Pasirašytas Nacionalinis susitarimas mažinti išmokas ir didinti mokesčius – kas tai?

    Jau kelintas mėnuo verda aistros dėl naujo biudžeto apkarpymo. Šį kartą ketinama stipriai sumažinti socialines išmokas bei eilinį kartą padidinti mokesčius. Vyriausybė, pamokyta sausį vykusių riaušių, elgiasi labai atsargiai: pasirūpino nacionaliniu susitarimu su pagrindinėmis profsąjungomis ir darbdavių bei pensininkų susivienijimais. Tai - didelis Vyriausybės laimėjimas, tačiau jis virto niekuo, kai prezidentė pareiškė vetuosianti Vyriausybės pateiktą „Sodros” biudžeto projektą, jeigu įmokos į šį fondą bus didinamos 2 procentiniais punktais, pensijos mažės nesukūrus kompensavimo mechanizmo ir bus bloginama neįgaliųjų padėtis. Taip pat D.Grybauskaitė nurodė, kad reikia mažinti nedarbo išmokas bei kritikuoja svarstymus motinystės (tėvystės) pašalpas mažinti nuo sausio. Žvelgiant į baimingą Seimą neatrodo, kad jis būtų pajėgus be prezidentės pritarimo priimti visus šiuos skausmingus sprendimus. Dar daugiau - Vyriausybė neturi garantuotos daugumos priimti šiuos sprendimus ir su prezidentės palaiminimu. Todėl šie prezidentės nurodymai A.Kubiliaus vyriausybei yra vykdytini, nes be jos parašo ir vadovavimo šių sprendimų Seimas nesiryš priimti.
    Šiame fone labai liūdnai atrodo Nacionalinį susitarimą pasirašiusios profesinės sąjungos. Dar daugiau - kaip jos galėjo pasirašyti tokį susitarimą, kai prezidentūroje švelnesni krizės įveikimo planai? Juk prezidentė atmesdama biudžeto projektą kartu atmetė ir Nacionalinį susitarimą. Šio susitarimo atmetimas reiškia, kad profesinės sąjungos ir pensininkų susivienijimai neapgynė dirbančiųjų ir pensininkų interesų. Susitarimas buvo naudingas išimtinai Vyriausybei bei puiki jos viešųjų ryšių akcija. Ką veikia Nacionalinį susitarimą pasirašiusių profesinių sąjungų ir pensininkų susivienijimų vadovai, jeigu jie nesugeba prieš pasirašydami tokį susitarimą sužinoti prezidentūros nuomonės. Jei patys nesugeba vykdyti lobistinės veiklos, tai tegu samdo profesionalius lobistus ar užleidžia vietą kitiems organizacijos nariams. Suprantu, kad krizės metu reikalingi nacionaliniai susitarimai, tačiau jie negali būti naudingi išimtinai valdžiai. Profesinės ir pensininkų sąjungos turi maksimaliai apginti savo narių interesus.

Rodyk draugams

Jautri širdis

„Tirk mane, VIEŠPATIE, ir bandyk, -
išbandyk mano norus ir mintis.
Juk tavo ištikima meilė man akyse,
tavo ištikimybė mane veda.” Ps 26, 2-3

    Gyvenimas prasideda įsčiose ir baigiasi mirtimi. Šioje trumpoje žemiško gyvenimo kelionėje mes patiriame daug kančių. Kūno ir dvasios skausmas mums yra nesvetimas. Šiandien mes minime Visus Šventuosius, kurie turėdami, kaip ir mes, labai jautrią širdį išsivadavo iš kančių visiškai patikėdami save Kūrėjui. Jie pasiekė laimę, nes nuolat puoselėjo ir naudojo tai, ką turėjo savyje geriausio. Juk mūsų garbinga lemtis yra susivienyti su Kūrėju ir įgyti galios, išminties, stiprybės, šviesių minčių. Mes galime pasiekti laimę ir nebūdami šventi, nes laimė yra dvasios būsena. Siekti laimės labiausiai trikdo nepasitenkinimas, nes žmogus nori vis daugiau ir daugiau. Tarsi užprogramuotas jis siekia materialinių gerybių ir jų jam niekada nebūna per daug. Mūsų laikais tikrasis skurdas - visada būti alkanam (trūkume) ir niekada nepasitenkinti. Žinoma, šis žmogaus noras turi ir teigiamų dalykų, nes skatiną jį siekti progreso. Tačiau, kai šis noras virsta manija, sukelia kentėjimus. Ši manija daro mus mašinas, kurių funkcija - kaupti turtą. Mūsų jautri širdis netenka peno, nes pinigai jau nebeteikia laimės, kadangi per didelis prisirišimas prie turtų nedera su dvasia. Nesėkmės ar atokvėpio minutę pajaučiame kokia jautri mūsų širdis! Tačiau vengdami skausmo mes siekiame laikinų žemiškų malonumų, kad numaldytume skausmą, bet pasiekę tikslą ar patyrę nesėkmę mes vėl prisimename mūsų lengvai sužeidžiamą širdį ir jos intencijas. Vėl kenčiame. Šventieji pasitenkina mažesniu ir jų akys nukreiptos į Kūrėją, todėl jie yra laimingi.

„Šlovinsiu tave, kol gyvensiu;
tiesiu rankas į tave, šauksiuosi tavo vardo.
Būsiu sotus kaip po turtingų vaišių,
džiaugsmingai giedosiu šlovės giesmes.
Gulėdamas guolyje, tave menu,
per kiaurą naktį mąstau,
kad tu esi mano pagalba,
ir tavo sparnų ūksmėje krykštauju iš džiaugsmo.
Glaudžiuosi prie tavęs,
tavo dešinė mane palaiko.” Ps 63, 5-9

    Nedera nuvertinti šventųjų pasirinkto gyvenimo kelio kaip nepraktiško. Jame yra daugiau praktiškumo, negu kiekviename iš mūsų. Šventieji irgi kentėjo ir išgyveno mūsų tas pačias dvasios ir kūno bėdas, tačiau pasiekė laimę. Juk norime būti laimingi ir turėti meilės kupiną savo jautrią širdį - imkime pavyzdį iš šventųjų ir dvasios milžinų. Lavinkime dvasią ir suvaldykime didelį nepasitenkinimą, nes tai kelias į laimę. Tik žemiško kūno poreikių patenkinimas ir didi žmogaus dvasia yra kelias į laimę. Be dvasios žmogus niekada netaps laimingas. Kūno ir dvasios darna privalo būti, o kūno poreikiai protingai įvertinti. Tik tada jautri širdis prisipildys meilės ir taps stipri.

Rodyk draugams