„O žmonės, kada liausitės teršę mano garbę?
Kodėl mėgstate, kas tuščia, ir griebiatės melo? {Sela}
Žinokite, kad VIEŠPATS sau atsirenka ištikimąjį, -
VIEŠPATS mane išklauso, kai jo šaukiuosi.
Drebėkite tad ir nenusidėkite!
Atsigulę apgalvokite širdimi ir tylėkite! {Sela}
Atnašaukite ištikimai aukas
ir pasitikėkite VIEŠPAČIU.” Ps 4, 3-6

Šiandien yra Kristaus apsireiškimo iškilmė, kuri liaudyje vadinama Trys Karaliai. Bažnyčios mokyme svarbiausia yra pasirodžiusi danguje žvaigždė, o trys magai (astrologai) yra tik pasekmė ir didesnis Viešpaties Jėzaus išaukštinimas. Šiandien mokslas kompiuterių pagalba gali tiksliai sukinėti į praeitį ir ateitį dangaus žvaigždžių išsidėstymą tam tikru metu, todėl gali nesunkiai pamatyti kompiuterio ekrane, kaip atrodė dangus Izraelyje prieš du tūkstančius metų. Mokslas patvirtina, kad toks dangaus šviesulys iš tikrųjų buvo pasirodęs, tik jis buvo anksčiau negu nuliniai mūsų eros metai. Įvertinus kitus istorinius faktus (karaliaus Erodo mirties datą ir t.t.) ir istorinį kontekstą galima daryti gana tvirtą prielaidą, kad Jėzus buvo nukryžiuotas gerokai vyresnis. Skaitydamas pasirodžiusias popiežiaus Benedikto XVI trilogijos apie Jėzaus gyvenimą dalį „Jėzus iš Nazareto. Prologas. Pasakojimai apie vaikystę” , pastebėjau, kad ir popiežius savo tikrai geroje analizėje (tikėjimo požiūriu) tai pripažįsta, cituoju: ” Jupiterio ir Saturno konjunkcija Žuvų ženkle 7-6 m. pr. Kr., šiandien spėjamu tikruoju Jėzaus gimimo laiko tarpsniu, Babilono astronomų buvo apskaičiuota ir rodė į žydų žemę bei „žydų karalių”". Taip pat šiandien mažai kas abejoja, kad Jėzus buvo istorinis asmuo, nors dar neseniai ne tik TSRS mokslininkai tuo labai abejojo. Man Jėzaus istoriškumas visiškai nekėlė ir nekelia abejonių, o ilgesnis Jėzaus gyvenimas- visiškai suprantamas, nes Jo mokslo supratimas ir mokinių mąstymo transformacija turėjo daugiau užtrukti.
Šiandien mokslas beveik visiškai išstūmęs religiją. Nors mokslo svarba ir reikalingumas yra neginčytinas dalykas, tačiau įgimto žmogaus religingumo užslopinimas kelia daug vidinių egzistencinių problemų. Nesakau, kad reikia grįžti prie viduramžių ir slopinti mokslą, ir gyventi vien tikėjimu, tačiau religingus žmones laikyti pamišusiais ar nevisapročiais jokiu būdu nereikėtų. Esu įsitikinęs, kad mokslo pažanga nesugriovė Kūrėjo idėjos. Tik senoviniai Dievo vaizdiniai ir supratimas neišvengiamai keisis ir suartės su dabar dar kintančia ir nestabilia mokslo plėtra ir supratimu. Šio teksto autoriui sunku suprasti mokslo ir Kūrėjo idėjos atskirtį ar Dievo atmetimą, kai vertiname ir pasitikime tik šios akimirkos paviršutiniškos, vartotojiškos, besiblaškančios, ieškančios dažnai ne to, ko jai reikia, visuomenės ir dabartinio gana dar mažai žinančio mokslo nuomonėmis ir vertinimais. Pažymėtina, jog mokslas dabar dėsningai pirmauja prieš atsiliekančią religiją, bet tai nereiškia, kad religija savo esme išnyks. Į religiją reikia žiūrėti, kaip į intuityvų Kūrėjo egzistavimo suvokimą ir asmeninį žmogaus santykį su Juo, koks religijose ir būna. Gilus religinis Kūrėjo pajautimas savo šaknimis siekia pačią gryniausią realybę. Masės dabar paviršutiniškos ir pasimetusios. Gera žinia ta, kad dvasingumo poreikis žmonėse nenyksta (jis tik slopinamas) ir dvasinio intelekto svarba įgauna vis didesnę svarbą. Todėl esu optimistas ir manau, kad žmonija ras visus reikalingus atsakymus ir sėkmingai tęs savo egzistenciją.
„Bet mano tauta nenorėjo manęs klausyti;
Izraelis nenorėjo man paklusti.
Užtat leidau jiems sekti savo užkietėjusią širdį
ir elgtis pagal savo užmačias.
O, kad mano tauta manęs klausytų,
kad Izraelis eitų mano keliais!
Tučtuojau nugalėčiau jų priešus,
prieš jų engėjus kaskart ranką pakelčiau.
Tie, kurie nekenčia VIEŠPATIES, gūšis iš baimės, -
jų žūtis bus amžina.
Bet tave maitinčiau geriausiais kviečiais
ir uolų medumi tave džiuginčiau”. Ps 81,12-17

Rodyk draugams