Apie kančią

„VIEŠPATIE, kaip gera šlovinti tave,
giedoti šlovės giesmes
tavo vardui, Aukščiausiasis,
skelbti kas rytą tavo ištikimą meilę,
tavo ištikimybę kas naktį,
palydint dešimtstygei arfai,
su giesme ir lyra.” Ps 92, 2-4

    Velykų džiugesys kyla iš ankstesnės, Didžiojo Penktadienio, visiškai priešingos būsenos. Tą dieną Viešpats Jėzus kentėjo ir jautėsi esąs nutolęs nuo Dievo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” (Mk 15, 34). Tačiau tą nepakilią dieną, kai Jėzus yra žiaurioje kasdienybėje, toli nuo šventumo, kai jaučia, kad Kūrėjas slepiasi, jis supranta, jog būtina prieiti arčiau ir atskleisti Kūrėją netgi pačiomis nepakiliausiomis dienomis. Jis supranta Dievą, trokšta pasiekti ir susivienyti su Kūrėju. Įžengia į aukštesnįjį pasaulį. Velykų rytą skelbiame jo pergalę ir džiaugiamės jo prisikėlimu.
    Žmogaus gyvenime yra daug kančios, nes žmogus - kenčianti būtybė. Jėzaus pavyzdys teikia viltį, kad nereikia į kančią žiūrėti taip, kad net kalbėjimas apie ją šiurpina, lyg tai būtų pati nelaimė. Viešpats nebėgo nuo kančios, tai kodėl mes bėgame nuo kalbos apie kančią ir nuo ko mes čia bėgame?
Kančia parodo žmogui jo ribotumą. Kiekvienas žmogus turi savo poreikius ir siekia juos patenkinti. Todėl dažnai jaučiasi bėdos būklėje, ribotume. Susidaro nuolatinė grėsmė ir tai bene svarbiausia kančios priežastis. Siekiame laimės ir vengiame kančios. Nesakau, kad reikia siekti kančios. Tikrai ne! Tik noriu, kad labai nenuliūstumėte, nes kančia turi ir teigiamą dalyką: žmogus kenčia, kad pradėtų mąstyti. Kančia paskatina mąstymą tam, kad mąstydami suprastume kančią ir stengtumėmės iš jos išsivaduoti. Ji gali padėti progresuoti, mažinti skausmą, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, tobulinti dvasią. Todėl Jėzus eina į gyvenimą ir ima jo sunkumus ant savo pečių, kenčia su kitais kenčiančiaisiais ir rodo kelią, kaip nugalėti kančios sukeltą būseną. Kančia gali paskatinti teigiamas permainas tiek fizinėje tiek dvasine srityje. Neužstrikime pradiniame jos taške. Nenustebkite, kad augant poreikiams - auga ir kančios. Pavyzdžiui: įsigijote brangią mašiną - atsiranda nerimas, kad nepavogtų. Todėl visiems žmonėms reikalingas dvasinis gyvenimas. Jeigu kenčiate dėl skurdo, negalvokite, kad turtuolis yra laimingas. Kiekvienas mūsų kentėdamas turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas Visatoje - su savo skaudžiu likimu. Niekas nepakeis ir neatkentės už mus mūsų kančios. Galite tik susirasti panašaus likimo draugų, kad lengviau išgyventi užgriuvusias kančias. Tad, tobulėkime pasinaudodami kančia.
    Tikintiesiems išgyvenant kančią padeda Biblija.
„Teikis mane gelbėti, Dieve!
VIEŠPATIE, skubėk man padėti!
Tebūna nugalėti ir tepakrinka,
kurie kėsinasi į mano gyvastį.
Tesitraukia ir tebūna sugėdinti,
kurie nori man pakenkti.
Tebūna apstulbinti dėl savo pralaimėjimo,
kurie sako: „Še tau! Še tau!”
Bet tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi,
kurie tavęs ieško!
Tekartoja nuolat: „Koks didis yra Dievas!”
kurie brangina tavo išgelbėjimą!” Ps 70, 2-6

Džiugių šventų Velykų!

Rodyk draugams

Didysis Penktadienis

   

Didįjį Penktadienį prisimename ir apmąstome Viešpaties Jėzaus kančią ir mirtį.
    Kadangi apie paskutinius Jėzaus gyvenimo įvykius dvasiniu ir religiniu požiūriu yra išsakyta ir parašyta begalė kalbų ir tekstų, norėčiau išsiskirti ir pažvelgti į Jėzaus žemiško gyvenimo paskutines dienas politiniu požiūriu, papildyti ir geriau suprasti situaciją, kurioje buvo Viešpats.
    Po iškilmingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę, žydai turėjo laukti Jo tolimesnių veiksmų. Iš Evangelijų galime pastebėti , kad po energingos pradžios Jėzus pradėjo, liaudies ir jo mokinių supratimu, delsti (tik pamokslavo prie šventyklos). Politiniu požiūriu, kiekviena tokia diena silpnino Jo pozicijas ir stiprino valdžios. Šio delsimo nesuprato ne tik liaudis, bet ir jų veikiami apaštalai. Apaštalai tiesiog nesuprato Jėzaus veiksmų, laikysenos, žodžių, nes jie norėjo politinio Mesijo (kitokio to meto žydai net neįsivaizdavo) ir matė neblogas perspektyvas. Delsimas liūdino ir varė į neviltį liaudį, todėl susidarė situacija, kad reikėjo rinktis: stoti į kovą ar bėgti iš Jeruzalės. Mano manymu, jie tik tokias alternatyvas turėjo ir suprato. Tačiau abu variantai Jėzui netiko ir jis pasirinko visiškai mokiniams ir visai jų bendruomenei nesuprantamą kelią (tik po prisikėlimo jie suprato Jėzaus žodžius).
    Žydų aukštieji kunigai ir seniūnai bei pats svarbiausias - valdytojas Pilotas politiškai viską atliko, mano manymu, racionaliai ir gudriai. Jie pasinaudoję Judu apėjo liaudį ir ramiai suėmė Jėzų. Nors nemažai Biblijos tyrinėtojų teigia, kad Jėzaus teismo nebuvo, įvykiai ir kalbos pas kunigus, Erodą ir Pilotą yra išgalvoti, nes nebuvo liudytojų, ir jokių papročių paleisti vieną kalinį nebuvo, Piloto pavaizdavimas Evangelijose neatitinka jo charakteristikos ir gyvenimo aprašymo patikimuose istoriniuose šaltiniuose. Iš dalies pritariu tiems istorikams, kurie teigia, kad tikrieji kaltininkai Jėzaus mirties buvo romėnai, o Evangelijų autoriai nenorėdami atstumti imperijos gyventojų (žydai sudarė tik menką dalį krikščionių) suvertė visą bėdą žydams. Bet Jėzaus teismas, tiksliau parodomasis teismas, mano manymu tikrai turėjo būti, nes tai buvo labai naudinga Pilotui, tačiau maištininko Barabo jis tikrai nepaleido. Pilotui, kaip okupantų valdytojui, rūpėjo palaužti žydus ir iškelti Romos galybę, todėl populiarusis Jėzus jam galėjo atrodyti pavojingas. Jis tikrai nesigilino į jokias Dievo karalystes, jam pakako tokių žodžių kaip „Dievo sūnus” ir „karalius”. Jis jas turėjo suprasti kaip politines. Be to, reikia prisiminti, kad apie Pilotą kalba nemažai istorinių šaltinių. Šis žmogus buvo kariškis, pasižymėjęs karuose Germanijoje, susiradęs globėjų Romos valdžios viršūnėse. Romos paskirtas žydų valdytoju, to meto žydų istorikų teigimu, sumaniai slopindavo maištus ir įvairius nepasitenkinus. Buvo labai ryžtingas ir turėjo polinkį į žiaurumą (kas jį pražudė).
    Pilotas apgalvotai Viešpatį Jėzų išnaudojo savo politikai sustiprinti, todėl Kristus buvo pasmerktas ir viešai iškeltas žydų karaliumi, nes užrašas: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius” buvo grynai politinis ir parodomasis. Kaip rodo Evangelijos šis užrašas labai žeidė ne tik paprastus žydus, tačiau ir aukštuosius kunigus, kurie net prašė Piloto: „Nerašyk: „žydų karalius”, bet: „Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius” (Jn 19,21). Nenuostabu, kad žydai buvo palankūs Barabui (jis maištavo prieš valdžią) ir galbūt prašė jį paleisti. Juk Jėzus į teismą buvo pristatytas nuplaktas ir turėjo atrodyti bejėgiškai, prieš galingąjį Romos valdytoją. Todėl suprantamas žydų pyktis, neapykanta, nes jie buvo labai nusivylę Jėzumi ir visa šia situacija. Nenustebčiau, jeigu ateityje atsirastų istorinių duomenų, kad Barabo kryžius stovėjo prie Jėzaus kryžiaus. Juk jis buvo imperijos priešas (maištininkas), nors ir žemesnio rango, o tokiems buvo taikoma pati griežčiausia bausmė - nukryžiavimas.
    Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį, kad net nepakiliomis dienomis Jėzus patyrė laimėjimų. Viešpaties taikus pasidavimas ir visų kalčių prisiėmimas leido Jo sukurtai bendruomenei išlikti nepaliestai. Iš šios bendruomenės išaugs didėlė Bažnyčia. Tai rodo, kad Jis siekė ir matė ateitį, kuri bus po Jo mirties.
    Jėzaus skriaudėjas Pilotas ateityje, po nuolatinių žydų skundų dėl jo žiaurumo, bus atšauktas iš valdytojo pareigų ir išmestas iš valstybės tarnybos. Žydai atsikratė taip nekenčiamo Romos vietininko. Istorikai nežino tikslios jo mirties priežasties, bet manoma, kad jis nusižudė neištvėręs gėdos.

Rodyk draugams

Prasmingas įžengimas į Jeruzalę

„Galingasis Karaliau, tu myli teisingumą.
Tu parodei, kas dora,
tu įvykdei, kas teisinga ir teisu Jokūbo žemėje.
Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,
pulkite kniūbsti prie jo sosto pakojo!
Jis šventas!” Ps 99, 4-5

    Šiandien yra sekmadienis prieš Velykas, kada minime iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Šis įvykis, tai Jėzaus pripažinimas ir išaukštinimas, todėl atrodo gražiai ir džiugiai. Iš kitos pusės- tai ėjimas į mirtį. Jėzus savo kalbomis, laikysena, veiksmais visada vengė politikos, tačiau paskutinę gyvenimo savaitę jis atsidūrė politikos centre.
    Jėzaus laikais Izraelis, tiesiogine to žodžio prasme, kunkuliavo. Tik mažutės žiežirbos reikėjo ir būtų įvykęs masinis žydų sukilimas. Nes žiauri okupantų priespauda, žydų kunigų kolaboravimas su romėnais, dideli mokesčiai, sunkus gyvenimas varė gyventojus į neviltį. Paprasti žydai su viltimi ir nekantrumu laukė išpranašauto Mesijo, kuris išvaduos juos iš okupantų vergovės ir iškels Izraelį. Taigi, jie laukė politinio Mesijo. Jėzus įžengia į Jeruzalę, vaizdžiai tariant, ant krikščionybės asilo. Iš Evangelijų matome, kad Jėzus nebuvo ginkluoto sukilimo šalininkas ir suprato, kad ginkluota kova neatneš sėkmės (ką tolesnė žydų istorija patvirtino). Jis buvo dvasinis, religinis lyderis, Dievo siųstas Mesijas, o ne politinis žydų lauktas Mesijas. Todėl išvydęs Jeruzalės miestą jis sakė: „ O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių” (Lk 19,42).
    Į šventes Jeruzalėje suplaukė didėlė masė žydų, todėl maišto tikimybė nepaprastai išaugo. Tą puikiausiai suprato Romos vietininkas Pilotas, todėl pats su kariniu pastiprinimu atvyko iš savo prašmatnios rezidencijos į Jeruzalę, kad galėtų operatyviai kontroliuoti įvykius. Žydų aukštieji kunigai nematė geresnių perspektyvų, todėl rūpinosi liaudies ramybe ir savo turima padėtimi. Taigi, į tokią Jeruzalę atvyksta Jėzus. Liaudis išgirdusi, kad atjoja jau pagarsėjęs pamokslininkas, kuris save vadina Dievo siųstu Mesiju, puolė džiugiai jį sveikinti. Tai rodo, kad bent daliai žmonių jis turėjo nemažą autoritetą. Jis buvo liaudies iškeltas ir ji norėjo, kad jis apsiimtų vadovauti Izraelio išsivadavimui, būtų jų politinis lyderis. Mano nuomone, šį garbingą Jėzaus įžengimą turėjo matyti ne tik dvasininkų šnipai, bet ir romėnų kariškiai. Jeigu romėnai dar nebuvo žinoję apie Jėzų, tai po šio įžengimo jie turėjo svarstyti Jo likimo klausimą.
    Tokiomis sąlygomis eiti į Jeruzalę ir netapti politiniu lyderiu buvo savižudybė. Tai rodo, kad Jėzui rūpėjo tik dvasiniai, Dieviški reikalai ir Jis norėjo atnešti šviesą ir Dievo karalystę į Izraelį. Šis įvykis yra mums pavyzdys, kada žmogus gyvena prasmingą gyvenimą. Tokiam žygiui reikia turėti aiškų tikslą, vertybių supratimą, kontrolės bei vertingumo ir reikšmingumo jausmą. Akivaizdžiai Jis yra susiradęs gyvenimo prasmę ir tinkamą požiūrį į likimą. Tuo pačiu Biblija aiškiai parodo, kad galutinės gyvenimo prasmės klausimas yra priskiriamas ne žmogaus, bet Dievo, sukūrusio pasaulį ir žmogų, kompetencijai.
Mes gyvename sudėtingesniame pasaulyje, kuriame mokslas užima Dievo vaidmenį. Mums realiau yra evoliucijos teorija, negu Adomo ir Ievos pradžia, Didysis sprogimas ir tolesnė eiga, negu Dievo kūryba ir rūpestis žmogumi. Todėl gyvenimo prasmės klausimas yra aktualus kaip niekada. Jis ne tik aktualus, bet ir aštrus, nes būties beprasmybė kelia didesnę neviltį, liūdesį, depresiją ar apatiją. Taip, beprasmybę galima nustumti, paslėpti pasąmonėje, tačiau beprasmybės tuštuma veikia ir gali bet kada vėl iškilti. Jeigu generalinės prasmės dar neatrandame ir yra sunku, tai suraskime įprasmintų galimybių. Tos galimybės yra kiekviename mūsų unikalaus gyvenimo momente. Pavyzdžiui, žiemą nusivalykite sniegą, susitvarkykite kambarius, išmokite, ką nors naujo ir reikalingo, padarykite žmogui kokį gerą darbą ir t.t. Ar tai neprasmingi ir nenaudingi darbai? Pabandykite atrasti gyvenimo prasmę mažuose dalykuose. Tada bus lengviau pereiti prie didesnių dalykų.
    Jėzus po keturiasdešimt dienų dykumoje buvo atradęs savo gyvenimo prasmę. Jis gyveno ir skelbė Dievo karalystę ir Dievas gyveno jame.

 
„Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten,
jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten.
Jei įgyčiau aušros sparnus
ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų,
net ten mane vestų tavo ranka
ir tvirtai laikytų tavo dešinė.” Ps 139, 8-10

 

Rodyk draugams

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (III)

   Kreivų veidrodžių karalystėje toliau tęsėsi gigantiškas tamsiųjų  jėgų puolimas prieš šios karalystės šviesulius. Karalystė netgi tapo šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų kovų epicentru, kurių bangos ritosi į kitas karalystės. Todėl tamsos kunigaikščiams žūtbūt reikėjo užgesinti šviesulius, kad jie bent jau ryškiau negalėtų šviesti. Bet labiausiai juodiesiems magams ir kunigaikščiams nerimą kėlė vienas atrodė nedidelis ir silpnas (palyginus su jų jėga) šviesulėlis. Šiam šviesulėliui sudoroti buvo sugalvotas puikus planas ir fix idėjos, tačiau pasirodė, kad jį užgesinti yra nepaprastai sunki užduotis.  Kovos tęsėsi eilę metų, buvo naudojamos visos priemonės: nuo švelnaus visapusiško spaudimo, izoliavimo, supriešinimo su artimaisiais ar gerais žmonėmis iki psichologinio, fizinio, moralinio ir kitokio įmanomo smurto. Jis nepasidavė. Dar daugiau - dvasiškai sustiprėjo ir užsigrūdino, todėl pradėjo dar stipriau šviesti. Kovų metu patirti materialiniai nuostoliai ir kiti žemiški vargai jo nei kiek nepaveikė ir negalėjo paveikti, nes jis stiprėjo dvasiškai, skaidrėjo jo protas, augo patirtis ir išmintis.

    Nors karalystėje sėkmingai veikė kreivi veidrodžiai ir gerieji žmonės būdavo jais klaidinami, šis šviesuliukas sugebėdavo juoduosius magus perprasti. Kadangi dvasinio pakilimo metu jis išvysta jėgas, kurios valdo mūsų pasaulį. Juodieji magai ir kunigaikščiai klaidina žmones savo fix idėjomis, pranašystėmis, išraiškomis ir slepiasi už sukurtų veidų, kreivų veidrodžių. Per savo struktūras ir užimamą padėtį visuomenėje sugeba išvystyti tiesiog nepaprastai įtikinamą ir galingą propagandą. Jų jėga tokia žvėriškai galinga ir viską griaunanti, kad gali sunaikinti bet kokį kelyje pasitaikiusį dvasiškai silpną žmogų. Šia savo jėga tamsiųjų jėgų valdovai pasimėgaudami naudojosi, todėl šviesiųjų jėgų atstovams sunku rasti sąjungininkų. Jei ir norima padėti šviesiųjų jėgų atstovams, tai šis noras dažniausiai greitai praeina ar netgi po patirto poveikio tampa priešiškas, kai pajaučiama visą jų gyvenimą griaunanti jėga (bet dažniausiai būna nuoširdžiai įtikinti neprasidėti). Šviesuliai supranta ne tik tuos, bet ir visus žmones, todėl per daug nepyksta, nes juodosios propagandos poveikis milžiniškas, kuris stiprėja filtruojant, komentuojant ir paskirstant informaciją, tokiu būdu iškreipiamas realus vaizdas. Galingas įspūdis padaromas per tamsiųjų jėgų pasirinktas lėles (turbūt realiai egzistuojančias), o jomis manipuliuoja (sąmoningai ir ne) tamsieji lėlininkai.

    Šviesuliukas gyvendamas pasaulyje jaučia geras ir blogas būsenas, pozityvias ir negatyvias jėgas. Jis žvelgdamas į žmonių išraiškas pastebi spąstus ar įvairias pasaulį valdančias jėgas, nes jam labai mažai sako žodžiai, per mažai besikaitaliojantys veidai, netgi veiksmai suteikia ne visą informaciją. Nes tai, ką išreiškia žmogus, ne visada yra tai, kas jis yra. Išminčius ne tik atsižvelgia į minėtą informaciją, bet žvelgia daugiau - anapus žmogaus išraiškos, todėl labai retai suklysta. Šviesuliukas anapus žmonių išraiškų pastebėdavo juos valdančius tamsiuosius magus ir kunigaikščius. Tamsiosios jėgos rodė savo sugalvotą veidą, o po to - veidus ir norėjo likti nepastebėti, bet šviesuliukas visada matydavo jų tikrąjį veidą, nors buvo nepaprastai užmaskuotas, nes jis neapsistojo ties tuo, ką žmonės sakė ir rodė, jis pažvelgė giliai į vidų, kur dominavo tamsioji energija, klastos, žiaurumai ir kiti blogi dalykai.

    Žmonės pamatė ir atpažino tikrąją šviesą. Galbūt šviesuliukas buvo nenusakomas, tačiau daugmaž žinomas ir aiškus. Tamsiųjų jėgų atstovai(esantys vitrinoje) atrodė visiškai nusakomi, aiškūs ir žinomi, tačiau niekas nematė jų lėlininkų, kurie kūrė jų įvaizdį.

    Kai tamsiųjų ir šviesiųjų jėgų kova pasiekė gigantiškus mastus, pradėjo aiškėti tamsiųjų jėgų lėlininkai. Jie nebeišgalėjo slėptis. Pradėjus aiškėti lėlininkams, jų sugalvotam planui, veidams, visoms melagystėms ir mažyčiai daliai blogų darbų, visuomenėje pradėjo augti nepasitenkinimas kreivais karalystės veidrodžiais.

  

Pasakos pirmosios dalys : 1. http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-202.html

                                      2. http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%e2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-ii-292.html

Rodyk draugams