Lietuvos užsienio politika reikalauja korekcijų, bet ne esminių reformų

    Pradėjus D.Grybauskaitei eiti prezidentės pareigas, atsirado blaškymosi Lietuvos užsienio politikoje.  Šis blaškymasis kenkia Lietuvos Rytų politikai ir tuo pačiu apčiuopiamai negali pagerinti santykių su Rusija. Manau, šios jos norimos naujovės yra susijusios su darbu Europos Komisijoje ir atvažiavusi ji pažvelgė į Lietuvos užsienio politiką Briuselio akimis. Turime pripažinti, kad D.Grybauskaitės kritika Rytų vertybinei politikai yra pagrįsta ir išryškino Lietuvos užsienio politikos silpnąsias vietas. D.Medvedevo atsakymas dėl dalyvavimo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejaus iškilmėse ir Lietuvos prezidentės gražus pakvietimas atvykti į Maskvą tik patvirtino, kad Lietuva turi susirūpinti ne vykdoma politika, bet savo  įvaizdžiu, retorika, simboliais, reikiama propaganda Vakarų Europos sostinėse. Dabar Lietuva panaši į isterišką ir savo galimybes pervertinančią, aršiai antirusišką valstybę, kuri tik vykdo destrukcija ES ir Rusijos santykiuose. Taip pastaruoju  metu mes tampame vieniši ir mūsų niekas nepalaiko (net Lenkija su Latvija). Tai didelis Rusijos diplomatijos laimėjimas, kuri sugebėjo izoliuoti Lietuvą. Teigiamai vertinu ir netgi prijaučiu prezidentės netikėtiems, nestandartiniams, drąsiems politiniams judesiams, nes, manau, kad kaip tik jie gali išvesti Lietuvą iš susidariusios tarptautiniuose santykiuose izoliacijos. Tik šiems politiniams judesiams reikia reikiamo vadovo talento bei komandos intelektualinių ir kitų resursų. Šioje srityje prezidentė uoliai dirba, tačiau rezultatų dar nematyti. D.Medvedevas, savo atsakymu D.Grybauskaitei, išnaudojo progą parodyti Rusijos gerumą ir Lietuvos blogumą arba, kitaip sakant, neigiamą išankstinį nusistatymą Rusijos atžvilgiu. V.Adamkaus laikais užsienio politika klojosi neblogai: ji susilaukė pritarimo tiek užsienyje, tiek pačioje Lietuvoje. Tačiau į kadencijos pabaigą ji pradėjo strigti - Lietuva vis dažniau tapdavo vieniša ir savo pareiškimais įžeidusi Rusiją, kuri  neapsikentusi atsakydavo diplomatinėmis ar ekonominėmis priemonėmis. Iš dalies pritardamas D.Grybauskaitės kritikai neteigiu, kad Lietuvos Rytų politika bloga ir visą užsienio politiką reikia keisti. Tikrai ne. Tuo labiau, kai ji yra patvirtinusi savo teisingumą ir rezultatyvumą. Turime suprasti, kad ją reikia tobulinti ir vykdyti korekcijas. Suprantama, kad Vytauto Didžiojo laikais vykdytos izoliacijos pralaužimo vykdymo lygio prezidentė nepasieks, bet šioje srityje su jos pažintimis gali daug padėti. Gabumų tam taipogi turėtų būti. Jei suprasime korekcijų būtinumu, o ne esminės politikos keitimu - Lietuvos užsienio politika vėl bus monolitinė. Vėl galėsime judėti pirmyn.

Rodyk draugams

Pedofilijos bylos vertinimai rodo liaudies ir valdžios atskirtį

    Nepaisant to, kad prezidentė po beveik tris valandas trukusio pokalbio su generalinės prokuratūros vadovais jų darbą ir pateiktus pedofilijos bylos rezultatus įvertino teigiamai, tačiau neilgai trukus generalinis prokuroras A.Valantinas, neišlaikęs minios ir Seimo spaudimo, atsistatydino. Seimo posėdyje A.Valantinas prisipažino, kad nutarė atsistatydinti dėl Seimo pareikšto nepasitikėjimo, kai parlamentarai patvirtino Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) išvadas, jog generalinis prokuroras netinkamai organizavo savo vadovaujamų institucijų darbą ir netinkamai vykdė teisės aktų jam numatytas pareigas. Tokie buvusio generalinio prokuroro prisipažinimai labai maloniai nuteikė Seimo narius. Dažnas jų stebėjosi, kodėl prezidentė nepavedė laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas vienam iš jo pavaduotojų. Visai kitokios nuotaikos prezidentūroje. Prezidentė po tokio akibrokšto iškritikavo visą generalinės prokuratūros vadovybę ir pareiškė, kad pavaduotojų kadencijų nebepratęs.

    Tenka pastebėti, jog ši vadinamoji pedofilijos byla užima pakankamai daug vietos Lietuvos politiniame gyvenime.  Žmones ši tema labai jaudina. Jie supranta, kad Lietuvą valdo labai tamsios jėgos. Tikrai nemanau, kad visi politinių- finansinių grupuočių nariai yra pedofilai, bet  plačioji visuomenė jiems sega pedofilų etiketę. Tai rodo, kad liaudies nuomonė apie valdžią yra labai bloga ir asocijuojasi su visomis neigiamomis formomis. Šios nuomonės nepakeitė net greitas sveikatos apsaugos viceministro nuteisimas, kuris turėjo parodyti, kad prezidentė vykdo apsivalymą. Galima sakyti, kad giliai širdyje dauguma žmonių abejoja ir D.Grybauskaite. Visgi ryšiai su tamsiosiomis jėgomis - jaučiami.

    Galima pagrįstai teigti, kad žmonėms valdžia tampa svetima. Praėjo tik beveik 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, o Lietuvos valdžia jau susikompromitavo. Dar daugiau - atsiranda skiriamosios fronto linijos tarp valdžios ir liaudies. Vienoje pusėje - turtingos, stiprios, vieningos (prieš liaudį) valdančios grupuotės ir jas aptarnaujančios valstybės institucijos, kitoje pusėje - neturtingi, silpni, pavieniai liaudies atstovai arba, kitaip sakant, valdžios atstumtieji. Pedofilijos byla tik papuolė reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje ir tik patvirtino besiformuojančią atskirtį. Byla iškart tapo politizuota ir nukreipta prieš valdžią ir teisėsaugą. Dabar valdžia (stipresnė pusė) jau apsiprato su liaudies nuotaikomis ir žaidžia populiarumo žaidimus. Seimas  pritarė generalinio prokuroro atsistatydinimui ir šiame populiarumo mūšyje nugalėjo prezidentę.

Rodyk draugams

Prezidento rinkimai Ukrainoje

Sekmadienį Ukrainoje vyks prezidento rinkimai. Antrame ture varžysis J.Tymošenko ir V.Janukovičus. Šie rinkimai, skirtingai nuo vykusių prieš penkerius metus, pasižymi mažu užsienio valstybių įsikišimu į rinkiminius dalykus. Tiksliau tiesioginio kaimyninių valstybių įsikišimo Ukrainos prezidento rinkimuose nematyti. Net Rusijai šįkart abu kandidatai yra panašūs, nes nei vienas jų nežada vykdyti prorusiškos politikos. Po prieš penkerius metus vykusios vadinamosios Oranžinės revoliucijos, kai į valdžią atėjo V.Juščenka, kuris vykdė provakarietišką politiką, dabartiniai kandidatai antrame ture pasisako už balansavimą tarp Rytų ir Vakarų. Tik J.Tymošenko šiame balanse mato Ukrainą daugiau vakarietišką, o V.Janukovičius- rytietišką.

Tenka pastebėti, kad Ukrainoje - didelis ekonominis nuosmukis, tačiau kandidatai rinkimuose naudoja milžiniškas lėšas. Reiškia, Ukrainos turtuolių krizė Ukrainoje mažai tepalietė bei rodo gerą investiciją. Kandidatų finansinius resursus dar labiau išplėtė didėjanti valstybės skola, kuri panaudojama ne šalies ūkiui kelti, o politiniams tikslams.  Dėl tokių veiksmų Tarptautinis valiutos fondas sustabdė savo 11 milijardų JAV dolerių pagalbos teikimą. Šiuos rinkimus reikėtų vertinti ne kaip vertybių ir politinių platformų kovą, o kaip viešųjų ryšių, partinių struktūrų bei , žinoma, interesų grupių varžybas. Aplink kandidatus yra susispietę Ukrainos turtuoliai ir įtakingi lobistai, todėl vieno iš jų pralaimėjimas atneš didelius nuostolius jo rėmėjams. Šiuo požiūriu galima įžvelgti demokratijos elementų, tačiau tai labiau panašu į oligarchinę demokratiją, kuri mažai ką bendro turi su tikra demokratija.

Kadangi du svarbiausi priešininkai meta milžiniškas jėgas lemiamam mūšiui, gali iškilti problemų dėl susitaikymo su pralaimėjimu prezidento rinkimuose. Manau, galimi desperatiški veiksmai, kai bus naudojamos priemonės kvestionuojant  vykusių rinkimų teisingumą ir pan., tokiu būdu mobilizuojant susikaupusį liaudies pyktį. Rusijos valdžia tik džiaugsis ne tik gilėjančiu ekonominiu nuosmukiu ir augančia valstybės skola, bet ir papildomu chaosu, kurį gali sukelti neatsakingi kandidatai.

Visgi tikiu, kad Ukraina gali įveikti ekonominį nuosmukį ir gauti taip reikalingą naują politinį impulsą po rinkimų vykdyti reformas.

Rodyk draugams