„Gyvybės formą, arba organizmą, pavyzdžiui, gyvą žmogaus kūną, sudaro gyvybė plius fizinės visatos materija, energija, erdvė ir laikas.”     rašytojas, filosofas L.Ron Hubbard (L.Ronas Habardas)

Šiandien, paskutinį balandžio sekmadienį, minima Gyvybės diena. Nors gyvybės svarba yra vertinama, bet mūsų aplinkoje dar labai trūksta pagarbos gyvybei. Ši nepagarba reiškiasi įvairiai: abortai, žmogaus orumo paniekinimu, patyčiomis, bereikalingu gyvūnų žudymu ir t.t. Dabar didelę svarbą Vakarų pasaulis teikia žmonių įvairovei ir siekia, kad būtų gerbiama įvairi seksualinė orientacija, lytiškumas, tačiau pagarba gyvybei pasimeta tolerancijos ir neapibrėžtumo miglose.
Žmogus turi įgimtą norą išgyventi, nes siekia apsaugoti save nuo bet kokio poveikio, galinčio jam pakenkti arba visiškai suardyti jo kūno sistemą. Taip pat jame yra noras, kad pasaulyje išliktų visa kita gyvybė, kuri taipogi visais būdais siekia išgyventi. Nėra gyvybės,kurioje nebūtų išgyvenimo tikslo. Atrodo, galima sakyti,kad gyvenimo tikslas yra gyvenimas. Žmoguje, kaip ir visoje gyvybės sistemoje, nuolat vyksta naujo gimimas ir seno mirimas, nes nuolat atsinaujina ląstelės, kovoja dėl būvio bakterijos, virusai. Žmogaus kūnas gimsta su vienomis ląstelėmis, o miršta su jų pro proanūkėmis (kas 7 metus pasikeičia visos kūno ląstelės). Šios ląstelės perduoda visą savo patirtį ir informaciją sekančiai kartai. Tokia informacijos registracija ir perdavimas vyksta nuo pastojimo momento, t.y. nuo gyvybės atsiradimo. Žmoguje, analogiškai kaip gamtoje, viskas formuojasi, vystosi, sensta ir miršta. Žmogaus gyvybė atsiranda pastojimo metu ir jo gyvybė per genus pradeda rinkti ir organizuoti materiją ir energiją erdvėje ir laike. Jo gyvybė pastoviai ima tam tikrą būtiną iš aplinkos materijos ir energijos kiekį taip sukurdama organizmą ir toliau palaikydama. Po gimimo kūnas toliau tęsia šį procesą, nes žmogaus kūnas nuolat keičiasi. Jis kiekvieną minutę vis kitoks, pavyzdžiui, chemine prasme (dėl jame vykstančių cheminių reakcijų). Iš šių faktų galima daryti išvadą, kad žmogaus gimimas nėra jo gyvenimo pradžia. Gimdamas jis jau atsineša savo gyvybės istoriją nuo pastojimo akimirkos.
Reikia pažymėti, jog visos rimtos, turbūt, visų epochų religijos, dvasinės tradicijos, pranašai, šventieji ir arčiausiai Kūrėjo buvę ir esantys žmonės pabrėždavo sielą esant nuo pastojimo momento arba bent tuoj po jo. Dėl to kiek leidžia galimybės ir bendras žmonijos išlikimo interesas privalome leisti naujai atsiradusiai žmogaus gyvybei kurti savąjį neeilinį gyvenimą. Tegu ji įneša į pasaulį savąją spalvą, garsą, kvapą, kūrybą, darbus ir t.t.

„Atsiradai kaip (pasaulio) dalis ir vėl išnyksi tame, kas tave sukūrė; teisingiau, pasikeisi ir būsi grąžintas kuriančiajam protui”     filosofas, imperatorius Markas Aurelijus

Patiko (0)

Rodyk draugams