Pataikaudami bankų interesams, tik pagilinsime pasaulinę krizę

    Išsivysčiusių pasaulio šalių finansų sektoriuje susikaupusios naujai senos problemos turbūt jau neišvengiamai lems pasaulinę ekonominę krizę. Lėtėjanti pasaulio ekonomika ir skolų krizės JAV ir euro zonoje rodo, kad iš esmės pasaulio ekonomika jau nuslydo į bedugnę. Žinoma, iš išorės atrodo sveikintini JAV ir ES vadovų bandymai gelbėti situaciją, tačiau man jie labiau primena desperaciją. Kadangi bandoma gelbėti tas, kas iš vidaus yra supuvę, reikalaujantys esminių ir progresyvių reformų. Net jei pavyktų dabar sureguliuoti situaciją pasaulio finansų rinkose, vis tiek artimiausiais metais ateitų nauja krizės banga, kuri būtų dar galingesnė. Taip atsitiktų, nes iki šiol nebandoma daryti esminių sisteminių reformų. ES ir JAV lyderių veiksmai yra daugiau deklaratyvūs, nesiimant konkrečių ir būtinų priemonių. Šia politika jie vėl, kaip per 2008 m. ekonominę krizę, pataikauja bankams, kurių vadovybė neketina atsisakyti pelningos, tačiau ekonomiškai žalingos veiklos formos. Ši ydinga finansų institucijų veikla didelį pelną paverčia krize, kada mokesčių mokėtojai turi apmokėti vyriausybių ir stambiojo finansinio kapitalo susidariusias bėdas. Tokiu būdu labiausiai nukenčia paprasti žmonės, o aukštoji finansinė oligarchija sėkmingai išplaukia iš krizės gniaužtų ir toliau finansų institucijos neoptimaliai pasirenka savo skolininkus, nepakankamai naudingai ekonomikai veikia kaip finansų tarpininkai ir dar kuria visokius spekuliatyvius, nekuriančius pridėtinės vertės dalykus. Šis parazitinis kapitalizmas yra išsikerojęs ir pasidaręs monopolistinis, todėl sunkiai suvaldomas. Aukštosios finansinės oligarchijos finansinė galia ir maitinimas kyšiais politikus, finansines rinkas daro nepakankamai prižiūrimas. Dabar vėl matyti, kaip politikai pataikauja finansinei oligarchijai  atstovaudami daugiausiai jų interesus ir nespręsdami esminių pasaulinės krizės problemų.
    Tenka pastebėti, kad žiniasklaida nušviečia euro zonos skolų problemas taip, kaip naudinga neefektyvioms finansų institucijoms. Mano nuomone, bandymas gelbėti dabartinę euro zoną yra labiausia naudingas Vokietijos ir Prancūzijos bankams. Pavyzdžiui, vien Prancūzijos bankai yra paskolinę Graikijai 57 mlrd. JAV dolerių. Graikijos nemokumas labiausiai smogtų būtent Vokietijos ir Prancūzijos bankams, kuriems grėstų bankrotai. Juk Vokietijos, Prancūzijos ir kitų stipresnių valstybių duodamos paskolos Graikijai, Portugalijai, Airijai grįžta atgal į šių valstybių bankus palūkanų forma. Taip Graikija ir kitos likimo draugės augina dar didesnes skolas ir artėja prie visiškos aklavietės. Tarptautiniams bankams naudingiausia išeitis iš šio užburto rato yra vidinė Graikijos devalvacija. Tai reiškia, kad problemas reikia spręsti paprastų graikų sąskaita.
    Mano manymu, Graikijai (galbūt Portugalijai ir kt.) reikia leisti išeiti iš euro zonos. Tai būtų naudinga ne tik Graikijai, bet ir iš dalies Vokietijos ir kitų skolinančių valstybių mokesčių mokėtojams, kurių pinigai neeitų beviltiškoms Graikijos skoloms apmokėti. Galbūt jų prireiktų saviems bankams gelbėti, tačiau visgi ilguoju periodu būtų naudingiau. Be to, tuo pačiu įvyktų euro zonos konsolidacija, kuri reikalinga, kad nežlugtų euro projektas. Tik tokiu būdu galima išsaugoti eurą. Dabar Vokietijos ir Prancūzijos lyderių bandymai steigti euro zonos Vyriausybę ir taip išsaugoti eurą yra beviltiški ir finansinės krizės neišspręs. Visų pirma, Europa vis dar nėra pasiruošusi sukurti vieną bendrą valstybę, ekonominiai ir kiti skirtumai per daug dideli ir artimiausiu metu- nesuderinami.
    Dėl paminėtų priežasčių tarptautinis spaudimas Graikijos Vyriausybei drastiškai balansuoti biudžetą nesulaukia ne tik paprastų graikų palaikymo, bet netgi skatina Graikijos valdžios vangumą. Abipusė priklausomybė padaro patinę Graikijos skolų situaciją ir vis tiek nesustabdo infekcijos plitimo. Graikijos skolos siekia 143 proc. BVP, jos ekonomika antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, susitraukė 6,9 proc., todėl Graikijos Vyriausybė negali taip drastiškai mažinti biudžeto išlaidas ir didinti mokesčius, kaip nori skolintojai. Dar daugiau - per didelis biudžeto išlaidų sumažinimas gali apriboti būtinų valstybės funkcijų vykdymą. ES lyderių ir už jų stovinčių bankų reikalavimai Graikijai yra neįgyvendinami.
    Siūlyčiau Graikijos Vyriausybei išeiti iš euro zonos ir atkurti konkurencingumą. Ateityje devalvacija kartu su stabdančia fiskaline politika - neišvengiama. Manau, tai paprasčiausias ir efektyviausias būdas, nesukeliantis stresinio paprastų graikų pragyvenimo nuosmukio. Be to, Graikijos ekonomika yra maža, todėl šie jos žingsniai neturėtų sukelti pasaulinės ekonominės krizės, jeigu euro zonos lyderiai dabar skiriamas paskolas Graikijai ir kitoms beviltiškai prasiskolinusioms ES šalims nukreips finansų institucijų stabilizacijai.
    JAV ir ES lyderiams reikėtų mažiau paisyti savo šalių finansinių institucijų ir eksportuotojų interesų, kurie skaudžiai kertasi su kitų valstybių ekonomikų interesais. Pasaulio ekonomika yra globali, todėl reikia leisti savo ir bankų nuostolių sąskaita išeiti iš krizės savo jėgomis bent mažoms valstybėms, nes Graikijos, Portugalijos ir kitų mažų ekonomikų skolų krizės neturėtų sukelti ypatingai didelės grandininės reakcijos. Taip pagerėtų ekonominis skaidrumas ne tik mažųjų, bet ir didžiųjų valstybių. Tam tikslui, tiesiog yra būtina finansų institucijas pažaboti ir ištaisyti išryškėjusias per 2008 m. finansų krizę bei naujai susidariusias sistemines ekonomikos ydas. To nepadarius- ateityje JAV ir ES valstybes dar labiau spaus skolų našta, stagnuos pasaulio ekonomika, daugės bankrutuojančių valstybių ir liks vis ribotesnes ekonominės politikos pasirinkimo galimybes.

Rodyk draugams

Žolinė. Pasitikėjimas Kūrėju

„Koks tu esi galingas!
Stipri yra tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!
Teisumas ir teisingumas tavo sosto pamatas,
gerumas ir tiesa tau tarnauja.
Kokie laimingi žmonės, žinantys džiugųjį šauksmą, -
jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje.
Per visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo,
ir tavo teisumas juos išaukštino.
Tu teiksi mums didžias pergales,
tavo malone mūsų galybė išaukštinta.” Ps 89, 14-18

Žolinė- garbingiausia švč. Mergelės Marijos pagerbimo šventė. Bažnyčia pažymi, kad Jos nuopelnai, ištikimybė ir Dievo tarnaitės pavyzdys yra įkvepiantys ir sektini. Krikščionybėje svarbus būtent toks grynas ir tvirtas tikėjimas bei toks nuolankumas ir nuoširdumas kaip Marijos. Todėl tai - nuoroda, kaip galime artintis prie jos, sekdami klusnumu ir atvirumu Dievui. Už tokį elgesį ir būseną, atlygį iš Dievo galime gauti ir mes, kaip gavo šv.Marija. Viskas priklauso nuo mūsų.
Mokintis pasitikėti dieviškumu (netikintiems- Visatos dėsniais) kiekviename savo veiksme, kiekvieną akimirką aktualu visiems. Toks pasitikėjimas sumažina vidinį ir išorinį pasipriešinimą, išlaisvina nuo vidinių įtampų, baimių bei nereikalauja iš mūsų varginančių ir nepakeliamų pastangų rezultatams pasiekti. Gali net atrodyti, kad viską darome be jokių pastangų. Žmogui reikia kažkuo pasitikėti ir tikėjimas padeda visus rūpesčius, baimes patikėti Dievui ar Kūrėjui. Taip pat nuoširdus tikėjimas keičia žmogų ir neleidžia jam grįžti prie ankstesnių elgesio modelių ir savijautos. Visose dvasinėse praktikose tas aktualu, nes turbūt pastebėjote, kad nesant šio pasitikėjimo, susižavėjimo efektas būna trumpalaikis. Tai universalus dėsnis.
Labai svarbu atrasti pasitikėjimą Visatos dėsniais krizių metu. Tik reikia atsiminti, kad dvasinis sukrėtimas gali paveikti žmogų tiek teigiamai, tiek neigiamai. Turime pasistengti pasirinkti teisingai ir aklai nepasiduoti į įvairias sektas, užkalbėjimus, prietarus ir panašius dalykus. Taipogi tokiu atveju labai svarbus gali būti aplinkinių supratimas, palaikymas, išklausymas, kad depresija nevirstų į visišką apatiją, liūdesį, beprasmę kančią ar netgi į visišką nusivylimą gyvenimu. Čia vėl turime suprasti, kad aplinkiniai gali tik padėti, tačiau krizę turėsime įveikti patys ir niekas kitas už mus to nepadarys. Mes turime savo gyvenimą nugyventi patys. Pažvelkime į krizę giliau ir pamatysite, kad krizė - tai užtrukimas, sustojimas kelyje į laimę, tačiau ją įveikus sustiprėjame ir augame toliau. Teigiama pusė yra ta, kad tokiais momentais žmogus įgauna patyrimo, giliau ir lyg iš naujo pažvelgia į savo santykius, vertybes, permąsto ir išplečia supratimą apie gyvenimą. Atsiveria graži galimybė, kada mes galime atsiskleisti sau ir kitiems visai naujais aspektais, kūrybinėmis galiomis, atrasti naujus ir svarbius klodus. Atraskite galimybes!

Tuo pačiu noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nereikia kurti nerealių lūkesčių, pavyzdžiui: niekada nejausti baimės, nerimo, neturėti nepriimtinų minčių ir pan. Mano manymu, dabar reklamuojamos pozityvaus mąstymo technikos(ne su viena šių technikų internete ir knygose esu susipažinęs) ne visada ir visiems yra tinkamos, nes gali dirbtinai kurti pozityvias emocijas ir paprasčiausiai slopinti negatyvias, o tai gali sukelti kitokių psichologinių problemų. Krizėje reikia specialistų gydytojų pagalbos (sunkioje krizėje- būtina) arba pasirinkti, jei esate tikras ir pasitikite, sau tinkamą dvasinį kelią ar techniką (sunkioje krizėje be gydytojo gydymo - negalima), kuris leistų įveikti krizę, tačiau visada žinokite, jog dvasinės krizės įveikime jūsų pastangos, susivokimas bei realus, adekvatus ir teisingas savęs, kitų, pasirinktos dvasinės technikos ar terapijos, metodo ir pan. supratimas yra esminiai dalykai.
Pabaigai- ištrauka iš Senojo testamento, kur neblogas pavyzdys, kaip psalmininkas pasitiki ir trokšta dvasinio artumo su Dievu:
„Į tave tiesiu rankas, -
lyg išdžiūvusi žemė aš tavęs trokštu.
Skubėk man atsakyti, VIEŠPATIE!
Neviltis mane apėmė!
Neslėpk savo veido nuo manęs,
kad netapčiau panašus į tuos, kurie žengia į Duobę.
Su aušra atskleisk man savo ištikimą meilę,
nes tavimi pasitikiu.
Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti,
nes į tave keliu savo širdį.
Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo priešų,
nes pas tave bėgu, ieškodamas užuovėjos.” Ps 143, 6-9

Tiesa, dar pridėsiu: kai prote nebelieka baimių, abejonių ir rūpesčių, tai pasidavimas ir meilė yra sinonimai. Ką bemylėtum, tu jiems pasiduodi, tačiau tai daugiau yra būsena, o ne daugiau ir pirmiau -veiksmas.

Rodyk draugams

Užsienio politikoje – lemtingas valstybės pralaimėjimas, o ne eilinė nesėkmė

    Labai gaila, bet panašu, kad galimai Lietuvos aukščiausių pareigūnų padaryta eilinė išdavystė galutinai sužlugdys Lietuvos, kaip patikimos partnerės įvaizdį ir prestižą. Talkininkaujant Lietuvos valdžiai, Baltarusijoje buvo areštuotas neeilinis Baltarusijos valdžios kritikas. Reikia atkreipti dėmesį, kad A. Beliackis yra Tarptautinės žmogaus teisių federacijos (FIDH), vienijančios 164 organizacijas iš viso pasaulio, viceprezidentas. Žinomas ir pripažintas Vakaruose, todėl sunku patikėti, kad Lietuvos valdžia apie jo veiklą nieko nežinojo ir netgi jo nepažinojo. Šis bjaurus poelgis labai susilpnino šalies pozicijas ne tik konflikte su Austrija, bet, kas svarbiausia, pasaulio valstybių akyse Lietuva pasirodė kaip labai aikštinga, įžūli ir taikanti dvigubus standartus šalis, kurioje teisingumas yra naudojamas tik kalbose.
    Šioje situacijoje konfliktas su Austrija atrodo dirbtinis, perdėtas ir visiškai neadekvatus, o pamokymai ir priekaištai išsakyti Europos Sąjungos šalims dėl solidarumo, teisės, vertybių, demokratijos atrodo apgailėtini ir dviveidiški. Kaip mes galime vaidinti kovotojais už laisvę ir mokyti teisės ir demokratijos pažengusias šalis, kai mes savo šalyje neginame ir nesirūpiname laisvės kovotojais? Man sunku pamiršti, kai žiemą mačiau per „Kakadu” laidą rodantį medalius sunkiai sergantį savanorį, gynusį per sausio 13- osios įvykius Parlamentą, kurio pensija tokia maža, kad negalėjo susimokėti už šildymą, vaistus ir kitus būtinus kuklius poreikius. Turbūt daugeliui pervėrė širdį šio valstybės užmiršto kovotojo už laisvę kančia. Verta priminti, kad nuolat kritikuojama Rusija neužmiršta savo karo veteranų. Galbūt Rusijoje dėl korupcijos ne visus veteranus pasiekia parama, tačiau ta linkme ne tik daug kalbama, bet yra sukurtos valstybinės programos ir skiriamos lėšos. Pas mus deramai pagerbti ir materialiai pamaloninti tik signatarai, elito atstovai ir dalis reikalingų bei lojalių valdžiai laisvės kovų dalyvių. Ar tokia valstybė gali nuoširdžiai tarptautinėje arenoje ginti laisvės kovų aukas ir reikalauti teisingumo?
    Tiesa, reikia pripažinti, kad nepaisant fakto, kad prokuratūra iškart nepateikė kvalifikuotų dokumentų, Lietuva privalėjo griežtai sureaguoti, kai Austrijos pareigūnai nieko nelaukdami paleido Golovatovą. Tai labai svarbu ir šiuo klausimu mus palaikė ne viena valstybė, tačiau pikta Lietuva sukėlė tokį konfliktą, kad Austrija buvo apskųsta visur, kur buvo galima, ir dar pažėrė eilę piktų pamokymų ir priekaištų Europos Sąjungai. Dar sėkmingiau šis absurdo teatras veikė Lietuvoje, pavyzdžiui: vienas įsismaginęs valdžios poetas žiniasklaidoje nesikuklindamas rašė: „Neabejoju, kad Austrijos valdžia pastebėjo ir teigiamai įvertino prezidentės bei apskritai Lietuvos nuosaikų toną ir nutarimą neeskaluoti konflikto. Ir dėl to geriau galvos apie Lietuvą.” Be to, ne tik valdžios poetai, visuomenininkai bet kai kurie ir politikai nevengė pakurstyti dar ir tautinio konflikto tarp austrų ir lietuvių… 

   Dabar apgailėtinai, galimos valstybės išdavystės fone, atrodo, kai mes ginče su Austrija vaidinome kovotojais už laisvę, demokratiją ir rodėme mūsų pačių idealus ir vertybes. Dar blogiau, jei toliau tęsime tokią užsienio ir vidaus politiką, prieisime iki tokio lygio, kad paprasti lietuviai užsienyje bijos pasakyti, jog jie yra iš Lietuvos…

Rodyk draugams