„Tiesos ieškotojo žodyne nėra žodžio „nesėkmė”. Jis yra arba turėtų būti nenumaldomas optimistas, nes tvirtai tiki visiška Tiesos pergale, kuri yra Dievas” indų dvasinis ir politinis lyderis Mahatma Gandis
Šiandien daugelis krikščionių prisimena Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Prasideda Didžioji Jėzaus gyvenimo savaitė, kuri nulems Jo likimą ir mokymo ateitį. Dar daugiau- vieno didžiausių ir mylimiausių šio teksto autoriaus herojaus gyvenimo savaitės įvykiai nulėmė ne tik Jo likimą ir mokymo ateitį, bet pakeitė didelės dalies žmonijos mąstyseną ir istoriją! Žinoma, nenuvertinu šv.Pauliaus, apaštalų ir kitų šventųjų formavusių tikėjimą, bet Jėzaus likimo detalės čia turėjo svarbiausią reikšmę. Pavyzdžiui, juk Viešpaties Jėzaus mokymo ateitis būtų buvusi kitokia, jei Jam būtų pavykę savo sumanymus ir norimą gyvenimo planą įgyvendinti. Kaip matyti iš Evangelijų, Viešpats Jėzus visada jautė, kokia baisia ir gėdinga mirtimi mirs. Šis reiškinys nieko nestebina, nes neretai žmones jaučia, kokia mirtimi mirs ir netgi nujaučia detales. Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į Jo numanomą gyvenimo planą. Iš istorijos duomenų akivaizdu, kad Jėzus turėjo savo gyvenimo planą, savo sumanymus ir eidamas į Jeruzalę siekė juos įgyvendinti. Kita vertus, Jis gyvena ir veikia Dievo žodyje, malonėje ir remiasi klusnumu Jo Tėvo užduočiai. Svarbūs yra abu aspektai ir juos Jėzus bando suderinti geriausiu sau ir žydų tautai būdu. Pirmu atveju, Jėzus renkasi vieną iš savo gyvenimo trajektorijų ir likimą, o antru atveju, paklūsta lemčiai, Jam skirto tikslo traukai. Akivaizdu, kad Jėzus supranta, jog negali atmesti Dievo malones ir priešintis savo paskirčiai, tačiau įvairias gyvenimo trajektorijas ir galimybes gali rinktis „Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti” Mk 14, 21.
Čia žvelgdami į Viešpatį Jėzų galime suprasti, kad kiekvienam žmogui duotas individualus ir ypatingas gyvenimo tikslas, ypatinga gyvenimo paskirtis. Ji duota visiems žmonėms, tik ne visi nori ją priimti, ne visi paklūsta paskirčiai, ne visi siekia to vienintelio tikslo, be kurio iš esmės jų gyvenimas tampa bevertis. Kita vertus, kiekvieno mūsų likimas kuriamas tomis akimirkomis, kai mes darome sprendimus: didelius ir mažus, kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Jėzaus daromi sprendimai atvedė Jį į Jeruzalę. Atrodo, įvertinęs politinę ir socialinę žydų tautos situaciją, Jis atėjo į Jeruzalę su pasiūlymu valdžiai ir sava vizija, kuri turėtų gauti valdančiųjų pritarimą. Taip neatsitiko, tolesni įvykiai parodė, kad Jo planas žlugo. Mes visi daugiau ar mažiau gyvename savo iliuzijų pasaulyje. Viskas su tuo gerai tol, kol neturime įsitikinimo, kad visi kiti gyvena lygiai tokių pačių idėjų ir iliuzijų pasaulyje kaip mes. Jėzaus atveju, žydų ir Romos politikos bei galios pasaulyje mąstysena buvo kitokia ir jie susidariusią padėtį matė visai kitaip. Nors politika ir religija, ideologija yra sunkiai atsiejamos(jos kaip monetos skirtingos pusės), visgi jos turi savų ypatumų ir reikia gerai žinoti galios pasaulio niuansus, kurie šventam žmogui, nežinančiam visų veikimo mechanizmų, gali būti didele kliūtimi tikslų realizavimui. Be viso to, pašvęstasis, nors dirbdamas labai šviesų darbą, skirtą visai žmonijai, pats to nenorėdamas prikelia, sukursto antrąją pusę, tamsumą. Šioje vietoje irgi galime pamatyti pamoką: Jėzus turi atsarginį planą, kurio visą laiką vengė, nors apie jį nuolat pagalvodavo ir jautė savo esybe, ir taip, turbūt, pritraukė. Čia galima žiūrėti kaip grynai religiškai(Dievo veikimas), taip ir moksliškai ar dvasinių mokslų požiūriu. Dvasinių mokslų požiūriu, dirbant labai šviesų darbą ir sukėlus tamsumų priešiškumą, reikia žinoti ir imtis atsargumo priemonių. Tačiau šitai nereiškia, kad jeigu sukeli tamsiųjų jėgų priešiškumą, turi atsižadėti darbo Šviesos vardan. Čia dar būtina žinoti, kaip nenusileisti, o tęsti pradėtą darbą iki pergalės ir tuo pat metu išmokti pasinaudoti sunkumais kaip stimulu. Viešpats Jėzus liko ištikimas Šviesos keliui ir darbams, nepaisant tamsybių siautėjimo, iki žiaurios mirties.
„Visą laiką jie stengiasi pakenkti mano užmojams;
visos jų mintys - man ką pikta padaryti.
Sąmokslauja, iš pasalų tyko, mano žingsnius seka,
norėdami mane nužudyti.
Atmokėk jiems, Dieve, už jų nusikaltimą;
pažabok tuos žmones, Dieve.” Ps 56, 6-8

Rodyk draugams