Gūdžios ir itin tamsios sutemos toliau gaubė kreivų veidrodžių karalystę. Beatsirandančią prošvaistę tamsūs debesys susispaudę uždengdavo, bet ji pasirodydavo kitoje dangaus vietoje. Nors šis žaidimas šviesesniems karalystės gyventojams teikė vilties, kad neužilgo pasirodys skaisti saulė, tačiau tai buvo daugiau deklaratyvus žaidimas, kuriuo siekta išlaikyti esamą padėtį. Ši prošvaistė netgi buvo naudinga tamsiųjų jėgų kunigaikščiams ir juodiesiems magams, nes leido geriau veikti kreiviems karalystės veidrodžiams, kurie tikrąją šviesą panaudodavo savo blogiems tikslams. Dar daugiau- pasinaudodami šia Šviesa tamsioji propaganda gąsdindavo karalystės gyventojus pasaulio pabaiga ir panašiais baisiais dalykais. Didėlė dalis karalystės dieninių gyvūnų tuo šventai įtikėdavo, ko pasėkoje dangaus malonės karalystės gyventojai negalėjo tikėtis.
    Šis priverstinis tamsiųjų jėgų žaidimas šviesos spinduliais rodė, kad žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą. Nors žaidimas su puikia propaganda tamsiosioms jėgoms sekėsi, šviesiosios jėgos tame matė galimybę pergalei. Šviesusis kunigaikštis puikiai suprato, kad karalystės gyventojas, kuris nematęs tikros šviesos, negali pasakyti, kas jam buvo uždegta, kad būtų parodyta šviesa. Tik pamatęs tikrąją šviesą gali sužinoti, kas yra kas. Tada žmogus žinos ne tik, kas buvo uždegta, bet ir tai, ar kas nors iš tikrųjų švietė, ar buvo padaryta, kad jis įsivaizduotų tai. Todėl karalystei buvo būtina tikra šviesa, net ir tokia kreivų veidrodžių iškraipyta ir susilpninta iki minimumo. Aišku, šviesusis kunigaikštis troško visiems matomos šviesos, kuri leistų pamatyti tamsos draugus ir šviesos priešus. Tada pavojingi tamsos agentai netektų jokios galios.
    Šioje didžioje kovoje daug kentėti teko šviesiajam kunigaikščiui, bet jis laikėsi tvirtai. Sunkumai, priešų piktadarystės ir jų spąstai jį tik stiprino ir jis nebebijojo kristi. Pasilikimas be pagrindo, visiškai be paramos jo visiškai negąsdino, nes nenaudinga išgelbėti tą save, kuris prisirišęs prie įvairiausių žemiškų dalykų, geriau atsipalaiduoti ir būti dieviškume, kuris viskuo pasirūpins. Todėl jo visiškai negąsdino tamsos agentų aktyvi veikla. Žinoma, tikrovės falsifikavimas buvo akivaizdus ir tas skaudino. Iš kitos pusės: faktiškai pasaulyje nėra nieko, kas neturėtų falsifikatų. Juk netikros monetos egzistuoja visuose gyvenimo reiškiniuose. Jis suprato, kad visuomet yra taip, kad padirbtų monetų išorė yra ryškesnė negu tikrų. Kitaip ir negali būti, kadangi būtent jų grožis ir sužavi. Juk tikrovėje jos yra nevertingos. Tikros monetos tinka net ir tuomet, kai nėra ryškios, gražios ar kitaip patraukliai spindinčios, nes jos turi vertę pačios savaime. O netikra moneta turi garsiai pareikšti apie save, kadangi ji turi kopijuoti ir kompensuoti tai, ko neturi. Dėl to ji yra nevertinga ir lengvai padaroma.
    Šviesusis kunigaikštis ramiai (kartu ir kovingai) žiūrėjo į grėsmingą tamsos agentų veiklą bei džiaugėsi mylinčių Šviesą ir mąstančių žmonių gausėjimu. Jo širdis tvirtai tikėjo, kad nušvis tikroji Šviesa šioje karalystėje ir dangus taps giedras. Juk kitaip ir negali būti!

    Ankstesnė pasakos dalis: http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-iv-508.html

Patiko (0)

Rodyk draugams