Nuo 1993 metų, kai buvo išrinktas pirmasis prezidentas po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva turėjo populiarius prezidentus. Jų reitingai buvo aukšti. Tik antrosios V.Adamkaus kadencijos pabaigoje šalies vadovo skelbiami reitingai skyrėsi nuo realių, nes tautoje jis buvo praradęs autoritetą ir pirmavo reitingų lentelėse tik dėl to, kad valdžioje nebuvo ar buvo trukdoma būti politinėje scenoje pasitikėjimo vertiems lyderiams. Šis šalies vadovo populiarumo nuosmukis, esant totaliam politinių partijų ir valdžios nepasitikėjimui piliečių tarpe, šalį vedė prie nestabilumo ir revoliucinių nuotaikų. Šalyje prasidėjus ekonominiam nuosmukiui permainų noras dar labiau sustiprėjo. Todėl nenuostabu, kad 2008 metų  rudenį išrinkus naują Seimą, jau kitų metų sausio 16 d. įvyko riaušės prie Seimo. Šios riaušės valdančiajam elitui parodė, kad net tik ką išrinktas Seimas neturi pakankamo legitimumo. Tapo akivaizdu, kad reikalingas lyderis, kuris sugebėtų savo populiarumu išlaikyti valdžios sistemą nuo  griūties ir stabilizuotų padėtį šalyje suteikiant piliečiams vilties, kad bloga padėtis keisis. Šiam vaidmeniui solidaus amžiaus V.Adamkus jau nebetiko, nes baigiantis kadencijai nusilpo prezidentas ir nesimatė perspektyvų. Tokiu pavojingu valdančiajam elitui metu buvo ištraukta D.Grybauskaitės korta, kuri, anot jos paties, galutinai kandidatuoti į prezidentus apsisprendė po sausio 16 d. riaušių prie Seimo. Po šio sprendimo politinė padėtis šalyje kardinaliai pasikeitė - tauta nurimo. D.Grybauskaitės kitokia retorika, elgesys ir kuriamas įvaizdis pakerėjo piliečius, nes jie jau buvo pavargę nuo prezidento bejėgiškumo, neryžtingumo, politinių- finansinių grupuočių nežabotos įtakos.

    Nepriteklius ir bejėgiškumas, apibūdinantis daugumos piliečių gyvenimą, suteikė paskatų patikėjimu D.Grybauskaite, kuri įkūnijo viltį ir gebėjimą dorotis su sudėtingomis problemomis. Valdančiam elitui D.Grybauskaitė suteikė galimybę laimėti paramą valdžiai. Reikia pažymėti, kad per visus likusius 2009 metus (nuo dabartinės prezidentės sutikimo kandidatuoti į prezidentus), kada buvo karpomos pensijos, socialinės išmokos, atlyginimai ir kitos išlaidos pagal valdžios norus, piliečių protestas buvo labai menkas. Toks įspūdis, kad dauguma žmonių atsakomybės naštą už padėtį šalyje perkėlė D.Grybauskaitei. Ji tapo savotišku paprastų žmonių baimių ir vilčių objektyvacija. Taip krašto lyderė tapo galingu simboliu, atitraukiančiu piliečių dėmesį nuo rūpinimosi savo gerove ir pritraukiantys juos prie konstruojamų įvykių. Nors valdantiesiems nuo pat pradžių patiko prezidentės nebijojimas prisiimti atsakomybės bei valdžios blogų sprendimų dengimas, tačiau, kai reikalai pradėjo krypti autoritarizmo link, elitas susimąstė. Šiam susimąstymui pasitarnavo A.Valinsko išsišokimas, kai jis prezidentės nuomonę  dėl jo  tikimo kultūros ministru pavadino „įžeistos bobos nuomone” . Tautos reakcija buvo griežta ir vieninga: ji pasmerkė A.Valinską. Tačiau valdantysis elitas po pirmosios audringos neigiamos reakcijos susimąstė ir patyliukais pradėjo pritarti A.Valinsko pozicijai. Taip atsitiko, nes politinės - finansinės grupuotės išsigando nevaldomos prezidentės ir priklausomybės nuo jos reitingų, kuriuos prezidentė gali panaudoti prieš juos. Juk prasta perspektyva yra atsidurti tarp įniršusios liaudies ir įžeistos, piktos prezidentės. Bet šiuo metu didesnio konflikto neturėtų kilti, nes šalį valdo A.Kubiliaus ir D.Grybauskaitės tandemas. Šis tandemas yra klasikinis, kai vienas poroje yra blogietis, o kitas - gerietis, todėl gyvuoti turi perspektyvų iki kol vienam arba kitam bus naudinga bei bus palaikomas valdžios autoritetas, išlaikomi reitingai. Tačiau vėliau, jeigu prezidentė bus aktyvi, drąsi ir valdinga, gali įvykti rimtesnių susikirtimų tarp prezidentės ir politinių - finansinių grupuočių, kurios stabdo šalies gerovės kilimą, tačiau ši tikimybė nėra didelė.

Rodyk draugams