Lietuvoje matome valstybės teisinės sistemos privatizaciją

    Minėdami Laisvės gynėjų dieną- Sausio 13- ąją- kaskart su nostalgija prisimename tautos vienybę, kurios šiandien labai trūksta. Kitaip negu prieš dvidešimt vienerius metus, kada tauta ir valdžia vieningai kovojo prieš okupantus, šiandien minint Sausio 13- ąją padėtis Lietuvoje yra kardinaliai pasikeitusi. Įvyko tas, ko tada tauta, kovodama už laisvę, nesitikėjo - valstybę užvaldė godžios tamsios jėgos. Tauta skilo į privilegijuotą klasę ir skriaudžiamą liaudį.
    Įvykiai Garliavoje ir Kauno pedofilijos byla puikiausiai pavaizduoja valdžios ir tautos susipriešinimą. Aistringi skriaudžiamos, pilnos nepasitikėjimo tautos vertinimai ir neatitinkantys teisingumo, logiškumo, susidariusios situacijos bei bylų visumos teisėsaugos sprendimai šią bylą pavertė bjauriu šou, kuris kiekviename epizode parodo valdžios supuvimą ir tarnavimą privilegijuotoms socialinėms grupėms. Tiesa, tame matosi galingų tamsiųjų jėgų režisavimas ir puikiai laviruojama propaganda, tačiau tuo pateisinti blogą teisėsaugos darbą - negalima. Reikia pripažinti, ši byla viešai apnuogino tamsiąją teisėsaugos pusę. Dažnas susidūręs su teisine sistema pastebi laisvą įstatymų ir teisės aktų traktavimą. Vis dažniau teismų sprendimai tampa įžūlūs (juoda verčiama balta), kai siekiama neteisėtai vieniems suteikti privilegijų, o kitiems primesti prievoles. Tokiu „teisiniu” reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas. Labai nepatinka teismuose įsigalėjęs žmonių skirstymas į dvi grupes (pasaulius) - į suprantančius teisę ir nesuprantančius įstatymų. Tai reikia išgyvendinti, nes trukdo kelti teisinį gyventojų išprusimą ir didina poreikį bylinėtis. Juk pilietis privalo žinoti ir turėti teisinį supratimą privalomos elgesio taisyklės, kuri reikalinga visuomeniniuose santykiuose. Teisė negali atitrūkti nuo realaus paprastų piliečių gyvenimo ir būti privatizuota teisininkų klanų. Teisininkams reikia priminti, kad valstybės teisės normų sistema yra ta, kurią pripažįsta, realiai laikosi ir, esant reikalui, priverstinai paklūsta absoliuti dauguma piliečių. Jeigu piliečiai pripažins, laikysis ir paklus ko nors kito paskelbtiems teisės aktams, tai Seimo priimti teisės aktai virs nedidelės minios (141 Seimo narių) deklaracijomis, mokančiomis kaip gyventi kitus, o Konstitucinio teismo nutarimai - kaip devynių aktyvių teisininkų, siekiančių daryti įtaką teismams ir įstatymų leidėjui, nuomonės. Šiuo metu Garliavos įvykiuose to dar nematau, bet pavojus egzistuoja. Todėl teisminė valdžios sistema turi ne tik vykdyti teisingumą, bet ir teisiškai šviesti piliečius. Gera teisinė sistema, kuri atitinka šalies teisinio reguliavimo poreikius, yra civilizuotos ir pažangios valstybės požymis. Todėl labai svarbu, kad paprasti piliečiai bent minimaliai orientuotųsi ir pasitikėtų valstybės teisine sistema. Juk teisė savo esme skirta silpnesnįjį apginti nuo stipriojo diktato.
    Reikia rasti Lietuvos teisėsaugai jėgų ir išnagrinėti Kauno pedofilijos bylas. Policijos informatoriaus atsiradimas ir kitos įžvelgiamos aplinkybės(pavyzdžiui, bylose įsipainioję galingi žmonės) vienareikšmiškai rodo, kad šiose bylose toli gražu ne viskas ištirta ir galutinės tiesos dar nėra.

Rodyk draugams

Dieviškumo ženklas

„Galingas yra VIEŠPATIES balsas,
VIEŠPATIES balsas kupinas didybės.
VIEŠPATIES balsas trupina kedrus,
VIEŠPATS trupina Libano kedrus.” Ps 29, 4-5

    Šį sekmadienį katalikiškuose kraštuose švenčiami Trys Karaliai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Trijų Karalių šventimas krikščionybėje yra senesnis negu Kalėdos. Beje, ankstyvieji krikščionys ilgą laiką švęsdavo tik Tris Karalius ir Kalėdų šventimo nebuvo. Tuo metu Trijų karalių šventimas buvo nepalyginimai stipresnis simbolis ir turėjo ne tik religinę, bet, tų laikų žmonėms, ir politinę reikšmę. Sakyčiau, sukrečiantis politinis iššūkis valdžiai ir valstybės ideologijai. Reikia atkreipti dėmesį, kad Evangelijoje pasakojama apie danguje pasirodžiusią neįprastą žvaigždę, kuri apvainikuoja Jėzaus gimimą ir aiškiai parodo jį esant Dievo sūnų. Tuo tarpu pirmasis Romos imperatorius Augustas pasirodžiusią kometą- žvaigždę paskelbė, kaip įrodymą, patvirtinantį imperatoriaus dieviškumą ir išskirtinumą, kuri aiškiai, tų laikų supratimu, reiškė, kad imperatorius yra Dievo sūnus. Šis astronominis įvykis ir jo interpretacija buvo labai plačiai išreklamuota ir įtvirtinta žmonių mąstyme, valstybės ideologijoje. Vėlesni imperatoriai stiprindami valdžią tęsė šią tradiciją, kuri buvo labai svarbi neramiose aplinkose.
    Krikščionybėje šis neeilinis įvykis rodo Jėzų esant Viešpatį. Jis pateikiamas tikėjimu, pranokstančiu iki tol vyravusius religinius įsivaizdavimus, nes krikščionybė pasaulio valdovo - Romos imperatoriaus ir dangaus Viešpaties įvaizdžiais siekia perteikti Kristaus slėpinį. Todėl Viešpats reiškė kur kas daugiau ir skambėjo tuo laiku gerokai pavojingiau, nes anuometinėje Romos imperijoje šiuo titulu turėjo teisę vadintis vienintelis žmogus - imperatorius. Todėl drįstu teigti, kad krikščionybė buvo viena iš daugelio vidinių priežasčių sugriovusi galingąją imperiją. Krikščioniškosios dieviškos dorybės: tikėjimas, meilė ir viltis buvo tos šviesios jėgos, kurios pagrindė, įkvėpė ir paženklino dorinį krikščionio veikimą ir krikščionybės jėgą.
    Šiandiena Evangelijos žodis nėra toks sukrečiantis ir galingas. Taip atsitiko dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, patiems kunigams trūksta dieviškų dorybių, o ką jau kalbėti apie žmogiškas dorybes. Nesileisiu šią šventinę dieną nagrinėti visas priežastis, nulėmusias tokią būklę, tačiau noriu pabrėžti, kad dvasinis alkis šiuo metu žmonės kankina ne mažesnis negu prieš du tūkstančius metų. Tik dabar, mano nuomone, tai turi būti pateikiama aukštesniu ir daug platesniu lygiu, kadangi atsirado nepalyginamai didesnis išsilavinusių ir mąstančių žmonių kiekis, kuriems nemokslinės ir neįtikinančios Evangelijos pasaulio atsiradimo ir žmonių gyvenimo istorijos atrodo kaip neįdomios pasakos. Tiesa, reikia pripažinti apaštalų, pranašų ir kitų puikius gyvenimo pavyzdžius ir milžiniškas jų dvasines gelmes, kurios niekada turbūt nepasens. Jų dieviškumas- akivaizdus. Mūsų epochoje dvasiniai mokslai išsiplėtę, tačiau tų laikų dieviški gyliai - nesenstantys ir nepranokstantys. Tai tik patvirtina religingumo svarbą ir poreikį žmogui, nes jame jis lengviau atskleidžia savo esmę, pilnatvę ir geriausiai realizuoja savo žmogišką prigimtį.
    Mes turime ieškoti savo paties vertės, savo paties galimybių. Kas leidžiasi į tokį ieškojimą, netrukus pamato, jog tai visuomet susiję su tam tikru netikrumu. Taigi, gilinkite pažinimą ir supratimą, tęskite ieškojimus. Nesustokite. Ne jūs vienas ieškote. Daugelis ieškojo ir daugelis surado. Evangelijoje yra daug tokių pavyzdžių. Be to, gerai yra pabandyti suprasti, pažinti, kas su tokiais žmonėmis atsitiko ir ko neatsitiko. Juk išminčiai irgi ieško ir tyrinėja.
    Štai psalmininko pamokančiai sukrečiantys išgyvenimai, teisuolio kova ir nusiteikimas:
Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?
Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,
mano gyvastį nuo šių liūtų!
Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,
šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.
Neleisk mano priešams - tiems melagiams -
linksmintis dėl mano pralaimėjimo;
neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties
vaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.
Juk jiems nerūpi ramybės linkėti,
bet sugalvoti kėslų prieš ramius žmones.
Jie apkaltina mane, šaukdami: „Aha! aha!
Savo akimis tai matėme!”
Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!
Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.
Pabusk! Skubėk manęs ginti!
Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!
Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,
žiūrėdamas savo teisumo,
ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.
Neleisk jiems sakyti: „Aha, savo padarėme!”
Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!”
Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,
tebūna sugėdinti ir apstulbinti;
kas aukštinosi prieš mane,
tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.
Kas trokšta mano išteisinimo,
tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina -
nuolatos tekartoja: „Didis yra tas VIEŠPATS,
kuris džiaugiasi savo tarno gerove!” Ps 35, 17- 27

 

Rodyk draugams