Ar galima pasitikėti Seimo nariu?

    Pastaruoju metu yra nemažai kalbama, ar pavyks opozicijai perimti valstybės valdymą, ar bus pokyčių vyriausybės darbe, kuri praradusi žmonių pasitikėjimą? Manau, kad visi šie opozicijos siekiai yra daugiau viešųjų ryšių akcijos, negu rimti ketinimai suformuoti veiklią vyriausybę. Kadangi šalies gyventojai abejoja opozicinių parlamentinių partijų opozicine veikla, tai šios partijos sumanė imituoti aktyvią opozicinę veiklą. Daromas šou, kad nereikėtų dirbti. Tiesa, „Tvarkiečius” galima pagirti, kad jie visgi išdrįso prisidėti prie mitingo organizavimo, kuriuo buvo siekiama sustabdyti Vilniaus mero ir jo komandos nenaudingą miestui veiklą bei už jų stovinčios verslo grupės nežabotą apetitą. Kitų rimtų parlamentinės opozicijos darbų nematyti.

    Gražiai plepėti Seime moka visi, tačiau atsakomybės už savo pasakytus žodžius - nėra. Seime - daugiaveidiškumas, kada viena seimūnas galvoja, kita kalba, o dar kitaip balsuoja. Situacija tokia, kad ne tik interesantai, bet netgi artimiausi kolegos  gavę seimo nario pažadą negali tikėtis, jog jis vykdys savo žodį. Santykiuose su rinkėjais - išvis tragiška. Seimo nariai išvažiuoja į rajonus, ten susitinka su rinkėjais, tačiau jų kalbomis pasitikėti negalima, nes jie apskritai yra nepatikimi ir melagiai, norintys suvedžioti rinkėjus ir juos apgauti. Man gaila tų rinkėjų, kurie galvoja, kad seimo nariui teisingai kalbant ir daug žadant, galima pasitikėti tuo seimo nariu. Šis naivus tikėjimas savo išrinktais Seimo nariais veda į pražūtį. Turime žiūrėti į darbus ir reikalauti darbų.

    Džiugina tik tai, kad yra Lietuvoje opozicinės veiklos: Naujoji sąjunga renka piliečių parašus, kad būtų suteikta teisė rinkėjams paleisti Seimą. Matosi konkretūs ir reikalingi darbai, kurie valdantiesiems yra nenaudingi. Turime palaikyti tokias iniciatyvas ir pageidauti, kad ji nebūtų numesta nepabaigus darbo iki galo bei nebūtų tik siekis populiarumo, nekreipiant dėmesio į daromą rezultatą. Reikia pajudinti per nepriklausomybės dvidešimtmetį susiformavusią nomenklatūrą ir pakeisti jų melagingą retoriką.

Rodyk draugams

Dvidešimt metų Lietuvos nepriklausomybei. Permainų būtinumas

    Praėjo dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Per šį laikotarpį buvo nemažai pasiekta, bet buvo daug ir nusivylimų. Pirmą dešimtmetį šalis vystėsi audringai. Valdžia labai stengėsi, kad šalis taptų NATO ir ES nariais, todėl valstybę modernizavo, kad atitiktų minėtų struktūrų kriterijus. Vargome su korupcija, bet pažanga buvo akivaizdi. Įstojus į NATO ir ES atrodė šalies vystymasis paspartės, tačiau taip neatsitiko. Dar daugiau - demokratijos ir ūkio vystymasis buvo apleistas, ko pasėkoje pasaulinės finansų krizės akivaizdoje Lietuvos ūkio smukimas yra vienas didžiausių visame pasaulyje, o demokratija pavirto į oligarchinių grupių valdžią. Pilietinės visuomenės kūrimas sunkiai skinasi kelią. Viešpatauja pinigo valdžia.

    Tačiau visada Lietuvoje buvo ištikimų laisvės idėjai žmonių, kurie išlaikė gyvą Nepriklausomybės idealų ir demokratinės valstybės liepsną, su meile saugojo ją, neleido gesti jos šviesai. Šių narsių širdžių ir didžių protų dėka nepriklausomybės idealai vis dar su mumis. Lietuva turi pakankamai jėgų vėl pakilti ir tapti moderni valstybė. Turime ir galime siekti šios svajonės.

    Praktika parodė, kad narystė NATO ir ES be pačios valstybės pastangų negarantuoja darnaus ir spartaus vystymosi. Praėjus 20 metų valstybę reikia ne kurti, bet ją modernizuoti, kad joje neįsivyrautų stagnacija. Todėl reikia žengti tiesioginės demokratijos keliu. Juk politinių partijų organizacinė struktūra nevisiškai atitinka demokratijos sampratos, nes ji yra autokratinė ir oligarchinė. Gerai, kad Lietuvoje yra daugiapartinė sistema, tačiau nėra tiesioginės demokratijos. Partijos yra uzurpavusios valdžią ir neleidžia pasireikšti ne tik tiesioginei demokratijai, bet netgi nenori demokratiškesnės atstovaujamosios demokratijos, pavyzdžiui, tiesioginių mero rinkimų. Tam, be abejonės, trukdo didelis žmonių abejingumas, jų nenoras prisiimti atsakomybę. Juk demokratinio valdymo esmė yra tautos suvereniteto idėja.  Konstitucijos 2 str. skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”.  Tačiau šalį valdančios politinės - finansinės grupuotės varžo Tautos galimybės kurti Lietuvą. Dabar pagrindinius ir svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendžia politinės - finansinės grupuotės. Tobulėja technologijos, atsiranda galimybės visiems kartu nuspręsti dėl valstybės reikalų. Norėdami siekti svajonės, turime eiti ateities keliu, tai yra tiesioginės demokratijos keliu. Pradžioje turime demokratizuoti atstovaujamą demokratiją ir po truputį diegti tiesioginę. Pilietis negali būti abejingas, kai teisėtai plečiamos jo teisės, todėl turime palaikyti ir pasirašyti už piliečių galimybę paleisti Seimą. Ši Naujosios sąjungos   iniciatyva yra išties puiki. Ši partija šiuo metu yra bene vienintelė, kurios veikla - kaip tikros opozicinės partijos. Reikia naujos politinės jėgos, kuri gebėtų pralaužti parlamentinių partijų monolitą. Tikėkimės, kad Naujoji sąjunga bus viena iš tų politinių jėgų, kuri toliau siūlys pribrendusias ir labai reikalingas tautai idėjas bei bandys jas įgyvendinti.

    Praėjus dvidešimčiai metų nuo Kovo 11- sios Lietuvai vėl reikia politinių permainų, kad ji galėtų toliau siekti pasirinktų idealų, savo svajonės.

Rodyk draugams