Konfliktuojančioms šalims būtina susitarti dėl paliaubų

Pastaruoju metu iš Ukrainos ateina vis blogesnės žinios. Paskutinioji naujiena - Rusijos reguliarioji armija įsiveržė į Ukrainos teritoriją. Karas palaipsniui plečiasi ir apima vis didesnes teritorijas. Ukraina kryptingai pristumiama ant bedugnės krašto. Todėl Vakarų valstybės privalo padėti Ukrainai, jeigu nori, kad būtų sustabdytas agresorius. Kartu turi susitaikyti su labai dideliais ekonominiais ir kitokiais nuostoliais, jei nenori pačios siųsti karių į frontą. Be to, NATO turi susirūpinti savo teritorija, nes įvykiams besirutuliojant pagal blogiausią scenarijų, galima Baltijos šalių okupacija, kuri reikštų NATO iširimo grėsmę arba transformaciją. Privalome pastebėti, kad reikia susirūpinti Baltijos šalių gynyba ne tik kariniu požiūriu, bet ir kitais aspektais. Pavyzdžiui, Lietuva, kuri yra pažeidžiamiausia tarp Baltijos šalių, yra visiškai nepajėgi priešintis Rusijos agresijai, nes Rusijos spec.tarnybos, propaganda ir minkštoji galia turi nepaprastai stiprias pozicijas. Drąsiai galima teigti, kad Lietuvos patriotai be JAV pagalbos net teoriškai nepajėgūs nušluoti valstybės išdavikų nuo šalyje užimamų pozicijų . Be to, Lietuvai trūksta intelektualinio politinio potencialo, kad galėtų organizuoti ir duoti adekvatų atkirtį Rusijos įtakai. Tai turi būti pirmas NATO darbas ir tą reikia daryti forsuojant, kad suspėtų prieš galimą (galbūt, dar teorinį) staigų Rusijos jėgos judesį (kilus globaliniam konfliktui) turėti bent patikimus partnerius Baltijos šalių vadovybėse.
Grįžtant prie Ukrainos, tai reikia pažymėti žmonių kančias Donbase. Jau dabar karas sužlugdė tūkstančių žmonių gyvenimus, susidarė humanitarinė katastrofa Donecke ir Luhanske, todėl dar didesnis karas gali atnešti pragariškus padarinius. Būtinai reikia pietryčių Ukrainoje paliaubų. Suprantu, kad Ukrainos prezidentas P.Porošenka negali pats derėtis dėl paliaubų su separatistais ir Rusijos teroristais, tačiau abiejų pusių kariškiai gali sudaryti sąlygas paliaubų sudarymui, kurios leistų pereiti į politinį ir diplomatinį lygmenį. Manau, politinio sprendimo paieška, maždaug atitinkančio pagrindinių veikėjų interesus, užsitęs . Kam reikalingos bereikalingos žūtys, kariniai veiksmai, nedarantys esminio poveikio politinio sprendimo suradimui? Juk tiek Rusijos prezidentas V.Putinas, tiek Vakarų šalių lyderiai, tiek P.Porošenka sakosi norintys taikos ir taikaus problemos sprendimo. Suprantu, jog kiekviena su konfliktu susijusi šalis nenori pralaimėti, tačiau pradėjus nuo taip reikalingų paliaubų bus galima lengviau rasti geopolitinį sprendimą. Lietuvos prezidentė galėtų pasiūlyti tokį variantą.

Rodyk draugams

Lietuva ir Vakarų šalys gali daugiau padėti Ukrainai

Padėtis pietryčių Ukrainoje darosi katastrofiška. Galima sakyti, kad Rusija jau yra pradėjusi dalinę tiesioginę intervenciją (tik neoficialią ir dar neigiamą) į Donbasą. Jei ne ši tyli intervencija ir akivaizdi pagalba Donbaso separatistams savanoriais ir ginkluote, tai Antiteroristinė operacija, turbūt, jau būtų ir pasibaigusi, nes Ukrainos kariuomenė tampa tikrai rimta jėga, gebanti ginti ukrainiečių tautą nuo visokių valstybei priešiškų ginkluotų elementų. Tokie priešiški Rusijos valdžios veiksmai neleidžia ukrainiečiams pasiekti greitos pergalės, ko pasekoje ištęsiamas karas Donbase ir Rusijai susidaro puikios galimybės tyliai ir po truputį pradėti karinę agresiją Ukrainoje. Tenka tik užjausti karo zonoje esančius taikius gyventojus, kurie gyvena nežmoniškose sąlygose ir kiekvieną parą dreba dėl savo gyvybės. Privalome padėti Ukrainai ir pagal galimybes pagelbėti karo zonoje esantiems žmonėms.
Nors Europos Sąjunga, JAV ir kitos Vakarų valstybės pradėjo sankcijomis lėtai diplomatiškai ir ekonomiškai spausti Rusiją, tačiau to aiškiai nepakanka. Rusijos ekonominis atsakas(importo draudimai) rodo, kad ši šalis nusiteikusi toliau kovoti ir nėra linkusi atsisakyti savo užmojų. Rusija (2,86% pasaulio ekonomikos) ekonomiškai yra nepalyginamai silpnesnė negu jai paskelbusios ekonomines sankcijas Vakarų šalys, Japonija, Australija, kurios sudaro liūto dalį pasaulinės ekonomikos. Be to, net teritorija NATO yra didsenė negu Rusijos , o visos Vakarų šalys(kelis ir daug daugiau kartų) yra galingesnės visais pagrindiniais materialiais parametrais už atitinkamus Rusijos parametrus (gal išskyrus branduolinį ginklą). Atrodytų nelygiaverčių priešininkų konfliktas, tačiau įvertinus Rusijos visuomenės mobilizaciją ir ištvermę, dėl ko istorijoje buvo pasiekta ne viena pergalė, spec.tarnybų gebėjimus ir Vakarų ekonomines, socialines, politines ir netgi vertybines problemas vaizdas pradeda keistis. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje - nuolatinė ekonominė krizė. Todėl ilgas ekonominis karas ir konfliktai Europoje jai gresia dideliu ekonominiu nuosmukiu ir neramumais. Be to, šalių blokas pakankamai nevieningas, neturintis bendros vizijos ir dvasios, stovintis ant euro žlugimo ribos yra milžinas molinėmis kojomis. Jei ES nusileis Rusijai, tai jos įtaka ir autoritetas pasaulyje skaudžiai kris, nes parodys milžino bejėgiškumą. JAV tas negresia, nes jos turi stipriausias pasaulyje karines pajėgas, propagandą, technologijas ir kitas supervalstybę atitinkančias jėgas ir įtakas, kurios leis jai toliau vaidinti pagrindinį vaidmenį pasaulyje.Tai bus jai skaudus pralaimėjimas ir susilpnėjimas, bet esmingai nepakenkiantis, galbūt net labai laikinas(priklausomai nuo ES pasirinkimų).
Todėl Europos Sąjunga privalo visokeriopai padėti Ukrainai ir dėti visas pastangas stabdyti Rusijos agresiją. Prisipažinsiu, mane labai stebina Rusijos ryžtas po Krymo aneksijos eiti taip toli konfliktuojant su visu Vakarų pasauliu. Juk okupavus Krymą buvo užimta gera pozicija ir galimybė kiršinti JAV su ES, bet per greitas juridinis aneksijos įforminimas ir imperines ambicijos veda prie pasaulinės izoliacijos ir perėjimo į gynybą. Tiesa, tam variantui V.Putinas jau demonstratyviai ruošiasi. Kitas keistas dalykas: stebint rusiškas TV kanalų žinias ir Rusijos elgesį tarptautinėje arenoje atrodo, jog prezidentas V.Putinas siekia ne tik imperinių tikslų, bet kartu jaučiasi taip, jog Vakarų šalys pavojingai organizuoja jo režimo nušalinimą, todėl jis užbėga už akių ir smogia pirmas. Šiuo atveju kenčia Ukraina. O po to, galbūt, Pabaltijo šalys, kurios būtų pelningos ir jau beveik paruoštos prijungimui prie Rusijos kuriamos Eurazijos sąjungos.
Tenka pripažinti, JAV ir ES iki šiol per mažai padeda kariaujančiai Ukrainai ir nejautriai reaguoja į humanitarinę katastrofą Donbase. Tuo Rusija pasinaudojo ir išsiuntė humanitarinės pagalbos koloną. Vietoj to, kad Raudonasis Kryžius derintų ir reguliuotų daugelio šalių teikiamą humanitarinę pagalbą, priverstas užsiimti vienos Rusijos humanitarinės kolonos problemomis, kas yra labai pavojinga. Tik po Rusijos humanitarinės pagalbos iniciatyvos Vakarų šalys sukruto dėl pagalbos karo zonoje esantiems žmonėms! ES skyrė kelių milijonų pagalbą ir kitą smulkmeną, bet rimtesnės - gailima. Net Lietuva pastarosiomis dienomis skyrė beveik šimto tūkstančių litų paramą, kas yra irgi labai mažai, tačiau daug rimčiau negu ES keli milijonai. Donbase žmonėms trūksta maisto ir kitų būtinų žmogui prekių. Europoje dėl Rusijos sankcijų susidarė perteklius pieno, mėsos, vaisių ir kt. dėl ko, pavyzdžiui, ūkininkai gali pilti pieną į laukus. Ar nebūtų galima šį susidariusį perteklių siųsti Donbaso žmonėms, ten kovojantiems kariams ir jų šeimoms, galų gale sužeistųjų reabilitacijai ir visų jų pagalbai? Turime suprasti, jog vien moralinio Ukrainos palaikymo- neužtenka.
O Donbaso gyventojams norėčiau palinkėti taikos. Imkite pavyzdį iš Lietuvos, kaip ji taikiai vadavosi iš TSRS ar dabar Škotijos, kuri referendumu spręs dėl savo nepriklausomybės. Juk susikompromitavusio prezidento V.Janukovičiaus nuvertimas, be jokių išankstinių atsiskyrimo diskusijų bei už ir prieš įvertinimo, tikrai negali būti priežastis Donbasui atsiskirti nuo Ukrainos. Tai Rusijos suorganizuotas maištas ir sukeltas karinis konfliktas.

Rodyk draugams

Religijos reikalingumas žmogui

„Tu mus sukūrei sau, ir mūsų širdys nesiilsės, kol Tavęs neatras”
Šv. Augustinas
Galutinis visų religijų ir dvasinių praktikų tikslas - užmegzti asmeninius meilės santykius su Dievu ar Visatos protu. Žmogus visada ieškojo ir ieško Dievo(Alacho, Jehovos, Jėzaus) ar mokslu pagrįsto Kūrėjo. Mums žingeidumas ir savo Kūrėjo paieška yra įgimta. Mes nesame kaip kiti mūsų planetos gyvūnai, kurie paprasčiausiai maitinasi, gyvena, dauginasi ir nesuka sau galvos, kas yra visko Kūrėjas ir kaip viskas atsirado.Skirtingų laikų skirtingiems žmonėms Dievų reikšmė buvo nusakoma gana skirtingai, tačiau pati esmė visada yra ta pati: intuityvus Kūrėjo suvokimas ir asmeninis žmogaus santykis su juo.Galima pasakyti, kad Dievai yra puikus būdas nusakyti dalykus, kurie mums nutinka. Jie įkūnija aukščiausius žmogiškų siekių aspektus. Šiose religijose ir mokymuose mes gaunam pirmąją dvasingumo šviesą. Reikia pažymėti, jog tikėjimo visuomenei reikia ne tik todėl, kad turėtume, kas mus baudžia ar apdovanoja bei suteikia amžinąjį gyvenimą po mirties. Dievai mums taip pat reikalingi tikrumui, prasmėms nusakyti ir daugeliui kitiems svarbiems žmogui dalykams, todėl iki šiol nėra jokių prielaidų daryti išvados, kad sugalvosime ką nors geresnio už vienokį ar kitokį tikėjimą į aukščiausias būtybes. Jei religijos būtų tik gražios pasakos, be dvasios ir turinio, tai žmogui ji ir tarnautų kaip pasaka. Nemanau, kad žmonės, sunkiai dirbę ir labai vargę, būtų statę šventyklas ir išlaikę armijas šventikų dėl gražios apgaulingos pasakos ar šventikų gražių akių. Juk religija gyva tik tuomet, kai ji rūpinasi žmogumi, kai viskas daroma žmogui ir dėl žmogaus.
Tai vienareikšmiškai patvirtina istorinė žmonijos patirtis. Juk visos religijos sužlunga, kai pasidaro bedvasės, apauga didžiule daugybe materialių turtų ir užmiršta savo ganomųjų dvasios būklę. Tą mūsų dienomis galime stebėti patys, kada religinės institucijos nustoja rūpintis žmogumi, ji visą energiją nukreipia į materialų savęs pačios vystymą. Tampa įstaiga, kuri nepajėgi suteikti visuomenės vystymosi gairių. Juk religija privalo atidžiai sekti, kaip gyvenimas vystosi ir ateiti į pagalbą ten, kur jis iškraipomas ir stringa. Epochos gyvybingas tikėjimas yra nuolatiniame judėjime ir naujo žinojimo atvėrime. Todėl netekęs judėjimo sustingsta ir žlunga. Kadangi žmogus yra mąstanti būtybė, tai kiekvienas religinis veikėjas privalo būti mąstytojas ir kūrybiškai žvelgti į visa, kas vyksta, taigi ir į religijos nuostatas bei tradicijas.
„Koks žėrintis esi tu, Dieve!
Koks didingas, grįžtantis iš kalnų,
kur nugalėjai savo priešus.
Juk nuožmiausi žmonės pripažins tave,
kai apsijuosi pykčio likučiu.
Darykite įžadus VIEŠPAČIUI, savo Dievui,
ir vykdykite juos!
Visi, aplinkui esantieji, neškite duoklę tam,
kuris kelia pagarbų šiurpą.
Jis sutramdo didžiūnų išdidumą,
įkvepia pagarbią baimę žemės karaliams.” Ps 76, 5

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, suteik žmonėms šviesios vilties!

Rodyk draugams