes, Kūrėją, tada siekiame suprasti Kūrėją, savo suvokimu priartėti prie Jo, pajausti Jį, susivienyti su Juo. Nebelieka atskirybių, nes aprėpiame visą Visatą ir pasiekiame aukščiausią dvasinį pakilimą. Šie pakilimai sukelia žmogui didesnį įspūdį, įkvėpimą ir susižavėjimą negu kas nors kitas šiame pasaulyje. Tobulėkime, kelkime savo dvasią į aukštesnį lygį, kad atrastumėte jumyse glūdinčią stiprybę.

    Linkiu visiems mums, kad nusipelnytume pajausti tas neaprėpiamas aukštesniojo pasaulio platybes, Kūrėją bei aukščiausiąją šviesą, užpildančią sielą.

 
„VIEŠPATS yra mano Ganytojas, -
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose mane paguldo,
prie ramių tvenkinių gano.
Jis atgaivina mano gyvastį,
veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas - jie mane apgins.” Ps 23, 1-4

„Kaip dar ilgai, VIEŠPATIE?
Nejau amžinai mane užmirši?
Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?
Kaip ilgai turėsiu pakelti skausmus,
diena iš dienos širdgėlą kęsti?
Kaip ilgai mano priešas ant manęs viešpataus?
Pažvelk į mane ir išklausyk, VIEŠPATIE, mano Dieve!” Ps 13, 2-4

    Šeštinės - Jėzaus į dangų žengimo šventė. Tai yra religinis įvykis, kuris apaštalų regėtas ir paliudytas. Šios dienos šventė primena Viešpaties žemiškosios kelionės pabaigą, tačiau tai nereiškia, kad Jis palieka žemiškąjį pasaulį. Įžengęs dangun Viešpats yra visur erdvėje, todėl Jis lieka ne tik arti savo artimiausių mokinių, bet ir mūsų, nes Jėzaus nebėra kur nors vienoje konkrečioje pasaulio vietoje kaip ligi pakilimo į dangų. Kadangi apaštalai suprato, kad danguje Viešpats Jėzus nuolat veiks kaip amžinasis Kunigas, jie neliūdėjo dėl šio išsiskyrimo ir su džiaugsmu laukė jiems pažadėtos šventosios Dvasios atsiuntimo. Šventoji Dvasia jiems buvo būtina, nes laukiantys darbai buvo tiesiog neapsakomai dideli ir sunkūs. Tam reikėjo ne tik didelio tikėjimo, bet ir tvirtumo, pasitikėjimo savimi įveikiant tuo metu labai priešišką aplinką. Visiškas pasitikėjimas savo dvasinėmis ir dieviškomis jėgomis lėmė pradinės Bažnyčios proveržį.
    Tai mums labai artima, nes daugumai žmonių asmenybę ugdyti ir siekti sėkmės trukdo tai, kad jie nepasitiki savo dvasinėmis jėgomis. Tik pasitikėdami savo jėgomis galime tikėtis, kad mums pasiseks gyvenime ir nebūsime nustumti į šalį. Todėl, jei norite išsiugdyti sveiką, nepalaužiamą pasitikėjimą savimi, turite ne tik stengtis įgyvendinti pačius svarbiausius savo tikslus, bet ir turtinti savo vidų bei plėsti interesų ratą. Kad jumyse rusenanti pasitikėjimo savimi kibirkštėlė galėtų įsiliepsnoti, pasistenkite išmokti deramai sutikti nesėkmes ir nusivylimus. Jie neišvengiami kasdieniniame gyvenime ir niekas nėra nuo jų apsaugotas. Atsiminkite, kad su nesėkmėmis susiduria ir tie, kuriems šiaip jau visada sekasi. Daugiau drąsos! O tada menkiausia sėkmė sustiprins Jūsų pasitikėjimą savimi. Stenkitės kontroliuoti save, ugdykite atidumą ir dėmesingumą. Taip sumažinsite įtampas, kurios jums tik kenkia. Žmogus, pasitikintis savimi, turi suprasti ir vertinti kitus žmones, tačiau suvokdamas savo vertę nepasiduoda bandos jausmui. Žvelkite į save teigiamai, nes kiekvienas atėjęs į šį pasaulį atsinešame savo išskirtinių gabumų rinkinį, Tik ne visi juos atskleidžiame. Taigi, turime savyje lobį, kurį reikia atrasti. Be to, ne visi žinome, kad savyje turime dvasios jėgą, kurią reikia išlaisvinti, kad atskleistume save kaip dovaną. Tada nesėkmė parodys mums tik klaidą ir nieko daugiau! Ją ištaisę patobulėsime ir žingsniuosime pirmyn.
    Apaštalai po Jėzaus į dangų įžengimo laukia pažadėtos šv.Dvasios, kuri juos galutinai pripildys ir sustiprins, nes jų darbams (priešiškoje aplinkoje) reikia dieviškos pagalbos ir globos.
„Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais,
kovok su tais, kurie su manimi kovoja!
Tverk skydą ir ginklus,
pakilk manęs gelbėti!
Pakelk ietį ir alebardą
prieš tuos, kurie mane persekioja!
Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!”
Tesusigėsta suglumę tie,
kurie tyko mano gyvasties!
Tesitraukia apstulbę tie,
kurie kėsinasi man pikta daryti!
Juk be priežasties paspendė man pinkles,
be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.
Teužklumpa juos nelauktai žūtis, -
jie patys teįkliūva į savo paspęstas pinkles,
teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!
Bet aš džiūgausiu VIEŠPATYJE,
laimingas būsiu, nes jis mane išgelbėjo.” Ps 35, 1-9

    Lietuva neteko didžio visuomenės veikėjo, teisininko Kęstučio Čilinsko. Velionis buvo svarbus dabartinio laikotarpio tautos žadintojas, bandė išjudinti ir sutelkti visuomenę geresnės ir teisingesnės Lietuvos labui. Niekada nebijojo viešai reikšti savo nuomonės, aktyviai gynė viešąjį interesą, siekė demokratiškesnės ir žmogaus teises gerbiančios Lietuvos, telkdamas pilietiškas nevyriausybines organizacijas kūrė apjungiantį Demokratinį judėjimą. Jo darbai, laikysena bei moralinis principingumas pelnė daugybės žmonių pagarbą ir dėkingumą. Šviesaus atminimo Kęstučio Čilinsko darbai visados liks mūsų širdyse ir atmintyje.
    Noriu pareikšti gilią užuojautą velionio artimiesiems, bendražygiams ir visiems žmonėms, kuriuos nuliūdino ir prislėgė ši netektis.

    Balandžio pabaigoje pradėjusios tuštėti dengtuose turguose maisto produktų prekyvietės, nuo gegužės 1 d. visiškai ištuštėjo ir miestų turguose prekyba sustojo. Sustojo taip, kad net ir tie keli smulkieji verslininkai, prekiaujantys turguje maisto produktais, nesulaukia pirkėjų antplūdžio. Prekybos centruose taip pat nesimato iš turgaus atėjusių pirkėjų antplūdžio. Nėra ne tik maisto produktų pasiūlos, bet ir paklausos. Situacija susidarė išties nenormali.
    Šios nenormalios situacijos kaltininkus įvardinčiau vyriausybę ir jai pritariančią prezidentūrą. Tenka pastebėti, kad valdžia skelbia krizės pabaigą, tačiau žiaurių valdymo metodų nekeičia ir toliau bando išspausti pajamų į valstybės iždą iš paprastų verslininkų ir gyventojų. Reikia pažymėti, kad ekonominės krizės kaštai buvo apmokėti paprastųjų darbo žmonių, verslininkų, pensininkų sąskaita. Iš ekonominės krizės Lietuva pilnai dar iki šiol neišėjo. Verslas ir gyventojai negeneruoja didesnėmis pajamomis iš kurių būtų galima gauti daugiau mokesčių į valstybės iždą. Netgi atvirkščiai: kylant kainoms perkamoji galia ir vartojimas mažėja, todėl turgaus prekybininkams dabar ne patys geriausi laikai. Juos spausti iki begalybės, valstybiškai mąstant, neprasminga ir negalima. Juk jie kiauro valstybės iždo neišgelbės. Su turgaus smulkiaisiais verslininkais valdžia privalo kalbėtis ir susitarti. Buvau aplankęs jų badautojus prie Seimo ir mačiau, kad su jais galima kalbėtis ir jie netgi sutinka mokėti šiek tiek didesnius mokesčius. Pripažįstu, jog tai valstybės biudžeto neišgelbės, tačiau toks susitarimas padidintų valstybės pajamas, išsaugotų darbo vietas, konkurenciją, pasitikėjimą valstybe ir t.t. Manau, kasos aparatus be kompleksinių ekonominių ir teisinių priemonių pasitelkti kovai su kontrabanda ir šešėliu yra nevalstybiška, ne laiku ir netgi neskaidru. Dabartinę valdžios politiką smulkiųjų prekybininkų atžvilgiu pavadinčiau ne tik bukai griežtą, bet ir nepaprastai žiaurią.

„VIEŠPATIE, kaip gera šlovinti tave,
giedoti šlovės giesmes
tavo vardui, Aukščiausiasis,
skelbti kas rytą tavo ištikimą meilę,
tavo ištikimybę kas naktį,
palydint dešimtstygei arfai,
su giesme ir lyra.” Ps 92, 2-4

    Velykų džiugesys kyla iš ankstesnės, Didžiojo Penktadienio, visiškai priešingos būsenos. Tą dieną Viešpats Jėzus kentėjo ir jautėsi esąs nutolęs nuo Dievo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” (Mk 15, 34). Tačiau tą nepakilią dieną, kai Jėzus yra žiaurioje kasdienybėje, toli nuo šventumo, kai jaučia, kad Kūrėjas slepiasi, jis supranta, jog būtina prieiti arčiau ir atskleisti Kūrėją netgi pačiomis nepakiliausiomis dienomis. Jis supranta Dievą, trokšta pasiekti ir susivienyti su Kūrėju. Įžengia į aukštesnįjį pasaulį. Velykų rytą skelbiame jo pergalę ir džiaugiamės jo prisikėlimu.
    Žmogaus gyvenime yra daug kančios, nes žmogus - kenčianti būtybė. Jėzaus pavyzdys teikia viltį, kad nereikia į kančią žiūrėti taip, kad net kalbėjimas apie ją šiurpina, lyg tai būtų pati nelaimė. Viešpats nebėgo nuo kančios, tai kodėl mes bėgame nuo kalbos apie kančią ir nuo ko mes čia bėgame?
Kančia parodo žmogui jo ribotumą. Kiekvienas žmogus turi savo poreikius ir siekia juos patenkinti. Todėl dažnai jaučiasi bėdos būklėje, ribotume. Susidaro nuolatinė grėsmė ir tai bene svarbiausia kančios priežastis. Siekiame laimės ir vengiame kančios. Nesakau, kad reikia siekti kančios. Tikrai ne! Tik noriu, kad labai nenuliūstumėte, nes kančia turi ir teigiamą dalyką: žmogus kenčia, kad pradėtų mąstyti. Kančia paskatina mąstymą tam, kad mąstydami suprastume kančią ir stengtumėmės iš jos išsivaduoti. Ji gali padėti progresuoti, mažinti skausmą, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, tobulinti dvasią. Todėl Jėzus eina į gyvenimą ir ima jo sunkumus ant savo pečių, kenčia su kitais kenčiančiaisiais ir rodo kelią, kaip nugalėti kančios sukeltą būseną. Kančia gali paskatinti teigiamas permainas tiek fizinėje tiek dvasine srityje. Neužstrikime pradiniame jos taške. Nenustebkite, kad augant poreikiams - auga ir kančios. Pavyzdžiui: įsigijote brangią mašiną - atsiranda nerimas, kad nepavogtų. Todėl visiems žmonėms reikalingas dvasinis gyvenimas. Jeigu kenčiate dėl skurdo, negalvokite, kad turtuolis yra laimingas. Kiekvienas mūsų kentėdamas turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas Visatoje - su savo skaudžiu likimu. Niekas nepakeis ir neatkentės už mus mūsų kančios. Galite tik susirasti panašaus likimo draugų, kad lengviau išgyventi užgriuvusias kančias. Tad, tobulėkime pasinaudodami kančia.
    Tikintiesiems išgyvenant kančią padeda Biblija.
„Teikis mane gelbėti, Dieve!
VIEŠPATIE, skubėk man padėti!
Tebūna nugalėti ir tepakrinka,
kurie kėsinasi į mano gyvastį.
Tesitraukia ir tebūna sugėdinti,
kurie nori man pakenkti.
Tebūna apstulbinti dėl savo pralaimėjimo,
kurie sako: „Še tau! Še tau!”
Bet tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi,
kurie tavęs ieško!
Tekartoja nuolat: „Koks didis yra Dievas!”
kurie brangina tavo išgelbėjimą!” Ps 70, 2-6

Džiugių šventų Velykų!

Didįjį Penktadienį prisimename ir apmąstome Viešpaties Jėzaus kančią ir mirtį.
    Kadangi apie paskutinius Jėzaus gyvenimo įvykius dvasiniu ir religiniu požiūriu yra išsakyta ir parašyta begalė kalbų ir tekstų, norėčiau išsiskirti ir pažvelgti į Jėzaus žemiško gyvenimo paskutines dienas politiniu požiūriu, papildyti ir geriau suprasti situaciją, kurioje buvo Viešpats.
    Po iškilmingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę, žydai turėjo laukti Jo tolimesnių veiksmų. Iš Evangelijų galime pastebėti , kad po energingos pradžios Jėzus pradėjo, liaudies ir jo mokinių supratimu, delsti (tik pamokslavo prie šventyklos). Politiniu požiūriu, kiekviena tokia diena silpnino Jo pozicijas ir stiprino valdžios. Šio delsimo nesuprato ne tik liaudis, bet ir jų veikiami apaštalai. Apaštalai tiesiog nesuprato Jėzaus veiksmų, laikysenos, žodžių, nes jie norėjo politinio Mesijo (kitokio to meto žydai net neįsivaizdavo) ir matė neblogas perspektyvas. Delsimas liūdino ir varė į neviltį liaudį, todėl susidarė situacija, kad reikėjo rinktis: stoti į kovą ar bėgti iš Jeruzalės. Mano manymu, jie tik tokias alternatyvas turėjo ir suprato. Tačiau abu variantai Jėzui netiko ir jis pasirinko visiškai mokiniams ir visai jų bendruomenei nesuprantamą kelią (tik po prisikėlimo jie suprato Jėzaus žodžius).
    Žydų aukštieji kunigai ir seniūnai bei pats svarbiausias - valdytojas Pilotas politiškai viską atliko, mano manymu, racionaliai ir gudriai. Jie pasinaudoję Judu apėjo liaudį ir ramiai suėmė Jėzų. Nors nemažai Biblijos tyrinėtojų teigia, kad Jėzaus teismo nebuvo, įvykiai ir kalbos pas kunigus, Erodą ir Pilotą yra išgalvoti, nes nebuvo liudytojų, ir jokių papročių paleisti vieną kalinį nebuvo, Piloto pavaizdavimas Evangelijose neatitinka jo charakteristikos ir gyvenimo aprašymo patikimuose istoriniuose šaltiniuose. Iš dalies pritariu tiems istorikams, kurie teigia, kad tikrieji kaltininkai Jėzaus mirties buvo romėnai, o Evangelijų autoriai nenorėdami atstumti imperijos gyventojų (žydai sudarė tik menką dalį krikščionių) suvertė visą bėdą žydams. Bet Jėzaus teismas, tiksliau parodomasis teismas, mano manymu tikrai turėjo būti, nes tai buvo labai naudinga Pilotui, tačiau maištininko Barabo jis tikrai nepaleido. Pilotui, kaip okupantų valdytojui, rūpėjo palaužti žydus ir iškelti Romos galybę, todėl populiarusis Jėzus jam galėjo atrodyti pavojingas. Jis tikrai nesigilino į jokias Dievo karalystes, jam pakako tokių žodžių kaip „Dievo sūnus” ir „karalius”. Jis jas turėjo suprasti kaip politines. Be to, reikia prisiminti, kad apie Pilotą kalba nemažai istorinių šaltinių. Šis žmogus buvo kariškis, pasižymėjęs karuose Germanijoje, susiradęs globėjų Romos valdžios viršūnėse. Romos paskirtas žydų valdytoju, to meto žydų istorikų teigimu, sumaniai slopindavo maištus ir įvairius nepasitenkinus. Buvo labai ryžtingas ir turėjo polinkį į žiaurumą (kas jį pražudė).
    Pilotas apgalvotai Viešpatį Jėzų išnaudojo savo politikai sustiprinti, todėl Kristus buvo pasmerktas ir viešai iškeltas žydų karaliumi, nes užrašas: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius” buvo grynai politinis ir parodomasis. Kaip rodo Evangelijos šis užrašas labai žeidė ne tik paprastus žydus, tačiau ir aukštuosius kunigus, kurie net prašė Piloto: „Nerašyk: „žydų karalius”, bet: „Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius” (Jn 19,21). Nenuostabu, kad žydai buvo palankūs Barabui (jis maištavo prieš valdžią) ir galbūt prašė jį paleisti. Juk Jėzus į teismą buvo pristatytas nuplaktas ir turėjo atrodyti bejėgiškai, prieš galingąjį Romos valdytoją. Todėl suprantamas žydų pyktis, neapykanta, nes jie buvo labai nusivylę Jėzumi ir visa šia situacija. Nenustebčiau, jeigu ateityje atsirastų istorinių duomenų, kad Barabo kryžius stovėjo prie Jėzaus kryžiaus. Juk jis buvo imperijos priešas (maištininkas), nors ir žemesnio rango, o tokiems buvo taikoma pati griežčiausia bausmė - nukryžiavimas.
    Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį, kad net nepakiliomis dienomis Jėzus patyrė laimėjimų. Viešpaties taikus pasidavimas ir visų kalčių prisiėmimas leido Jo sukurtai bendruomenei išlikti nepaliestai. Iš šios bendruomenės išaugs didėlė Bažnyčia. Tai rodo, kad Jis siekė ir matė ateitį, kuri bus po Jo mirties.
    Jėzaus skriaudėjas Pilotas ateityje, po nuolatinių žydų skundų dėl jo žiaurumo, bus atšauktas iš valdytojo pareigų ir išmestas iš valstybės tarnybos. Žydai atsikratė taip nekenčiamo Romos vietininko. Istorikai nežino tikslios jo mirties priežasties, bet manoma, kad jis nusižudė neištvėręs gėdos.

„Galingasis Karaliau, tu myli teisingumą.
Tu parodei, kas dora,
tu įvykdei, kas teisinga ir teisu Jokūbo žemėje.
Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,
pulkite kniūbsti prie jo sosto pakojo!
Jis šventas!” Ps 99, 4-5

    Šiandien yra sekmadienis prieš Velykas, kada minime iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Šis įvykis, tai Jėzaus pripažinimas ir išaukštinimas, todėl atrodo gražiai ir džiugiai. Iš kitos pusės- tai ėjimas į mirtį. Jėzus savo kalbomis, laikysena, veiksmais visada vengė politikos, tačiau paskutinę gyvenimo savaitę jis atsidūrė politikos centre.
    Jėzaus laikais Izraelis, tiesiogine to žodžio prasme, kunkuliavo. Tik mažutės žiežirbos reikėjo ir būtų įvykęs masinis žydų sukilimas. Nes žiauri okupantų priespauda, žydų kunigų kolaboravimas su romėnais, dideli mokesčiai, sunkus gyvenimas varė gyventojus į neviltį. Paprasti žydai su viltimi ir nekantrumu laukė išpranašauto Mesijo, kuris išvaduos juos iš okupantų vergovės ir iškels Izraelį. Taigi, jie laukė politinio Mesijo. Jėzus įžengia į Jeruzalę, vaizdžiai tariant, ant krikščionybės asilo. Iš Evangelijų matome, kad Jėzus nebuvo ginkluoto sukilimo šalininkas ir suprato, kad ginkluota kova neatneš sėkmės (ką tolesnė žydų istorija patvirtino). Jis buvo dvasinis, religinis lyderis, Dievo siųstas Mesijas, o ne politinis žydų lauktas Mesijas. Todėl išvydęs Jeruzalės miestą jis sakė: „ O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių” (Lk 19,42).
    Į šventes Jeruzalėje suplaukė didėlė masė žydų, todėl maišto tikimybė nepaprastai išaugo. Tą puikiausiai suprato Romos vietininkas Pilotas, todėl pats su kariniu pastiprinimu atvyko iš savo prašmatnios rezidencijos į Jeruzalę, kad galėtų operatyviai kontroliuoti įvykius. Žydų aukštieji kunigai nematė geresnių perspektyvų, todėl rūpinosi liaudies ramybe ir savo turima padėtimi. Taigi, į tokią Jeruzalę atvyksta Jėzus. Liaudis išgirdusi, kad atjoja jau pagarsėjęs pamokslininkas, kuris save vadina Dievo siųstu Mesiju, puolė džiugiai jį sveikinti. Tai rodo, kad bent daliai žmonių jis turėjo nemažą autoritetą. Jis buvo liaudies iškeltas ir ji norėjo, kad jis apsiimtų vadovauti Izraelio išsivadavimui, būtų jų politinis lyderis. Mano nuomone, šį garbingą Jėzaus įžengimą turėjo matyti ne tik dvasininkų šnipai, bet ir romėnų kariškiai. Jeigu romėnai dar nebuvo žinoję apie Jėzų, tai po šio įžengimo jie turėjo svarstyti Jo likimo klausimą.
    Tokiomis sąlygomis eiti į Jeruzalę ir netapti politiniu lyderiu buvo savižudybė. Tai rodo, kad Jėzui rūpėjo tik dvasiniai, Dieviški reikalai ir Jis norėjo atnešti šviesą ir Dievo karalystę į Izraelį. Šis įvykis yra mums pavyzdys, kada žmogus gyvena prasmingą gyvenimą. Tokiam žygiui reikia turėti aiškų tikslą, vertybių supratimą, kontrolės bei vertingumo ir reikšmingumo jausmą. Akivaizdžiai Jis yra susiradęs gyvenimo prasmę ir tinkamą požiūrį į likimą. Tuo pačiu Biblija aiškiai parodo, kad galutinės gyvenimo prasmės klausimas yra priskiriamas ne žmogaus, bet Dievo, sukūrusio pasaulį ir žmogų, kompetencijai.
Mes gyvename sudėtingesniame pasaulyje, kuriame mokslas užima Dievo vaidmenį. Mums realiau yra evoliucijos teorija, negu Adomo ir Ievos pradžia, Didysis sprogimas ir tolesnė eiga, negu Dievo kūryba ir rūpestis žmogumi. Todėl gyvenimo prasmės klausimas yra aktualus kaip niekada. Jis ne tik aktualus, bet ir aštrus, nes būties beprasmybė kelia didesnę neviltį, liūdesį, depresiją ar apatiją. Taip, beprasmybę galima nustumti, paslėpti pasąmonėje, tačiau beprasmybės tuštuma veikia ir gali bet kada vėl iškilti. Jeigu generalinės prasmės dar neatrandame ir yra sunku, tai suraskime įprasmintų galimybių. Tos galimybės yra kiekviename mūsų unikalaus gyvenimo momente. Pavyzdžiui, žiemą nusivalykite sniegą, susitvarkykite kambarius, išmokite, ką nors naujo ir reikalingo, padarykite žmogui kokį gerą darbą ir t.t. Ar tai neprasmingi ir nenaudingi darbai? Pabandykite atrasti gyvenimo prasmę mažuose dalykuose. Tada bus lengviau pereiti prie didesnių dalykų.
    Jėzus po keturiasdešimt dienų dykumoje buvo atradęs savo gyvenimo prasmę. Jis gyveno ir skelbė Dievo karalystę ir Dievas gyveno jame.

 
„Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten,
jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten.
Jei įgyčiau aušros sparnus
ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų,
net ten mane vestų tavo ranka
ir tvirtai laikytų tavo dešinė.” Ps 139, 8-10

   Kreivų veidrodžių karalystėje toliau tęsėsi gigantiškas tamsiųjų  jėgų puolimas prieš šios karalystės šviesulius. Karalystė netgi tapo šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų kovų epicentru, kurių bangos ritosi į kitas karalystės. Todėl tamsos kunigaikščiams žūtbūt reikėjo užgesinti šviesulius, kad jie bent jau ryškiau negalėtų šviesti. Bet labiausiai juodiesiems magams ir kunigaikščiams nerimą kėlė vienas atrodė nedidelis ir silpnas (palyginus su jų jėga) šviesulėlis. Šiam šviesulėliui sudoroti buvo sugalvotas puikus planas ir fix idėjos, tačiau pasirodė, kad jį užgesinti yra nepaprastai sunki užduotis.  Kovos tęsėsi eilę metų, buvo naudojamos visos priemonės: nuo švelnaus visapusiško spaudimo, izoliavimo, supriešinimo su artimaisiais ar gerais žmonėmis iki psichologinio, fizinio, moralinio ir kitokio įmanomo smurto. Jis nepasidavė. Dar daugiau - dvasiškai sustiprėjo ir užsigrūdino, todėl pradėjo dar stipriau šviesti. Kovų metu patirti materialiniai nuostoliai ir kiti žemiški vargai jo nei kiek nepaveikė ir negalėjo paveikti, nes jis stiprėjo dvasiškai, skaidrėjo jo protas, augo patirtis ir išmintis.

    Nors karalystėje sėkmingai veikė kreivi veidrodžiai ir gerieji žmonės būdavo jais klaidinami, šis šviesuliukas sugebėdavo juoduosius magus perprasti. Kadangi dvasinio pakilimo metu jis išvysta jėgas, kurios valdo mūsų pasaulį. Juodieji magai ir kunigaikščiai klaidina žmones savo fix idėjomis, pranašystėmis, išraiškomis ir slepiasi už sukurtų veidų, kreivų veidrodžių. Per savo struktūras ir užimamą padėtį visuomenėje sugeba išvystyti tiesiog nepaprastai įtikinamą ir galingą propagandą. Jų jėga tokia žvėriškai galinga ir viską griaunanti, kad gali sunaikinti bet kokį kelyje pasitaikiusį dvasiškai silpną žmogų. Šia savo jėga tamsiųjų jėgų valdovai pasimėgaudami naudojosi, todėl šviesiųjų jėgų atstovams sunku rasti sąjungininkų. Jei ir norima padėti šviesiųjų jėgų atstovams, tai šis noras dažniausiai greitai praeina ar netgi po patirto poveikio tampa priešiškas, kai pajaučiama visą jų gyvenimą griaunanti jėga (bet dažniausiai būna nuoširdžiai įtikinti neprasidėti). Šviesuliai supranta ne tik tuos, bet ir visus žmones, todėl per daug nepyksta, nes juodosios propagandos poveikis milžiniškas, kuris stiprėja filtruojant, komentuojant ir paskirstant informaciją, tokiu būdu iškreipiamas realus vaizdas. Galingas įspūdis padaromas per tamsiųjų jėgų pasirinktas lėles (turbūt realiai egzistuojančias), o jomis manipuliuoja (sąmoningai ir ne) tamsieji lėlininkai.

    Šviesuliukas gyvendamas pasaulyje jaučia geras ir blogas būsenas, pozityvias ir negatyvias jėgas. Jis žvelgdamas į žmonių išraiškas pastebi spąstus ar įvairias pasaulį valdančias jėgas, nes jam labai mažai sako žodžiai, per mažai besikaitaliojantys veidai, netgi veiksmai suteikia ne visą informaciją. Nes tai, ką išreiškia žmogus, ne visada yra tai, kas jis yra. Išminčius ne tik atsižvelgia į minėtą informaciją, bet žvelgia daugiau - anapus žmogaus išraiškos, todėl labai retai suklysta. Šviesuliukas anapus žmonių išraiškų pastebėdavo juos valdančius tamsiuosius magus ir kunigaikščius. Tamsiosios jėgos rodė savo sugalvotą veidą, o po to - veidus ir norėjo likti nepastebėti, bet šviesuliukas visada matydavo jų tikrąjį veidą, nors buvo nepaprastai užmaskuotas, nes jis neapsistojo ties tuo, ką žmonės sakė ir rodė, jis pažvelgė giliai į vidų, kur dominavo tamsioji energija, klastos, žiaurumai ir kiti blogi dalykai.

    Žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą. Galbūt šviesuliukas buvo nenusakomas, tačiau daugmaž žinomas ir aiškus. Tamsiųjų jėgų atstovai(esantys vitrinoje) atrodė visiškai nusakomi, aiškūs ir žinomi, tačiau niekas nematė jų lėlininkų, kurie kūrė jų įvaizdį.

    Kai tamsiųjų ir šviesiųjų jėgų kova pasiekė gigantiškus mastus, pradėjo aiškėti tamsiųjų jėgų lėlininkai. Jie nebeišgalėjo slėptis. Pradėjus aiškėti lėlininkams, jų sugalvotam planui, veidams, visoms melagystėms ir mažyčiai daliai blogų darbų, visuomenėje pradėjo augti nepasitenkinimas kreivais karalystės veidrodžiais.

Pasakos pirmosios dalys : 1. http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-202.html

                                      2. http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-ii-292.html

    Arabų pasaulis toliau nerimsta, o karčiausia vieta tapo Libija. Nusiritusi neramumų banga per arabų pasaulį pasiekė Libiją ir sukėlė šalyje pilietinį karą. Sukilėliai nesugebėjo greitai nuversti M.Kadhafio. Pasirodė, kad Libijos lyderį dalis šalies palaiko ar bent nesipriešina jo valdymui. Dar daugiau - M.Kadhafio ginkluotosios pajėgos sėkmingu kontrpuolimu sukilėlius turbūt būtų nugalėjusios, jeigu ne Vakarų šalių įsikišimas. Vakarų šalių koalicija, vadovaujama JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, smogė galingus karinius oro smūgius Libijos armijai. Panašu, kad Vakarų šalių koalicija artimiausiu metu pradės karinius veiksmus sausumoje ir mėgins nuversti Libijai vadovaujantį rėžimą. Tokia įvykių eiga tik patvirtina, kad Europai ir JAV yra labai svarbi Libija ir jos gamtiniai ištekliai. Vakarų šalys nenori nestabilumo šioje šalyje ir siekia visiškos gamtinių resursų kontrolės. Kitose neramumų apimtose arabų šalyse agresyvios Vakarų šalys karinio įsikišimo artimiausiu metu neplanuoja. Tik seka situaciją ir rūpinasi, kad į valdžią neateitų islamistiniai radikalūs judėjimai. Išskyrus paprastus arabus, daugiau niekam nerūpi jų tikrosios problemos. Net galima sakyti, jog arabų protestų viruso bijosi ne tik daugelio pasaulio valstybių valdžios, bet ir tos pačios  Vakarų šalys, kovojančios už demokratiją arabų pasaulyje.

Reikia pastebėti, kad protestai arabų šalyse turi bendra pagrindą, tačiau atskirose valstybėse vietinės sąlygos yra nevienodos, pavyzdžiui: Maroke žmonės labiau nori teisių, teisingumo ir laisvių, Tunise skaudžiausia problema yra skurdas. Visgi daugiau yra bendrų dalykų: arabų šalyse visuomenės yra jaunos, pamačiusios kitokius gyvenimo horizontus. Jie jau nebenori būti būklėje, kai gali tenkinti tik fundamentaliausias, primityviąsias funkcijas, kūno poreikius (ir tai ne visada). Atsirado daugiau mokytų žmonių,  jaunimo pasaulėvaizdis yra išsiplėtęs ir jie nori gyventi laisviau, turtingiau, išeiti už elementarių poreikių tenkinimo ribos. Jie nebenori, kaip jų tėvai, tenkintis mažu, todėl susiformuoja maištingi charakteriai. Manau, kad progresui ir šviesesniam gyvenimui trukdo ne tik korupcija, blogas valdymas, bet ir religiniai stereotipai, pasenusios nuostatos ir įvairūs pasenę apribojimai. Tikrai nenoriu pasakyti, kad islamas yra bloga religija. Ji - puiki. Tiesa pasakius, ji visai netrukdo arabų šalių pažangai, tačiau beviltiškai pasenę požiūriai, stereotipai, elgesio modeliai labai trukdo naujame, šiuolaikiniame pasaulyje.  Kas tiko prieš šimtą metų, tas nebetinka dabar. Tai reiškia, kad arabams reikia reformuoti ir atnaujinti ne religiją, bet elgesio modelius, požiūrius, nuostatas. Todėl nenuostabu, kad beveik visose šalyse jaučiamas laisvės troškimas, nors jo išraiška ir keliai nėra tiksliai suformuluoti.  Dėl šios priežasties manau, kad net ten, kur  buvo nuversti Tuniso ir Egipto diktatoriai, tikrosios revoliucijos neįvyko. Geriausiu atveju,buvo pradėtas tik pirmas etapas į pažangesnę ir geriau tvarkomą valstybę.

    Libijos įvykiai kelia nerimą. Vakarų šalių kariniai užmojai ir politinis procesas eina prie to, kad Libija virs antru Iraku. Tik šioje šalyje daugiau įtakos turės didžiosios Europos valstybės. Visgi manau, reikia pačių arabų didesnio noro, kad vėliau padėtis netaptų komplikuota.

    Nors praėjo nedaug laiko nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau žmonės mato, kad valstybės kursas nukreiptas klaidingu keliu. Valstybėje dominuoja labai tamsios vidinės spalvos. Pastebiu absoliučios daugumos žmonių pokyčių valstybėje norą. Manau, permainų troškimas yra pakankamas, tačiau to neužtenka geresniam gyvenimui. Reikalingas KETINIMAS keistis patiems ir keisti savo aplinką. Ketinimas yra reali jėga, papildanti troškimą, kadangi realizuoja norimą rezultatą ne noras, o ketinimas.  Ketinimas - labai tvirtai susietas su visais dvasiniais sėkmės dėsniais, todėl jis atneša pergales ir rezultatus.

Šiandien labai jau daug mūsų galvose šlamšto ir tai užima labai daug vietos mūsų gyvenime. Šis šlamštas yra ne tik neveiksmingas, bet tiesiog labai trukdo mūsų gyvenime. Gyvename kažkieno sukurtose iliuzijose, noruose ir savo nesąmonėse. Pasiduodame tamsiųjų jėgų propagandai, kurios bijo šviesesnės Lietuvos. Nesame tvirti, nors turime daug gražių norų, troškimų, svajonių. Viskas nueina perniek, nes neturime ketinimo siekti gražesnės, šviesesnės Lietuvos. Turime pasikeisti ir visų pirmiausia- kiekvienas savo viduje. Dabartį aš sutinku tokią, kokia ji yra, nes tai yra faktas. Dabarties nepakeisime, tačiau ateitį galime keisti. Ketinimą nukreipkime į ateitį, o dėmesį į dabartį. Turime pamatyti ir suprasti negerus reiškinius, propagandas ir kitas reikalingas detales ir keisti visus šituos dalykus norima kryptimi. Paprastuose gyvenimo dalykuose visada teisi dauguma, tačiau dvasiniuose dalykuose turime orientuotis ir lygiuotis į dvasinius lyderius (čia jie teisūs) ar tikrus savo sričių lyderius, jeigu norime sulaukti sėkmės, kurioje nors srityje ar gyvenime. Todėl šviesesnei Lietuvai reikia ne tik daugumos, bet ir patikimų lyderių. Atraskime lyderius, leiskime jiems nušvisti stipria šviesa! Tapkite jiems svarbiu, vertu jo minčių, pagarbos, meilės ir pasididžiavimo, kad eitume ne šalia, o drauge jo,  kad išvien šviestume tamsoje.  Reikia ketinti dabar keisti ateities įvykius. Į ateitį nukreiptas geras ir nuoširdus ketinimas tikrai duos vaisius, nes ateitis užgimsta dabartyje. Net ketinimo iššauktas spontaniškas veiksmas yra efektyvus. Ketinimas - tai ryžtas turėti ir veikti.

  Linkiu įgauti perspektyvių, gerų ketinimų!

    Išaiškėjo, kad susipriešinimas tarp Vyriausybės ir Prezidentūros turi gilesnes šaknis. Pasirodžiusi D.Kreivio pažyma paaiškina dėl ko kilo skandalas ir noras jį išmesti iš posto. Prezidentės pareikštas nepasitikėjimas ūkio ministru nebuvo tik ponios užgaida. Reikia pastebėti, jog kaltinimai D.Kreiviui nėra tokie rimti, kad jam reikėtų pasitraukti, tačiau svarstymo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijoje jis tikrai yra vertas. Taip sakydamas remiuosi tuo, kad pastarąjį dešimtmetį buvo ne vienas Vyriausybės narys ar kitas labai aukštas politikas, kuris sėkmingai dirbo poste turėjęs žymiai daugiau nuodėmių ir netgi pripažintų nusižengimų. Be to, dabartinis politinis kontekstas leidžia teigti, kad nepatenkintos mafijinės jėgos jį verčia iš posto, o remia jį tik premjeras ir iš dalies Vytautas Landsbergis. Prezidentė suniekino ministro pažymą ir tvirtai, aiškiai ir nedelsiant liepia jam pasitraukti. Partijų bosai ir oligarchai, nepatenkinti jo pažyma, reikalauja ministro atsistatydinimo ir atsakomybės už, jų nuomone, šmeižtą. Žiniasklaidoje mažai teisybės, nes kiekviena masinės informacijos priemonė atstovauja savo šeimininką. Nemaža visuomenės dalis pakraupusi. Žodžiu,  susidarė valdžios viršūnėse didėlė įtampa, kurią didina emociškai gana nestabilus ūkio ministras. Ar paviešinta D.Kreivio pažyma yra rimtas dokumentas?

    Mano nuomone, D.Kreivio pateikta pažyma - labai rimtas dokumentas. Joje labai aiškiai (su datomis, dokumentų numeriais ir t.t.) surašyti faktai ir nurodyti oligarchai bei jiems tarnaujantys politikai. Kurie nors kiek žino Lietuvos viršūnių virtuvę, tai jiems ministro (?) surašyti faktai atrodo taip pat tikroviškai, kaip paprastam pensininkui kylančios maisto produktų kainos. Todėl sutinku su ūkio ministru D.Kreiviu, kad ši pažyma yra labai vertinga politiniu požiūriu. Ja galima pasinaudoti darant lūžį kovoje su korupcija. Reikia drąsios, taurios širdies prezidentės, norinčios pažaboti oligarchus ir su jais dirbančias partijas bei politikus. Svarbiausias akcentas šioje pažymoje, galima sakyti, yra skaidraus lobizmo nebuvimas. Veikiama mafijiniais metodais, o STT  pagalba Ž.Plytnikui buvo beviltiška. Dar daugiau - spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose rašoma, kad prezidentės iniciatyva buvo atleistas STT pareigūnas, bendradarbiavęs su Viešųjų pirkimų tarnybos vadovu Ž.Plytniku. Tai labai negerai, nes pakertamas bet koks pasitikėjimas teisėsauga. Visiškai gesinama šviesa valdančiųjų reikaluose. Vietoj to, kad verslo ir valdžios santykiai būtų skaidrinami. Negi visai nėra ir negali būti skaidrių verslo interesų ir jų atstovavimo? Valstybėje ši paviešinta pažyma galėtų politinį procesą pasukti skaidresnio lobizmo kryptimi. Negi to nesupranta prezidentė?

    Sekmadienį  vykę savivaldybių tarybų rinkimai sukėlė abejonių dėl jų teisingumo. Susidarė įspūdis, kad savivaldybių deputatų išrinkimą lėmė tai - kas ir kaip skaičiavo balsus, bet ne rinkėjų valia. Stebino, kai 10:00 val. dar nebuvo žinomas tikslus dalyvavusių rinkėjų aktyvumas. Kai kurios apygardos išvis tokių duomenų ilgą laiką neteikė. Eilinį kartą visus pralenkė Kauno savivaldybė, kuri net 00:03 val. nebuvo pateikusi jokių duomenų ( VRK viešoje duomenų bazėje nebuvo)! Vyriausios rinkimų komisijos vadovas Z.Vaigauskas komentuodamas šį liūdną faktą atkreipė dėmesį į menką komisijos pirmininkų kompiuterinį raštingumą, ko pasėkoje duomenys buvo suvedami lėtai ir sunkiai. Tačiau interneto amžiuje, kai kiekvienas „runkeliokas” sugeba internete parašyti kelių žodžių komentarą,  toks  Z.Vaigausko rinkimų komisijų darbo pateisinimas yra visiškai nesuprantamas. Balsų skaičiavimas visuomenėje irgi sukėlė nepasitikėjimą. Į pavienių kandidatų, žurnalistų, stebėtojų skundus nebuvo atsižvelgiama. Tik didžiosios partijos turėjo galimybę, kilus įtarimams, rimčiau perskaičiuoti balsus ir į jų pastabas dėl rinkimų vykdymo VRK atsižvelgdavo. Svarbu atkreipti dėmesį į didelį balsavusių paštu skaičių. Dažnoje savivaldybėje balsavimas iš anksto buvo didesnis negu 10 proc.! Pavyzdžiui, Ignalinoje jis buvo 14,45 proc., Pagėgiuose 12,52 proc. ir t.t.. Tokie skaičiai kelia įtarimą dėl negero politikų poveikio rinkėjams. Šiuose rinkimuose balsų pirkimas nelėmė rezultatų, nes nebuvo masiški ir paplitę  atvejai. Valdantieji daugiau dėmesio skyrė tiems, kurie skaičiuoja balsus ir mandatus. Tai gali tik patvirtinti po rinkimų kilęs skandalas, kada nepartiniai skundžiasi taikyta skirtinga faktinė kvota vienam mandatui, ko pasėkoje mandatą laimėdavo kandidatas, surinkęs mažiau balsų už konkurentą.

    Kalbant apie rinkimų rezultatus- tai jie yra artimi sovietiniam balsų skaičiavimui ir rezultatui. Rinkimuose užtikrintai laimėjo susiformavęs tamsusis valdantysis sluoksnis tiek vietos savivaldoje, tiek jiems vadovaujantis (kuruojantis) respublikinėje valdžioje. Socialdemokratų partija per visą Lietuvą gavo šiuose rinkimuose 328 mandatus (prieš keturis metus- 302), valdančiojoje koalicijoje esantis Lietuvos liberalų sąjūdis gavo 98 mandatų (prieš keturis metus- 51), valstiečių liaudininkų sąjunga - 147 mandatus (prieš keturis metus- 141). Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir rusų sąjunga gavo keliais mandatais daugiau ir šis padidėjimas labiau pastebimas tik Vilniuje. Kita valdančioji Liberalų ir centro partija neteko mandatų nuo 182 iki 126, bet žinant šios partijos būklę šis praradimas yra menkas , todėl galima įvertinti jų rezultatus teigiamai. Tėvynės sąjungos praradimai irgi yra per menki, kad juos būtų galima pavadinti pralaimėjusiais. Per visą Lietuvą TS- LKD užėmė antrą vietą ir su 249 mandatais užtikrintai išliko viena iš pagrindinių partijų savivaldoje. Kiek apčiuopiamą sėkmę pasiekė Darbo partija, kuri padidino mandatų skaičių nuo 111 iki 165. Tvarka ir teisingumas neteko mandatų nuo 181 iki 155, tačiau šis netekimas skaudžiausias tik Vilniuje, kur sužibėjo A.Zuoko judėjimas, remiamas turtingų rėmėjų.

    Jeigu įvertinus dar ir 2008 metų Seimo rinkimų rezultatus, galima sakyti, kad pastarųjų metų rinkimų rezultatai stabilizuojasi ir tampa iš anksto lengvai nuspėjami, neskaidrūs. Taip pat galima įtarti politinius kartelinius susitarimus.

    Šį sekmadienį vyks rinkimai į savivaldybių tarybas. Pagal įstatymą privalome rinkti vietinę valdžią.  Šie rinkimai skirti suformuoti 2011 - 2015 metų  kadencijos savivaldybių tarybas, kurios valdys miestus ir rajonus, tačiau jie labai svarbūs ir nacionalinei politikai. Jie leis pamatyti tautos požiūrį į dabartinę politiką bei padėtį valstybėje, tolesnes tendencijas. Negalime likti abejingi ir pasyvūs, nes piliečių aktyvumas, teisingas balsavimas ir rūpestis savo krašto gerove yra vienas svarbiausių stimulų politikams  gerai dirbti, valdžios sistemos atnaujinimui, todėl kviečiu būtinai ateiti ir balsuoti rinkimuose.

    Rinkimuose kviečiu balsuoti prasmingai. Jeigu neturite pasitikėjimo vertos partijos ar nepriklausomo kandidato ir Jūsų netenkina dabartinė ekonominė, socialinė, politinė padėtis užbraukite (sugadinkite) biuletenį, tačiau nebalsuokite klaidingai: iš pykčio valdantiesiems balsuoti už opozicines partijas ar nepagarsėjusiais gerais visuomenei darbais, aiškiai netinkamus ar netgi jau buvusius valdžioje ir susikompromitavusius nepriklausomus kandidatus. Manau, už nepriklausomus kandidatus galime balsuoti tik tada, kai jie jums kelia pasitikėjimą ir geriausia, kad jie būtų žinomi bendruomenėje, rajone savo darbais, asmeninėmis savybėmis, vertybėmis, kompetencija. Jei jums patiko šiuose rinkimuose įvesta nepriklausomų kandidatų naujovė ir jūs sumanėte už kurį nors nežinomą iš jų balsuoti, bent pasižiūrėkite apie jį google.lt. Jokiu būdu nebalsuokite aklai. Partinių ir nepriklausomų kandidatų aplinkos, jų artimųjų, draugų balsavimas už juos, mano nuomone,  yra prasmingas, nes jie tikisi, kad bus ne tik jų kandidato geresnė ateitis, bet ir jų. Panašiai turi balsuoti ir paprasti rinkėjai, t.y. rinkti gerai žinomą, patikimą kandidatą ar partiją, kurių darbai ateityje pagerintų jų gyvenimą.  Kai kiekvienas taip balsuos, išrinktieji privalės juos visus atstovauti ir spręsti jų problemas. Žinoma, tokiam balsavimui reikia pasitikėjimo vertų kandidatų. O dar svarbiau -  turi veikti valdžios sistema, atsukta į visus žmones ir neleidžiančia piktnaudžiauti siauram, geresnio gyvenimo trokštančiam išrinktųjų ratui.

Tiesiog akivaizdu, jog šiuo metu valstybę valdo politinės - finansinės grupuotės , kurios yra monopolizavusios valdžią. Visa valdžios sistema dirba jiems ir su jais susijusiam elitui. Todėl rinkėjas turėtų gerai pagalvoti, ar verta žaisti valdžios primestą žaidimą ir rinktis iš pateiktų partijų, nepriklausomų kandidatų, kurių dauguma yra buvę partiniai, oligarchai ir jų parankiniai. Reikia pastebėti, kad tikrų nepriklausomų kandidatų yra mažai.  Be to, net geriausi pavieniai kandidatai šiuo metu nėra pajėgūs iš esmės pakeisti sistemą, valdžios santykio su piliečiais. Geroms permainoms įvykti reikia pakeisti Lietuvos politikos kursą.  Mūsų šalyje beveik nėra prasmingų protestų, kurie galėtų inicijuoti permainas. Valdančioji klasė nejaučia apčiuopiamos grėsmės, todėl toliau vykdo nusistovėjusią ir tamsią politiką.

    Reikia keisti šią nuostatą ir parodyti valdžiai, kad neketiname taikstytis su dabar vykdoma oligarchine politika, kuri dėl savo ypatingos padėties ekonomikoje, žiniasklaidoje, valstybės tarnyboje, politikoje valdo valstybę. Nuskriausti rinkėjai, norėdami keisti dabartinę padėtį, turi pareikšti protestą ir balsuoti prieš visus (sugadinti biuletenį). Taip pasielgęs rinkėjas gali užrašyti ant biuletenio, dėl ko jis taip pasielgė. Tokie biuleteniai leis parodyti svarbiausias, aktualiausias problemas ir jų mastą. Toks rinkėjų pasirinkimas yra įspėjamasis streikas valdžiai, kad ji keistų politiką ir politinę sistemą.     Jeigu protestuojančių bus daug - tai šie rinkimai neįvyks. Tokiu atveju valdžia turėtų skelbti naujus rinkimus, o rinkėjai stebėti politinius procesus ir daryti tolesnius sprendimus.

    Kartu raginu rinkėjus nepardavinėti savo balsų. Rinkėjų papirkimas rodo pinigo valdžią, kuri naudingiausia pinigingam elitui. Rinkimuose išlikite orūs ir nepardavinėkit savo sąžinės. Daugiau dvasios ir atsakomybės! Taip pat raginu rinkimų komisijas dirbti sąžiningai, nepasiduoti tamsių jėgų įtakai ir suskaičiuoti balsus teisingai.

Gerbiu rinkėjų nuomonę, todėl tikiu, kad jie ateis į savivaldybių rinkimus ir pasirinks, kas jiems artimiau, teisingiau, protingiau.

Su pagarba,

Jūsų

Mindaugas Pliauga

    2011 m. vasario 16 d. Lietuva neteko didžio lietuvio, poeto, dainiaus, tautos žadintojo Justino Marcinkevičiaus.  Mirė žmogus, kurio kūrybos didį ir talentą žinojo visa tauta. Turbūt nesurasime lietuvio, kuris nebūtų perskaitęs nei vieno  Jo kūrinio. Vieni su šiuo poetu susipažino mokykloje, kitus jis lydėjo visą gyvenimą ir kėlė jų sielas į dvasios aukštumas. Sąjūdžio metais Jis suvaidino, kaip ir dera jo lygio žmogui, didelį vaidmenį ir buvo tautos stiprintojas, žadintojas. Poeto Justino Marcinkevičiaus nuopelnai išties dideli ir verti didžios atminties. Jo Tėvynės meilė, dvasia, darbai tautos labui išliks kaip pavyzdys mums ir ateinančioms kartoms . Su fizine mirtimi poetas Justinas Marcinkevičius neišnyko, tik užbaigė savo žemišką kelionę.

    Noriu pareikšti gilią užuojautą velionio artimiesiems, Lietuvos žmonėms ir visiems jo kūrybos gerbėjams.