Apaštalų šv.Petro ir šv.Pauliaus diena

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.” 1 Kor 13

Savo tekstą pradedu ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams, kurioje puikiai bei konkrečiai pavaizduota dieviška meilė. Birželio 29 d. Bažnyčia mini Šv. Petro ir šv.Pauliaus iškilmę. Šie apaštalai buvo tikri šios meilės nešėjai. Tai du svarbiausi gimusios Bažnyčios veikėjai, labai skirtingi, tačiau ir gerai papildantys vienas kitą. Šiandien norėčiau trumpai apžvelgti šv.Pauliaus asmenybę ir veiklą.
Bažnyčia labai gerbia ir vertina šį apaštalą, suteikia jam ‚Tautų apaštalo” titulą, nes iš esmės jo dėka Evangelija pradėjo plisti į visas tautas, Jėzaus mokymas galėjo pasiekti visus, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, kalbos, kultūrinės aplinkos. Nors šv.Paulius nepažino gyvo Jėzaus kaip kiti Dvylika apaštalų, Bažnyčios požiūriu jo indėlis į krikščionybės skleidimą yra kaip ir tų, kurie vaikščiojo su Jėzumi. Tikrai - tai didis mokytojas ir Jėzaus mokslo skleidėjas, turėjęs labai gerą to meto išsilavinimą ir tuo išsiskyrė iš kitų apaštalų. Kita vertus, negalima nepaminėti, jog būtent jis praktiškai paklojo pamatus krikščionybei kaip religinei sistemai, vertybių visumai, nes būtent jis Jėzaus skelbtas mintis pavertė teologine sistema, kurią vėliau plėtojo Bažnyčios tėvai ir kiti iškilūs krikščionys. Daug žymių ankstesnių ir dabartinių mokslininkų šv.Paulių laiko naujos religijos kūrėju ir jo indelį netgi lygina su Jėzaus, nors visiškai neprilygina. Kaip ten bebūtų, bet šv.Pauliaus nuopelnai krikščioniškos religijos kūrime yra išties nepaprastai dideli. Trumpai pasakius, tokios religijos, kokia krikščionybė yra šiandien, be šio apaštalo asmenybės, raštų, Jėzaus mokslo supratimo ir pasiaukojamos veiklos bei efektyvių misijų tikrai nebūtų. Vaizdžiai pasakius, Bažnyčia žvelgia į Jėzų, visų pirma, šio apaštalo akimis ir žengia jo nukreipta kryptimi, vadovaudamasi jo mokymu. Be jo krikščionybę kaip to meto naują, konkurencingą religiją sunku būtų įsivaizduoti. Geriausiu atveju būtų išlikusi, kaip viena iš Judaizmo sektų su kitokiu Jėzaus mokslo supratimu.
Šv.Pauliaus gyvenimo pavyzdys rodo , kad kiekvienas turime savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Štai apaštalas Paulius visiškai atsidavęs savo krikščioniškai misijai. Jame pagrindinė dorybė buvo meilė, kurios padedamas jis mylėjo Dievą labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą - dėl Dievo meilės- kaip save patį. Nors kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti, tačiau pavyzdžiai padeda tobulėti. Garbinti Kūrėją nėra lengva. Neužtenka kartą per savaitę paprasčiausiai nueiti į šventyklą. Kūrėjo garbinimas- nemažų pastangų reikalaujantis nusiteikimas ir žmogų keičiantis atsidavimo aktas. Tikrasis garbinimas- tai kasdieninio nuolankumo reiškimas savo dievybei, tyros širdies ir šventų žodžių aukojimas ir visai nesvarbu, ar mes tikimės ką nors gauti iš viso to, nes tai - antraeilis dalykas. Turime būti verti savo dievybių. Šv.Paulius buvo vertas savo Dievo.

„Šlovinkite VIEŠPATĮ!
Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo,
kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus.
Jo palikuonys bus galingi,
palaiminta dorųjų karta.
Jo namuose bus gerovė ir turtai,
amžinai tvers jo teisumas.
Jis yra lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems,
visados švelnus, gailestingas ir teisus.
Gera žmogui, kuris yra dosnus ir skolina,
sąžiningai tvarko savo reikalus.
Visad jis bus tvirtas;
žmonės teisaus žmogaus niekad nepamirš.
Blogos žinios gauti jis nebijos, -
jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU.
Patvari jo širdis, - jis nesibaimina;
ilgainiui jo priešai bus nugalėti” Ps 112, 1-8

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, kad į mane pažvelgtum švelniu žvilgsniu!

Rodyk draugams

Rasos (Joninių) šventė – Šviesos šventė

Didysis saulės šviesos pakilimas artėja prie aukščiausio savo pakilimo taško, todėl pradėjome švęsti iš žilos senovės atėjusią Rasos šventę. Pasitiksime ilgiausią metų dieną, kai, senoviniu supratimu, suaktyvėja visos gerosios jėgos ir tamsa atsitraukia. Rasos šventė yra Šviesos šventė. Pagerbiame Šviesą, kuri žadina, vysto bei palaiko Pasaulį ir gyvybę. Tai nuostabiai džiugi šventė, nes šviesių ir tamsių jėgų kovoje Šviesa šią dieną visiškai dominuoja. Švenčiame Šviesos triumfo šventę. Dieną, kai gaivališkos chaoso, griovimo ir visos tamsybių jėgos sutramdytos.
Baltų religiniuose tikėjimuose ši šviesiųjų jėgų ir tamsiųjų jėgų kova suprantama kaip kūrimo ir griovimo jėgų kova, tvarkos ir chaoso priešprieša. Ši priešprieša yra labai sena, stipri ir radikali, kilusi dar pasaulio kūrimo laikais. Nors, pasak žymaus senovės lietuvių religijos tyrinėtojo G.Beresnevičiaus, Dievas ir Velnias į tiesioginį konfliktą nesueina, nepaisant tam tikro konfliktiškumo. Abu jie pirmapradžiai dievai ir tiesiogiai -pakankamai gerai sutariantys, tai liudija labai archajišką ir labai stiprų Dievo ir Velnio mitologinį, o ir giminišką artumą. Lietuvių supratime esminė ir tiesioginė nesantaika yra tarp dievo Perkūno ir Velnio. Galima teigti, kad Dievas tą darbą tiesiog paveda Perkūnui kaip realus ar nominalus jo valdovas. Perkūnas -labai galingas dievas, artimos hierarchijos Dievui, beveik jam lygus. Pasakojama, kad Perkūnas - Dievo paimtas į dangų. Tautosakoje- tai gana dažnas motyvas: „Senovėje Perkūnas gyveno aukštame neprieinamame kalne. Jis buvo visų žmonių gerbiamas. Bet kai atsirado velniai, Perkūną Dievas pasišaukė pas save, liepė jam gaudyti velnius ir pavedė valdyti visą orą”. Pasak G.Beresnevičiaus, Perkūnas ir Velnias esti priešai ir dėl asmeninio priešiškumo: „Perkūno priešiškumo priežastis - tvarkos, gėrio saugojimas. Yra užuominų, kad Perkūnas velnius persekioja, norėdamas nuskaistinti pasaulį, plg: „Perkūnas muša velnius, čystydamas žemę”, „Perkūnas muša velnius gilyn iš šio pasaulio”. Perkūnas pats yra geras: „Perkūnas žmonėms daro visuomet tik gera. Velnias priešingai”, Perkūnas muša velnius, nes jie daro žmonėms pikta: „Perkūnas velnius tranko todėl, kad jie apgaudinėja žmones”. Šiuose tikėjimuose Perkūną matome kaip tvarkos garantą, kuris velnius persekioja, norėdamas sunaikinti jų keliamą sumaištį, netvarką; Perkūnas čia kvalifikuojamas kaip kosminė geroji, Velnias kaip chaoso- matome, kad priešprieša tarp Perkūno ir Velnio radikali.”
Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad šviesių ir tamsių jėgų kova vyksta ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir žmogaus viduje. Negalima palikti tik Perkūnui ar Jėzui grumtis su tamsybėmis ir galvoti, jog blogis yra tik išorėje ir kituose žmonėse. Pastebiu, jog žmones pernelyg save sušventina, tarsi jie būtų beveik dieviško šventumo. Pyksta ant visų ir visko, bet nepastebi savo tamsybių. Padėtis tokia bloga, kad daugelis ne tik kitiems nenori padėti kovoti su šio pasaulio tamsybėmis, bet net patys nesugeba susilaikyti nuo žalingų sau ir kitiems žmonėms veiksmų. Tik laukia, kad kiti jiems būtų geri ir šventi. Neverta laukti, kol aplinkiniai atitiks idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie savo iškeltų idealų. Vidinė kova - ne mažiau svarbi, negu išorėje vykstanti tamsiųjų ir šviesiųjų jėgų kova. Net gerokai svarbesnė. Nes didesnis Šviesos kiekis jūsų viduje keis visą pasaulį į gerąją pusę. Jūs esate svarbūs ir reikšmingi! Todėl ne tik laukite iš kitų, bet ir patys siekite būti šviesesniais, geresniais, būti naudingais žmonėms, pasauliui ir šviesioms,geroms, kuriančioms tvarką ir harmoniją jėgoms.

Sveikinu visus su Šviesos švente!

Rodyk draugams

Pirmoji Lietuvos strateginė pergalė energetikos srityje prieš Rusiją

Po daugelio Lietuvos valstybės nesėkmingų kovos metų energetikos sektoriuje su Rusija, pagaliau atsirado pirmieji Lietuvai ir visam Baltijos regionui palankūs strateginiai poslinkiai: Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad įšaldomos atominės elektrinės statybos Karaliaučiaus srityje. Rusijos valdžia peržiūri savo planus energetikoje. Savo ruožtu Lietuvoje, atleidus ūkio ministrę B.Vėsaitę bei sustiprinus valdžios vienybę energetikos klausimu, Visagino atominės elektrinės projektas tampa labai realus. Tenka pastebėti, jog kai Prezidentė vieningai dirba su Visagino atominės elektrinės šalininkais ir pasiekiamas susitarimas su pagrindinėmis partijomis, projektas įgauna rimtą pagrindą jo įgyvendinimui. Kitaip sakant, kai pati valstybė tiki šio projekto ateitimi, galima daug lengviau pritraukti investuotojų šiam projektui. Dabar jau Latvija ir Estija nebeturėtų klausinėti, ar pati Lietuva yra apsisprendusi statyti VAE, o galės nagrinėti ekonominę ir geostrateginę energetinę naudą Baltijos regionui. Be to, pačioje Lietuvoje dabar atsiranda daug didesnės galimybės vykdyti šį projektą, sulaukti didesnio Lietuvos žmonių palaikymo ir netolimoje ateityje sulaukti teigiamų rezultatų referendume dėl VAE statybos.
Visgi pernelyg džiaugtis dėl Lietuvos valstybės pergalės (AE statybos Karaliaučiuje įšaldymo) nereikėtų, nes tai gali būti klastingas Rusijos manevras, siekiant išardyti Lietuvos valdžios vienybę ir sukelti atsipalaidavimą VAE šalininkų gretose. Todėl šią žinią turime priimti tik kaip ženklą, kad einame teisingu ir pergalingu keliu. Negalima delsti, nes delsimas žlugdo projekto ekonominę naudą. Be to, su regiono partneriais privalome susitarti, kaip galima greičiau, kad procesas nenusitęstų iki Lietuvos prezidento rinkimų, nes tada gali neatsirasti nei vieno realaus kandidato palaikančio šį projektą.
Norėtųsi daugiau darbų energetikos srityje iš Prezidentės. D.Grybauskaitė yra dirbusi eurokomisare ir jai Europos Sąjungos valdžios koridoriai yra gerai žinomi, todėl galėtume labiau pasistengti gauti finansavimą VAE statyboms iš Europos Sąjungos. Žinoma, ES nėra TSRS ir mums atominės elektrinės nepastatys, tačiau gauti dalinį finansavimą, kai projektas yra regioninis, tikrai galima. Tuo labiau, kai pati Europos Sąjungos vadovybė niekur nesako, kad nepadės Lietuvai statyti AE. Manau, kad VAE projektas - perspektyvus, tik turime nugalėti sunkumus ir labiau dirbti Lietuvai.

Rodyk draugams