Karinis smūgis Sirijai: ar nuvertus B.al Assadą nepasikartos Egipto scenarijus?

Po dujų atakos Sirijoje, Damasko priemiesčiuose, įtampa Artimuosiuose Rytuose išaugo iki maksimumo: JAV ketina suduoti karinius smūgius Sirijai, taip bausdama jos valdžią, kuri, JAV ir jos sąjungininkų manymu, yra kalta už neteisėtą cheminio ginklo panaudojimą prieš civilius gyventojus. Įvertinus neramumus Egipte, kuriame po H.Mubarako nuvertimo vis dar nėra telkiančios ir pasiryžusios vykdyti atitinkančią liaudies poreikius politiką valdžios, padėtis arabų pasaulyje labai pažeidžiama ir neišvengiamai vis krypstanti į nestabilumą, kurį Vakarų valstybės (pirmiausia JAV) savo agresyviu ir savanaudišku kišimusi į arabų šalių vidaus politiką tik didina. Blogiausia yra net ne pats kišimasis į arabų reikalus, kiek palaikymas sau naudingų valdančių rėžimų ar jiems opozicijų (kai valdžia nenaudinga korporacijoms ir panašiems Vakarų interesams) neatsižvelgiant į tų visuomenių poreikius, interesus ir bendražmogiškas vertybes. Pavyzdžiui, Egipto elitas neleidžia iškilti politiniams lyderiams, kurie atitiktų liaudies lūkesčius ir nepriklausytų kuriam nors dabartiniam elito klanui. Nes Islamo dvasininkai Egipte, matydami jaunų žmonių laisvėjimą, bijo sekuliarios valstybės ir esminių pasikeitimų, įtakingi kariškiai bijo demokratijos ir savo įtakos mažėjimo, klanai savo ekonominio ir politinio dominavimo galo, o Vakarų valstybės siekia, nors skelbiasi remiančios laisvės, demokratijos ir bendražmogiškas vertybes, labai siaurų ir savanaudiškų interesų, ko pasekoje dar labiau didina susipriešinimą ir remia tik sau naudingas politines jėgas. Kartais susidaro įspūdis, kad JAV ir jų sąjungininkai siekia naudingas arabų valstybės paversti pusiau kolonijomis.
Stebint įvykius Sirijoje, tenka pripažinti, kad konfliktas Sirijoje nesibaigia vien dėl visokeriopos(karinės, žvalgybinės, finansinės) JAV ir jos sąjungininkų paramos Basharo al Assado rėžimo opozicijai. Neįtikina JAV pareiškimai, jog Sirijos karinės pajėgos panaudojo cheminį ginklą. Daugiau negu keistai atrodo, kad Vyriausybės kariuomenė vykdytų dujų ataką Sirijos sostinės Damasko priemiesčiuose, gana netoli įvairių valdžios rūmų.
Manau, reikia neskubėti su kariniu smūgiu Sirijai ir palaukti bent jau JT inspektorių tyrimo rezultatų. Be to, kariniai smūgiai Sirijai iš esmės nesustiprins opozicijos turimų pozicijų ir nepadidins kovojančių prieš Basharo al Assado rėžimą skaičiaus. Labiau tikėtina, kad sirai, matydami gresiančią intervenciją, vienysis aplink Basharą al Assadą. Kita vertus, reikia pažvelgti į padėtį Sirijoje plačiau, giliau ir atsakyti į klausimą: ar nuvertus Basharo al Assado rėžimą atsiras Sirijos liaudies lūkesčius atliepiančių lyderių? Ar neatsitiks kaip Egipte, kai liaudis laisvuose rinkimuose neturi iš ko rinktis, nes ne vienas kandidatas jiems netinkamas, todėl balsuojama už geresnį iš blogiausių?

Rodyk draugams

Žolinė. Nuolankumas ir atsidavimas

„Juk jis yra mūsų Dievas,
o mes esame tauta, kurią jis gano,
kaimenė, kurią jis veda.“ Ps 95, 7

Šiandien švenčiame Marijos ėmimo į dangų šventę. Ši šventė užpildo motiniškų religijų ilgesį, šventąją moteriškumo galią bei atliepia į esminę moterišką prigimtį. Krikščionybėje Marija perėmė esminius archetipinius vaizdinius, kurie seniau galiojo deivėms Motinoms, Žemės ir kitų moterims priskirtų kūrinijos dalių deivėms. Marijos nuolankumo ir atsidavimo bruožai ją daro šventąja ir mūsų vaizdiniuose jie priskiriami moteriškumui, siejasi su apsnūdimu, silpnumu, nesugebėjimu atsakyti į realaus gyvenimo iššūkius. Tačiau tikrasis atsidavimas yra visiškai kas kita. Visų pirma, atsidavimas ir nuolankumas negali būti priskirtas vien moterims, nes ir senoviniuose vaizdiniuose, tai yra tik vyriški ir moteriški principai, kurie pasireiškia visame kame. Tai reiškia, kad bet koks vyriškas daiktas turi ir moterišką pradą, taip pat kaip ir atvirkščiai. Jokia kūryba- Visatos, fizinė, protinė ar dvasinė- neįmanoma be šio principo. Žmogus yra mikrovisata ir jame egzistuoja abu pradai, tik pasireiškia skirtingai, papildančiai. Todėl tik kai esate nuolankūs, dvasinis matmuo tampa jūsų gyvenimo tikrove. Net kovojančiam kariui yra aktualus atsidavimas, dvasinis pasidavimas. Pasiduodama viduje, kad susitaikytume su savimi ir suprastume save ir išorę. Būtent save ir išorę supratus - lengviau kovoti. Antra vertus, mūsų ego yra įsitikinęs, kad atsidavimas yra silpnumas, o pasipriešinimas yra tvirtybė. Nors iš tiesų pasipriešinimas tik atitraukia mus nuo esaties, kuri yra tikrosios galios šaltinis. Tuo pačiu noriu pažymėti, jog atsidavimas nėra pasyvumas, neveiklumas ar bejėgiškumas keisti nepriimtiną padėtį. Atsidavimas yra priimti viską, kaip yra, save tokiu, koks esi, kitus tokius, kokie jie yra. Neatsidavimas, vidinis pasipriešinimas- tai mūsų vidinio teismo ir emocinio neigimo sakomas „ne“ tam, kas yra. Šis „ne“ dažniausiai tariamas, kai ima nesisekti, susidaro nepriimtinos aplinkybės, kai randasi atotrūkis tarp įsišaknijusių proto užgaidų ir to, kas realiai yra. Tas atotrūkis yra skausmingas. Žmogaus ego saugodamas savo programas viską neigia, priešinasi viskam, kas gali pažeisti jo sustabarėjusias programas. Taip išvengdamas numanomo didesnio skausmo ir, svarbiausia, išsaugodamas save. Susidaro žmogaus, nors ir nemaloni, bet komforto zona iš kurios sunku išeiti, nes išėjus kyla reali grėsmė prarasti save. Tai paradoksas: dedame visas pastangas, kad išsaugotume save, tačiau savo pastangomis prarandame tikrąjį save ir užsidarome komforto zonose. Nenuostabu, kad šiais laikais paklausūs sėkmės mokytojai ir visokie žinovai, mokantys susikurti laimingą gyvenimą. Kita vertus, žinios yra jėga ir kai neturi žinių esi labai pažeidžiamas. Fizinio pasaulio programos riboja ir laiko mus savo erdvėse, neleidžia tapti dievais. Dar daugiau- žmogus noriai aukoja grožį, tiesą ir gėrį ant krauju aplaistyto pasaulio ambicijų altoriaus.
Su šventėmis ir te nušvinta Jumyse dieviška šviesa!

„Juk žinai, kad ilgiuosi tavo įsakų; suteik man naują gyvenimą, nes tu esi teisus!“ Ps 119, 40

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, paragauti Tavo mylinčio žvilgsnio švelnumo!

Rodyk draugams

Pavojinga nacionaliniam saugumui numarinti kilusį paviešintų diplomatų pokalbių skandalą

Po Lietuvos diplomatų pokalbių paskelbimo internete kilusi stipri Lietuvos valdžios reakcija, atrodo, nurimo. Tikiuosi, kad tai yra tik pauzė, nes viską numarinti ir apsimesti, kad nieko neįvyko- neleistina. Juk yra prezidentės, užsienio reikalų ministro skambūs pareiškimai, kuriais jie labai sureikšmino paviešintus diplomatų pokalbius bei stipri ir labai negatyvi visuomenės reakcija. Be viso to, yra pateiktas ambasadoriaus atsistatydinimo pareiškimas ir ministro L.Linkevičiaus pagyros dėl tokio jo poelgio. Manau, kad dabar labai pavojinga nacionaliniam saugumui viską palikti ir nieko nematyti.
Kita vertus, krinta į akis menka turinio vertė ir neadekvatūs kaltinimai Rusijai. Sunku patikėti, kad tokiais žemo lygio diplomatų paviešintais samprotavimais galima pakenkti Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai ar Lietuvos Rytų partnerystės politikai, nes tai – pernelyg hiperbolizuota.
Visų pirma dėl to, kad mes neturime rimtos, efektyvios ne tik užsienio, bet netgi Europos Sąjungos reikalų politikos. Šiose srityse - visiška darbo imitacija. Pavyzdžiui, beveik visi Seimo Europos reikalų komitete nagrinėjami klausimai yra uždari visuomenės atstovams. Net tais atvejais, kai darbotvarkėje yra atviras klausimas, atėjus nepriklausomam svečiui jis virsta uždaru. Skandalinga, kad ministrų ataskaitos, apie nuveiktus darbus atstovaujant Lietuvą Europos Sąjungoje, yra visiškai slaptos. Kai nori gauti net paprasčiausios informacijos, tai tave gražioje formoje įvardija kaip nepaprastai įžūlų ar net įsivaizduojantį kažkuo…Nors iš tiesų Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetuose (kiek man teko anksčiau dalyvauti) vyksta kelių, daugiau suprantančių, parlamentarų diskusijos, o užsienio slaptosios tarnybos, mano manymu, žino, ką ministrai ir kiti aušto rango Lietuvos pareigūnai pasakys jiems dar nepradėjus kalbėti. Šie komitetai yra tikri diskusijų klubai, naudingo darbo imitatoriai. O kaip rodo kilęs diplomatų pokalbių paviešinimo skandalas, kad susireikšminusioje Užsienio reikalų ministerijoje irgi darosi panašūs dalykai.
Antra, pokalbių įrašuose nėra nieko, kurie griautų Lietuvos užsienio politiką, nes jie (sprendžiant pagal turinį) skirti vidaus vartojimui ir kovai dėl įtakos. Be to, Valstybės saugumo departamentas turi užtikrinti diplomatinio ryšio saugumą. Kas gali paneigti, kad ne iš ten papuolė į internetą diplomatų pokalbių įrašai? Žinoma, negalime atmesti, jog taip Rusija siekia paveikti Lietuvos politiką per politinių- finansinių grupuočių kovas dėl įtakos diplomatinėje tarnyboje. Todėl šis skandalas reikalauja nuodugnaus tyrimo.

Rodyk draugams