Apie gyvybės vertę (II)

    Paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį minime Gyvybės dieną. Ši Gyvybės diena atsirado kaip atsakas į pasaulio visuomenes užvaldžiusią žmogaus gyvybės skirstymo vertės ir egoistinių interesų pirmenybę gyvybės atžvilgiu. Neginčytina tiesa, jog kiekvienas sveiko proto žmogus nori gyventi, o gyvenime siekia laimės. Žmonių materialinis gyvenimas gerėja, tačiau laimės siekis tampa dar egoistiškesnis. Pradedama vertinti tik sava gyvybė ir savas laimės troškimas. Tokioje terpėje puikiausiai suklesti abortai ir žmogaus gyvybės skirstymas į žmogišką ir nežmogišką. Taip atsitinka, nes vaikai ne tik džiaugsmas, bet ir trukdis egoistiniam laimės siekiui. Kai absoliutus egoistinis laimės siekis ima viršų - daugėja abortų. Mūsų žmogiškojo gyvenimo pagrindas suvyniotas į daugybę prieštaringų įsitikinimų sluoksnių. Kasdieniniame gyvenime šie įsitikinimai reiškiasi mūsų baimėmis, norais, svajonėmis, nesąmoningomis asociacijomis ir tikėjimu, jog vis tiek turėsime mirti. Mirties baimė ir šie įsitikinimai verčia žmonės būti dar savanaudiškesniais ir dar labiau trokšti žemiško gyvenimo malonumų. Viskas, kas trukdo šiam tikslui, žmogus pragmatiniais sumetimais šalina iš savo gyvenimo. Todėl žmogaus gyvybės perteikimo pareiga negali būti palikta žmogaus savivalei. Kartu būtina pripažinti, kad žmogaus teisė valdyti savo kūną ir jo funkcijas siekia ligi tam tikrų ribų, kurių nevalia peržengti. Šios ribos privalo būti nustatytos, kad būtų apgintos tiek negimusio vaiko tiek motinos teisės, teisėti interesai, gyvybė, sveikata ir rastas jų konflikto atveju kompromisas ir lygiateisiškumas. Vaikas, po pastojimo apsigyvenęs motinos pilve, negali būti skriaudžiamas!  Negalime vadovautis tuo, kad viskas, kas yra moters kūne, tai - jos nuosavybė. Juk kas yra žmogaus kūnas? Taip, jis yra mūsų medžiaginis pagrindas. Tačiau šia prasme ir lavonas toksai pat kūnas kaip ir gyvas kūnas. Taigi, gyvas kūnas yra Kūrėjo gyvybės įkvėptas kūnas, kurio gyvybines galias valdo sąmonė su pasąmone. Todėl manasis „aš” nėra tik trapusis kūnas. Kūno nuosavybė - irgi yra nevisiškai mūsų. Štai, jeigu mums visiškai priklausytų mūsų paties kūnas, tada jį galėtume visiškai valdyti: panorėję nesentume, nesirgtume ir neleistume būti sunaikintais net menkiausio atsitiktinumo ir t.t. Esame Kūrėjo kūriniai ir turime gyventi pagal jo nustatytą gyvenimo planą. Galime tik priešintis, bet negalime jo pakeisti. Gyvybė, kuria Kūrėjas apdovanoja žmogų, yra daugiau negu paprastas būvis laike. Palyginti su visatos didybe, žmogus labai menkas, tačiau kaip tik čia atsiskleidžia žmogaus vertė. Visiems, kurie įsipareigojo sekti Dievą, duodama gyvybės pilnatvė ir juose tobulinamas dieviškasis paveikslas. Todėl nepaprastai svarbu nustatyti esminį ryšį tarp gyvybės, laisvės ir meilės. Nėra tikros laisvės ten, kur nemylima ir nepriimama gyvybė. Vyro ir moters meilė savo esme yra skirta vaikams gimdyti ir auklėti. Todėl abortus sukelia egoistinė meilė, nieko bendro neturi su dieviška meile. Bet tyra meilė tarp moters ir vyro, be abejonės, yra dalis dieviškosios meilės. Nors dieviškoji meilė panaši į žmoniškąją, bet tai nėra tas pats.

    Dieviškoji meilė - pažadintas protas, meilės kupina širdis ir didi dvasia. Žmoniškajai meilei užtenka meilės kupinos širdies, savitarpio supratimo ir pan., todėl ją patirti gali visi. Dieviškąją meilę patiria tik vienetai ir jai nereikia kito žmogaus. Dar daugiau - tai gali riboti kilti į šventumo aukštybes. Šioje meilėje nėra išdavysčių. Ji ištikima, todėl viskas priklauso nuo žmogaus. Gyvybei saugoti meilė yra būtina, bet ši meilė nebūtina konkrečiam vyrui (moteriai) kaip dažnai siejama. Būkime dieviškosios meilės dalininkais ir eikime Kūrėjo nustatytu keliu.

    Žmogaus kelias - tai Gamtos kūrybinių galių kelias, todėl reikia siekti darnos tarp žmogaus ir gamtos, vyro ir moters, moters ir naujos gyvybės. Blogis dažniausiai yra darnos žlugimas, jos nebuvimas ar nesugebėjimas jos atkurti. Taigi negalime žudyti žmogaus gyvybės ir taip žlugdyti pasaulio surėdymą. Pasaulio gyvybė nėra tik biologinis reiškinys, tai dieviška šventumo jėga. Šventumas arba dieviškumas, viską saistąs pradas, jungiąs gamtą, Kūrėją ir žmones. Dieviškumas slypi ir reiškiasi pasaulyje ir žmonėse, o ne už jo ribų

    Todėl būti su Kūrėju vienovėje reiškia pergalę ir gyvenimo pilnatvę.

Rodyk draugams

Šv.Velykos

    Krikščionys sulaukė svarbiausios tikėjimo šventės - šv.Velykų. Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų mums suteikia viltį ir teikia išgelbėjimą. Nors Jėzus tuometinės valdžios nurodymu buvo žiauriai nukankintas ir žydų pasmerktas, tačiau Jo mokymas išliko. Nuostabu! Jėzaus amžininkai būtų tikrai nepatikėję, jeigu būtume jiems pasakę, kad šis pasmerktasis, visuotinai išjuoktas žmogus bus mūsų dabartinis Dievas…Juk jie žiūrėjo į jį kaip į žmogų, turintį ekstrasensinių savybių, geriausiu atveju įžvelgė jame pranašą (Mesiją), kuris išvaduos Izraelį iš vergovės. Romos valdžios valdininkų tikslas buvo išlaikyti Romos valdžią ir liaudies ramybę, todėl jie visus kalė prie kryžiaus, kurie bent kiek galėjo sutrukdyti šiam tikslui. Reikia prisiminti, kad Romoje Dievo sūnus buvo imperatorius, todėl žydų aukštieji kunigai galėjo lengvai įskųsti Jėzų, kuris save vadino Dievo sūnumi. Be to, Jėzus iš šventyklos išvarė visus parduodančius, perkančius ir kitokius verslininkus šventykloje, tai buvo smūgis į valdžios ir žydų kunigų ekonominę galią. Praktiškai po šio veiksmo Jis sau pasirašė mirties nuosprendį, o iškart nesuėmė Jo vien dėl to, kad Jis buvo labai populiarus ir tai galėjo sukelti liaudies sukilimą. Atrodytų, kad viskas paprasta ir nieko nėra dieviško, tačiau Kūrėjas taip viską sudėliojo, kad krikščionybė stebuklingai išliko ir tapo labiausiai žemėje paplitusi religija. Jėzaus mokymas tapo šaltiniu, kuriuo gaivinosi ištisos kartos. Jo skelbta karalystė tapo mums kelrodė žvaigždė. Buvo daug krikščionybės priešų, tačiau Jėzaus Kristaus mokymas išliko.
„Tavo įsakymas padaro mane išmintingesnį už priešus,
nes jis nuolat su manimi.” Ps 119, 98

    Tik su mūsų Kūrėjo parama ir Jėzaus mokinių uolumu, ištikimybe, tikėjimu buvo įmanoma išsaugoti ir plėsti Jo mokymą. Apaštalai ir kiti Jėzaus artimieji buvo prisikėlimo liudytojai, todėl jų Mokytojo įvykdytas pažadas juos sukrėtė ir galutinai jie juo įtikėjo. Jėzus juos ir žmones labai mylėjo ir jie mylėjo jį ir žmones. Ši meilės jėga buvo nešama į pasaulį.

„VIEŠPATIE, neužmiršk savo gailestingumo
ir ištikimos meilės, -
jie taip seni kaip laikas.” Ps 25, 6

Rodyk draugams